Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Archive for the ‘Aš ten buvau’ Category

Trzech Kumpli Tap Takover

with 3 comments

Praėjęs savaitgalis buvo pilnas renginių susijusių su alumi. Deja, bet, gidų ką aplankyti niekas nerašo, anonsų niekas nesuka. Viską sužinom iš lūpų į lūpas. Atrodo keista, bet kai pagalvoji, taip buvo visada. Alaus vartojimo kultūra visais laikais buvo pogrindinis dalykas. Alus, ne vynas, Lietuvoje madingu netapo.

Grįžkime prie renginių. Paskutiniu metu tapo įprasta matyti vadinamuosius ‘Tap Takeover’ renginius, kuomet viena darykla vienam vakarui (kartais ir ilgiau) užima visus bare esančius kranus ir taip pristato savo verdamas alaus rūšis. Dažniausiai tokius renginius lydi susitikimas su aludariu, kuris papasakoja apie savo alų. Šį savaitgalį taip sutapo, kad savo alų pristatinėjo legendiniai Estijos aludariai – Pohjala ir siauresnei daliai žmonių žinomiems aludariams iš Lenkijos – Trzech Kumpli. Pohjala savo alui pristatyti pasirinko Vilniuje esančią Prohibiciją ir Kauno Hop Doc gastropub’ą. Tuo tarpu lenkai pasivėžino per Alaus biblioteką (Vilnius), Vingiu Dubingiu (Kaunas) ir Herku Kantą (Klaipėda). Be to, Kaune šeštadienį dar vyko ir Kauno sambaris – namų aludarių konkursas. Tad, jei Jūs iš Kauno, penktadienį laukė susitikimas su Trzech Kumli, šeštadienį – namų aludarių konkursas ir susitikimas su Pohjala aludariais.

Dėjau visas pastangas, kad sudalyvauti Kaune visur, bet nepavyko ir teko pasidžiaugti tik penktadienio vakare pristatytomis Trzech Kumpli alaus rūšimis. ‘Tap Takeover’ tipo renginiai labiausiai patinka turbūt dėl to, kad galima įsigyti testerių. Tai mažos taurės su nedideliu kiekiu alaus. Lenkai buvo užėmę 9 kranus, todėl viską paragauti po didelį būtų buvę neįmanoma.

Iki penktadienio vakaro man buvo tekę ragauti tik vieną jų alų – juodąją IPA Blackcyl.

Savo pasakojimą apie save aludariai pradėjo nuo prisistatymo. Kad jie ‘gypsy’ aludariai, verdantys savo alų Zapanbrat darykloje netoli Žyveco miesto. Prašė netapatinti jų su gerai žinomu to miesto vardu pavadintu alumi. Artimiausiuose planuose jie nori atsidaryti savo daryklą ir tai nėra tokie tolimi planai, nes jie tai žada padaryti jau kitais metais. Jų arkliukas stipriau apyniuoti alūs. Todėl populiariausi daryklos alūs dažniausiai būna įvairios IPA variacijos, kurioms išvirti labiausiai mėgstama naudoti australiškus ir Naujosios Zelandijos apynius. Taip pat jie stengiasi nepamiršti ir tradicinių alaus rūšių, kaip pilsnerių ar weizen’ų. Pasiūloje turi ir stautą, belgiškų alaus rūšių, artimiausiu metu žada pristatyti quadrupel’į. Tuo prisistatymas ir baigėsi. Man teko pabuvoti tokiame pristatyme, kur aludaris pusantros valandos pasakojo apie savo alų, visas rūšių subtilybes ir plonybes. Ir toks trumpas prisistatymas, prisipažinsiu, man patiko daug labiau.

Toliau seka arba daugiau akis į akį bendravimas su aludariais arba klausimų/atsakymų tipo bendravimas aludariams patogiai įsitaisius už baro. Paklausus aludarių iš kur atsiranda receptai (kas labai logiškas klausimas, nes alaus darykla labai produktyvi, vien atsineštoje alaus daryklą pristatančioje knygutėje suskaičiavau 22 skirtingas alaus rūšis), aludariai atsakė, kad iš namų aludarystės. Taip pat atsakinėdami į klausimus aludariai papasakojo, kad jų daryklos flagmanas yra kvietinė IPA – Pan IPAni. Specialiai jų gimtadieniui išvirta minėto alaus versija skiriasi nuo tradicinės versijos, tuo, kad jai išvirti prireikė rekordinio kiekio apynių. Tiek apynių alaus virime darykla nebuvo naudojusi niekada. Teko alų apyniuoti 4 kartus, kad jis gautųsi toks koks norėjosi. Prieš pradedant virti alų Zapanbrat darykloje, jie išbandė dar tris alaus daryklas. Kad alaus receptai ateina iš namų aludarystės teko jiems įrodinėti ir dar kartą, bei tai pasakojant paaiškėjo, kad jie per penkis metus išvirė 49 skirtingas alaus rūšis. Ir kad ir kiek alaus rūšių jie bevirtų, pagrindinis dalykas, kas garantuoja sėkmę yra švieži apyniai. Todėl jų pagrindinis aludaris dažnai lankosi Amerikoje ir stengiasi gauti kuo šviežesnių ir geresnių apynių. Paklausus apie lenkiškus apynius, atsakė, kad jie tiesiog tragiški. Apie lietuviškus apynius nieko neatsakė, bet papasakojo, kad šiuo metu populiariausias lietuviškas alus Lenkijoje yra Genio alus. Ne veltui, matyt, Genys darė savo ‘Tap Takeover’ turą per Lenkiją.

Trumpai šnektelėjus su aludariais asmeniškai, kažkaip kalba pakrypo apie alaus blogerius. Lenkijoje šiuo metu populiariausias Tomasz Kopyra. Kuomet papasakojo, kad už tai, kad jis atvažiuotų į alaus festivalį jam moka 5k pinigų, už alaus apžvalgą 1,5k pinigų pasidarė lyg ir pavydu, lyg ir nelabai norėjosi tikėti. Bet paskui permečiau akimis jo kuriamą turinį (beja, jis visas lenkų kalba) tai tie skaičiai visai normalūs. O Lietuvoje nelabai sulauksi, kad išvis bent jau pakviestų kas į festivalį. Nors pala, o jų dar liko?

 

 

Reklama

Written by Modestas

2019-10-15 at 10:00

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Degustacijos, Lenkija

Sambarių alaus talka ir naktišokiai Andrioniškyje

leave a comment »

Kiek simboliška, kad vasaros pradžia buvo tokia pat graži kaip šiandienos orai, todėl nusimetęs kasdienybės darbus jaučiu šokią tokią pareigą parašyti apie renginį, kuris sutraukė daug žmonių, kurie darbais, o ne žodžiais saugo lietuviškas tradicijas. Birželio 3 diena buvo viena iš tų nedaugelio birželio ir liepos šiltų, saulėtų ir gražių dienų. Kokios dienos buvo vėliau patys žinot, tad spėjom pasidžiaugti.

Mums atvykus renginys jau buvo prasidėjęs ir pačią jo pradžią (sambarių alaus subertinės ir aludario rinkimai) praleidom. Bet viskas greitai įsisuko dar labiau ir liko tik gaudyti viską kas vyko aplinkui. Labai daug pasakoti žodžiais nesinori, tam paruošiau vaizdų. Bet vis gi, kas ten vyko. Visų pirma, kad aš ten turėčiau būti pasufleravo Gyvo Peilio (video matomas gerai nuaugęs lietuvis) įrašas FB. Taip gerai sudėlioto teksto senai neteko skaityti. Ir vėliau, su juo bendraujant ir paklausus, kaip surinko tiek žmonių, tik tarstelėjo, kad didelės reklamos jam nereikia. Brūkštelėjo žodį į FB, žmonėms su kuriais bendrauja paskelbė ir to užtenka, nes renginys pats save reklamuoja. Ir tikrai taip. Tokia talka buvo ir pernai. Ir ten buvo nuvykęs Tomas iš beergeek.lt. Pamenu, kaip žiūrėjau nuotraukas ir pavydžiai seilę varvinau.

Trumpai kas gi ten vyko. Buvo kaimo šventė, kurios metu stalai buvo nukrauti suneštinėmis vaišėmis, šalia buvo suneštinio alaus bačkutės ir buvo verdamas alus bei gaminamas sūris. Vėliau buvo naktišokiai. Ir vat tiek. Bet kas iš tikro ten vyko papasakoti nelabai gausis, nes tam gyvam organizme reikia pabūti pačiam, kad viską pasiimtum ir pajustum. Reikia pabendrauti, pasidalinti, paklausyti, kad suprastum, kad būti lietuviais tiems žmonėms reiškia labai daug, kad tradicijos gyvos, kad jos saugomos.

Jei kitais metais netyčia ar tyčia užmatysite kvietimą į sambarius ir į talką alui virti Andrioniškyje, važiuokite, pabūkite, pasidžiaukite.

Written by Modestas

2017-07-31 at 10:24

Lietuviško sidro Obelą degustacija

with 7 comments

img_3800Praėjusią savaitę Vingiu Dubingiu aludė pakvietė į kiek netradicinę sidro degustaciją. Nors aludėje daug dėmesio skiriama alui, jo degustacijoms ir pristatymams, sidras čia anaiptol ne paskutinėje vietoje. Jam skirtas atskiras šaldytuvas, kuriame gausus pasirinkimas.

Tarp gausaus pasirinkimo yra ir lietuviško. Ir būtent iš Lietuvoje surinktų obuolių pagamintas sidras buvo pristatomas.

Pristatymas truko rekordiškai trumpai. 4 minutes ir 23 sekundes ir po to Vytas iš Obelos pakvietė pakelti taures, nes apie alkoholinius gėrimus kalbėti nereikia, reikia juos gerti. Ir pridūrė, kad reikia paskubėti, kol neprasidėjo Naisių vasara.

Ką spėjo papasakoti per tas nepilnas 5 minutes? Kad pagrindinė ambicija buvo pagaminti lietuvišką sidrą iš lietuviškų obuolių ir tai padaryti natūraliu būdu. Todėl visi sidrai gaunasi sausi, nes visas cukrus yra sufermentuotas. Į sidrą nėra dėta cukraus, aromatizatorių, viskas yra paprastos obuolių sultys.

Sidro gamyba yra labai paprastas procesas. Išspaudžiamos obuolių sultys, jos maišomos tarpusavyje, jei turima keletas obuolių rūšių ir jos fermentuojasi. Prancūzijoje ar Anglijoje auginamos specialios obuolių rūšys skirtos sidro gamybai, jos netinkamos valgymui. Tos obuolių rūšys turi daug taninų, kartumo, prieskonių. Lietuvoje sidras daromas iš to kas yra ir specialiai obuolių niekas neaugina. Bet labiausiai sidro gamybai tinka senosios lietuviškos obuolių rūšys ir žieminės obuolių rūšys. Žieminės obuolių rūšys yra atspariausios, turi daugiausiai taninų, o jie yra ne kas kita, kaip obels apsauga nuo parazitų.

Sidras yra vasaros gėrimas, todėl pakeisti sezoniškumą, buvo nuspręsta vieną sidro rūšį pašildant ir paprieskoniuojant. Gavosi saldus, šiltas gėrimas ir toks visai nieko. Jo paragauti pakvietęs Vytas penkminutę baigė žodžiais “Į sveikatą!“.

Prie šilto sidro taip pat buvo pasiūlyta paragauti ir visus tris Obelą sidrus. Ažuožeriai, Babtai ir Kasteliai. Pavadinimai pagal vietovę, kurioje surinkti obuoliai. Gal būt pritrūko vieno geresnio ar prastesnio užsienietiško sidro pavyzdžio ir paaiškinimo kuo iš esmės skiriasi Obelą sidrai nuo va tokių.

Apie patį sidrą komentuoti nesinori. Jo tiesiog reikia paragauti. Jei mano atmintis manęs neapgauna, Vingiu Dubingiu aludėje vasarą buvo pilstomo Obelą sidro ir jis buvo puikus vasaros pasirinkimas.

Tą vakarą buvo ne tik aukštai iškelta gėrimo pristatymo trukmės kartelė, bet taip pat buvo pagerintas ir užduotų bei atsakytų klausimų rekordas. Vytas po pristatymo niekur neišėjo, jis leido aludei grįžti į savo įprastą šurmulingą gyvenimą ir būdamas už baro tai vienai, tai kitai grupei žmonių atsakinėjo į įvairiausius klausimus.

Toks pasirinktas variantas, kuomet tu gurkšnoji vis naują rūšį ir klausaisi vis nesibaigiančių istorijų pasirodo labai sveikintinas dalykas. Jei tau įdomu, tu klausaisi, uždavinėji klausimus, jei neįdomu, tu sau laisvai bendrauji su kompanija.

Titulinėje nuotraukoje matosi mažesni ir didesni buteliukai. Mažesniuose buteliukuose sidras pilnai susifermentavęs, didesniuose fermentacija užbaigta butelyje. Gamintojas pripažino, kad mieles palieka butelyje ir jų, kaip daro kiti gamintojai, neištraukinėja. Supilti jas į taurę taip pat nerekomenduoja.

Nuo obuolio iki butelio prekybinėje lentynoje praeina 7 mėnesiai. Žinoma viskas priklausys nuo mielių kurias naudosite. Jei fermentuosite su natūraliomis mielėmis, nedėsite kultūrinių mielių, tuomet fermentacija bus lėtesnė. Ant obuolio bus įvairių mielių, todėl jos konkuruos tarpusavyje ir lėtins fermentaciją. Jei dėsite kultūrines mieles, fermentacija užtruks gerą mėnesį. Tuomet darai porą nupylimų, kad pašalinti nuosėdas. Po to prasideda brandinimas. Brandinimas nelygus vynui, nes vynas bręsdamas gerėja, o sidras pasidaro iškart toks geras koks jis gali būti. Ilgiau bręsdamas sidras galbūt kažką įgauna, bet tuo pačiu gali ir prarasti, tad ilgas brandinimas sidrui tikrai netinka. Sidras yra paprastų žmonių gėrimas. Todėl Vytas norėtų, kad sidrą gamintų visi kas turi sodus pilnus obuolių.

Namudinėmis sąlygomis sidrą pasigaminti labai paprasta. Viskas ko reikia, tai visų pirma surinkti obuolius. Geriausiai būtų vėlyvos veislės ir nelabai skanios, nes kuo skanesnis obuolys, tuo iš jo pasigamina prastesnis sidras. Taip pat reikėtų maišyti obuolių veisles, nes jei pasigaminsite sidrą tik antaninių obuolių, jis bus labai rūgštus. Surinkę, obuolius vežkite išspausti, bet ieškokite kas obuolius traiško, o ne naudoja centrifugas. Centrifuguojant sultys susisluoksniuoja ir sidro gamybai ne taip gerai tinka, kaip traiškytų obuolių. Sultis supilkite į fermentavimo talpą ir tam tinka bet koks indas iš kurio gali išeiti anglies dvideginis ir negali į vidų patekti deguonis. Nes jei pateks deguonis, Jūs pasigaminsite acto. Supylus reikia fermentuoti kol susifermentuos ir nupylus nuosėdas subrandinti. Ir viskas, turėsite sidrą. Kuomet brandinsite, neskubėkite nusivilti, nes iš pradžių Jums jis atrodys labai geras, apie sausio mėnesį jis jau atrodys labai blogas ir net negeriamas. Čia nenukabinkite nosies, nes jau balandžio mėnesį, kuomet saulė pradės vis stipriau šviesti ir atsiras lauko darbų, Jūs galėsite draugus vaišinti puikiu savo gamybos sidru. Fermentuojant reikėtų pasižiūrėti temperatūras. Tinkamiausia būtų laikyti tarp 12 ir 16 laipsnių šilumos.

Vytas kelis kartus paminėjo, kad Kaune yra labai gerai sidro gamybą nusimanančių žmonių, kurie gamina savo poreikiams nuostabų sidrą. Vienas iš jų buvo trumpam užbėgęs į aludę ir paliko paragauti ledo sidro. Tai sidras gautas jį užšaldžius. Kadangi atšylant atskiros gėrimo dalys atitirpsta skirtingu greičiu, galima tokiu būdu atskirti vandenį, gauti gėrimą su didesne koncentraciją, ryškesnį skoniais ir panašiai. Toks buvo ir ledo sidras, kuris puikiai kvepėjo ir pasižymėjo koncentruotu skoniu.

Kaune įvyko dar vienas renginys, kuris ten susirinkusiems praplėtė horizontus. Buvo dar daug bendraujama, dar daug klausinėjama, neabejoju, kad kažkas pabandys sidro pasidaryti namuose. Ir tai buvo tai ko Lietuvai iš tikro reikia. Sąmoninti ir pasakoti reikia apie alkoholį, o ne drausti ir riboti.

 

Written by Modestas

2017-01-24 at 16:00

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Degustacijos

Tagged with , ,

LA NAYA šokolado ir alaus derinimo degustacija

leave a comment »

img_2578Du bičai, Justas ir Patris, trečiadienio vakarą Vingiu Dubingiu aludėje stojo prieš susirinkusius ir paprastai, bet ne prastai papasakojo apie alaus ir šokolado derinimą.

Kol kažkas suka galvas kaip sugalvoti degustacijai temą, kaip ją pateikti, jie, spėju, nelabai sukdami galvos ėmė ir padarė. Ir visiems patiko. Garantuoju. Visiems iki vieno buvusiems degustacijoje patiko.

Kodėl tą vakarą tie du bičai suvaldė, sudomino, iššaukė daug klausimų kada bus kita degustacija? Pirma Justas ir jo LA NAYA šokoladai. Super įdomūs, neįprasti, su idėja. Kiek man teko susidurti su šokoladu, visas įdomumas jų buvo tame, kad jie su kažkuo maišyti, turi kažkokius priedus. Justas gi viską daro pats,  nuo pupelės iki plytelės. O šokolado išskirtinumas ir prasideda nuo pupelės, o ne nuo priedų su kuriais jis sumaišytas. Ir tada tu gauni šokoladą, kuris kvapu ir pirminiu skoniu tau primena pelėsinį sūrį ar kvapas lyg iš spygliuočių miško. Skonis gali būt švelnus, gali būti aitrus, bet labai kompleksiškas. Ir tada belieka priderinti alų.

Čia eilė ateina Patriui, kuris ant tiek savas ir paprastas, kad jo klausytis tiesiog smagu. Mane Patris buvo pasikvietęs į pilotinę degustaciją ir tada buvo daug jaudulio, užsikirtimų ir kito broko. Praėjo mėnesis ir atrasti šokolado ir alaus deriniai, pasakojimai, degustacijos tempas, trukmė buvo atrinkti puikiai.

Paklausus kada bus kita degustacija, Justas užsiminė, kad jis gauna pupelių pavyzdžių iš įvairių pasaulio šalių ir tie pavyzdžiai tiesiog guli lentynose. Jų užtektų pagaminti iki 20 plytelių šokolado, tad degustaciją surengti galima išties išskirtinę. Tad kitą kartą, kai užmatysite šokolado ir alaus degustaciją, būtinai nueikite, nes tai gali būti kažkas labai išskirtinio.

Written by Modestas

2016-12-15 at 12:36

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Barai, Degustacijos

Tomas Josas: pramoninė aludarystė ir alaus reklamos Lietuvoje 1918-1940

leave a comment »

Written by Modestas

2016-12-08 at 16:19

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Susitikimai

Dundulio Syrne

with one comment

img_0669Labai gerai sutapo, kad mėgstamiausia aludė švenčia gimtadienį, o tie, kuriuos laikai geriausiais, išverda naują alų. Tada eini į tą mėgstamiausią aludę ir randi ten tų geriausių atstovą pasakojantį apie savo naują kūrinį.

Tądien daug kur Lietuvoje pradėjo tekėti Syrne 6% žirninis alus. Labai smagu, kad Simonas pasirinko Kauną jam pristatyti. Iš vis, aludario alaus pristatymas yra toks sveikintinas dalykas, kad Simonui, tiek daug kalbėjusiam apie tradicijas, vartojimo kultūrą ir kitus dalykus, tikiuosi tai taps taip pat tradicija. Juk tai nėra labai sunku, ar ne?

Taigi, naujasis Syrne. Apie žirninį alų, dar turi beveik sinonimą – Širvenos alų girdėjo beveik visi. Kuo Syrne kitoks? O gi tuo, kad į šį alų dėta ne pačių žirnių, ne maltų žirnių, ne žirnių dribsnių, o dėtas tikrų tikriausias žirnių salyklas. Dundulio aludariai patys iš ekologiškų žirnių pasigamino salyklą ir jo aluje panaudojo 7 proc. Daugiau nelabai kaip yra dėti. Visa pilna istorija galite pamatyti video, kuris šiame bloge pasirodo pirmą kartą. Tikiuosi toks dalykas bus įdomus ir reikalingas.

Tačiau ne viskas tilpo į video. Po supažindinimo su pačiu alumi, Simonas užsiminė apie naujausius savo projektus. Jie išvirė alų su švedais, kurie turi išskirtinį alų Gotlando saloje. Jis tikisi, kad šis alus pasieks ir Lietuvą. Taip pat papasakojo apie nepavykusį projektą su Vilniaus Universitetu. Nepavyko, nes į valdžią atėjo kitos krypties politikai.

Kalbėdamas apie senovinių receptų atkūrimą paminėjo pasenusį alkoholio įstatymą, kuriame draudžiama aludariui gamyboje naudoti medį. T. y. medinius rakandus. Todėl tokia sąlyga užkerta galimybes atkurti kai kuriuos alaus receptus, nes jų skoninės savybės stipriai priklauso nuo medinių indų.

Grįžkime prie Syrne alaus. Tai tamsios raudonai rudos spalvos alus, kuris yra tikras salyklinis alus. Po pirmo gurkšnio į atmintį pasibeldė Magistra alus. Turbūt dėl salyklinio saldumo. Čia šis saldumas suvaldytas, spėju, žirnių pagalba. Žirniai alui suteikia sausumo, nuslopina saldumą ir alus pasidaro išskirtinis. Salsvas kaip salyklinis alus, sausas kaip stautas ir dar puikiai atrodantis. Dar vienas puikus alus plačioje Dundulio alaus paletėje.

Written by Modestas

2016-12-02 at 09:55

Įrašyta kategorijoj Alus, Aš ten buvau, Lietuva, Ragaujam

Tagged with

Braufactum alaus pristatymas

with one comment

img_5341Įrašas kuris vėluoja net 5 mėnesius. Bet jo nebūti negali.

Birželio 22 dieną aš buvau pakviestas į BeerHouse Vilniuje, kuriame savo alų pristatinėjo Braufactum aludaris. Už kvietimą turiu padėkoti Astai ir Jonui. Astai, kad pakvietė, Jonui, kad pasakė Astai, kad pakviestų.

Tai buvo vienas iš tų renginių, kur tave pasitinka žavios merginos šypsena ir įteikiama alaus taurė. Tada gali papozuoti fotografui ir beveik pusę metų tos nuotraukos niekur nerasti. Praėjus gan ilgą skliautą patenki į uždarą vidinį kiemelį kur gali susirasti sau vietos ir prisėsti. Publika buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis. Vieni tokie kaip aš, vadinamieji alaus entuziastai, kiti ne tokie kaip aš. Smagiausia ir kartu nelabai, kad tą vakarą ar popietę aludaris daugiausiai ir bendravo su tokiais kaip aš. Smagu, kad bendravo, nesmagu kitų susirinkusių atžvilgiu.

Pati susitikimo idėja man taip ir liko atviru klausimu. Tokiu pačiu kaip, kur tas fotografas nuotraukas dėjo. Susirinkom, kalbėjomės, degustavom, buvo derinami užkandžiai, bet viso to tikslas ir esmė taip ir liko neatsakyta. Tiesa, iki galo aš neišbuvau, pabėgau, gal tada kažkas paaiškėjo. Bet kaip ten bebūtų vakaras, o gal popietė buvo išties praleista turiningai.

Po trumpo pristatymo aludaris, akivaizdžiai besijaudindamas, pradėjo pasakoti apie save, savo alų ir kompaniją, kurioje jis verdamas. Kompanija nedidelė, joje dirba 12 žmonių. Kodėl pasakodamas pasirinkau žodį kompanija, o ne darykla ar kažką panašaus? Nes jie vadinamieji Gypsy Brewers. Tai aludariai, kurie neturi savo daryklos ir verda alų pas tuos, kurie turi. Aludaris tikrai sakė kuriuose bravoruose jie verda alų, bet iš lūpų skaityti aš nemoku, o vokiečių kalba man kaip paukščių čiulbėjimas. Bet tos daryklos yra dvi. Jos mažos, vienas virimas būna 30 hektolitrų. Ir čia buvo tas atvejis, kai aš džiaugiausi, jog šalia prie stalo sėdėjo šiek tiek protingesni žmonės nei aš. Kažkodėl aš ir dauguma prie stalo sėdėjusių nusprendėme, kad pasakytas dydis lygus 300 litrų. Tai tikrai mažai ir mes buvom labai nustebę. Dar labiau nustebom, kai pasakė, kad eksperimentams jie turi 3 hektolitrų talpą. Bet paskui Jonas, iš Genio, paaiškino, kad hektolitras yra 100 litrų ir viskas atsistojo į savo vietas. Taip pat Marcus minėjo, kad jie nesenai įsirengė patalpą alui brandinti statinėse ir ten brandina savo alų.

Marcus dirba kompanijoje nuo 2010 metų. Jis yra brewmaster’is ir yra atsakingas už kokybės užtikrinimą. Trumpai prisistatęs, Marcus prakalbo apie savo kompanijos filosofiją. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, visi darbuotojai turėjo tradicinės vokiškos aludarystės pagrindus, pats Marcus prieš tai alaus pramonėje, įvairiose daryklose pradirbo 11 metų. Todėl jų pagrindinė idėja buvo paimti vokiškas tradicijas kaip bazę, kaip pamatą ir pridėti jai tikro kraftinio alaus prieskonio.

img_5396Pirmas pristatytas alus buvo saison’as Soleya 6,5% IBU 27. Tai pats naujausias jų alus išvirtas su specifinėmis mielėmis. Jų pavadinimą išvertus į anglų kalbą būtų: our little beast. Jos taip pavadintos dėl to, kad gali sufermentuoti beveik visą cukrų. Apibūdinant alų aludaris paminėjo geltonąsias slyvas. Būtent jų reikėtų ieškoti skonyje. Tokį apibūdinimą aš išgirdau pirmą kartą. Na ir žinoma, apibūdinant saison’ą, buvo šnekama apie gaivą, apie vasarą. Skoniui praturtinti panaudoti australiški apyniai Enigma, kurie alui davė tropinių vaisių skonį. Man alus buvo puikus, geltonų slyvų aš tikrai neradau, nes dar reikėtų pagalvoti, koks tai skonis. Bet visa kita buvo puiku. Labai puikiai išvirtas, subalansuotas ir vokiškai tvarkingas.

Pristatęs naujausią savo alų, aludaris nusprendė sekantį pristatyti jų patį pirmą alų schwarzbier’ą Darkon 5,4% IBU 25. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, buvo nuspręsta virti tradicinius vokiškus stilius, suteikiant jiems savos interpretacijos. Todėl buvo išvirtas alus naudojant tik tamsius salyklus. Šis alus, pasak aludario, turi daugiau juodo šokolado aromato, nei deginto salyklo. Taip pat aromate turėtumėte jausti duonos plutos, ruginės duonos, kavos aromatą. Man šis alus pasirodė tiesiog paprastas tamsus alus, kuris nė kiek ne saldus, džiovintų slyvų skonyje turintis ir šiek tiek sausokas. Kaip tamsiam alui jis pasirodė ir šiek tiek skystokas, norisi tokiam alui iš tamsių salyklų tvirtesnio kūno.

Ant etikečių mes pastebėjome aludarių parašus ir kažkas paklausė kokiu tikslu yra pasirašinėjama. Marcus papasakojo, kad iki pernai metų lapkričio ant etikečių buvo parašas jo vadovo. Jo vadovas bijojo, kad Marcus gali jį palikti ir pereiti dirbti kažkur kitur ir pasiūlė įsipareigoti kompanijai ilgesniam laikui. Marcui sutikus, ant nuo pernai lapkričio mėnesio atsiradusio alaus yra dedamas ir jo parašas. Tačiau jis pabrėžė, kad tai daugiau simbolinis dalykas, kad alų kuria visą komanda, o ne vienas specifinis žmogus. Paklaustas, kiek jie kartų verda alų mažomis partijomis, kol alus pasidaro tinkamas masinei gamybai, aludaris atsakė, kad tai priklauso nuo kiekvieno alaus atskirai. Pavyzdžiui Soleya buvo paleista greitai, su ja buvo lengva. Bet Progusta teko virti beveik 50 kartų, kol ištestavom apynius ir panašiai. Aludario manymu, gerą IPA išvirti neužtenka įdėti daugiau apynių. Tai buvo pirmoji IPA, kuri buvo išvirta Vokietijoje ir parduodama visoje Vokietijoje, todėl mes norėjome, kad ji būtų tikrai gera. Progusta buvo išskirtinis atvejis, bet vidutiniškai mes praverdame apie 10 kartų, kol alus eina į masinę gamybą.

Nuo tamsaus alaus perėjom prie rūkyto Roog 6,6% IBU 20. Šiam alui panaudota 20% rūkyto miežių salyklo. Tiek nedaug, nes jie nekenčia rūkyto alaus, bet kartu jie mano, kad rūkymas yra labai įdomus įrankis alaus aromatui išgauti. Todėl ir buvo nuspręsta naudoti mažai rūkyto salyklo, o pridėti daug karamelinio salyklo, kviečių salyklo ir gauti gerą derinį kvietinio salsvo rūkyto alaus. Šis alus man stojo šalia saison’o savo žavesiu ir teko jau rinktis kuris patiko labiau. Nors tai visiškai skirtingi alūs, bet kuris paliko geresnį įspūdį taip ir nenusprendžiau.

Pradėjus kalbą apie salyklus, buvo paklausta ar jie naudoja tą patį salyklą kaip ir visiems gerai žinomam Schlenkerla alui išvirti, aludaris  patvirtino, kad tai tas pats salyklas. Taip pat paminėjo, kad jie naudoja 47 skirtingus salyklus ir 42 skirtingus apynius savo alaus virimams.

img_5490Sekantis alus, kurį atnešė paragauti buvo jau minėta IPA Progusta 6,8% IBU 55. Pasakojimą apie šį alų aludaris pradėjo istorija apie straipsnį, kuris pasirodė prieš kelias savaites. Tame straipsnyje buvo aptariamos IPA, kurios verdamos Vokietijoje ir ten Progusta pavadinta džentelmenu tarp visų IPA. Virdami šį alų aludariai nenorėjo labai karčios IPA, panaudojo 20% karamelinio salyklo, kad alus turėtų saldumo, kuris suminkštintų kartumą ir suteiktų puikią spalvą. Didžiausias galvos skausmas buvo kokius apynius pasirinkti šiam alui. Aludaris labai nuosekliai viską papasakojo apie apynius, su pavadinimais, kada naudojo ir panašiai, bet aš negaliu tiksliai visko atpasakoti, tad nesiimu net pradėti. Aludaris net temperatūras vardino, taip tiksliai viską norėjo papasakoti. Tai vienas iš nedaugelio jų alaus rūšių, kurią jie filtruoja.

Po alaus pristatymo sekė ilga IPA atsiradimo istorija, kurios tikrai neperpasakosiu.

Dar vienas alus buvo american pale ale Palor 5,2% IBU 25. Visą laiką pasakodamas apie šį alų aludaris vengė žodžio american. IPA ir Indija jam buvo viskas kaip ir gerai, dažnai buvo minima, bet vat american liežuvis neapsivertė. Alaus pavadinimas kilęs nuo panaudotų Polaris apynių ir kad nebūtų vienalytis vieno apynio skonis, dar buvo panaudoti Cascade apyniai. Polaris apyniai pasižymi mėtiniu skoniu, kas turėtų jaustis aluje. Kadangi tai pale ale, apynių skonis yra tik viena pusė, kita pusė atitenka salyklams. Buvo naudoti pale ale salyklai, kurie, kaip bebūtų keista girdėti iš šio aludario, suteikia saldumo. Buvo naudotas ir visur kitur naudotas karamelinis salyklas. Tik čia jis buvo tamsesnis.

Kalba pasisuko apie apynius. Istorija paprasta, aludaris gali sugalvoti vežti savo alų į Lietuvą, bet jam tada reikia išvirti tarkim dvigubai daugiau alaus. Kad tai padarytų, jam reikia dvigubai daugiau apynių. O su apynių augintojais yra pasirašomi kontraktai penkiems metams. Tad pakeisti staiga kiekių tiesiog negali. Žinoma, jei turi kontaktų, gali bandyti tartis, bet moki tiek kiek jie paprašo, čia derybų nebūna. Todėl aludaris be alaus virimo dar turi didelę savo laiko dalį skirti planavimui ką jis darys po metų ar net penkių. Vokietijos apynių augintojai šiuo metu augina daugiau aromatinius apynius, nes jų paklausa didėja. Bet tuo pačiu mažėja auginančių tradicinius vokiškus apynius.

img_5512Paskutinis alus tapo Indra 6,8% IBU 35. Tradicinės bavariškos mielės suteikia šiam alui bananinį skonį, cascade apyniai vaisiškumą. Vieną kartą metuose šis alus verdamas su šviežiais apyniais. Šį alų labiau mėgsta moterys, nei vyrai. Ties šiuo alumi mūsų, sėdėjusių prie vieno stalo, nuomonės labai išsiskyrė. Vieniems tai buvo vakaro geriausias alus, kitiems tai buvo alus apie nieką, tretiems toks vidutinis. Ir kai visi aplinkui šneka, aš lieku dažniausiai be nuomonės.

Po paskutinio alaus pristatymo viskas tapo mažiau oficialu, aludaris davė dėmesio tiems aniems, ne tokiems kaip aš ir po to prisėdo prie mūsų, tokių kaip aš. Į visus užduodamus klausimus Marcus atsakinėjo neišsukinėdamas nuo atsakymų, tad kas verda alų gavo daug naudingos informacijos. Man teko ta jaukų after party palikti.

Prie kiekvieno alaus buvo priderintas užkandis. Vėl gi, tikslus būti negaliu, todėl apčiuopom apie maistą taip pat nepasakosiu. Galiu pasakyti, tik tiek, kad viskas priderinta buvo su aiškia idėja ir derėjo puikiai. Nuotraukose visi užkandžiai stambiu planu, galit pabandyti atspėti.

 

Written by Modestas

2016-11-18 at 11:11

Įrašyta kategorijoj Alus, Aš ten buvau, Barai, Degustacijos, Ragaujam, Vokietija

%d bloggers like this: