Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘workshop

Akmeninio alaus degustavimas

with one comment

Prieš mėnesį rašiau apie Dariaus organizuotą alaus workshopą, kurio metu buvo verdamas “akmeninis“ alus. Įdomu buvo koks gi tas alus gausis, todėl prašiausi pas Darių į svečius, kad jo paragauti. Įsiprašyti pavyko, ir su klubiečiais pirmadienio vakarą ragavome akmeninio alaus. Visi paragavę sutartinai linksėjom galvą, kad alus geras, bet nė vienas nesugebėjom apie jį nieko pasakyti. Toks sunkiai apibūdinamas skonis. Todėl aš buvau perdėtai naglas ir vieną butelaitį išsiprašiau parsivežti namo, kad jau ramiai, niekam nemaišant galėčiau į[si]vertinti alų. Bet apie tai vėliau.

.

Pas Darių apsilankėm aštuoniese ir buvom maloniai sutikti. Iš šio žmogaus svetingumo neatimsi. Kiek nedrąsiai besimezgantis pokalbis vėliau peraugo į pasakojimų virtinę. Paragavę “akmeninio“ alaus, buvom pavaišinti ir tamsiu alumi. Kaip pats aludaris sakė, tai ne tiek porteris, kiek stoutas, dėl savo sausumo. Ir vėl visi sutartinai linksėjom galvomis, kad alus geras. Užpasakojus, jog tokiai spalvai išgauti pakako 400 g. šokoladinio salyklo, vėl gi sutartinai sutarėm, kad  kiekis mažas. Abi ragautos alaus rūšys išsiskyrė puikia puta, bet neišraiškingu kvapu. Bet čia tik tą vakarą taip atrodė, nes ragavome lauke. Mes buvome mandagūs ir pakilome važiuoti namo, nelaukėme kol išvarys. Bet jau prie durų išgirstas kvietimas apžiūrėti kur verdamas alus negalėjo būti nepriimtas. Taigi prie viso gero, gavom ir mini ekskursiją, kuri nuotraukose.

Alaus atsargos

Jei neklystu rankose sidras, atsivežtas ir svečios šalies paragavimui

Baltose talpose alus, kuris kitą dieną buvo išpilstytas į butelius, bei vynas

Įvairios apynių rūšys

Salyklo malūnėlis, kurį Darius naudoja kuomet reikia susimalti mažą kiekį salyklo

Na ir apie parsivežtą “akmeninį“ alų. To ko neužuodėm būdami lauke, puikiai užuodžiau atsidaręs butelį. Jautėsi gesinto laužo kvapas, toks kvapas būna, kai užgesini laužą užpildamas ant jo vandens. Aišku tiršta ir nepriekaištinga puta bei akiai maloni spalva. Pats skonis dėl karstelėjimo efekto labai priminė vasarvydžio nakties alų. Jei pamenat, ten rašiau, kad kartumas dilgsteli ir dingsta, taip ir čia, tik truputį ilgiau veikia tas dilgstelėjimas. Na ir išgėrus ant taurės dugno liekančiosmielės tik patvirtina, kad taip skaniai subėgo tikras alus 🙂

Aj aj, vos nepamiršau, taigi va klubiečių bendra foto. Pasižiūrėkit kokie mes gražūs.

P.S. fotkinomės ir su Darium, bet tos foto nedėsiu, nes kažkaip ten aš negražus 🙂

Written by Modestas

2010-08-18 at 20:22

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Naminis alus, Ragaujam, Susitikimai, Įdomu

Tagged with ,

[Ne]Pirmasis alaus WorkShop’as Lietuvoje

with 6 comments

Birželio pabaigoje internetinėje erdvėje pasirodė skelbimukas, jog organizuojamas pirmasis Lietuvoje alaus workshop’as. Apie panašius renginius Latvijoje, kuriuose dalyvavo ir lietuviško analogo organizatorius, rašė tikrasalus.lt. Todėl bent pamatyti kas tai tokio buvo be galo smalsu.

To smalsumo vedinas liepos 17 d. ir apsilankiau pirmajame workshop’e. Pradžioje buvo nedrąsu, nes nė vieno dalyvio net ir internetinėje erdvėje nepažinojau (išskyrus klubo narius). Tačiau gan greitai pavyko susibendrauti. Kad čia viskas bus puiku buvo aišku iškarto. Vos tik užsikabinom dalyvio korteles, buvom pavaišinti naminiu sidru. O iš kart po to ir tos dienos ne vien mano, bet ir daugelio atradimu – čiobrelių alumi, na gal tiksliau alumi su čiobreliais. Nors gal geriausia vis dėl to čiobrelių alumi 🙂 Piniavos alutis galėtų pratęsti savo seriją raudonųjų dobilų ir laukinių aviečių kvapniaisiais čiobreliais 🙂 Niekada negalvojau, kad kažkoks priedas, be tradicinių sudedamųjų alaus dalių, gali taip tikti aluje.

Iš kart paaiškėjo, kad čia susirinkę žmonės neperka alaus parduotuvėse. O kam? Juk paprasto naminio alaus bokalo savikaina gaunasi 50 centų. Ir užkandžiai prie alaus ne čipsai, o įvairios tešlos kepiniai apibarstyti savo darže išaugintais prieskoniais. Jau pabuvus ten valandą, akys buvo labai labai išpūstos, į uždavinėjamus klausimus buvo atsakinėjama taip, kad nuo informacijos tos išpūstos akys ėmė mirksėti.

Kol viena istorija sekė kitą apie mane taip dominančią, bet kartu ir tiek mažai žinomą, sritį, Darius (organizatorius ir sodybos šeimininkas) pranešė, jog bus gaminamas alus. Ir ne bet kaip, o senoviniu būdu, kurio metu alaus virime naudojami įkaitinti akmenys, kurie vėliau alui turėtų perteikti dūmo aromatą. Bet prieš pradedant virti alų, visi susėdome susipažinti. Čia pristatėme savo klubą, taip pat trumpai supažindinome kas apskritai yra tie kolekcininkai, būtent alaus atributikos kolekcininkai, ką renkame ir t.t. Po prisistatimo visgi pradėjome alaus virimą. Čia norėčiau persikelti prie nuotraukų ir pasakojimą perkelti į komentarus po jais.

Kaip ir minėjau, alaus gamyboje bus naudojami įkaitinti akmenys, todėl pirmas darbas ir buvo - užkurti laužą.

Kiek vėliau užkaičiamas vanduo. Jo užvirti nereikia. Optimali temperatūra 70 laipsnių.

Įvertinam salyklo sumalimo laipsnį, kvapą, skonį. Tądien sunaudota 8.5 kg. salyklo.

Apžiūrėtas ir įvertintas salyklas užpilamas karštu vandeniu pastoviai maišant.

Iš laužo išsiimam akmenys.

Ir be jokių ceremonijų metami į puodą su salyklu.

Matuojama temperatūra.

Į kubilo dugną dedamas štai toks filtras.

Į kubilą su minėtu filtru pilamas salyklas (gal jau tai ir nebe salyklu vadinama).

Dugne lieka akmenys su prikepusiu salyklu. Manau tas prikepimas turėtų alui suteikti kažkokį prieskonį.

Toliau filtruojama. Po vieno karto terminologijos visos neįsiminiau, bet berods šis procesas vadinamas salinimu. Pataisykite jei klystu.

Į visą tą gerą ką gavome nufiltravę dedame apynius. Na ir verdame valandą laiko.

Toliau, pajungus šalto vandens srovę prie "šaldytuvo" visą reikalą šaldome.

Taip atrodo šaldymo įranga.

Na ir viskas perkošiama. Dedama mielių ir pastatoma keletai dienų subręsti. Vėliau alus supilstomas į butelius ir laukiama kol bus galima ragauti.

Na štai toks tas alaus virimas buvo. Kadangi tarp procesų buvo laisvo laiko, buvo žaidžiamas tinklinis, neapsiėjome ir be maudynių, na ir visą laiką buvo ragaujamas tai vieno tai kito išvirtas alus. Visoks: tamsus, šviesus, kvietinis, netgi nevirtas alus. Tiek skonių dar neteko išbandyti, bet juk visada būna pirmas kartas. Ir belieka tik pavydėti, kad tai kas man atrodo kaip vienos dienos skonių jūra, kitiems tai kasdienybė. Nors išragavus pagrindus, prasideda niuansai. Smagu buvo klausytis, kaip aptarinėjama kokia rūšis apynių duoda saldumą, o kuri kartumą ir t.t. ir panašiai. Nesvarbu, jog neretai teko karpyti ausimis, buvo smagu. Programa buvo numatyta dviems dienoms, tačiau pabūti galėjom tik tądien, todėl kas vyko kitą dieną nepapasakosiu.

Tikiuosi tokie renginiai taps tradicija ir aš tikrai su dideliu malonumu juose sudalyvausiu.

Written by Modestas

2010-07-26 at 23:29

%d bloggers like this: