Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Vingiu Dubingiu aludė

Dundulio Sulos alus

leave a comment »

IMG_4690

Kas kart rašant apie Dundulio alų, vis sunkiau rasti žodžius įžangai. Atrodo jau viskas apie juos pasakyta.

Naujasis jų alus, tai eksperimentas, apie kurio pagrindines veikėjas – mieles, internetuose gandai ir pasakojimai sklandė jau senai.

Aš jau esu užsiminęs, kad Dundulio aludariai nenori nusigręžti nuo tradicijų. Jų arkliukas yra rekonstrukcija ir jie to neišsižada. Jie nori mums, lietuviams, parodyti koks tas lietuviškas alus yra. Bet kuomet viskas taip lengvai prieinama, kai viskas globalu, kai tu gali paragauti alaus su apyniais iš vieno ar kito pasaulio krašto, kai gali užsisakyti kokių tik nori salyklų, mielių, tuomet tikras lietuviškas pradas aluje lieka tik naudojamas vanduo.

Dundulio aludariai nusprendė, kad reikia išsisaugoti tai ką dar galima išsaugoti. Ir ėmėsi mielių. Prieš metus ar kelis buvo pasirodžiusi informacija, kad užsieniečiai pasiėmė Aldonos Udrienės mielių pavyzdžius, norėdami juos identifikuoti ir ištirti. Dundulis taip pat turi savo autoritetus, tai – J. Simonaitis. Jo naudojamas mieles Dundulio aludariai ir panaudojo naujoje Sulos 5,2% alaus versijoje. Kad būtų dar autentiškiau, dalį vandens pakeitė beržų sula.

Gavosi maišytos geltonos, rudos ir oranžinės spalvos alus, kuris labai nenorom putojo arba buvo sugalvojęs ir išvis neputoti. Aromatas lengvas, jaučiamas vaisiškumas. Vos paragavus pasirodė, kad tai labai pažįstamo skonio alus. Po dar kelių gurkšnių jis labai supanašėjo į Rinkuškių verdamą Nefiltruotą alų. Bent prieskonis ir poskonis labai panašus. Tik Rinkuškių alus daug sunkesnis, molingesnis ir ne toks gaivus. Jei nustoti lyginti du alus, kurie man pasirodė panašūs, ragaujamasis pasižymi puikiu vaisiškumu, minkštu skoniu, vidutiniu kūnu. Vos juntamas saldumas, susimaišęs su gaivumu, kurį priduoda naudota beržų sula. Jos suteikiamas skonis sunkiai sumaišomas, jei esate ragavę daugiau alaus su beržų sula.

Dundulis ne tik atkūrė mažą dalelę lietuviškos aludarystės, bet ir išvirė alų ne ragavimui, o mėgavimuisi. Tu nenori jo mažo bokalo paragavimui.  Tu vieną taurę išgėręs, neieškai ką čia dar paragavus, o užsisakai dar vieną pakartojimui.

Keli barai Lietuvoje jau pasileido šį alų ant kranų, o šiandien jis turėtų pasklisti dar plačiau. Niekur neskelbiama kiek šio alaus išvirta, tad paskubėkite paragauti. O Kaune, Vingiu Dubingiu aludėje ragaujantieji Sulos alų buvo vaišinami sūriu su kmynais ir medetkomis. Šiam alui tobulas derinys.

Written by Modestas

2016-05-26 at 09:15

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with ,

Gintaro Baro IPA

leave a comment »

IMG_4579Kad Gintaro baro aludaris eksperimentuoja ir daro tai dažnai, niekam ne paslaptis. Jei Jūs kartais užklysite į Molėtus ir sugalvosite ten pavalgyti, gali būti, kad išsišnekėjus ir pasipasakojus, kad Jums patinka alus, galite būti pavaišinti kokiu eksperimentu, kuris ramiai bręsta rūsyje.

Apie tuos eksperimentus žinojęs Tomas iš Vingiu Dubingiu supažindino mus su Gintaro baro Raudonuoju Eliu, Stoutu ir atėjo laikas IPA’ai.

Gintaro Baro IPA 5,6% – tai puikiai taurėje atrodantis ir besijaučiantis alus. Po tiršta puta kiek prigesintas tūno apynių aromatas. Šios IPA’os išskirtinumas – bukas kartumas. Jis suvaldytas, bet per daug tiesmukas. Norisi apvalesnio skonio, daugiau apynių gaivumo, o ne tokio agresyvumo. Poskonyje kartumas sustiprėja, bet iki noro užsikasti ar nugerti lengvesniu alumi nepritempia. Užtenka alui ir kūno, bet toks nešlifuotas kartumas gali patikti ne kiekvienam.

Written by Modestas

2016-04-01 at 09:18

Kaziuko mugės alus ir dar šis tas

with one comment

IMG_4359Kaziuko mugė vyksta kiekvienais metais ir kartais tu į ją patingi nueiti, kitais metais nepatingi. Šiais metais aš, kad ir tingėdamas, bet ten nuėjau. Nežinau kaip darote Jūs, bet kadangi Kaune Kaziuko mugė vyksta Laisvės alėjoje, tai aš pasirenku vieną pusę nueiti, o kitą pareiti, kad nereikėtų mėtytis. Tik pradžios tašką reikia pasirinkti arba Rotušės aikštę arba Soborą. Dažniausiai rinkdavausi eiti nuo Rotušės aikštės, bet šiais metais netoli Soboro atsirado Vingiu Dubingiu aludė į kurią užsukti buvau gavęs kvietimus iš trijų ar keturių skirtingų žmonių, tai pradžios taškas kaip ir buvo aiškus.

Apie 13 val. pasirodęs Laisvės alėjoje ir nupėdinęs iki savivaldybės dar nebuvau išsitraukęs fotoaparato ir jau buvau nusprendęs, kad šiais metais atsiminimai neatguls į atskirą įrašą. Pradėjau net galvoti, ką reiks veikt iki 16 val., nes būtent tokiu laiku suplanuotas renginys Vingiuose Dubingiuose. Viskas pasikeitė priėjus prie Čižo alaus palapinės, kažkaip labai ten gerai aptarnavo mane, nepamenu kaip, bet labai taikliai pajuokavo ir aš su šypsena veide jau laikiau fotoaparatą rankoje. Nes juk, kas tingi skaityti, reikia duoti vaizdų.

Akyliau pradėjau žiūrinėti alų, norėjosi pabandyti kažką naujo. Ryškiausiai matėsi Baltojo Erelio kvietinis iš Joaldos. Perkant pardavėja tarstelėjo, kad kaip man bus pigiau. Kaip man? Dar buvau nematęs Raginėlio Gerviukų tamsaus alaus, bet mane paprotino, kad jau tris metus pardavinėja. Šalia didžiosios scenos prie Muzikinio teatro buvo palapinė, kurioje alų pardavinėjo Senojo Pasvalio alus. Jei visos pardavėjos būtų tokios, aš vien dėl jų eičiau į Kaziuką. Būtent praėjus sceną ir pasižiūrėjus, kaip pagyvenę žmonės moka džiaugtis gyvenimu, pradėjo stipriai snigti, o aš net nustebau, kad laikrodis rodė 15:45. Ir visai netoli mugės pabaigos užmačiau dar vieną lyg ir nematytą palapinę. Pasvalio krašto alus užrašyta, bet kažkaip kitaip. Prieinu, o ten Ustukių alus save pristato. Ar senai alų verdat klausiu. Man atsako, kad nesenai, tik nuo 1999 metų. Ir užsimezga pokalbis. Man papasakoja, kad bravoras įsikūręs buvusio vaikų darželio patalpose, kad nevažinėjo po muges, todėl ir nėra matyti. Tačiau mane žino, klausė, ką turėjau omeny rašydamas apie kažkurį alų iš Kaziuko mugės. Pakalbėjom, kaip sunku verdant mažas partijas (verda vienu virimu toną alaus) atitaikyti, kad alus gautųsi toks pats. Nusipirkau paragauti jų alaus už kainą kaip man.

Su visom terbom ir Kaziuko gardumynais įsiroviau į aludę. Kaip visada pavėlavęs. O ten pilna namudinių aludarių. Ir net senai matytas Darius, pas kurį virėm, o paskui ragavom akmeninį alų, buvo. Smagu buvo vėl pasimatyti. Kaip lygiai taip pat smagu buvo pateisėjauti renkant geriausią alų. Neišsiplėsiu labai apie konkursą, nes jis buvo skirtas labai jau uždaram ratui žmonių, bet nustebino laimėtojas. Aš esu ragavęs Povilo aka Žalvarinis alaus pavyzdžių. Tiek privačiose degustacijose, tiek Žmogšalos festivaliuose. Man jo verdami alūs visada atrodydavo per daug nuosaikūs, vandeningi, silpno kūno. Bet konkursui pateiktas kavos stautas buvo išties puikus, pilnas, su tikrai daug kavos, bet ji labai gerai suvaldyta. Kad visai būti objektyviam, tądien turėjo būti paskelbti du nugalėtojai, nes vertinama buvo prie dviejų stalų skirtingi alūs. Taip būtų buvę logiškiausia, bet čia jau organizatorių reikalai.

Tai va taip per vieną popietę sužinojau, kad mane atpažįsta ir neslėpsiu, kad tai malonu. Sudalyvavau konkurse, kur buvo smagu su visais pasimatyti. Ir išėjęs su akiniais nuo saulės, namo grįžau per pusnis. Puikūs kontrastai visame kame.

Tiesa, apie alų. Baltojo Erelio kvietinis be jokių gerai išreikštų bananų ar citrusų, bet gėrėsi smagiai. Alus taurėje atrodė puikiai, ypač gerai prasukus ir sukėlus nuosėdas. Čižo alus beveik vanduo su labai mažai skonio, aš jį ragavęs pilstomą bare, tai nesulyginami dalykai. Gerviukų kažkoks nesusipratimas, iki tamsaus jam toli, turi prieskonį kuris labai intensyviai save siūlo, bet nėra labai malonus. Kaip deginti laidai ar kažkas panašaus. O Senojo Tilto iš Ustukių šviesusis labai patiko, jaučiu reiks pradėti vartoti farmhouse ale išsireiškimą savo kalboje. Nes jis man tipinis tokio alaus pavyzdys. Tamsus tokio gero įspūdžio nepaliko.

Written by Modestas

2016-03-22 at 09:41

%d bloggers like this: