Trzech Kumpli Tap Takover

Praėjęs savaitgalis buvo pilnas renginių susijusių su alumi. Deja, bet, gidų ką aplankyti niekas nerašo, anonsų niekas nesuka. Viską sužinom iš lūpų į lūpas. Atrodo keista, bet kai pagalvoji, taip buvo visada. Alaus vartojimo kultūra visais laikais buvo pogrindinis dalykas. Alus, ne vynas, Lietuvoje madingu netapo.

Grįžkime prie renginių. Paskutiniu metu tapo įprasta matyti vadinamuosius ‘Tap Takeover’ renginius, kuomet viena darykla vienam vakarui (kartais ir ilgiau) užima visus bare esančius kranus ir taip pristato savo verdamas alaus rūšis. Dažniausiai tokius renginius lydi susitikimas su aludariu, kuris papasakoja apie savo alų. Šį savaitgalį taip sutapo, kad savo alų pristatinėjo legendiniai Estijos aludariai – Pohjala ir siauresnei daliai žmonių žinomiems aludariams iš Lenkijos – Trzech Kumpli. Pohjala savo alui pristatyti pasirinko Vilniuje esančią Prohibiciją ir Kauno Hop Doc gastropub’ą. Tuo tarpu lenkai pasivėžino per Alaus biblioteką (Vilnius), Vingiu Dubingiu (Kaunas) ir Herku Kantą (Klaipėda). Be to, Kaune šeštadienį dar vyko ir Kauno sambaris – namų aludarių konkursas. Tad, jei Jūs iš Kauno, penktadienį laukė susitikimas su Trzech Kumli, šeštadienį – namų aludarių konkursas ir susitikimas su Pohjala aludariais.

Dėjau visas pastangas, kad sudalyvauti Kaune visur, bet nepavyko ir teko pasidžiaugti tik penktadienio vakare pristatytomis Trzech Kumpli alaus rūšimis. ‘Tap Takeover’ tipo renginiai labiausiai patinka turbūt dėl to, kad galima įsigyti testerių. Tai mažos taurės su nedideliu kiekiu alaus. Lenkai buvo užėmę 9 kranus, todėl viską paragauti po didelį būtų buvę neįmanoma.

Iki penktadienio vakaro man buvo tekę ragauti tik vieną jų alų – juodąją IPA Blackcyl.

Savo pasakojimą apie save aludariai pradėjo nuo prisistatymo. Kad jie ‘gypsy’ aludariai, verdantys savo alų Zapanbrat darykloje netoli Žyveco miesto. Prašė netapatinti jų su gerai žinomu to miesto vardu pavadintu alumi. Artimiausiuose planuose jie nori atsidaryti savo daryklą ir tai nėra tokie tolimi planai, nes jie tai žada padaryti jau kitais metais. Jų arkliukas stipriau apyniuoti alūs. Todėl populiariausi daryklos alūs dažniausiai būna įvairios IPA variacijos, kurioms išvirti labiausiai mėgstama naudoti australiškus ir Naujosios Zelandijos apynius. Taip pat jie stengiasi nepamiršti ir tradicinių alaus rūšių, kaip pilsnerių ar weizen’ų. Pasiūloje turi ir stautą, belgiškų alaus rūšių, artimiausiu metu žada pristatyti quadrupel’į. Tuo prisistatymas ir baigėsi. Man teko pabuvoti tokiame pristatyme, kur aludaris pusantros valandos pasakojo apie savo alų, visas rūšių subtilybes ir plonybes. Ir toks trumpas prisistatymas, prisipažinsiu, man patiko daug labiau.

Toliau seka arba daugiau akis į akį bendravimas su aludariais arba klausimų/atsakymų tipo bendravimas aludariams patogiai įsitaisius už baro. Paklausus aludarių iš kur atsiranda receptai (kas labai logiškas klausimas, nes alaus darykla labai produktyvi, vien atsineštoje alaus daryklą pristatančioje knygutėje suskaičiavau 22 skirtingas alaus rūšis), aludariai atsakė, kad iš namų aludarystės. Taip pat atsakinėdami į klausimus aludariai papasakojo, kad jų daryklos flagmanas yra kvietinė IPA – Pan IPAni. Specialiai jų gimtadieniui išvirta minėto alaus versija skiriasi nuo tradicinės versijos, tuo, kad jai išvirti prireikė rekordinio kiekio apynių. Tiek apynių alaus virime darykla nebuvo naudojusi niekada. Teko alų apyniuoti 4 kartus, kad jis gautųsi toks koks norėjosi. Prieš pradedant virti alų Zapanbrat darykloje, jie išbandė dar tris alaus daryklas. Kad alaus receptai ateina iš namų aludarystės teko jiems įrodinėti ir dar kartą, bei tai pasakojant paaiškėjo, kad jie per penkis metus išvirė 49 skirtingas alaus rūšis. Ir kad ir kiek alaus rūšių jie bevirtų, pagrindinis dalykas, kas garantuoja sėkmę yra švieži apyniai. Todėl jų pagrindinis aludaris dažnai lankosi Amerikoje ir stengiasi gauti kuo šviežesnių ir geresnių apynių. Paklausus apie lenkiškus apynius, atsakė, kad jie tiesiog tragiški. Apie lietuviškus apynius nieko neatsakė, bet papasakojo, kad šiuo metu populiariausias lietuviškas alus Lenkijoje yra Genio alus. Ne veltui, matyt, Genys darė savo ‘Tap Takeover’ turą per Lenkiją.

Trumpai šnektelėjus su aludariais asmeniškai, kažkaip kalba pakrypo apie alaus blogerius. Lenkijoje šiuo metu populiariausias Tomasz Kopyra. Kuomet papasakojo, kad už tai, kad jis atvažiuotų į alaus festivalį jam moka 5k pinigų, už alaus apžvalgą 1,5k pinigų pasidarė lyg ir pavydu, lyg ir nelabai norėjosi tikėti. Bet paskui permečiau akimis jo kuriamą turinį (beja, jis visas lenkų kalba) tai tie skaičiai visai normalūs. O Lietuvoje nelabai sulauksi, kad išvis bent jau pakviestų kas į festivalį. Nors pala, o jų dar liko?

 

 

Du Baltic Porter iš Estijos

Po to kai parašiau apie Dundulio Publijų Palemoną, kiek atidžiau žiūriu į Baltic Porter pusę. Daugiausia jo rasti turbūt galima Lenkijoje. Lenkijos Baltic Porter labai sunkūs, juose ryškiai jaučiamas alkoholis ir kartais kelia dvejonių kokybė tokio alaus. Taip, aš nekalbu apie išskirtinius, tokius kaip  Widawa Porter Bałtycki Wędzony Rum BA, kurie reitinguojami labai aukštai ne tik Lenkijos, bet ir pasaulio lygmeniu. Aš kalbu apie masinės gamybos Baltic Porter’ius ir taip, lenkijoje tokių yra.

Apsigręžus į kitą pusę, Estiją, galime taip pat rasti kažkiek Baltijos porterių. Keli ir šįkart ant stalo taurėje.

Pirmasis Vanilla Cake Fever 9,9% | Imperial Baltic Porter. Pavadinimas išduoda, kad aluje bus vanilės. Tiesą pasakius, toks žodžių kratinys ant etiketės labai vilioja jo nusipirkti. Tikiesi kažko tikrai gero.

Taurėje stipriai nutamsėjusios rudos spalvos alus, kuris negausiai užputoja ruda puta. Aromatų puokštė smagi, degintas salyklas stipriai ima viršų, negausiai išlenda vanilė. Skonyje viskas tas pats kas ir kvape. Stiprus deginto salyklo skonis, ilgai trunkantis kartumas ir vanilinis saldumas. Viską perkošia šokolado ir kavos užuominos. Poskonyje lieka šilkinis saldumas. Smagus, išsiskiriantis ir įsimintinas porteris.

Antrasis alus užvadintas dar įdomiau – Abnormal Baltic Porter ir tai yra koloboracinis alus, išvirtas kartu su AF Brew darykla iš Sankt Peterburgo. Midsummer Melancholy 11% taurėje jau nebe rudas, o jau visas juodas. Dar stipresnio aromato ir  šį alų norisi uostyti ilgiau, nei tai darai įprastai. Jaučiasi ir čia vanilė, bet ji susimaišiusi su saldaininiu saldumu, salykliškumu na ir, žinoma, daug kavos. Alus, kurį geri mažais gurkšniais ir nenori, kad jis pasibaigtų. Tai vienas iš tų atvejų, kai alaus stiprumas ir intensyvumas tave ne erzina, o prijaukina, pritraukia prie savęs ir tu vis kartoji – geras, labai geras.

Pakalbėkime apie Vilkmergės alų (Vilkmergės atstovų komentaras)

Ir iš ties, pakalbėkime apie Vilkmergės alų.

Jei trumpai prisimint priešistorę, tai startavo Vilkmergės alus su šviesiu, tamsiu ir kvietiniu alumi. Jų alus yra kiek stipresnis nei standartinis lietuviškas didžiųjų gamintojų alus ir pilamas jis į pusės kvortos (0,41 l) butelius, kurie yra kiek mažesni, nei standartiniai puslitriai. Nekalbant, aišku, apie visa galva aukštesnes pintas. Vėliau sekė eilė proginių alaus rūšių supiltų į puikiai atrodančius visos kvortos (0,82 l) butelius. Tokia ramybė buvo porą metų ir, matomai, toks buvo ir planas. Pastovi pasiūla ir eksperimentai dideliuose buteliuose. Bet toks biznis pradėjo neiti, kokybė alaus labai stipriai pasikeitė. Gal tiksliau ne kokybė, o jo skoninės sąvybės, alus tapo ne be tas, už kurio butelaitį galėtum mokėti pasiūlytą Vilkmergės kainą. Nuskambėjo istorijos apie uždarytą Vilkmergės daryklą Ukmergėje, pasipylė nevykę eksperimentai, alus skardinėse. Porteris, senovinis, dar paskui ir Grand Cru, šviesusis aromatinis nebuvo tie alūs kurie gerino Vilkmergės įvaizdį. Taip Kalnapilio projektas turėti aukštesnio segmento produktą tapo akmeniu po kaklu. Net gi, manau, jei ne puikūs Kriek pardavimai, Vilkmergės alus galėjo ir išvis išnykti. Arba Kalnapilio valdžioje sėdi principingi dėdės, kurie savo idėjas stumia, kad ir kas būtų. Aišku, čia tik mano išvedžiojimai stebint viską iš šalies.

Su Kriek alumi atsispyrę nuo dugno, Vilkmergė persigrupavo, kai kas tai skambiai pavadino rebrendinimusi. Į pastovią pasiūlą įlipdė Dubbel, per restoranus pradėjo vežioti riboto leidimo alų. Šitas jų ėjimas man taip gan nykokai atrodo, nes tai su alumi nieko bendra neturi. Tai kaip paskatinimas barui/restoranui už gerai parduodamą alų. Pirma, tai dėl papildomos rūšies niekas nesivers per galvą Vilkmergę pardavinėdami, antra, kad tas alus toks, kad papildomai žmonių į pardavimo vietą kažin ar pritrauks. Nebent pritrauks kolekcionierių, kuris alaus gal net neužsisakys, o paprašys etiketę nuo bačkos nusilupti, o, kad to restoranui labai reikia, abejoju.

Tačiau tai kas vyko pernai vasarą, nė iš tolo nesignalizavo apie tai kas bus rudenį ir žiemą. Pirmiausiai visus stipriai nustebino labai solidus Moliūgų elis. Smulkmena, bet tai tas retas atvejis, kai ant Vilkmergės etiketės užrašyta tai kas iš tikro yra butelyje. Prisiminkim kaip IPA jie pavadino šviesiuoju aromatiniu, Kriek istoriją ar 6,3% Imperial stautą. Kalbant apie Imperial Stout, tai buvo ir tas pirmas atvejis, kai Vilkmergė pametė nuoseklumą ir alų supylė ne į savo firminį butelį.

Toliau sekė naujiena kaip iš giedro dangaus – Vilkmergė koloboravosi su Tanker alaus darykla ir į dienos šviesą paleido APA. Tiesa, tai taip pat riboto leidimo partija ir pasiekiama tik mistinio sąrašo baruose. Taip jau sutapo, kad tame sąraše Kaunui skirta tik viena vieta, kur galima įsigyti šio alaus, bet galiu pasakyti Jums atsakingai, šio alaus Kaune yra visur. Paprašykit buhalterės, kuri išrašo vairuotojams važtaraščius, atsisės ir suves kur APA Kaune išvažiavo.

Su APA ir su Tanker’iu man pasidarė smalsu kaip ten viskas įvyko. O ką geriau paklausinėti apie tai, jei ne pačią Vilkmergę. Tiksliau klausimus uždaviau Vidmantui Čičeliui, oficialiam Vilkmergės alaus someljė. Bet, matyt, jam į tokius klausimus atsakyti negalima, tai į klausimus atsakė marketingo skyrius. Taip, tas pats, kuris ant etikečių rašo Kriek ir neleidžia dienos šviesą išvysti tiesiog žiemos stautui, reikia imperial. Skaitant atsiųstą tekstą galima ir akis išsinarinti, kaip jis surašytas. Aišku nereikia būti tokiam negatyviam, nes tas marketingo skyrius paišo geriausias etiketes Lietuvoje. O visko gerai daryti gi negalima.

Pateikiu užduotus klausimus ir atsakymus.

Kodėl iki šiol į rinktinius barus atkeliaudavo tik pilstomas limituotos partijos alus, o šiuo atveju pasirinktas butelinis variantas? Ar buteliukais ne paprasčiau išplatinti platesniu mastu?

Turime specialų projektą skirtą barams – Sezonų Alus. Kas 3 mėnesius, t.y. kiekvienam kalendoriniam sezonui, pristatome po naują alaus rūšį, kurią parduodame tik atrinktuose baruose. Šis projektas yra tęstinis, pradėjome 2015 metais ir jau išleidome 8 skirtingas alaus rūšis.

„APA“ yra riboto leidimo alus, kurį išvirėme Estijoje, Tanker darykloje. Išvirėme apie 2500 buteliukų alaus ir pasirinkome šįkart platinti šį alų baruose.  Turėjome riboto leidimo partijas parduotuvėse ir  šįkart norėjome leisti žmonėms susipažinti su APA stiliumi būtent barų segmente, kur žmonės nuolat ieško naujų patirčių ir skonių.

Tanker darykla pasižymi koloboracijomis, tačiau kas įtakojo, kad jie pasirinko būtent Vilkmergę? Juk juos į Lietuvą importuoja kiti aludariai? Čia ta istorija kai Jūs juos susiradot ar jie susirado Jus?

Tanker daryklą ir jos eksperimentus stebime jau seniai. Brendo mintis Vilkmergei išbandyti ir Gipsybreweingą (šitą palieku netaisytą, nes nesu tikras ar to taisymo reikia), pasisemti kitokios patirties. Todėl ir pasirinkome būtent Tanker daryklą.

Kiek matosi iš reklaminės informacijos, šiam alui pasirinktas standartinis Tanker alaus butelis. Kodėl atsisakyta tradicinio Vilkmergės kvortos butelio? Ar tai reiškia, kad alus išvirtas Estijoje?

Virėme alų Tanker darykloje, todėl ir buvo pasirinktas jų butelis ir etiketės forma.

Moliugų elis, žiemos stautas, o  dabar koloboracija su vienu geriausių Estijos aludariu. Kuo dar gali nustebinti Vilkmergės aludariai? Kokią įtaką tiems pokyčiams daro Vidmantas Čičelis?

Mūsų tikslas yra supažindinti vartotojus su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu, alaus stiliais. Vien 2016 metais išvirėme 9 skirtingus elius. Sieksime ir toliau tęsti savo projektus ir taip prisidėti prie alaus kultūros vystymo.

Vidmantas Čičelis – Vilkmergės alaus someljė. Jis yra žmogus, kuris prisideda prie būtent alaus kultūros vystymo mokydamas, visų pirma, barų darbuotojus, galutinius vartotojus, skleisdamas informaciją socialinėje erdvėje, įvairiuose renginiuose. Taip pat jis yra tas žmogus, kuris dalinasi alaus tendencijomis su mumis, siūlo naujus alaus stilius ir tt. Vidmantas tikrai ženkliai prisidėjo prie dabartinio Vilkmergės veido ir pokyčių.

Ir pabaigai, po visų pokyčių, naujų eksperimentinių ribotų leidimų, koks dabar Vilkmergės veidas? Kokią vietą Vilkmergės alaus darykla turėtų užimti Lietuvos alaus rinkoje ir kas yra Vilkmergės alaus pirkėjas Jūsų akimis?

Vilkmergė ir toliau išlieka ištikima savo pagrindinėms vertybėms – verdame tik elius, mažomis partijomis, siekiame gilinti alaus kultūrą Lietuvoje ir supažindinti žmones su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu bei skoniais. Tikimės, kad ir vartotojai lygiai taip pat galvoja apie mus.

Vilkmergės pirkėjas – žmogus, kuris mėgaujasi alaus vartojimu, nori būti supažindintas su naujais alaus stiliais, ieško naujovių.

Paskutinio klausimo gal ir nereikėjo čia dėti, bet jį uždaviau Vidmantui ir tikėjausi kiek kitokio atsakymo nei plataus ir įstabaus alaus pasaulio ir skonio.

Laikas pereiti prie alaus.

Vilkmergės/Tanker APA 5,5% | IBU 40 | EBC 15

Nuostabiai kvepiantis alus. Citra, Mosaic ir Simcoe apyniai pirmiausiai apie save paskelbia tik atidarius butelį. Citrusai, vaisiškumas, lengvumas, saldumas, saldainiškumas. Taurėje alus atrodo puikiai, kaip apai kiek trūksta putos standumo. Skonis subalansuotas, tolygus, puikiai sudėlioti apyniai. Vyrauja apynių citrusai, vaisiškumas, gerai suvaldyta angliarūgštė, puikus kartumas tiek geriant, tiek vėliau poskonyje. Kartumas akivaizdus, bet ne dominuojantis. Nežinau, ką reikėtų rašyti ir sakyti, jei tokį alų būtų Vilkmergė išvirusi pati. Bet tai kažin ar pasiekiama didelėje darykloje. Tiek kokybe, tiek skonio tolygumu tai puikus alus.

Koloboracija su Tanker alaus darykla ne vienintelė Vilkmergės naujiena, apie kurią šį kart noriu parašyti. Juodųjų serbentų stautas dar viena Vilmergės naujiena, supilta į didžiuosius kvortos butelius. Ir sakykite ką norite, bet toks alus, su tokia etikete, traukia akį. Traukia taip pat kaip Moliūgų elis. Dėl šito dalyko, dėl tokio pasirinkimo prie Vilkmergės neprikibsi niekaip.

Juodųjų serbentų Stout 5,9% | IBU 13| EBC juodųjų serbentų

Taurėje tikrai kažkas panašaus į juodųjų serbentų spalvos alų. Alaus sudedamosios dalys yra 90% alaus, 2% juodieji serbentai, o likę procentai kažkas dar. Alus ir kvepia juodaisiais serbentais. Geriant niekaip neina atsikratyti saldumo. Etiketė sufleruoja, kad dėta sirupo, o vat jei jo būtų nedėta, manau, būtų buvę kur kas geriau. Ir kelia abejonių, kad 90 proc. naudoto alaus buvo stautas. Nebent stautas buvo labai prastas, nes taip užmušti stautiškumą reikia sugebėti. Pirmi gurkšniai šio alaus dar visai neblogai nuteikė, bet paskui viską nustelbė tiesmukas saldumas, silpnas kūnas, balanso trūkumas. Kaip tik turiu parsivežęs estiško stauto su juodaisiais serbentais, bus proga palyginti ar išties šis Vilkmergės alus toks nestautiškas.

Paskutinė naujiena iš Vilkmergės, iš lietuviškos aludarystės meistrystės – sidras. Sidras, supiltas į butelius, ant kurių išspausta iš ko verdamas alus ir visi kiti alaus atributai, atrodo kiek keistai. Bet užrašai craft ir gal bus gerai. Vilkmergės Craft Sidras 5,4%, pusiau sausas. Idealiai skaidrus, sauso, sintetinio skonio. Jis nė iš tolo neprimena vulgarių Obela’os sidrų. Bet tuo pačiu puikiai geriasi, gero sausumo ir saldumo balanso sidras.

Naujas alus, koloboracijos, sidras – Vilkmergė juda į priekį nestabdydama. Bet trūksta vieno dalyko – nuoseklumo. Būčiau Vilkmergės vietoje, surinkčiau visus į krūvą ir sėdėčiau toje krūvoje tol, kol išgrynintume pagrindines idėjas, viziją, koncepciją. Nes dabar gaunasi tokia truputį palaida bala. Kažkas kažką sugalvoja ir daro, be kažko vieno viską vienijančio dalyko. O kai jau būtų laikas skirstytis, atsistočiau ir garsiai paklausčiau: ką, po velnių, veikia Kalnapilis?

Sakiškių naujienos ir šį kartą tik dvi

Apie Sakiškių alų pripratau rašyti kai jų naujų alaus rūšių pasirodo daug. Ilgai laukt jų naujienų nereikėdavo, tai galėjai rašyt apie penkias naujas rūšis iš kart. Tiek daug laukt šį kart nesinorėjo.

Pirma naujiena buvo pristatyta Drama Burger Smokehouse restorane. Į tą pristatymą gavau kvietimą ir aš. Ir, tiesą pasakius, tuo kvietimu labai apsidžiaugiau, bet kai atsidarai kvietimą, o ten “Sveikas Mindaugai“, man įsijungia atmetimo reakcija. Atmetus mano visus kvailus įpročius, šis alus buvo skirtas Drama Burger restoranams ir jų pasididžiavimui – pastrami jautienai. Kad tokį alų verda, Sakiškių aludariai pranešė savo FB profilyje gruodžio 29 d. parašydami štai ką “Verdam rudą elį iš bukmedžiu rūkyto salyklo, kuris bus galutinio produkto stuburas. Dūmiškumą viršutinėse natose apkaišom raudonais/juodais pipirais, kalendrom, laurų lapais, gvazdikėliais, cinamonu, pankoliais, garstyčių sėklom ir chalapa.“

Kuomet pakėliau taurę Sakiškių Pastrami 5,7% alaus ir prikišau prie nosies, atmintyje iškilo iliustracija, pridėta prie to viso gražaus aprašymo. Visas tas kalnas prieskonių apkaišytų lauro lapais. Visa tai šokinėja į nosį. Pipirai, lauro lapai, gvazdikėliai man aromate ryškiausi, bet šiaip kvapas primena kvapą, kuris tvyro prieskonių parduotuvėje. Visko daug ir kaskart įkvėpus kažkas naujo. Skonis vandeningas, perkrautas prieskoniais, kur vėl pirmauja pipirai bei lauro lapai. Poskonyje puikiai šildo pipiriškumas. Lengvai besigeriantis alus, su puikiai suderintais prieskoniais, bet niekaip neapleidžia jausmas, kad alus kiek per paprastas ir tiesmukas.

Hazelnut Altbier 5,2% | IBU 36

Altbier alus Sakiškių paletėje jau buvo ir jis buvo išvirtas Alaus Bibliotekai. Šįkart alus pagardintas riešutais. Gražios nešvarios spalvos alus su gražia puta. Alus turi puikų aromatą, jis pilnas, salsvas, riešutai persipina kiek nemaloniai. Skonis lengvas, vidutinio kūno, saldokas. Ir vėl pasigendu aluje charakterio, idėjos, to, kas atkreiptų dėmesį.

 

Dundulio Publijus Palemonas (aludario komentaras)

Teko matyti komentarus, kad naujasis Dundulio alus Publijus Palemonas yra geriausias Dundulio alus.

Teko gyventi tais laikais kai didelio alaus pasirinkimo nebuvo, o močiutei skaniausias alus būdavo Utenos Porteris.

Teko girdėti kalbų, kad Baltic Porter kilęs Lietuvoje.

Teko ne kartą mąstyti, kodėl Dundulis niekaip neišverda porterio, nes atrodė, kad tai Lietuviško alaus neatsiejama dalis, o juk Dundulis rekonstruoja, sieja viską su istorija ir panašiai.

Visas nuogirdas ir pamąstymus į lentynėles sudėliojo pats Dundulio projekto aludaris Simonas.

“Reiktų sutikti su tuo, jog Lietuvos istorijoje būta įvairių laikotarpių – vieni šviesūs, kiti nelabai. Porteris Lietuvos teritorijoje išpopuliarėjo carinėje Rusijoje bei vėlesniais Sovietų laikais, – paklaustas kokią vietą lietuviško alaus padangėje užėmė porteris pasakoja Simonas. – Žinodami tą faktą, jog porteris buvo miestiečių mėgtas gėrimas, o lietuviai tuo metu miestų vengė, porterį galime sieti tik su Lietuvos teritorija, bet ne tradicija. Gal būt dėl to neskubėjom su šios alaus rūšies virimu. Tačiau mano vilnietiška prigimtis ir pagarba šio miesto kultūrai, vis dėl to nulėmė tai, jog šią rūšį turime savo portfolio.“

Mano porterio idealizavimas sudužo į šipulius. Bet kuomet paprašiau papasakoti apie patį Publijų Palemoną, Simonas parodė tikrąjį savo istoriko veidą.

“Publijus Palemonas nėra tas porteris, kurį prisimintų sovietų laikus menantys alaus mėgėjai, – savo pasakojimą pradeda aludaris. – Sovietinis porteris labiau priminė stiprų tamsintą bock’ą ir buvo labiau deficito ir medžiagų trūkumo pasekmė, nei išieškotas gėrimas. Publijaus Palemono receptūra buvo formuota atsižvelgiant į XIX a. carinės Rusijos teritorijoje pamėgtą taip vadinamą angliškos manieros porterį, kurį po angliško alaus importo uždraudimo pradėta gaminti vietoje. Buvo studijuoti seni carinės Rusijos aludarystės vadovai, kuriuose nemažai dėmesio skirta ir porterio technologijai, tad galime teigti, jog Publijus Palemonas yra rekonstrukcinis su mažom interpretacijom XIX a. antros pusės porteris. Gal būt tokį panašų virė Parčevskio bravore, bei šinkavo Vilniaus miesto užeigose.“

Taurėje tamsiai rudos spalvos, puikiai putojantis alus. Aromate degintas salyklas pereinantis į rūkytą. Pirmas gurkšnis susieja šį alų su Dundulio Kovarnių alumi. Bet vėliau Kovarnių dūmiškumas dingsta ir pasilieka puikiai subalansuotas tamsus alus. Salyklai sugulę puikiai. Pilno kūno alus, kuris atsiduoda kava, degintais salyklais ir yra šlapias, bei puikiai besigeriantis. Jis skiriasi nuo, tarkim, lenkiškų baltic porterių tuo, kad jis nėra saldus ir kokia tai yra palaima.

Belieka dar kartą nuleisti galvą prieš Dundulio aludarius ir tarstelėti – Jūs ir vėl išvirėte puikų alų.

 

Purtse Pruulikoda

Kai apsilankai Estijos alaus parduotuvėje, atrodo, kad apie šios šalies alų tu nežinai nieko. Pilna naujo ir nematyto alaus. Ir jo tiek daug, kad visko vis vien nenusipirksi. Tada tenka rinktis. Renkiesi dažniausiai pagal tai, ką mėgsti. Todėl parduotuvės pardavėjas vis siūlė IPA’as, o aš vis mandagiai atsisakinėjau ir ėmiau stautus. Bet prieš Jūsų akis nuotraukoje esantys keturi buteliukai į save dėmesį atkreipė visų pirma buteliukų forma, nes tokiuose buteliukuose daugiau alaus nepastebėjau. Antra, ant jų etikečių užrašyta “Eksperimentaal“.

Klausiu pardavėjo kas čia, jis man atsako, kad tai visai nauja darykla, alų virti pradėjusi pernai rudens pabaigoje. Klausiu ir kodėl nėra “II“ numeriu pažymėto butelio, atsako, kad alus gavosi ne koks ir aludariai jo atsisakė. To Lietuvoje dar nebuvo ir kažin ar bus. Aš niekaip nesuprasiu, kodėl niekas neskelbia ką verda, ką išvirė, kas pasirodys po mėnesio. Bando kelti ažiotažą su limituotom partijom, slepia iki paskutinės akimirkos naujas alaus rūšis ir panašiai.

Grįžkime prie aludarių iš Estijos. Pa’google’inus pusvalanduką paaiškėjo, kad tai Purtse Brewery pasivadinusi darykla, įsikūrusi kažkur atokiai nuo civilizacijos ir ten smagu švęsti vestuves. Daryklos prisistatyme labai daug kalbama apie kokybiškas medžiagas, kokybę ir panašius dalykus. Vienžo, mažiukai, kurie nori užkariauti pasaulį savo kokybe.

Pilam į taurę pirmą eksperimentą Eksperimentaal I 6,1% | Amber ale. Taurėje amber ale tinkamos spalvos alus, kuris beveik neputoja. Gurkšteli, o, lengvas alus. Gurkšteli dar, jau sunkus alus. Iš pradžių alus saldokas, paskui kartokas, po to vėl grįžta saldumas, bet tas negeras, bukas. Taip visą laiką alus ir šokinėja ir tai jam tikrai ne į naudą. Jis sunkiai besigeriantis, nesubalansuotas.

Bandom antrą. Eksperimentaal III 6,7% | IPA. Ir vėl negali daug gero pasakyti apie alų. Kaip IPA, šis alus per daug vandeningas. Jei kituose kartumas vis gi užauga, apynys vis gi paima viršų ir parodo savo raumenis, tai čia niekas neužauga, kaip pasijaučia tas vandens nuplautas kartumas, taip pasijaučia ir tiek. Daugiau kaip ir nieko.

Eksperimentaal IV 8,9% | Belgian Strong Ale. Alus, kurio puta lipa per kraštus. Nors alaus nedaug, bet jį supilti į taurę pavyksta gal iš penkto karto. Kaip intensyviai putoja, taip intensyviai ir kvepia šis alus. Aromate pilna visko, saldainių, vaisių, karamelės, net gi galėtum sakyti, kad taip gali kvepėti ne alus, o kvepalai. Skonis toks pats stiprus ir intensyvus, alkoholio užuominos, geriasi pakankamai sunkiai. Karbonizacija lipa per kraštus, burbuliukai sproginėja. Gal alus kažkada buvo ir neblogas, gal jis kiek persibuvo butelyje, nes citrusai, cukrinis saldumas tikrai permuša.

Įsipilu į taurę paskutinį – Eksperimentaal V 5,1% | Sweet Stout – ir galvoju, gal bent šis bus kažkas arčiau sielos. Arba Sakiškių alus saldžiųjų stautų kartelę bus užkėlę per aukštai arba jiems ir su šiuo nelabai pavyko. Tamsus tai tikrai, sausas tai tikrai, salstelėjęs tai irgi taip, bet viskas taip sunkiai. Geri ir nesinori dar.

Visi keturi eksperimentai pasižymi tuo, kad alus sunkiai geriasi, nėra balanso, polėkio. Taip, iš stipraus belgo gal ir naivu tikėtis aukšto geriamumo laipsnio, bet amber ale’as ar saldusis stautas turėtų bėgti daug lengviau.

Nors pardavėjas sakė, kad tai puikus alus, man jis tokio įspūdžio nepaliko.

Dundulio Apyniuotis (aludario komentaras)

Iš šalies atrodo, kad Dundulis stojo į eksperimentų kelią. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Kai atrodo, kad savo puslapyje užsiminę apie seriją alaus su vienodu pavadinimu, bet skirtingais apyniais, jie taiko į kažką išskirtinio, pasirodo, kad šis žingsnis apgalvotas ir savalaikis.

„Mintys plėtoti tokią seriją buvo kilusi seniai, – kad bus serija, patvirtino Dundulio aludaris Simonas. – Gal tiesiog kitos idėjos buvo svaresnės ir pirmenybę teikėm joms. Jas įgyvendinus atėjo laikas ir šiai serijai. Pirminė idėja buvo daryti tiesiog vieno apynio, vieno salyklo, V.A.V.S.A tipo alų, bet praktika parodė, kad kiekvienam apyniui atsiskleisti reikia savos terpės, kurią sukuria tiek salyklinė bazė, tiek fermentacija.“

Nauji šios serijos Apyniuočiai turėtų pasirodyti maždaug kas du mėnesius.

„Galiu atskleisti, jog šia serija stengsimės labiau gilintis į naujuosius eksperimentinius Europos apynius, kurie tikrai puikūs ir verti dėmesio“, – apie artimiausius planus toliau pasakojo aludaris.

Endevour apynys yra kiek nuosaikesnis nei dažnai Lietuvoje sutinkamas Cascade apynys. Jis pasižymi juodųjų serbentų ir pipirų aromatu bei greipfrutų ir laimų skoniu. Galbūt būtent toks vaisiškas apynio charakteris ragaujantiems atrodo kiek per minkštas kaip biteriui.

„Endeavour apynys vis dar eksperimentinis, dar neįgavęs komercinio statuso. Išveistas Anglijoje, tad komercinių pavyzdžių reiktų ieškoti Britų salynuose, – paklaustas apie apynį pasakoja Simonas. – Lietuvoje alaus su šiais apyniais neteko sutikti. Pačiam teko ragauti, cask ale su šiuo puikiu apyniu, bet deja pavadinimo neprisiminsiu.“

Apyniuotis puikiai taurėje atrodantis alus, labai lengvai besigeriantis su puikiu vaisišku charakteriu. Šis alus turi kartumo, tačiau Dundulio Rudasis Biteris buvo daug tiesmukesnis kartumu. Jei šis alus skirtas pabrėžti apynį, tai pavyko puikiai.

Tanker – tai kas neatvažiuoja iki Lietuvos

Kuomet Dundulis pradėjo importuoti Tanker aludarių alų, jo gauti Lietuvoje tapo ne problema. Visi pamėgo Sauna Session, puikiai visiems tiko Purple Nurple, o Imperial Sauna Session buvo tikras vau. Tačiau importuotojai visko neveža, ypač iš daryklos kuri yra labai produktyvi. Pasižvalgykime kas buvo palikta Estijoje ir iki mūsų neatvažiavo. Kaip taisyklė, tai sunkūs alūs, turintys daugiau laipsnių.

Pirmas doppelbock’as Spiceman 6,5% IBU 30.

Koloboracijoje su alaus darykla Malduguns išvirtas alus, kurio Lietuvoje buvo galima jau paragauti. Tai buvo galima padaryti Žmogšaloje.

Taurėje vario, raudonai oranžinės spalvos ryškus alus. Putoja negausiai, dideliais burbuliukais. Alus labai aromatingas, iš taurės veržiasi aromatai, jie saldūs, prideginti, aitroki, prieskoninių žolelių, medaus, imbiero. Skonyje tie aromatai taip stipriai nesijaučia. Geriant nosis užsikemša nuo aromatų. Pats alus atrodo kiek vandeningas, vidutinio kūno, bet poskonis viską gelbėja. Puikiai ant gomurio sužaidžia sausas džiovinantis kartumas, vaisiškumas. kartumas kaip greipfruto ar imbiero ar abiejų. Jis prislopina saldumą iki tiek, kad jo nebesijaučia. Puiki alaus salyklinė bazė. Alus savo aromatu pritraukia dėmesį, poskonis skonį užbaigia, bet ar tai tipinis doppelbock’as aš linkęs abejoti.

Frambosourus 7% 

Pavadinimas sufleruoja, kad tai sour stiliaus alus. Supiltas į nestandartinį šiai alaus daryklai butelį. Taurėje tamsios gintaro spalvos alus, su negausia puta. Alus taurėje nėra skaidrus, kaip per miglą. Aromatas saldus, taip kvepia kai kurie vaistai. Kvapas pakankamai intensyvus.

Geriasi alus sunkiai, karpo angliarūgštė. Alus lyg ir saldus, paskui bando nurūgštėti, bet jam tai nesigauna ir galų gale lieka greipfrutiškas kartumas. Toks gan keistas alus, su lyg ir aiškia idėja, bet labai netobulu jos išpildymu.

Melody 9% | Imperial Stout

Sunkiasvoris imperial stautas. Nors 9% imperial stautui yra kaip ir žemutinė riba. Taurėje juodas, pakankamai tirštas, su gražia, tamsia, tvirta puta, alus. Aromatas labai užslėptas, minkštas, grietinėlės ir degintų salyklų mišinys. Geriasi lengvai, vietomis gali priminti kokį nors milk stautą, nes skonis labai minkštas. Kiek vėliau atsiranda alkoholis. Dingus minkštumui jaučiamas vandeningumas ir išplaukimas. Vis gi skonis nepaliaujamai primena minkštą milk stautą. Čia nėra  to daužančio imperial stautiškumo. Poskonyje susikaupia sauso kartumo ir alkoholio šilumos. Kai stautas toks minkštas ir su gerai jaučiamu alkoholiu, prie jo puikiai tiko namuose rastas gabaliukas juodo šokolado su migdolais.

Love Will Tear Us Apart 11% | Tripel

Dar viena koloboracija ir šį kart su rusiška darykla Mager. Alus išvirtas Valentino dienai. Pristatomas jis išties gerai. Tai trunka akimirką arba visą gyvenimą, tai suteikia sparnus, arba tai tave pražudo. Alus stiprus kaip tikra meilė ir visi kiti gražūs žodžiai ir palyginimai.

Taurėje alus elgiasi kaip tikras įsimylėjęs paauglys. Pilant putoja, veržiasi per kraštus. Alus drumstas, beveik oranžinės spalvos. Kvapas malonus, neintensyvus. Po pirmo gurkšnio ir vėl tenka pripažinti, kad nukrypta nuo stiliaus, aš tripelį ne taip įsivaizduoju. Man tai daug panašiau į IPA. Salstelėjęs alus su puikiai užmaskuotu alkoholiu. Alus su kiekvienu gurkšniu renka kartumą, jis labai smagus, panaudoti El Dorado apyniai savo darbą dirba puikiai. Šių apynių neteko sutikti ir jie nuteikia labai gerai. Visgi, kad tai stiprus alus, jaučiama, tik ne per alkoholį, o per skonines sąvybes. Pradžioje gan sunkiai gomuriu nuslenka visa didelė salyklinė bazė lydima saldumo, vėliau pakarpo angliarūgštė, o gale puikiai išryškėja apyniai. Alus puikus, bet ne tripelis.

Vežantys Tanker alų į Lietuvą atliko puikią selekciją. Nė vienas iš Lietuvoje nerandamų alaus rūšių nesužavėjo tiek, kad būtų galima klausti kodėl jo neatvežate? Pirma, ragauti alūs kiek nepataiko į stilių, antra, tai stipresni alūs ir tokie, matyt, neturi paklausos Lietuvoje.

Dundulis dovanoja šventę

Šventės yra gerai, nes tada ateina Dundulis ir atneša savo jau tradiciniais tapusius Devyniaragį ir Juodaragį. Va kas yra tikras šventinis alus, tikras sezoninis alus, tikras riboto leidimo alus.

Juodaragio 6,66%

Gruit stiliaus alus. O kur Dundulis ir gruit būna labai gerai. Čia kaip pašneka apie citriną ir kaupiasi seilės, taip ir su Dundulio gruit.

Taurėje nešvarus alus, tamsiai rudos spalvos. Ir tai yra tipiškas, charakteringas gruit vaizdas taurėje. Beveik jokios putos. Aromatas žolinis, salsvas, malonus. Alus tvirto, linkusio į vidutinį, kūno. Puikiai besigeriantis, salsvokas, puikiai dera kraujažolė ir jos prieskonis prie salyklinės bazės. Smagus, sausas karstelėjimas. Prie viso gero yra ir vienas trūkumas, alus man dar ne geriausios formos, jam reikia dar pabręsti. Po kelių mėnesių ar pusmečio jis turėtų būti dar geresnis arba tiesiog tobulas. Pasidėkite šio alaus, galėsite švęsti ne tik saulėgrįžą, bet ir Jonines.

Devyniaragio 9%

Medus, pikis, beržų ir pušų pumpurai. Visą šitą perskaitai ant etiketės ir ima drebėti rankos.

Taurėje gražios ryškios gintaro spalvos alus. Putojantis. Aromatai šoka šokius. Nosį kvapai karpo intensyviai. Paslėptas medus, mediena, miškas po lietaus, saldumas.

Skonis perdėtai intensyvus ir tai labai gerai. Tokio intensyvaus skonio aš ne tik aluje, bet ir bet kokiam kitam gėrime nežinau ar buvau sutikęs. Pušis, beržas, medus. Sėdi ir spėlioji kas čia sprogdina gomurį. Ir viskas tobulai subalansuota. Ant galvos šoka pašiurpę plaukai, nėra čia ką daugiau rašyti, ieškokite ir ragaukite.

Kelios Švyturio naujienos

Apie vienas naujienas Švyturys skelbia garsiai ir gausiai, apie kitas tyli ir taip pat tyliai išdėlioję lentynose kažko laukia.

Švyturys dabar įsijuosęs reklamuoja savo Compass alų, o Uosto Vartai 5% neįtraukti į produktų sąrašą jų puslapyje.

Kai Švyturys tyli, kiti tada kalba. Programėlėje Untappd šis alus priskirtas prie IPA stiliaus. Ir aišku yra komentarų, kad čia ne IPA. Kituose reitingavimo puslapiuose jis priskirtas prie Brown Ale stiliaus. Ir čia gal arčiau tiesos galėtų būti. Viena to stiliaus atstovą Lietuvoje turim ir jis gan gerai žinomas, tai Newcastle Brown Ale.

Šio alaus teko ragauti kelis kartus. Pirmas kartas suformavo nuomonę ir kiti kartai kažkiek ją pakeitė, bet vis vien tenka likti prie tos pačios – šis alus per daug sintetinis. Nauji didžiųjų daryklų bandymai man labai stipriai pradeda nepatikti. Jų standartinės šviesaus/tamsaus/kvietinio alaus rūšys yra neišsiskiriančių skoninių savybių alus, bet jis tvarkingas ir vis dar primena alų. Su šiuo viskas kitaip, tu geri alų, jis lyg ir patinka, geriamas, visai gero kartumo, bet jaučiama sintetinė priemaiša. Na niekaip neapleidžia jausmas, kad alus pagamintas panaudojus kažką sintetinio, ne natūralaus. Čia kaip kava iš degalinės su tais visais sirupais. Geri, jauti kažkiek riešutų skonio, bet žinai, kad tai ne tikra.

Dar viena naujiena iš to pačio Švyturio stovyklos yra Palmės Horizonte 4,5%. Taip taip, čia Raudonos plytos, bet gi tai tas pats. Ir čia spėlioti nereikia, čia ant etiketės nurodyta, kad tai Stautas. Ir dar brandintas su kokoso drožlėmis. Visiškas kosmosas yra milk stautas su kokosų drožlėmis iš Sakiškių ir nori nenori peršasi mintis, kad tai bandymas nusikopijuoti ir susilaukti tokios pačios sėkmės. Aha, taip.

Taurėje juodas alus. Sunkiai putojantis. Aromate deginti salyklai.

Skonis visiška sintetika. Tas skonis net nemalonus, intensyvus, lipantis ir… taip, nemalonus. Daug tų degintų būta, daug ragauta, bet šitas… Arba aludariai persistengė kažkur su tamsiais salyklais arba išvirė tamsų alų ir pridėjo kažkokio ne tokio sirupo, kuris ne kokosus pridėjo į alų, o jų perdegintas liekanas.