Tamsa iš Volfas Engelman

Volfas Engelman pristatė dvi naujienas. Abi tamsios, matyt trūko gamoje tamsaus alaus kalbant apie 1410. Tai apie jį ir pakalbėkime.

1410 Tamsusis Elis 5% charakteringos spalvos. Būtent tamsiuoju reikia apibūdinti tokios spalvos alų. Skonis šokinėjantis, vienas gurkšnis tau lyg ir patinka, kitas jau nebelabai. Ir gerk tu jį šaltą ar kiek šiltesnį, jokio skirtumo, skonis nesuvaldytas nors tu ką. Daugiau nelabai ką gali ir parašyti apie tokį alų, kuris skirtas praplėsti pasirinkimą ir tiek.

.

.

.

Antrus metus iš eilės Volfgangas išleidžia alų brandintą ąžuolu. Pernai aš apie jį rašydamas spėliojau apie statines, kiek jų ten gali būti, kad tiek daug alaus gaunasi. Tai mane paprotino, kad ne statinėse viskas ten vyksta, o pavyzdžiui galima brandinant pridėti ąžuolo drožlių ir va Jums va alus.

Pernai metais alus buvo su labai ryškiu burbono poskoniu ir rodėsi, kad geri ne alų, o gerai praskiestą burboną. Šiais metais panaudotas tamsus salyklas suapvalino burbono skonį, jis daug geriau įsipaišė į bendrą paveikslą ir alus tapo labai geriamas ir smagus. Kad ir kaip gali nemėgti Volfgango, bet už tokią kainą, už kurią siūlomas šis alus, jo neparagauti būtų negerai. Ir šios daryklos sprendimai gali nepatikti vienetams (tokiems kaip aš), bet jų sprendimai patinka masėms. O kam alus skirtas?

Aludariai pasitinka pavasarį su žiemišku alumi

Lietuvoje už lango sau kelią bando prasimušti pavasaris. Ir nors sinoptikai vis grasina, jog bus sniego ir šalčių, kalendorius byloja, kad jau pavasaris. Vis šilčiau šildanti saulutė irgi apie tai primena. Net ir žibučių nuotraukų jau galima rasti internetuose.

Tokiu metu sukrunta aludariai, bando pristatyti naujienas, pasiruošti naujam sezonui. Tiesa, pernai nelabai jie krutėjo. Tačiau šiais metais į parduotuvių lentynas atsistojo net kelios naujienos. Visa tai įvyko per savaitę.

Kai jos visos sukeliavo į mano šaldytuvą, pasidarė aišku, kad etiketėse žodžius karamelinis salyklas ir kilmingieji apyniai pakeis vienokia ar kitokia variacija žodžio belgiškas. Belgiškas gerai, bet kai pavasarį pristatinėjamas alus virš 6 laipsnių, kuris turėtų šildyti ilgais žiemos vakarais, supranti, kad aludariai gerokai pavėlavo. Taip, dar už lango šalta, bet tokio alaus tikrai niekas nenorės prie pirmą kartą naujuosiuose metuose kepamo šašlyko.

Einame prie konkretaus alaus. Pirmas pasirodęs ir dar žiemą tai suspėjęs padaryti buvo Vilkmergės Reserve 6,1%. Apie Vilkmergę aš užsiminiau rašydamas apie Žmogšalą 3. Ten jų ragautas Rubis man labai patiko, o Ąžuolo nuvylė muiliškumu. Turint omeny, kad dar viena naujiena taip pat iš Vilkmergės, galima drąsiai kalbėti apie persikrovimą ir apie bandymą į rinką ateiti atsinaujinus ir visai su kitu požiūriu. Šiuo metu Vilkmergė turi savo alaus someljė, kuris važinėja po barus ir veda mokymus ten dirbančiam personalui. Vėliau bus galimybė sudalyvauti degustacijose. Būtent pokalbiuose su minėtu someljė paaiškėjo, kad baruose dirbantys žmonės ne tik kad nesugebėtų pasakyti kokio stiliaus jie alų pilsto, bet ir negalėtų išvardinti iš ko alus gaminamas. Ir šita didele spraga viena Vilkmergė sugalvojo užsiimti. Įdomūs žingsniai, smalsu kas jų iniciatorius.

Grįžkime prie alaus. O prie jo grįžti nesinori. Ką tik papasakojus apie gerus ir teisingus žingsnius, alus taurėje neatrodo toks teisingas. Etiketėje nurodyta, kad alus brandintas vyno statinėse, tačiau to brandinimo nesijaučia. Man šiaip vynas ir alus nesuderinami dalykai. Kur grūdas, o kur vynuogė. Pasigendu aš visų pirma balanso aluje. Jis toks labai nesusigulėjęs, sunkiai besigeriantis ir nieko neduodantis. Beveik kiekvienais metais visos kvortos buteliai po kiek laiko pasirodo stipriai nukainoti, reiks tada pabandyti paragauti dar kartą, gal bus įvykęs stebuklas, nes dabar alus nevertas savo kainos.

Vilkmergės Belgiškasis Dubbel 6,6% po ilgos pertraukos papildė Vilkmergės alaus seriją. Tai ne bandomoji, ne limituota, o pastovi partija. Ir vėl tenka minėti žodį deja. Nesigėrė šis alus kaip ir prieš tai buvęs. Tai sunkesnis alus, kuris turi būti subalansuotas. O čia labai stipriai šokinėja saldumas. Stiprumo nesijaučia, bet ir kažko kito taip pat nėra. Alus labai iš bėdos.

Sekanti naujiena, kuri dar oficialiai nepristatyta, atkeliavo iš Volfo Engalman. Belgiško stiliaus Flandrijos Pinta 6%. Galvojant pavadinimus Volfgangui fantazijos netrūksta. O vat virti alų sekasi kur kas prasčiau. Po pirmo gurkšnio net nesupratau ką geriu. Po antro norėjosi keiktis, o po trečio vartoti šventųjų ir dievybių vardus. Pavarčiau skardinę ir pasidarė aiškiau. Miežių salyklo ekstraktas, apynių ekstraktas, prieskonių ir žolelių ekstraktai. Visa tai sudaro sleikštoko skonio užsaldintą alų.

Paskutinis į taurę subėgo Kalnapilio 4,5 Select silpnasis alus. Pažiūrėkit, kokie mes buki alaus mėgėjai atrodom aludariui. Didelėm raidėm užrašyta 4,5. Na, kad visi matytų, jog čia tikrai silpnas alus. Tada dar užrašoma, kad tai silpnas, čia tiems, kas galvoja, kad 4,5 yra skaičius be reikšmės ir tik po to kažkokiom neįskaitom raidėm užrašoma, kad tai Session beer. Čia turbūt užsieniečiams, kam ta lietuvių kalba. Ir kai jau buvau beveik įsitikinęs, kad šis lengvas Kalnapilio alus niekaip nepataisys reikalų po visiškai blogų trijų pavyzdžių, jis ėmė ir nustebino ir net privertė pamiršti tuos pavėluotas belgiško tipo nesąmones. Puikus, stiprus, pilnas lageris. Su daug skonių, su geru, tvirtu kūnu, su geru poskoniu. Vasarą prie alaus lentynos kaimo krautuvėlėje ilgai rinktis nebereikės.

Prasibėgus per alaus lentynas

Prabėgo savaitgalis. O savaitgalį galima sau leisti daugiau. Galima prasibėgti per alaus lentynas prekybcentriuose ir pasižiūrėti kas ką naujo pasileido į rinką. Juk pavasario ir vasaros sankirtoje aludariai naujienų negaili. Ir tampa taisykle, kad tokioje sandūroje atsiradusios alaus rūšys labai stiprios nebūna.

Tokio alaus skonis burnoje laikosi trumpai, tai ir aš per visas tas pseudo naujienas prasibėgsiu trumpai.

Vilkmergės Citra Apynių 5,3%

Baigėsi į Vilkmergę plaukę marketinginiai pinigai. Naujam alui pristatyti nebekankinamas alaus daryklos direktorius, nebereikia jam vargti rinktiniai publikai pristatinėjant savo alų. Tiesiog jis atsiranda lentynose ir tiek.

Citra apyniai labai charakteringi savo sukuriamu skoniu ir aromatu. Todėl ko tikėtis iš šio alaus buvo aišku. Skaidri, švari, geltona spalva. Balta, tiršta puta. Jos tiek kiek reikia. Aromatas su niekuo nesupainiojamas, charakteringas citra apyniams. Bet skonyje būtent tų apynių ir pritrūksta. Pirmas įspūdis ir pirmas gurkšnis labai geri, bet kuo toliau, tuo alus darosi nuobodesnis. Jam trūksta kūno. Aludariai ant skardinės CITRA užrašė didžiosiomis, o į alų įdėti pagailėjo. Ir tas neryžtingumas iš visai padoraus galėjusio būti alaus padaro eilinį, bet geriamą alų.

Pasirodęs Šventinio elio pavadinimu ir vėliau tapęs Tamsiuoju eliu, Gubernijos eksperimentas prigijo ir yra vienas iš geresnių tamsaus alaus pavyzdžių Lietuvoje. Vos tik pasirodžius Ginatariniam eliui 5,7%, iš jo buvo galima tikėtis kažko panašaus į pirmtaką.

Bėgdamas į taurę alus puikiai atitiko spalvą. Tikrai gintarinė spalva ir nėra prie ko prikibti. Aromate dominuoja irisas. Ir daugiau apie nieką neleidžia pagalvoti. Kažkiek jaučiamas nemalonus saldus alkoholio aromatas. Pirmas gurkšnis buvo toks, kad norėjosi, kad tai būtų ir paskutinis. Stipriai persaldintas alus, karamelė lipa per padorumo ribas, visiškai jokio balanso.

Volfas Engelman Bohemijos Tamsusis 4,2%

Tamsus silpnas alus yra gerai. Tokio importinio galima rasti nemažai. Lietuviai tokio taip pat bandė išvirti. Ir dažniausiai visai neblogai sekėsi. Dundulio Dounkelis vienas iš tokių.

Šis alus kol kas parduodamas tik skardinėse. Įdomus sprendimas, pavadinti alų Bohemijos ir nesuteikti jam šansų pabūti stikle. Iš skardinės bėga rudai rausvas alus. Suformuoja tirštą, tvarią putą. Aromatas beveik be jokių užuominų, vos juntamas. Alų vertinti labai sudėtinga. Niekaip man nepavyksta skonio išsiryškinti. Jis geras, skanus, įdomus, priimtinas. Bet kas jį formuoja nusakyti sunku. Be jokios abejonės čia žaidžia salyklai. Maži laipsniai nepersiduoda į silpną kūną. Atvirkščiai, kūnas labai solidus, minkštas. Nors sudėtyje nurodytas cukraus sirupas, saldumas paskutinis dalykas ko šiame aluje ieškotum. Puikus Volfgango bandymas. Tikrai puikus.

Tauro Bravoro Rinktinis 5,4%

Atsidarei, paragavai, pamiršai. Ir dar pasijuokei iš originalumo. Yra Volfo Engelman Rinktinis? Ne, negirdėjom.

Ir vietoj apibendrinimų ir išvadų. Utenos Classic persidažė, bei Kalnapilis kamštelių akciją pasileido. Valio.

Naujienos iš Ragučio

Turbūt bus pirmas kartas, kai nežinau kaip pradėti viską čia Jums pasakoti. Gerai. Pradėsim taip. Volfas Engelman (toliau volfgangas) turėjo skylę savo alaus pasiūloje. Jie neturėjo kvietinio alaus. Toks neturėjimas jiems neleido užpildyti standartinio baro paklausos: šviesus, tamsus, kvietinis. Šią klaidą, trūkumą ar kaip norit taip vadinkit, bravoras ėmė ir ištaisė. Beveik tuo pačiu, o gal ir ne visai tuo pačiu metu, kaip ir Kalnapilis pristatė savo White Select, taip ir volfgangas pristatė savo Baltą Pintą. Norom nenorom kartu pasirodę alūs yra lyginami. Ir nesvarbu, kad jie pagal stilių skiriasi. Baltas/White tas pats ir viskas. Ai, tiesa, vos nepamiršau. Balta Pinta tai Balta Pinta, bet dar tuo pačiu metu, jau tikrai tuo pačiu metu, pasirodė toks dalykas kaip Forto Unfiltered Weissbier. Šio alaus pirkti yra kur ne kur, o oficialioje internetinėje svetainėje jo iš vis nėra.  Į ilgus išvedžiojimus ir lyginimus aš nelįsiu, bet pasakysiu tik tiek: tai tas pats alus.

Balta Pinta 5,0%

Atidarius butelį pasklinda intensyvus kvapas. Kvapas, kuris neleidžia suabejoti ką atsidarei. Pilant į taurę alus nerimsta, putoja, gerai užsigazavęs. Toks neramus alus suformuoja puikią putą. Tačiau ji nenoriai laikosi. Spalva alaus graži, alus drumstas, nepermatomas.

Intensyvus kvapas lenda į nosį ir ragaujant alų. Nors jis intensyvus, bet kažkodėl manęs neerzina. Geriasi alus lengvai, minkštai. Jaučiasi lengva rūgštelė, nors jos tikėjausi daug daugiau iš to kaip alus elgėsi atidarytas. Ir taip, gausite Jūs tai ko galite norėti gauti iš kvietinuko. Be tų visų Visų tų citrusų ir panašiai. Bet visą laiką galvoje sukosi mintis… Ne, gerai pagalvojus, nesisuko, geras alus. Žiūrint, žinoma, su kuo lyginsi 🙂

Pristatydami šį alų, aludariai ant pakuočių (alus+taurė), internete ir visur kitur pristatinėja kvietinio alaus įpylimo techniką. Tai nėra jokia naujiena. Aš pats tai išbandžiau ir aprašiau dar 2010 metais, o tai ką aprašiau nusižiūrėjau iš dar senesnio alaus žurnalo.

Aludariai iš volfgango vis prikelia ar tai primena apie savo brand’ą – Fortas. Fortas Meister alų pristatinėja netgi aludaris. Aš kažkaip galvoju, kad ne aludaris turi pristatinėt alų, o alus aludarį.

Fortas Meister 5,2%

Alus labai puikiai atrodo. Iš gamyklinio šviesaus alaus gal tiek ir nesitiki, bet ta tamstelėjusi gintarinė spalva, puikiai besilaikanti puta daro įspūdį. Kita vertus, tokį, pasikartosiu, gamyklinį alų, pagal nutylėjimą dažniausiai geria užsiversdami butelį, tiesiai iš kakliuko. O jei į alų nežiūrėti, o jį užsiversti, tai malonumo lieka labai nedaug. Kvape beveik nieko, o jei ką ir išgaudai tai jis atrodo kaip pašalinis ir kurio ir taip neturėtų būti.

Skonyje jaučiamas prieskonis. Taip dažniausia būna tokiuose aluose. Kažką jauti, o ką nežinai ir pavadini tai savotišku to alaus prieskoniu. Ir aš nežinau ar jis man patinka. Kažkaip linkstu link to, kad nepatinka.

Ta proga, kad jubiliejus – proginis ir jubiliejinis

Šis Jūsų pamėgtas blogas/tinklaraštis švenčia 3 metų jubiliejų. Login statulėlės už geriausią asmeninę svetainę aš negavau, bet aludariai mane pamaloninti pasistengė. Vilkmergės meistrai pavasario šventėms išvirė Vilkmergės Proginį, 5,5%. Ačiū Jums už tai. O Volfas Engelman pristatė Jubiliejinį, 5,3%. Ir Jums ačiū. Tiesa, kodėl vietoje 3 užrašė 160 aš neturiu supratimo ir niekaip negaliu žinot.

Blogas blogu, o ir trys metai nelabai įsitenka į jubiliejaus apibrėžimą, bet alus, kaip po toks yra. Reik ragaut.

Pirmas į taurę bėga silpnesnis. Tokia jau ta [ne]rašyta taisyklė. Gražus alus spalviniu savo aspektu. Nutamsėjusi geltona spalva labai maloniai žiūrisi taurėje. Alus putoja negausiai, stambiais burbulais, puta laikosi neilgai. Aludariai giriasi, kad naudoja kilminguosius apynius. Tai naujasis terminas, kuris pakeis jau išgręžtą karamelinį salyklą. Kvape nieko kilmingo nėra, kažkas giliai lyg ir užsiuodžia, bet kas ten tokio?.. Neturi didžiųjų aludarių alus aromato, jis kažkur ten pas juos išgaruoja. O skonis? Truputį nukrypsiu nuo pagrindinės temos. Visgi trys metai. Ankščiau, vos tik pasirodydavo naujiena, eidavau, ieškodavau, pirkdavau, aprašinėdavau. Po kiek laiko išlįsdavo komentarai, pasižiūrinėdavau ką kiti apie alų galvoja. Dabar dažniausia alus pasirodo, paskui būna apie jį nuomonės, aš jas pasiskaitau ir tik tada prisėdu parašyti. Ir prisipažinsiu, mano vertinimus veikia išankstinė nuomonė. Tad ar geriau būti pionieriumi ar atsilikėliu reikėtų dar pagalvoti. Taigi ši istorija buvo tam, kad apie šį Jubiliejinį alų aš skaičiau nemažai neblogų atsiliepimų. O dabar grįžkime prie skonio.

Ir vat šičia aš nesuprantu iš kur tos geros nuomonės. Galbūt aš jau nebe to tikiuosi iš alaus? Alus turi tą skonį, gali jį gerti, bet jis toks apie save nieko nepasakantis. Nei ten kartumo yra, nei kilmingųjų apynių, nei nieko jubiliejinio. Jei šis alus atspindi, o taip, mano manymu, ir turėtų būti, tai ką alaus darykla pasiekė per tuos 160 metų ir kur ji dabar yra, tuomet darosi liūdna.

Vilkmergės Proginis dar vis mini karamelinį salyklą, bei jau atranda apynius ir žaidžia ta pačia korta. Citra apynių pavadinimas daug ką sufleruoja ir jau pokštelėjus kamščiui pasidaro aišku, kad ten tų apynių tikrai yra. Dar vieni apyniai – Styrian Golding, taip pat aromatiniai, tad jau kai kvėpteli puokštę tai užtenka ilgam. Pilamas į taurę alus gausiai, stambiai užputoja ir dar nepastačius taurės ant stalo ta puta nunyksta. Spalva primena brendžio spalva, gal kiek šviesesnė. Pakėlus taurę prie lūpų, aromatas pripildo ir perpildo nosį, o alui atsidūrus burnoje, viskas pasikartoja burnoje. Prie perdėtai aromatingo alaus prisideda dar ir lengvas saldumas. Kai jauti tiek daug apynių ir nesulauki kartumo darosi neįdomu, o dar po kiek laiko aromatai ima atsibosti ir erzinti. Pamenat, rašiau apie stipriai apyniuotą alų nesenai? Ir, kad neužtenka vien tik pridėti daug apynių į alų? Šis alus puikus to pavyzdys.

Irish Pub Senasis Fortas

Pasigirdus kalbų, kad atgimė visų kauniečių (ir ne tik) gerai žinomas Fortas, nutariau jame apsilankyti. Daug kalbų teko girdėti apie tą barą, apie jo užsidarymą, gandus dėl jo užsidarymo ir visa kita, kas gimsta žmonių fantazijose kuomet nežinoma kaip yra iš tikrųjų. Tiesa, dėl ko jis buvo toks populiarus ir kuo traukė, deja savo kailiu patirti neteko. Bet kaip jau minėjau, kalbų apie tą vietą teko girdėti kaip nė apie vieną kitą vietą kur renkasi žmonės.

Ėjome apsižvalgyti trečiadienį tikėdamiesi, kad tai padaryti tokią savaitės dieną galėsime ramiai. Dėl ramumo neapsirikome. Didelė iškaba ir prie įėjimo sustatyti motociklai bylojo, kad tai baikerių mėgstama vieta. Vėliau barmenė užsimins, kad pas juos baikerių bazė, o ir pats savininkas baikeris. Nesu aš didelis interjero specialistas, ką ten specialistas, mano akis išvis prie tokio dalyko nesikabinėja, todėl galiu tik pasakyti, jog įėjus jauku ir tiek.

Kolekcijos naujienos

1. Bravoras 0.3L taurė
2. Gubernija 0.3L taurė
3. Volfas Engelman 0.5L taurė
4. Volfas Engelman 0.3L taurė
5. Volfas Engelman 0.5L bokalas
6. Švyturio Baltijos 1L bokalas

Kolekcijos naujienos

Nauji metai, nauji stiklai į kolekciją. Du stiklai kaip stiklai, na, o viena taurė kėlė daug abejonių, bet visdėlto nusprendžiau ją pasidėti į kolekciją. Kalba eina apie Švyturio Balto alaus taurę. Dėl ko aš ją priskyriau prie kolekcinių? Pirma – ji šiek tiek aukštesnė, antra – logotipas kiek didesnis ir aukščiau, trečia – logotipo spalvos skiriasi. Taigi:

1. Volfas Engelman 0.3L taurė
2. Rinkuškių Biržiečių 0.5 stiklinė
3. Švyturio Baltas 0.5 taurė