Dundulio Publijus Palemonas (aludario komentaras)

Teko matyti komentarus, kad naujasis Dundulio alus Publijus Palemonas yra geriausias Dundulio alus.

Teko gyventi tais laikais kai didelio alaus pasirinkimo nebuvo, o močiutei skaniausias alus būdavo Utenos Porteris.

Teko girdėti kalbų, kad Baltic Porter kilęs Lietuvoje.

Teko ne kartą mąstyti, kodėl Dundulis niekaip neišverda porterio, nes atrodė, kad tai Lietuviško alaus neatsiejama dalis, o juk Dundulis rekonstruoja, sieja viską su istorija ir panašiai.

Visas nuogirdas ir pamąstymus į lentynėles sudėliojo pats Dundulio projekto aludaris Simonas.

“Reiktų sutikti su tuo, jog Lietuvos istorijoje būta įvairių laikotarpių – vieni šviesūs, kiti nelabai. Porteris Lietuvos teritorijoje išpopuliarėjo carinėje Rusijoje bei vėlesniais Sovietų laikais, – paklaustas kokią vietą lietuviško alaus padangėje užėmė porteris pasakoja Simonas. – Žinodami tą faktą, jog porteris buvo miestiečių mėgtas gėrimas, o lietuviai tuo metu miestų vengė, porterį galime sieti tik su Lietuvos teritorija, bet ne tradicija. Gal būt dėl to neskubėjom su šios alaus rūšies virimu. Tačiau mano vilnietiška prigimtis ir pagarba šio miesto kultūrai, vis dėl to nulėmė tai, jog šią rūšį turime savo portfolio.“

Mano porterio idealizavimas sudužo į šipulius. Bet kuomet paprašiau papasakoti apie patį Publijų Palemoną, Simonas parodė tikrąjį savo istoriko veidą.

“Publijus Palemonas nėra tas porteris, kurį prisimintų sovietų laikus menantys alaus mėgėjai, – savo pasakojimą pradeda aludaris. – Sovietinis porteris labiau priminė stiprų tamsintą bock’ą ir buvo labiau deficito ir medžiagų trūkumo pasekmė, nei išieškotas gėrimas. Publijaus Palemono receptūra buvo formuota atsižvelgiant į XIX a. carinės Rusijos teritorijoje pamėgtą taip vadinamą angliškos manieros porterį, kurį po angliško alaus importo uždraudimo pradėta gaminti vietoje. Buvo studijuoti seni carinės Rusijos aludarystės vadovai, kuriuose nemažai dėmesio skirta ir porterio technologijai, tad galime teigti, jog Publijus Palemonas yra rekonstrukcinis su mažom interpretacijom XIX a. antros pusės porteris. Gal būt tokį panašų virė Parčevskio bravore, bei šinkavo Vilniaus miesto užeigose.“

Taurėje tamsiai rudos spalvos, puikiai putojantis alus. Aromate degintas salyklas pereinantis į rūkytą. Pirmas gurkšnis susieja šį alų su Dundulio Kovarnių alumi. Bet vėliau Kovarnių dūmiškumas dingsta ir pasilieka puikiai subalansuotas tamsus alus. Salyklai sugulę puikiai. Pilno kūno alus, kuris atsiduoda kava, degintais salyklais ir yra šlapias, bei puikiai besigeriantis. Jis skiriasi nuo, tarkim, lenkiškų baltic porterių tuo, kad jis nėra saldus ir kokia tai yra palaima.

Belieka dar kartą nuleisti galvą prieš Dundulio aludarius ir tarstelėti – Jūs ir vėl išvirėte puikų alų.