Lietuviško sidro Obelą degustacija

Praėjusią savaitę Vingiu Dubingiu aludė pakvietė į kiek netradicinę sidro degustaciją. Nors aludėje daug dėmesio skiriama alui, jo degustacijoms ir pristatymams, sidras čia anaiptol ne paskutinėje vietoje. Jam skirtas atskiras šaldytuvas, kuriame gausus pasirinkimas.

Tarp gausaus pasirinkimo yra ir lietuviško. Ir būtent iš Lietuvoje surinktų obuolių pagamintas sidras buvo pristatomas.

Pristatymas truko rekordiškai trumpai. 4 minutes ir 23 sekundes ir po to Vytas iš Obelos pakvietė pakelti taures, nes apie alkoholinius gėrimus kalbėti nereikia, reikia juos gerti. Ir pridūrė, kad reikia paskubėti, kol neprasidėjo Naisių vasara.

Ką spėjo papasakoti per tas nepilnas 5 minutes? Kad pagrindinė ambicija buvo pagaminti lietuvišką sidrą iš lietuviškų obuolių ir tai padaryti natūraliu būdu. Todėl visi sidrai gaunasi sausi, nes visas cukrus yra sufermentuotas. Į sidrą nėra dėta cukraus, aromatizatorių, viskas yra paprastos obuolių sultys.

Sidro gamyba yra labai paprastas procesas. Išspaudžiamos obuolių sultys, jos maišomos tarpusavyje, jei turima keletas obuolių rūšių ir jos fermentuojasi. Prancūzijoje ar Anglijoje auginamos specialios obuolių rūšys skirtos sidro gamybai, jos netinkamos valgymui. Tos obuolių rūšys turi daug taninų, kartumo, prieskonių. Lietuvoje sidras daromas iš to kas yra ir specialiai obuolių niekas neaugina. Bet labiausiai sidro gamybai tinka senosios lietuviškos obuolių rūšys ir žieminės obuolių rūšys. Žieminės obuolių rūšys yra atspariausios, turi daugiausiai taninų, o jie yra ne kas kita, kaip obels apsauga nuo parazitų.

Sidras yra vasaros gėrimas, todėl pakeisti sezoniškumą, buvo nuspręsta vieną sidro rūšį pašildant ir paprieskoniuojant. Gavosi saldus, šiltas gėrimas ir toks visai nieko. Jo paragauti pakvietęs Vytas penkminutę baigė žodžiais “Į sveikatą!“.

Prie šilto sidro taip pat buvo pasiūlyta paragauti ir visus tris Obelą sidrus. Ažuožeriai, Babtai ir Kasteliai. Pavadinimai pagal vietovę, kurioje surinkti obuoliai. Gal būt pritrūko vieno geresnio ar prastesnio užsienietiško sidro pavyzdžio ir paaiškinimo kuo iš esmės skiriasi Obelą sidrai nuo va tokių.

Apie patį sidrą komentuoti nesinori. Jo tiesiog reikia paragauti. Jei mano atmintis manęs neapgauna, Vingiu Dubingiu aludėje vasarą buvo pilstomo Obelą sidro ir jis buvo puikus vasaros pasirinkimas.

Tą vakarą buvo ne tik aukštai iškelta gėrimo pristatymo trukmės kartelė, bet taip pat buvo pagerintas ir užduotų bei atsakytų klausimų rekordas. Vytas po pristatymo niekur neišėjo, jis leido aludei grįžti į savo įprastą šurmulingą gyvenimą ir būdamas už baro tai vienai, tai kitai grupei žmonių atsakinėjo į įvairiausius klausimus.

Toks pasirinktas variantas, kuomet tu gurkšnoji vis naują rūšį ir klausaisi vis nesibaigiančių istorijų pasirodo labai sveikintinas dalykas. Jei tau įdomu, tu klausaisi, uždavinėji klausimus, jei neįdomu, tu sau laisvai bendrauji su kompanija.

Titulinėje nuotraukoje matosi mažesni ir didesni buteliukai. Mažesniuose buteliukuose sidras pilnai susifermentavęs, didesniuose fermentacija užbaigta butelyje. Gamintojas pripažino, kad mieles palieka butelyje ir jų, kaip daro kiti gamintojai, neištraukinėja. Supilti jas į taurę taip pat nerekomenduoja.

Nuo obuolio iki butelio prekybinėje lentynoje praeina 7 mėnesiai. Žinoma viskas priklausys nuo mielių kurias naudosite. Jei fermentuosite su natūraliomis mielėmis, nedėsite kultūrinių mielių, tuomet fermentacija bus lėtesnė. Ant obuolio bus įvairių mielių, todėl jos konkuruos tarpusavyje ir lėtins fermentaciją. Jei dėsite kultūrines mieles, fermentacija užtruks gerą mėnesį. Tuomet darai porą nupylimų, kad pašalinti nuosėdas. Po to prasideda brandinimas. Brandinimas nelygus vynui, nes vynas bręsdamas gerėja, o sidras pasidaro iškart toks geras koks jis gali būti. Ilgiau bręsdamas sidras galbūt kažką įgauna, bet tuo pačiu gali ir prarasti, tad ilgas brandinimas sidrui tikrai netinka. Sidras yra paprastų žmonių gėrimas. Todėl Vytas norėtų, kad sidrą gamintų visi kas turi sodus pilnus obuolių.

Namudinėmis sąlygomis sidrą pasigaminti labai paprasta. Viskas ko reikia, tai visų pirma surinkti obuolius. Geriausiai būtų vėlyvos veislės ir nelabai skanios, nes kuo skanesnis obuolys, tuo iš jo pasigamina prastesnis sidras. Taip pat reikėtų maišyti obuolių veisles, nes jei pasigaminsite sidrą tik antaninių obuolių, jis bus labai rūgštus. Surinkę, obuolius vežkite išspausti, bet ieškokite kas obuolius traiško, o ne naudoja centrifugas. Centrifuguojant sultys susisluoksniuoja ir sidro gamybai ne taip gerai tinka, kaip traiškytų obuolių. Sultis supilkite į fermentavimo talpą ir tam tinka bet koks indas iš kurio gali išeiti anglies dvideginis ir negali į vidų patekti deguonis. Nes jei pateks deguonis, Jūs pasigaminsite acto. Supylus reikia fermentuoti kol susifermentuos ir nupylus nuosėdas subrandinti. Ir viskas, turėsite sidrą. Kuomet brandinsite, neskubėkite nusivilti, nes iš pradžių Jums jis atrodys labai geras, apie sausio mėnesį jis jau atrodys labai blogas ir net negeriamas. Čia nenukabinkite nosies, nes jau balandžio mėnesį, kuomet saulė pradės vis stipriau šviesti ir atsiras lauko darbų, Jūs galėsite draugus vaišinti puikiu savo gamybos sidru. Fermentuojant reikėtų pasižiūrėti temperatūras. Tinkamiausia būtų laikyti tarp 12 ir 16 laipsnių šilumos.

Vytas kelis kartus paminėjo, kad Kaune yra labai gerai sidro gamybą nusimanančių žmonių, kurie gamina savo poreikiams nuostabų sidrą. Vienas iš jų buvo trumpam užbėgęs į aludę ir paliko paragauti ledo sidro. Tai sidras gautas jį užšaldžius. Kadangi atšylant atskiros gėrimo dalys atitirpsta skirtingu greičiu, galima tokiu būdu atskirti vandenį, gauti gėrimą su didesne koncentraciją, ryškesnį skoniais ir panašiai. Toks buvo ir ledo sidras, kuris puikiai kvepėjo ir pasižymėjo koncentruotu skoniu.

Kaune įvyko dar vienas renginys, kuris ten susirinkusiems praplėtė horizontus. Buvo dar daug bendraujama, dar daug klausinėjama, neabejoju, kad kažkas pabandys sidro pasidaryti namuose. Ir tai buvo tai ko Lietuvai iš tikro reikia. Sąmoninti ir pasakoti reikia apie alkoholį, o ne drausti ir riboti.

 

ROPA Moonshine – Barrel Aged

Praeitų metų pabaigoje pristatyta ROPA atrodė kaip vienas iš Tikro Alaus eksperimentų. Žinoma, kalbos netilo, kad šio alaus bus kelios versijos. Bet, kad šis alus turės tokią ilgą istoriją nesitikėjau.

Po pirmosios ROPA’os versijos pasirodė ROPA II, kuri ir dabar bėga aludėse. Martynas ištesėjo pažadą šį alų pateikti stikle. Būtent pasklidus gandams, kad jo jau yra, patraukiau, kaip jau tampa tradicija, į Vingiu Dubingiu aludę. Pasirinkau pasivaikščiojimą Laisvės alėja ir, kad nebūtų taip nuobodu, brūkštelėjau Martinui. Taip visą kelią su juo ir prašnekėjom, apie alų, apie statinę, apie alaus brandinimą. O įėjus į aludę, šio alaus negavau, man jo nepardavė ir paprašė palaukti iki trečiadienio, kuomet bus šio alaus ragautuvės iš krano.

Laukti buvo verta. Aludėje prisirinko daug matytų veidų, su kuriais buvo apie ką pasišnekėti. Bet svarbiausia tą vakarą ten buvo statinėje brandinta pirmoji ROPA versija. Tamsesnės spalvos, gausiai putojantis, kiek per šaltas. Rankose pašildytas atsiskleidė tais aromatais, kuriais ir turėjo. Neryškus, neįkyrus, bet su niekuo nesumaišomas samanės aromatas. Skonis pilnas, saldus, vanilinis, salyklinis. Brendimas bačkoje pridėjo šiam alui laipsnių, kūno, brandos, rimties ir susigulėjimo. Tačiau gulėjimas bačkoje iš jo neatėmė kartumo ir jis, visu gražumu poskonyje išlindęs, užbaigė puikią šio alaus mozaiką.

Turbūt daugelis šiuo metu naudoja programėlę Untappd. Kartais ten vertinamas alus ir skiriami balai sulaukia atgarsių. Tą vakarą už šį alų skyriau maksimalų balų skaičių – 5. Tai buvo pirmas kartas, kai skyriau alui tokį aukštą įvertinimą. Ir sulaukiau klausimų kodėl tiek daug, ar tikrai toks geras. Ne už gerumą šiam alui buvo skirti tie balai. Už idėją, įgyvendinimą, pateikimą, galų gale už tas istorijas prie baro apie alų, apie bačką. Jei labai suskubsite, dar turėtumėte suspėti prie istorijos prisiliesti, išgirsti, paragauti. O jei ir nebebus, galėsite parsinešti namo buteliukuose.

Belgiško alaus degustacija Vingiu Dubingiu aludėje

Kovo 9 dieną Kaune Vingiu Dubingiu aludėje vyko belgiško alaus degustacija. Šioje aludėje tai pirmas toks renginys, kuomet nebuvo žmonių šiaip užėjusių į aludę. Visi susirinkę buvo tuo pačiu tikslu, todėl šnekant degustacijos vedėjai nebuvo šurmulio ar pašalinių kalbų.

Aš pats dar niekada nesu dalyvavęs degustacijoje, na bent tokio tipo degustacijoje. Ir juo labiau degustacijoje, kurią veda moteris. Giedrė atvažiuoti nepatingėjo net iš Klaipėdos. Ji baigusi alaus akademijos kursus Londone, laimėjusi pirmą kartą Lietuvoje „Utenos alaus“ surengtą nacionalinį aludarystės egzaminą, bei kartu su sese turi atsidariusi barą Klaipėdoje “Achtung Baby“. Prie viso to pridėjus belgišką alų, atrodė, visai geras rinkinukas.

Aludės šinkorius Tomas trumpai pristato visą reikalą ir toliau renginio vadžias perima Giedrė. Giedrė kalba aiškiai, suprantamai ir man daugiau nieko nereikia. Galbūt tik kalbėjimo tempas galėtų būti kiek greitesnis. Pradeda pažintį su alumi nuo pažinties su pačia Belgija. Kas formavo pačių belgų mentalitetą ir kodėl visų pirma belgai yra belgai, o antra kodėl jie verda būtent tokį alų, o ne kitokį.

Po trumpos įvadinės dalies pereinama prie degustacijos, pristatomas pirmas alus Palm Spéciale 5,2%. Ir čia aš pasigendu trumpo pradžiamokslio kaip degustuoti alų. Aš norėčiau išgirsti kaip reikėtų degustuoti, į ką atkreipti dėmesį pradžioje. Kad degustacija, tai ne įpilto alaus atsigėrimas ir tiek. Kad yra spalva, aromatas, puta ir visi kiti geri dalykai. Pirmas alus man pasirodo per daug paprastas ir nuosaikus. Nors tai belgiškas Pale Ale, to standartinio, Lietuvoje sutinkamo Pale Ale pavyzdžiuose, kartumo aš pasigendu. Giedrė pasakoja, kad belgai Pale Ale stilių paleido į pasaulį nenorėdami, kad viską užkariautų Lager stiliaus alus. Bet Palm man nepasirodė stipriai besiskiriantis nuo Lager.

Toliau sekė Rodenbach 5,2%. Rūgštusis alus, kurio gamyba yra gan įdomi. Šis alus yra maišomas iš 75% jauno alaus ir iš 25% alaus, kuris 2 metus brandinamas ąžuolo statinėse. Alus išties rūgštus, dėl savo gamybos specifikos primena vyną, o ne alų. Alus man pasirodė erzinantis savo intensyvumu, bet tas erzinimas toks ant ribos ir iš kantrybės jis neišveda.

Sekantis eilėje Goudenband 8%. Šis sunkesnis, toks pats iš rūgščiųjų, bet daug įdomesnis. Pasitvirtina taisyklė, kad stiprų gerą alų išvirti daug lengviau. Šiam alui labai trukdo jaučiamas alkoholis aromate. Jis išblaško. Tačiau skonyje alkoholio nelieka, tačiau geriasi labai sočiai. Nepilnos degustacinės taurelės man pilnai užteko ir daugiau nesinorėjo.

Pabaigai buvo pasiliktas Chimay Rouge 7%. Alus atidarius bandė lipti lauk. Jo galiojimas iki 2019 metų, kaip jis elgsis po 3 metų man įdomu, bet parsinešti jį į rūsį ir tokiam laikui ten palikti nesusiviliojau. Lipimas iš butelio greitai pasimiršta jo paragavus. Dažniausiai alus kažkiek duoda aromate, paskui geriant ir grįžtant poskoniui. Čia alus viename gurkšnyje bėgdamas gomuriu duoda tris ar keturis skirtingus potyrius. Tu atsigeri, atsisėdi, nori kažką apie šį alų pasakyti, bet minčių tiek daug, kad tarsteli tik gerai, labai gerai.

Degustacija baigėsi, visi paplojome, padėkojome, bet niekas skirstytis neskubėjo. Tą vakarą aludėje baigėsi net trys alaus rūšys, kurios buvo pakeistos kitomis. Artūras aka Peckelis nepagailėjo atsinešti kelis metus pabrandinto savo virto alaus, kuris eilini kartą visiems patiko iki negaliu. Ir netgi atsirado galimybė išsiburti ateitį iš rankos delno.

O šinkorius Tomas pranešė, kad kitą trečiadienį (kovo 16d.) vyks Prohibicijos atvežto Barcelona Beer Company alaus degustacija.

Munkebo Mikrobryg alaus pristatymas

Sausio 28 d. buvo ketvirtadienis. O ta savaitės diena labai mėgstama įvairiems alaus renginiams Kaune.

Aš vėl patraukiau link Vingiu Dubingiu aludės, nes ten buvo pristatinėjamas Munkebo alus. Džiaugiausi tuo savo žygiu, nes iki trečiadienio vakaro ten eiti neplanavau. Buvo kaip ir suplanuotas apsilankymas kitame renginyje. Ačiūdie buvo laiku patikrinti bilietai.

Aludė pilna, karšta, pranešėjas pasiruošęs. Pranešėjęs Tomas, kuris pristatė alų, man yra viso to darinio, kuris atvežė į Lietuvą Munkebo alų, veidas. Tas darinys, tai iš alaus blogo beergeek.lt išsirutuliojęs reikalas pavadinimu Prohibicija. Beer geek’ų yra trys, bet Tomas man asmeniškai daugiausiai vaidenasi, daugiausiai kalba, todėl ir tapatinasi labiausiai su visu tuo reikalu.

Pristatymas prasideda, Tomas pasiruošęs pristatyti alų trumpai, glaustai ir aiškiai, bet nustemba, kad aludė pasiskirsčiusi per pusę ir nelabai noriai klausosi. Lygiai taip pat pusė aludės nustebusi žiūri į Tomą ir nesupranta, kam ir kodėl toks dalykas kaip alaus pristatymas turi vykti.

Su bruzdesiu Tomas susitvarko, tęsia pristatymą. Papasakoja kas jis toks, kodėl būtent Munkebo alus, o ne kažkas kito. O argumentai paruošti tokie, kurie turėtų sudominti plačiąją visuomenę. Dėmesiui atkreipti paminimas Lietuvoje jau žinomas Mikkeller. Tuomet pereinama prie to, kad darykla atsidariusi 2013 (berods), jau 2014 metais (berods) tampa geriausia Danijoje. O tai reiškia, kad visi tą vakarą ragavo kažką geriau ir už Mikkeller. Dar pristatomos kelios alaus rūšys ir įdomiausi faktai apie jas. Faktai irgi labai geri. Šio mažai likę, skubėkit paragaut. Tai šitas tiems kur neklausė. Šio IBU virš 300. Suklūsta po šio fakto dar labiau tie, kurie ir taip klausė.

Į aludę grįžta muzika, susirinkę pereina prie degustacijos. Vieni nori to, kiti to, treti visko. Aš pasidedu fotiką į šalį ir pradedu viską daryti ne nuo to galo. Paprašau pirma įpilti Alstærk, o tai 9,4% Strong Scotch Ale. Bet tiek kartų apie šį alų esu girdėjęs, kad nesusilaikiau. O be to, silpnesni Munkebo alaus pavyzdžiai jau nuo seniau šąlo šaldytuve namuose. Gero aromato alus, pilno kūno, saldokas. Plačiau apie jį brūkštelsiu, kai baigs šalti šaldytuve. Toliau paprašau įpilti Ragnarok. Šoku prie jo vien dėl to, kad žiūrėjau serialą Vikingai ir ten pagrindinis personažas nešiojo Ragnar vardą. O plius dar porteris. Apie pačius alus nesiplėsiu, buvo daug bendravimo, stipriai į ieškojimus nelindau. Tik paminėsiu, kad buvo paragautas ir virš 300 IBU alus – Sleipner, ir 197 IBU juoda IPA Gleipner, kuri tą vakarą man pasirodė stipriausia iš visų paragautų. Po jos sekė silpniausiai pasirodęs schwarzbier’as Udgårdsloke. Na ir pabaigai buvo paragauta labai stipri vieno apynio APA Valhal.

Visi pavyzdžiai galėjo patikti, galėjo nepatikti, bet aludarystė visur aukščiausio lygio. Alus kokybe nepriekaištingas.

Ir taip, mes šnektelėjom su Tomu. Ir šnektelėjom daug. Supratau, kad beergeek.lt pasirinkta ne veltui. Visomis temomis yra apie ką pašnekėti. Tik tokie pokalbiai turi rimtą minusą. Reikia atsirinkti, kas yra pasakoma man ir telpa į privataus pokalbio rėmus, o kas gali būti parašyta čia.

Vieno išklausti tikrai nepavyko. Kodėl būtent Munkebo, gal greičiau kaip buvo prieita prie Munkebo. Kad tai įdomu, kad tai gerai, tai taip. Bet juk nėra taip, kad parašei elektroninį laišką ir jau ryt atvažiuoja alus. Bet čia gal aš nesugebėjau tinkamai klausimų užduot. Jei pasiimsite artimiausiu metu Munkebo alaus butelį į rankas ir pasiskaitinėsit etiketę, pamatysit, kad pardavėjas ne Prohibicija, o Širvenos bravoras. Taip taip, Dundulis. Jie padėjo atvažiuoti Munkebo. Kaip ir jiems ateityje gal padės išvažiuoti. Bet jei dar vartote butelį, pamatysit, kad galiojimas atvažiavusio 2019 ar 2020 metai. O norinčio išvažiuoti tik keli mėnesiai. Čia esminė problema. Bet ji sprendžiama. Šiuo metu Prohibicija biurokratizmą jau susitvarkiusi pilnai, todėl ir įvyko šis pristatymas, todėl jis ne už ilgo vyks ir Vilniuje.

Kuomet pakrypo kalba apie planus, užmojai mane nustebino. Na jau labai ambicingi, tikiuosi jiems pasiseks. Bus įdomu tai stebėti. Prie planų prakalbom ir apie užsienio festivalius. Alaus. Ir čia išgirdau ko nenorėjau išgirsti. Bilietai į Tallinn Craft Beer Weekend išparduoti. Nueinu pasitikrinti, rimtai… Sold out…

Dar daug temų palietėm, bet lai tai pasilieka neparašyta.

O Vingiai Dubingiai veža. Čia iš bendro bruzdesio gali išgirsti ir tokį trumpą dialogą:

Vyti, Kuhne dar dirba? – šaukia kažkas iš vieno aludės krašto.

Taip, dirba, dar spėsi subėgioti pavalgyt, – jau iš kito krašto atsako Vytis.

 

Gintaro baro Raudonasis Elis

Kaune iš krano pradėjo bėgti naujas alus.

Atrodytų nieko čia naujo. Baruose visame Kaune nuolat atsiranda naujo alaus rūšių kranuose. Nebėgsi kiekvieną kart žiūrėti, tikrinti ir juo labiau aprašinėti.

Bet šįkart viskas kitaip. Tai ne eilinis importinio alaus kranas. Tai senai veikiančios, bet iki Kauno tik per stebuklą užklystančios alaus daryklos-baro alaus kranas. Gintaro baras – taip vadinasi mažiausia Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, tituluojama alaus darykla. Alus ten verdamas ir eksperimentuojama nuolat. Apie barą rašiau net ne vieną, o visus du kartus, tad kaip ten kas galite pasižiūrėti archyve.

Žinot, alaus atsiradimo Kaune istorija ne politika, ryšių čia kas su kuo ir kodėl slėpti nereikia. Viskas labai logiška ir aišku. Vingiu Dubingiu aludės savininko Tomo brolis Martynas savo pirmąją (dėl pirmumo galiu klysti) eksperimentinio alaus partiją išvirė būtent Gintaro bare. Sena pažintis ir rekomendacijos virto tuo, kad Kaune turim Gintaro baro alaus.

Istorijos, istorijomis, einame prie alaus. Praeitą savaitę jau minėtuose Vingiuose Dubingiuose be atskiro renginio buvo pristatytas arba tiesiog nustatytą valandą pradėjo bėgti Gintaro baro Raudonasis Elis 7,5%. Kaip gerai skambėjo šūkis “Išvirtas sušildyti“ praeitą savaitę ir kaip jis ne taip reikšmingai skamba dabar. Į firminę taurę ant kojelės bėga išties nuraudonavęs alus. Taurė firminė, graži, tinkanti alui, nes normaliai aludei yra normalu paprašyti taurių iš aludario, nors alus tik svečiuojasi bare ir nėra pajungtas prie pastovios pasiūlos krano.

Aš visada nepatingiu parašyti, kad toks stiprus alus ne man. Bet pasirodė, kad būtent taip sumeistrautas alus yra būtent man. Visi trippel ir kiti sunkūs alūs savo sunkumą ir kartu saldumą pasigauna iš salyklinės bazės. O šiame aluje visa tai atlieka saldainių (bombonkių) gamyboje naudojamas cukrus. Ir rezultatas puikus. Aludaris šį receptą ištraukė kažkur iš Rusijos glūdumos.

Kaip tripelis, šis alus nuostabiai lengvai geriasi, karamelinis saldumas ne sunkus, o papildantis. Alkoholio nesijaučia, jis tik pastačius taurę po kiek laiko sušildo gomurį. Alus vidutinio kūno, gurkšnio gale atrodo, kad net vandeningas. Poskonyje ateina kartumas, kuris taip pat kaip saldumas tik papildo alų ir niekam nemaišo. Nuo saldumo atrodo net lūpos limpa, bet jis neatsibosta, neverčia į jį atkreipti dėmesį. Dėl tokio puikaus balanso ir švelnaus charakterio bare puikiai buvo įvertintas ir merginų, nors ant meniu lentos 7,5 skaičius pradžioje gąsdino. Bet gi čia normali aludė, čia duoda paragauti.

Šio alaus Vingiu Dubingiu aludėje vis dar galima paragauti. Tam puikiai tinka šiandien diena (sausio 28), nes bus pristatinėjamas Danijos mikrobravoro Munkebo alus, kurį pristatinės jį į Lietuvą atvežusi beergeek.lt chebra.

Noriu tik pašnabždėti, kad Raudonasis Elis ne vienintelis alus atvažiavęs į Kauną iš Molėtų. Šaltame aludės rūsyje bręsta ir dar vienas puikus alaus pavyzdys iš Gintaro baro.

Dvi alaus naujienos per vieną vakarą. Kalėdos iš Kauno pamiršo išeiti

Sutrimitavo mano internetai, kad sausio 14d. vyks Genio alaus daryklos naujo alaus Kalifornikacija 5,8% pristatymas. Tik suvirškinau informaciją ir atidundėjo kita naujiena. Tą pačią dieną Dundulis Vingiu Dubingiu aludėje pristato savo Kurko keptinį alų. Ir pristato ne bet kas, o pats Ponas Niekas Simonas.

Dabar spėkite kiek kartų teko nusikeikti, kad tai vyko tą pačią dieną?

Pažadu, kad vėluosiu į Kalifornikacijos pristatymą. Pažadu, kad būsiu Kurko pristatyme. O paskui tik pagalvoju kaip tai padaryti.

Į Hop Doc, kur buvo pristatoma Kalifornikacija įsiraunu stipriai pavėlavęs. Jonas, vienas iš Genio bravoro galvų pakankamai audringai mane sutinka. Lauris, kita Genio bravoro galva, mane pasodina prie apskritai kvadratinio stalo. Prišokęs barmenas atneša degustacinę taurę naujo alaus, pasiūlo burgerį su jautiena arba krevetėmis. Pasirenku jautį, o galvoje mintis, kad blemba taip gerai negali būti. Viskas, bandysim ragaut. Ir jau su tuo nu jau va ragauju, visi prie stalo ima ir atsistoja. Aš akim klapt klapt. Tie visi atsistoję apsirengia ir išeina. Visi. Lieku vienas prie didelio stalo, barmenas atneša burgerį. Aš į jį žiūriu ir nusugalvoju, valgyti jį ar ne. Man sėdint apsisprendimo kryžkelėje prieina Jonas. Trumpai šnektelim, nes dar kartą pasakoti man vienam, apie tai, ką pasakojai dvi valandas, noro matosi mažai. Aš atėjau paragauti alaus, o visą laiką galvoju apie burgerį. Man pačiam žiauriai patinka vaišinti. Bet kai mane pavaišina, aš taip durnai jaučiuosi. Gerai. Bandau alų. Jonai, jei skaitai, alus žiauriai įdomus.

Nusprendžiu vis dėl to burgerio neatsisakyti. Vos tik atsikandu, pro duris įeina nuostabiai graži moteris su keliomis ne tokiomis gražiomis draugėmis. Sėdžiu aš prie didelio tuščio stalo su prakąstu burgeriu rankose, burnoje dar kąsnis, o mane nužvelgia ta moteris su savo draugėmis. Iš veido išraiškos suprantu, kad jų minčių žinoti visai nenoriu. Vėl prieina Jonas. Klausiu kas čia pradėjo rinktis. Atsako, kad verslo atstovai, barų savininkai ir panašiai. Aaaaa… mintyse nutęsiu aš prisimindamas tą fainą akių kontaktą prieš kelias minutes.

Atsistoju, sugalvojęs, kad man čia jau visai gana būt. Atsisėdu, nes kažkaip gal nepatogu taip greit išeit. Bet matau, kad su manim čia vienu Jonas kankinasi. Vėl atsistoju ir atsisveikinu.

Nevėluokite į kažko pristatymus dvi valandas. Nebent norite aštrių pojūčių savivertės srityje.

Ir nepriimkite to ką perskaitėte labai rimtai.

Viso kelio iki Vingiu Dubingiu aludės metu galvojau apie ką tik paragautą alų. Taip, aš jo vis dėl to paragavau.

Nuostabus alus. Labai lengvai besigeriantis, vaisiškai gaivus, saikingai kartus. Tada prisimenu senesnį pokalbį su Jonu. Jis man ir ne tik man, o gal visai ir ne man, sakė, kad nori, kad jo verdamas alus būtų ne ragavimui, o atsigėrimui. Bare ar namuose, vienas ar prie maisto. Jis man, o gal ir ne man tąkart pasakojo, kad kam eksperimentuot su alumi, jei jis yra skirtas gerti. Todėl kai jis pasirodys buteliuose nebus jokių 0,33. Tik puse litro. Ir tokį alų jis išvirė. Tris kartus namuose, paskui 2 tonas bravore. Puikaus balanso, gero kūno, lengvai besigeriantį, aromatingą, lengvai vaisinį alų. Ko daugiau reikia?

Vingiu Dubingiu aludė jau pasiruošusi pristatyti naują alų. Už baro stoja Simonas, o į taures ima tekėti puikios rubino spalvos Kurko keptinis. Apie tą bėgimą labai gerą video susuko Tomas (VD viršininkas). Prie alaus buvo pateikta ir vadinamoji duona, kuri buvo naudojama alaus gamyboje. Tai paprastas salyklas, keptas Biržų duonos pečiuose. Simonas pasakojo, kad didžiausia bėda buvo tuos kepalus karštus parsivežti ir nulupti nuo kepimo popieriaus. Šiaip labai nebloga idėja užkandai prie alaus. Taip, ką ten dar pasakojo. Na, kad tai senovinis būdas alaus darymo ir panašiai. Bet vienas dalykas vis gi nepraslydo man pro ausis. Simonas užsiminė, kad intensyviai stebi, kas vyksta šiuo metu mūsų rinkoje, kad atsiranda vis naujų aludarių, kad jie drąsiai eksperimentuoja. Tačiau, taip eksperimentuodami, jie, Simono manymu, nutolsta nuo identiteto. Kažką prarandam tokiais eksperimentais, o ypač tradiciją.

Berods kažko dar nelabai ko ir papasakojo, nes tam maišė į barą netyčia užėję žmonės. Nelabai jie suprato, ką tas barzdotas dėdė ten pasakojo, todėl geriau buvo pašnekėti tarpusavyje. Todėl Simonas pasirinko kitą bendravimo būdą, prieidavo vis prie kito žmogaus ir su juo pabendraudavo asmeniškai.

Bet buvo ten užėję ir labai ten pataikę žmonės. Tai  Fredrik Glejpner ir Martin Jamtlid iš Original Brands STHLM. Jų puslapyje galite pasižvalgyti su kuo jie dirba. Jie patys prisistatė kaip alaus importuotojai ar eksportuotojai. Ir jie taikliausiai apibūdino Kurko Keptinį. Typical farm house ale. Ir tuose trijuose žodžiuose yra viskas, kas yra tas Kurko Keptinis.

Tiesa, dar aludaris minėjo, kad tai yra paprastas alus. Nesitikėkite kažko vau. Jame paprasčiausiai to nėra. Virdami šį alų aludariai nustebinti nesiekė, jie norėjo atkurti seniausią alaus gamybos būdą. O rezultatas toks, koks gavosi.

Vingių Dubingių aludėje pristatytas naujas alus ROPA

Dabar dažnai galima išgirsti, kad Kalėdos atėjo ankščiau. Bet kai Kaune atsidaro tikra aludė, o joje alų pristato patys aludariai, kitaip pasakyti, nei kad ankščiau atėjo Kalėdos, negalima.

Netradicinėje, bet labai logiškoje vietoje atsidarė nauja aludė pavadinimu Vingių Dubingių. Joje savo alų pristatė ramtyns, be visų savo veiklų rašantis tikrasalus.lt. Alus buvo išvirtas bravore Apynys, tad pristatyme buvo ir aludaris iš Apynio bravoro. Tai pagrindinės dedamosios renginio kuris vyko Kaune penktadienio vakarą.

Vingių Dubingių

Vos tik pravėriau duris, už baro pamačiau pažįstamą veidą. Ten stovėjo ir šypsojosi Tomas. Žmogus, kuris pirmas Lietuvoje patikėjo idėja, kad  bare galima pilstyti tik vieno gamintojo alų. Taip atsirado pirmoji Špunka Klaipėdoje. Vėliau Špunka tapo reiškiniu, išsiplėtė į kitus miestus. Taip pat Tomas prisidėjo ir prie Klaipėdoje esančio baro Herkus Kantas atidarymo. Taigi, jau supratote, kad Vingių Dubingių aludę atidarė žmogus, puikiai žinantis kaip pardavinėti alų.

Būnant viduje ir viską smalsiai apžiūrinėjant neradau nė vienos nereikalingos smulkmenos. Viskas apgalvota iki smulkmenų, nieko netrūksta, bet ir nieko nėra per daug. Čia gali ateiti, pabūti ir niekas tavęs neerzins.

Didžiausias vietos išskirtinumas – nuosavas rūsys po baru. Ten laikomos alaus bačkos, kurios ten ir atvėsinamos.

Iš aštuonių kranų bėga Dundulio ir Fuller’s alaus rūšys. Yra visi Dundulio ir to pačio Fuller’s alaus pavyzdžiai buteliuose.

ROPA

Naujoje vietoje buvo pristatytas ir naujas alus. Tomo brolis Martynas (jau minėtas ramtyns) pristatė bravore Apynys išvirtą Red Oceania Pale Ale 5.6% IBU 35 EBC 27.

Du aludariai stovi aludės viduryje, laiko rankose savo alaus taures ir pasakoja apie alų. Kad tai kada nors įvyks Kaune aš net svajoti nedrįsau.

Vos tik pradėjus pasakojimą apie alų, pasirodė, kad tai ne visai naujas alus. ROPA yra reinkarnacija Jungle Bells Red IPA alaus, kuris buvo išvirtas Gintaro bare prieš porą metų.

Alaus išvirta 1000 litrų ir tai yra pirmoji versija iš planuojamų trijų. Antrasis virimas planuojamas su kiek kitokia kombinacija apynių, bei dalis jo bus išpilstyta į butelius. O trečioji versija bus brandinta statinėje, kurioje buvo laikyta kažkas labai įdomaus, bet iki galo visų paslapčių aludaris išduoti nenorėjo.

Jau sunku atgaminti kas buvo aluje prieš du metus, bet berods jis buvo kiek raudonesnis. Visa kita, jau kita istorija. Alus buvo pateikiamas kiek per šaltas, todėl buvo rekomenduojama jį pašildyti rankose prieš geriant. Stebino, kad alus visiškai skaidrus, tad Apynio aludaris su savo technologine dalimi susitvarkė puikiai. Alaus virime panaudoti penki skirtingi salyklai, iš kurių dominuoja karameliniai. Aludariai labai norėjo, kad alus pirmiausiai būtų lengviau geriamas dėl savo salyklinės bazės, o tik po kažkiek laiko kad išryškėtų apyniai. Ir tai jiems pavyko. Alus tikrai smagiai bėga gomuriu, o panaudoti egzotiški apyniai neleidžia šiam alui būti tik bukai karčiu.

Mažais žingsneliais Kaune ima darytis vis smagiau gyventi. Atsiranda vietos, kurios traukia, iš kurių išėjęs neturi blogų minčių. Čia atsiranda tikro maisto. Viskas tik geryn.