Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Archive for the ‘Aš ten buvau’ Category

Trauktinė? Trauktinė!

with one comment

Šį kartą pakalbėkim apie stipriuosius gėrimus.

Man karts nuo karto tenka apsilankyti ne tik alaus, bet ir stipriųjų gėrimų degustacijose. Neslėpsiu, stiprieji gėrimai nėra tie kuriuos mėgčiau, o juo labiau juos degustuoti. Tačiau tas pasaulis taip pat turi labai stiprią skonių paletę ir žmonės dirbantys su stipriaisiais gėrimais visai kitaip įvardija skonius ir potyrius degustacijose. Ir būtent tas dalykas žavi.

Tądien nebuvau pasiėmęs fotiko, bet eigoje teko fotkint su telefonu. Norėjosi parodyti ir apie tai papasakoti.

Degustacija vyko Volfgango studijoje ir degustavome Pakruojo dvaro bravoro spirito varyklos trauktines. Degustaciją vedė Šarūnas Karalius. Apie šį žmogų esu girdėjęs daug, bet jo vedamoje degustacijoje dalyvavau pirmą kartą. Šio žmogaus žinios ir patirtis yra kažkas tokio. Jei kada pasitaikys proga dalyvauti jo vedamoje degustacijoje nedvejokite nė akimirkos. O aš tikiuosi, kad gyvenimas kada nors mus dar suves ir pavyks su juo pasišnekučiuoti gyvai.

Papasakosiu ką degustavome, bet nepasakosiu iš savo pusės, o pabandysiu perteikti Šarūno pastabas, kad suprastumėte, kokios gilios ir iš kaip plačiai susiformavusios jo žinios ir kaip galima apibūdinti skonį žodžiais. Man buvo medus ausims, tikiuosi patiks ir Jums.

Degustacija prasidėjo nuo trauktinės su burokėliais ir trumais. Burokėlis į gėrimą atsinešė saldumo ir žemiškumo. Gaminant gėrimą naudojamas ne tik burokėlis. Dedama gelsvė, šiek tiek krieno, nedaug obuolių sulčių. Būtent gelsvė atstovauja grybišką skonio pusę. Šis gėrimas buvo pirmasis pagamintas Pakruojo dvaro varykloje ir jį kuriant norėta padaryti gėrimą, kuris būtų nestandartinis, netgi keistas ir netikėtas. Mažai kas ragavo alkoholinį gėrimą kurio gamyboje būtų panaudotas burokėlis. Gėrimo idėja atkeliavo iš Dzukijos, nes Šarūno tėtis Kūčių vakarą visada verda barščius į kuriuos dedama kruopų ir baravykų. Eksperimentuojant buvo pastebėta, kad baravykas labai nenori draugauti su alkoholiu, todėl naudojami trumai. Jų, kaip ir kitų ingredientų naudojimas yra skirtas burokėlio saldumui ir žemiškumui atskleisti.

Pati Pakruojo dvaro bravoras spirito varykla greičiau galėtų būti pavadinta cechu, nes gamina viską labai mažomis partijomis. Nuo 100 iki 300 litrų. Gamybai naudojami du būdai – maceracija ir distiliacija. Maceracija, kuomet medžiaga užpilama spiritu ir palaikoma. Šio metodo tikslas, kad spiritas iš medžiagos ištrauktų skonines ir kvapiąsias savybes. Trauktinės su burokėliais ir trumais atveju burokėliai pačių rankomis yra nulupami ir supjaustomi bei užpilami spiritu. Po kiek laiko nupilama ir užpilama antrą kartą. Skystis kuris gaunamas antrą kartą užpylus yra distiliuojamas. Taip gaunamos dvi dalys gėrimo iš kurių yra daromas galutinis mišinys, reguliuojamas jo stiprumas ir išpilstoma į butelius.

Antras degustuotas gėrimas buvo seno krieno trauktinė. Šis gėrimas yra pažįstamas buvusioje LDK teritorijoje. Gėrimas krienavūcha Ukrainoje dažnai daroma ir geriama. Ukrainoje alkoholio licencijavimo ir alkoholio apskaitos sistema yra žymiai paprastesnė, todėl barai darosi įvairias trauktines ir šio gėrimo atmainų yra įvairių. Pirmoje trauktinėje be burokėlio buvo kitų ingredientų, šiame viskas sukasi apie krieną. Gaminant šį gėrimą buvo laikomasi nuosaikumo, nes pats krienas yra labai aštrus. Šiais laikais retas kas tarkuoja pats krieną, bet ankščiau tai vykdavo su ašaromis akyse ir prie atviro lango. Todėl ir gėrime krienas jaučiasi aiškiai, bet nuo jo verkti nesinori. Jei burokėlių trauktinės stiprumas buvo 34%, tai šio 42%. Ir tai ne dėl to, kad taip gavosi, o dėl to, kad tokio stiprumo geriausiai atsiskleidžia skoninės savybės. Gėrimo kvape taip pat puikiai jaučiasi krienas, gėliškas aštrumas. Gėrimo pavadinimas kilo iš to, kad eksperimentuojant buvo pamatyta, kad trauktinei tinka tik senas, subrendęs, peržiemojęs krienas. Bandant gėrimą gaminti iš šviežesnio krieno buvo pastebėta, kad gėrimas greitai praranda skonį ir jo aštrumą. Lygiai taip pat stengiamasi įsigyti kiek pavytusių burokėlių, nes šviežias burokėlis turi labai daug vandens ir tas skonis nėra koncentruotas. Šią patirtį galima palyginti su Amaronė vynu, kur vynuogės yra džiovinamos ant šiaudų, kad savyje sukoncentruotų skonines savybes.

Toliau sekė pasakojimas apie Pakruojo dvarą, kuris garsėja įvairiais renginiais. Pats Pakruojo dvaras bando atkurti tokią nuotaiką kaip buvo viskas dvare prieš šimtą metų. Jei vyksta renginys, ten pamatysi daug senovinių mašinų, kažkur sėdės moteris ir karš vilną ar bravore vyks alaus virimo rekonstrukcija. Taip kilo idėja atkurti spirito varyklą. Bravore ji iš tiesų buvo, bet veikė ne kaip gėrimų gamykla, o kaip vaistinė. Pats Pakruojo dvaras yra vienas iš didžiausių išlikusių kompleksų. Dvaras buvo valdomas vokiečių giminės, kuri buvo labai versli. Jie turėjo dvarų tinklą, kuris prasidėjo nuo Rygos ir ėjo per Lietuvą, Lenkiją ir iki pat Vokietijos. Juokaujant galima pasakyti, kad tai buvo didelis tų laikų agrokoperatyvas. Šeimos nariai keliaudavo per dvarus ir prižiūrėdavo kaip ta ūkinė veikla vyksta. Dvaras turėjo netgi savo bažnyčią bei ligoninę. Vaistinė-spirito varykla atsirado dvare tada, kai vienas iš didikų išvyko į Švediją pamedžioti ir kažką ne tą užvalgė bei susidūrė su virškinimo problemomis. Vietinis vaistininkas jį išgydė savo trauktinėmis. Tuo sužavėtas jis nusprendė viename iš savo dvarų atidaryti vaistinę ir į ją pasikvietė vaistininką. Iki šių dienų yra išlikusi vieta dvare, kurioje manoma buvo distiliacijos indai ir inžineriniai sprendimai, kurių dėka distiliuojant susidariusi šiluma buvo naudojama salyklui džiovinti. Jei nuvyksite į Pakruojo dvarą, galite paprašyti, tą vietą tikrai Jums parodys. Būtent tas istorinis paveldas buvo perkeltas ir į šias dienas. Trauktinėms naudojami buteliukai panašūs į tuos, kuriuos naudoja vaistininkai. Etiketė panaši į vaistų receptą ir pan.

Sekanti trauktinė pavadinimu Lašininė, atėjo iš viskio pasaulio. Šarūnas yra puikiai žinomas viskio pasaulyje. Ir savaime suprantama, kad norėjo sukurti dūminę trauktinę. Pradėjęs eksperimentuoti, suprato, kad rezultatas gaunasi, bet jis nėra tas kūrybinis žmogus ir galvojimas gėrimams pavadinimus yra gan skausmingas procesas. Pradžioje norėta ją pavadinti tiesiog rūkyta ar aitrioji, bet po to davus paragauti žmonėms, visi vieningai pradėjo įvardinti lašinius, todėl ir buvo pavadinta Lašinine. Šio gėrimo gamyboje naudojamas skystas dūmas, atėjęs iš kulinarijos pasaulio. Šiek tiek dedama paprikos, šiek tiek garstyčių. Pasaulyje tokių gėrimų nėra daug. Iš populiariausių tokio tipo gėrimų yra dūminis viskis. Bet dūminis viskis gaunamas kai salyklas yra rūkinamas durpėmis, o pačios durpės suteikia daugiau medicininius poskonius. Dažnai ragaudamas dūminį viskį žmogus sako, kad jis atsiduoda pleistru, padangomis, bintu, jodu, akvarele. Kitas dūminis gėrimas yra meskalis. Tai yra tekilos atmaina, dabar smarkiai populiarėjanti. Tai šis gėrimas turi labai pipirišką skonį. O Lašininė trauktinė bus panašiausia į Schlenkerla alų ir skonis primins mums priimtinus rūkytus mėsos gaminius. Prie šio gėrimo puikiai tiktų sūdyti lašinukai.

Europos gėrimų reglamente trauktinė turi saugomą geografinę nuorodą. Gėrimas trauktinė turi būtinai būti gaminamas Lietuvoje. Jam gaminti negalima naudoti jokių nenatūralių priedų. Pagal šitą pasakymą atrodytų, kad gėrimas labai unikalus, tačiau jos analogų tikrai daug Amerikoje, Čekijoje, Slovakijoje.

Biteris patenka į tarptautinę gėrimų kategoriją, kuri apibūdinama taip, kad tai gėrimas kuriam pagaminti naudojamas kartusis kietis arba pelynas. Iš šios kategorijos gėrimų geriausiai žinomi būtų vermutas ir absentas. Tai šią žolę išgarsinę gėrimai. Pas mus Lietuvoje kartusis kietis kiek kitoks ir vadinamas paprastuoju kiečiu, kuris auga labai daug kur. Kartusis kietis lotyniškai vadinasi Artemisia absinthium, o lietuviškasis paprastasis kietis – Artemisia vulgaris. Iš čia ir ketvirtosios trauktinės pavadinimas. Pavadinime dar yra ir 6+, tai reiškia, kad gamyboje panaudotos dar šešios žolės – pelynas, jozažolė, monarda, balinio ajero šaknis ir t.t. Visos panaudotos žolės yra lietuviški augalai, nes 20 km nuo dvaro yra vaistažolių ūkis su kuriuo bendradarbiaujama. Kai kurių augalų naudojami tik žiedai, todėl gėrime stipriai jaučiamas gėliškumas, šiek tiek saldumo, nors nenaudojamas medus. Skonyje yra šiek tiek kartumo, vėliau ateina gėliškumas, vaisiškumas, o poskonyje iškyla sausas pelyno kartumas. Jei pasižiūrėti visą augalų sudėtį panaudotą gėrime, daugelis jų turi vaistinių savybių. Viena vaistažolė nuo gausaus prakaitavimo, kita nuo depresijos. Monarda Lietuvoje naudojama kaip dekoratyvinė gėlė, o Amerikoje indėnai ją naudoja kaip pagrindinį prieskonį bizonienai ruošti. Balinis ajeras atvežtas į Lietuvą totorių. Tais laikais vanduo buvo labai užterštas ir niekas negerdavo vandens, tik alų. Totoriai atvežė šį augalą, sodindavo vandens telkiniuose, nes šis valydavo vandenį. Jo šaknis primena imbierą, kai kur minimas ir kaip afrodiziakas. Šio gėrimo gamyba yra pati sudėtingiausia, nes penkios žolės yra užpilamos spiritu, o pelynas ir balinio ajero šaknis yra ruošiama atskirai, nes jų padauginus rezultatas gali būti ne toks kokio tikėtasi. Gaminant šį gėrimą atsiranda gėrimų maišymo meistrystė. Gėrimas turi kerpišką, porėtą, miško paklotės aromatą.

Buvo paklausta kiek laiko yra viskas laikoma užpilta spiritu. Atsakymo vieno žinoma nėra, nes viskas priklauso kas yra užpilta, bet tam laiko reikia. Ilgiausiai laikomi užpilti čiobreliai, ne mažiau 6 savaičių. Gamyboje tai yra peilis. Kai dabar viskas yra optimizuojama, stengiamasi padaryti viską maksimaliai greitai ir su minimaliai sąnaudų, čia viskas reikalauja laiko, kad viskas išbūtų, susistovėtų.

Grįžtant prie balinio ajero šaknies, ji gėrime naudojama ne dėl skoninių savybių, o būtent tam, kad surištų kitas šešias žoles į vieną visumą. Tai sąsaja su džino pasauliu. Kur naudojami priedai kurie neduoda tiesioginio poveikio, bet suriša viską į vieną visumą.

Buvo biteris, toliau atėjo laikas likeriui. Čiobrelių likeris su šafranu. Likeris yra ta kategorija gėrimų kuomet viename litre gėrimo yra daugiau nei 100 g cukraus. Tačiau šiame gėrime cukrus nenaudojamas, naudojamas medus. Medus naudojamas iš Pakruojo dvaro apylinkių. Medų stengiasi naudoti liepžiedžių, bėgti nuo grikių, kurie turi aštresnį skonį. Šio gėrimo gamyboje naudojami kokteilių maišymo principai. Kadangi medus labai saldus, naudojamos obuolių sultys bei šafranas, kuris užfiksuoja poskonį ir suteikia spalvą. Tai vienas brangiausių prieskonių. Nueikit į motulę maximą ir pažiūrėkit kiek kainuoja jo kilogramas. Dvarininkai rodydami savo statusą šafrano į košę dėdavo šaukštais, po to ją raukydamiesi valgė, nes šafranas yra gan kartus. Šiai dienai šis gėrimas tapo pats populiariausias iš visos gamos. Ir tai nėra nuostabu. Lietuviui čiobreliai su medumi visais laikais buvo geras dalykas. Kaip likeris jis gan stiprus – 42%.

Ir paskutinis ragautas tą vakarą buvo Cherry brandy. Tuo metu kai vyko degustacija tai buvo naujiena, kurios bandomąją partiją gamintojai vežiojosi po kalėdines muges ir norėjo pasižiūrėti kaip žmonės į tai reaguoja. Pasiteisinus šis gėrimas buvo priimtas į šeimą. Kategorija šio gėrimo gan keistoka. Ankščiau buvo naudojamas brendis ir vyšnia, bet dabar naudojamos tos pačios vyšnios ir spiritas išdistiliuotas iš įvairių augalinių kultūrų. Šarūnas nuolatos stebi Lietuvos rinką ir lygina ją. Tai tarkim palyginus didžiojo gamintojo gaminamą vyšnių likerį su jų gaminamu, vyšnių naudojama 7 kartus daugiau. Taip pat naudojamas cukranendrių cukrus. Jis pasirinktas tam, kad be saldumo duotų ir skonio bei sodrumo. Prie šio mišinio puikiai dera čili antpilas. Jis taip pat naudojamas apgauliai, nes likeris pakankamai silpnas, ir tas pipiriškas gomurio kutenimas paslepia jo silpnumą. Ir dar naudojamas žvaigždinio anyžiaus antpilas. Jis praplečia skonį ir suriša rūgščių vyšnių skonį.

Šiaip jei kas esate matę distiliavimo apratą, tai ten dažniausiai distiliuojamas skystis kaitinamas tiesiogiai iš apačios. Tuo tarpu Pakruojo dvare yra kūrenamos malkos, kurios sukuria garą ir jo pagalba yra kaitinamas distiliatas. Šarūnas minėjo, kad toks procesas suteikia gėrimams gėliškumo. Sėdėjau, visaip galvojau, bet niekaip nesugalvojau kaip tai gali būti susiję.

Dar Šarūnas papasakojo apie verslo subtilybes, konkrečiau eksportą. Ir čia kiek girdžiu ne tik jo bėdos, bet ir daugelio gamintojų. Visose šalyse labai skirtingos alkoholinių gėrimų vartojimo tradicijos. Be to skiriasi skonio suvokimas. Čia Lietuvoje čiobrelis su medumi yra klasika, kitur gali likti nesuprasta. Dar prie viso to prisideda ir tai, kad sunku pasakyti kas tai yra trauktinė. Užsieniečiui viskas aišku kas yra viskis, biteris, likeris. Bet kai pasakai trauktinė, tada jau prasideda neaiškumai. Netgi reglamentavimas šito dalyko gan sudėtingas.

Degustacijos pabaigoje Šarūnas pasakojo, kad gan aktyviai dirba su išėjimu į tarptautinius vandenius. Tam pasitarnauja įvairūs konkursai. Jei atidžiai sekėte spaudą, gan plačiai buvo nušviesti jų laimėjimai Amerikoje. Taip pat ateities planuose nauji kūriniai ir baimės nenusieksperimentuoti. Čiobrelių likeris su duona ar trauktinė su klevų žiedais, kurių prisirinkti gali tris dienas per metus.

Visos degustacijos metu paliesta buvo beveik visa alkoholio pramonė. Viskis, vynas, likeris ir t.t. Taip pat užgriebta parfumerija ir kitos sritys. Va toks platus Šarūno požiūris į tai ką daro ir tai negali nežavėti.

 

Written by Modestas

2020-08-15 at 23:00

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Degustacija, Degustacijos

Svečiuose pas alaus karalių

leave a comment »

Ėjo dešimta, o gal jau ir vienuolikta karantino diena. Gyvenimo ramybę ir apsimestinį nieko neveikimą nutraukė darbdavys, kuris savo nieko neveikimą pakeitė į nušvitimą, verslo modelio keitimą ir čia ir dabar dirbimą. Į visuotinį kvietimą gelbėti ir keisi pasaulį taip ir nesureagavau, likau gulėti prieš teliką ir tądien prisiverčiau tik pasikeisti batareikas xbox’o pultelyje. Nors nieko neveikdamas atjungiu smegenis, bet visgi ten keli impulsai sugeneravo kelias mintis: taip ir neperskaičiau nė vienos knygos, tiesa sakant net nepradėjau. Taip ir nepažiūrėjau filmo, serialo ar whatever. Nepasimokiau ispanų kalbos. Na ir dar daug ko nepadariau, ką žadėjau, nes gi tiek daug laiko bus. O jei iki čia prisivertėt paskaityt, tai nors vieną pažadą būsiu išpildęs. Nors ėjo jau šešiolikta dvidešimta dvidešimt trečia, o gal ir dvidešimt ketvirta karantino diena.

Yra FB toks reikalas kaip Gražinkime Kauną. Jie savo veiklą dabar sustabdę, bet prieš visus virusus labai aktyviai vykdė ekskursijas ir kitas veiklas Kauno mieste. Viena tokia ekskursija buvo organizuojama metų pradžioje į buvusią Volfo alaus daryklą/gamyklą. Jų rengiamos ekskursijos pasižymi tuo, kad jie paskelbia, kad tokia bus, o po kelių valandų atsiranda prierašas – vietų nėra. Tiesiog susidomėjimas didelis, vietų skaičius ribotas ir greitai viskas užsipildo. Taip pat buvo ir šį kartą, aš taip pat pavėlavau. Bet kadangi labai norėjau, jiems parašiau asmeniškai. Jie padarė tą pačią dieną dvi ekskursijas ir pakvietė į antrąją mane. Pamoka išmokta, jei labai nori, belskis ir tau atidarys.

Kai pasidarė aišku, kad ekskursijoje dalyvausiu, pradėjau tada labiau domėtis kur čia ir kas bus. Pirma pasižiūrėjau tikslią vietą. Žemėlapiai rodo, kad tai visai netoli Veterinarijos akademijos, kurioje aš mokiausi. Ekskursija vyko 18 val. kai jau tokiu metu tamsu, todėl buvo rekomenduojama turėti šviesos šaltinį. Ekskursija kur vaikščiosi pats sau pasišviesdamas. Ok, jau įdomu. Vietą, laiką išsiaiškinau, daugiau gilintis ir tingėjau. Sutartu laiku ir sutartoj vietoj pasirodau. Pasirodo, kai studijavau akademijoje, o gyvenau barake, keturis metus iš barako į akademiją eidavau ta pačia gatve. Tik gatvei išsišakojus, aš į akademiją nusukdavau į kairę, o buvęs bravoras buvo pasukus į dešinę. Tiek laiko ten vaikščiojau ir važinėjau, o, kad ten yra tai nežinojau.

Pradėjo rinktis žmonės, vėsu, tamsu. Visi būriavomės ir laukėm kol baigs savo pasivaikščiojimus pirmoji grupė. Daug nevėlavusi pirmoji grupė pasirodė, o gidas mus pasitikęs prie vartų pradėjo savo pasakojimą. Ekskursija buvo vykdoma po, taip, buvusį bravorą, bet greičiau po buvusią “Lietuviško salyklo“ teritoriją. Ir salyklą čia gamino ne  alui, o duonos kepimui iki pat 2019 metų.

Toliau papasakosiu labai neatitoldamas nuo gido pasakojimo. Nes man klausant kiek sunkiai sekėsi gaudyti faktus, jų eiliškumą, tai pasakojimas padės susidaryti tik bendrą vaizdą. Jei norėsite, galėsite datas ir faktus patys susidėlioti į Jums patinkančią seką.

Prie vartų istorija prasideda taip.

Visi pastatai esantys teritorijoje priklausė Volfo bravorui. 1923 metų viename straipsnyje randamas įrašas, kad bravorui priklauso 32 tūkst. kvadratinių metrų teritorija. Į šią teritoriją patenka 12 medinių ir 5 iš akmenų ir mūro statyti pastatai. Ne visi išliko iki šių laikų. Išliko salyklo džiovinimo, administraciniai, sandėlio, darbininkų, klėties pastatai. Apie 70 proc. pastatų šių dienų nesulaukė.

Po trumpos įžangos pajudam į teritoriją. Ji neapšviesta, pastatai taip pat neapšviesti. Tai galima buvo susidaryti tik minimalų įspūdį kaip ten kas yra. Pati teritorija šiek tiek priminė Kauno alaus teritoriją. Pastatai sustatyti netoli kalno šlaito. Jie virš Kauno alaus, bijau suklysti, bet įsitaisęs Žaliakalnis, tai čia viršuje stovi Šilainiai. Taip pat yra vietinis šaltinis, kuris atiteka nuo kalno ir prabėgęs per visą teritoriją nubėga kažkur į Vilijampolę. Įeinam į pirmą pastatą. Čia jau yra minimalus apšvietimas. Visgi čia kaip jau minėjau viskas veikė iki 2019 metų, čia buvo realiai veikianti įmonė, kuri gamino salyklą, tai tos civilizacijos turėjo būti. Bet jau įėjus į pirmą pastatą tapo aišku, kad tos civilizacijos čia likę minimaliai. Aišku pasidarė ir kaip bus sukonstruota ekskursija. Kiekviename pastate ar vertame sustoti taške, gidas visus stabdo ir pasakoja pasiruoštą istoriją.

Pirma patalpa buvo sandėlys, kuriame buvo laikytas jau pagamintas alus (tais senaisiais laikais). Iš čia alus ir buvo išvežiojamas, o šaltiniuose randamas įrašas, kad bravorui priklauso dvi automašinos ir trys vagonai-vežimai. 18 amžiaus pabaigoje Lietuvos valstybė buvo sunaikinta trijų valstybių – Rusijos, Austrijos ir Vokietijos. Kaunas pateko į Rusijos  imperijos sudėtį, bet tik dalis jo, nes kitoje Nemuno pusėje jau buvo Vokietija. Todėl Kaunas tapo labai svarbiu miestu. Mieste tik kelios gatvės buvo grįstos akmenimis, pavasarį ir rudenį viskas buvo pažliugę, o vasarą buvo vienas didelis dulkių debesis. 1843 metais pro Kauną jau ėjo galima sakyti magistralė, gerėjo susisiekimas. 1843 įkuriama Kauno Gubernija ir Kaunas tampa jos sostine. Tai nulėmė, kad čia ėmė keltis gyventi valdžios atstovai, o tai kėlė gyvenimo sąlygų kokybę. 1861 m. caro nutarimu imta skatinti mašinų gamybą. To nutarimo pagrindas buvo toks, kad įmonėms iš užsienio leista be jokio mokesčio įsivežti ketų, geležį ir telegrafo laidams skirtas žaliavas. Tai paskatino į Kauną atsikelti gyventi ir dirbti daug Vokietijos pramonininkų. 1877 m. lengvatos buvo panaikintos, įmonėms įvesti mokesčiai. Vienos įmonės neišsilaikė, kitos prisitaikė, o po dviejų metų įvestas nutarimas Kauną paversti miestu tvirtove, atvėrė naujas galimybes. Prasidėjus miesto tvirtovės statyboms, prireikė daug darbo jėgos, o Kaunas tuo metu nepasižymėjo dideliu gyventojų skaičiumi, jame buvo apie 40 tūkst. gyventojų. Todėl žmonės pradėjo keltis į Kauną ir taip miestas didėjo ir plėtėsi. Bet tuomet Kaune veikė tik viena stambesnė įmonė ir joje dirbo 40 darbininkų. Kitos įmonės, kurių buvo iki 50, turėjo iki 10 darbininkų. Tuo tarpu Gubernijoje veikė 11 alaus daryklų, kuriose bendrai dirbo apie 30-40 žmonių. Darykla, po kurią mes vaikščiojom buvo įkurta 1953 metais. Tai buvo viena iš pirmųjų įmonių Kaune, o iš pradžių čia buvo gaminamas tik salyklas. Jos įkūrėjas buvo Rafailas Volfas, o maždaug po 10 metų jo sūnus Iseras Beras Volfas perima verslą ir įkuria alaus daryklą. Po kelių metų mieste bravorą įkuria Soloveičikai, Blumentaliai ir Engelmanas. 1894 metais Engelmanas savo bravorą, kuris randasi dabartinėje Kaunakiemio gatvėje pardavė Soloveičikams ir Iserui Berui Volfui. A. Soloveičikas buvo Isero Bero Volfo sesers vyras. 1903 metais jie kartu išleidžia įstatus, kurių pagrindu buvo įkurta Engelmano akcinė bendrovė. Kas nenori gerti Volfo alaus, geria Engelmano. Tai buvo daugiau marketinginis triukas, nes pinigai nuguldavo į tą pačią kišenę.

Mes keliaujam į naują vietą. Aš dar atsigręžiu pasižiūrėti kur mes buvom. Matosi, kad sutvarkytas naujai stogas, bet tik tiek. Bandau dėliotis kaip čia galėjo dar prieš metus veikti įmonė ir kaip čia viskas galėjo atrodyti, nes likę tik sienos ir stogas.

Toliau patenkame į grūdų džiovinimo patalpą, kuri turbūt buvo įspūdingiausia kas ten likę. Vaizdas išties užburia, bet čia gal tik man taip. Gidas čia tęsia pasakojimą papasakodamas kaip ir iš ko verdamas alus, užsimena apie brandinimo laikus ir pan.

1916 metų vasarą Kauną pasiekia Vokietijos kariuomenė ir čia prasideda chaosas. Žydų tautybės žmonės buvo priversti trauktis, traukėsi ir Volfas su visa šeima, tikėdamasis, kad paliktas bravoras su visais įrengimais toks ir liks ir jie grįžę galės tęsti veiklą. Tačiau būtent Vilijampolėje buvusi darykla buvo išvogta. Engelmano bravoras buvo pusiau apgriautas ir jį reikėjo atstatinėti. 1919 metais buvo suteiktas leidimas Vilijampolėje tęsti alaus gamybą. Tačiau įrangos atkūrimas užtruko porą metų. Engelmano bravoras leidimą veikti gavo 1921 m. Pasibaigus karui, Kaunas tapo laikinąją sostine. Į Kauną atsikelia valdžia ir visos institucijos bei prasideda Kauno klestėjimo metas. Taip pat statistika rodė, kad tuo metu Kaune buvo 30 proc. Lietuvos darbininkų, buvo apie 70 tūkst. gyventojų ir telkėsi apie 15 proc. visos Lietuvos pramonės. Sudarant Lietuvos biudžetą alaus akcizas sudarė 13 proc. viso biudžeto pajamų arba 30 mln. litų tais laikais. Buvo priimti tokie mokesčiai – iki 3 laipsnių alus apmokestintas 10 ct. už litrą, virš 4 laipsnių – 15 ct. Stipresnio tais laikais niekas negamino. 1924 metais Lietuvoje atsirado alaus sindikatas. Apie jo įtaką ir vėl kitoje vietoje.

Apie sindikatą arba kitaip monopolį gidas pradėjo pasakoti paprasčiausiam grūdų aruode, kur buvo laikomi grūdai. Taigi 1924 m. Lietuvoje įkuriama Lietuvos alaus daryklų sąjunga. Ją įkuria didžiausios dayklos – Volfo, Engelmano, Gubernijos ir kitos. Ir šios daryklos ėmė tartis kaip reikia veikti. Alaus sindikatas buvo rajoninio ir gamybinio tipo. Tai reiškia, kad tarpusavyje tos daryklos pasiskirstė kur jos gali pardavinėti savo produkciją, Tarkim Klaipėdos alaus darykla galėjo pardavinėti alų tik Mažojoje Lietuvoje ir dalyje Žemaitijos. Taip pat didžiosios daryklos mokėjo mažosioms, kad jos negamintų alaus ir savo pirkėją perleistų joms. Tokie karteliniai susitarimai pradėjo kelti įtarimus Lietuvos finansų ministerijai, nes pastebėjo, kad daryklų balansas švelniai tariant nesueina. 1931 m. ministro taryba davė užklausą Volfo Engelmano daryklai kas per eilutė ataskaitoje yra konkurencijos išlaidos. Ir Volfo Engelmano taryba atsakė, kad tai yra pinigai kuriuos moka kitoms darykloms, kad jos perleistų savo pirkėjus joms. 1934 m. Volfo Engelmano ataskaitoje buvo minima, kad jie išmokėjo 1,5 mln. litų kitoms darykloms, kad šios sustabdytų savo veiklą. Taip pavyzdžiui tokia darykla kaip Ragutis po penkių metų savo veiklos staiga nustoja gaminti alų. Tas pats Iseras Beras Volfas 1926 m. pabaigoje vykstant akcininkų suvažiavimui tarp Engelmano ir Volfo daryklų pareiškė, kad sujungus daryklas reikia išlaikyti buvusių daryklų pavadinimus juos sujungiant. Taip atsiranda jungtinė akcinių bendrovių sąjunga alaus daryklų ir vaisvandenių susivienijimas Volfas Engelman. Tame susirinkime jis pasižadėjo, kad Vilijampolėje bus nutraukta alaus gamyba, liks tik salyklo gamyba. Per tris metus Volfui iš Volfo Engelmano įmonės sąskaitos buvo sumokėta pusė milijono litų. To meto sąlygomis buvo sunkiai suvokiami pinigai, kai visas Lietuvos biudžetas sudarė 400 mln. litų.

Toliau mes einame į salyklinių ir grūdų aruodų į briuhauso pastatus kur buvo gaminamas alus. Ne, ten taip pat nieko nėra. Tiesiog nieko. Sienos ir elektros instaliacija. Tiesa pastatas yra per kelis aukštus, o kur kažkada buvo įrengimai tiesiog lentomis užmėtytos skylės tarp aukštų. Pasišvieti telefono lempute ir eini. Visai fun ir tada tik supranti, kad jei ne tas apšvietimas skirtingų telefonų ir žibintuvėlių daugiau nelabai būtų į ką žiūrėt. Puikiai gido sugalvota, žaidi su lemputėm ir tik po visko susimąstai, kad nelabai buvo į ką žiūrėti.

Tarpukariu Volfo Engelmano darykloje dirbo aludaris iš Vokietijos ir jo alga siekė 2 tūkst. litų. Tada pasakojimas kiek nukrypsta į salyklo gamybą, šiuose pastatuose paskutinius 19 metų vyko salyklo gamyba duonos kepimo pramonei jei taip galima pasakyti. Įmonę nupirkus estams “Lietuviško salyklo“ įmonė buvo iškelta ir jei gerai supratau vėl parduota. Prieš parduodant čia viskas buvo išardyta ir išvežta. Va todėl nieko neliko į ką būtų galima pažiūrėti. Pavyko išsaugoti kažkokį pusiau nuardytą variklį ir karutį salyklui vežioti. O tai daug.

Toliau ateinam į patalpą rūsyje, kur buvo laikomas salyklas. Dar viena įspūdinga betoninė erdvė. Čia toliau pasakojama apie sindikatą. Įkūrus Lietuvos alaus daryklų sąjungą Lietuvoje veikė 15 daryklų. Po 10 metų jų liko 8. Kuomet 1931 metais finansų ministerijai kilo įtarimų prasidėjo sindikatų įstatymų projektų parengimas. Čia sindikatas siūlė savo idėjas dėl įstatymų, bet ministerija atsilaikė ir įstatymu nustatė, kad kainas prižiūrėti ir reguliuoti gali tik valstybės kainų prižiūrėtojas. Taip pat jis turi kontroliuoti rajonus. Pramonininkų namuose įkuriama aludario sekcija. Buvo imtasi kainų reguliavimo. 1937 balandžio 16 dieną tas pasimatė praktiškai. Dar 15 dieną Volfo Engelmano gaminamas Kauno alus kainavo 55 ct už pusės litro bonką. Stalo alus kainavo taip pat 55 ct, pilseno – 70 ct, lietuviškas porteris – 70 ct, bockbeeras – litą 10 ct. Vidutinė darbininko alga mieste siekė 100-200 litų. Pas ūkininką dirbantys bernai gaudavo maistą, nakvynę ir 40-50 litų. Restoranuose alus buvo 10-20 proc. brangesnis. Tuo tarpu 10 kiaušinių tais laikais kainavo 70 ct, kilogramas nesūdyto sviesto 2,8 Lt, Todėl bet kokį alaus kainų mažėjimą žmonės pasitikdavo labai džiugiai, nes tai buvo plačiai vartojamas produktas. O balandžio 16 d. per vieną naktį įvyko kainų lūžis ir kainos nukrito 60 proc. Tad išvardintas anksčiau kainas reikia perpjauti per pusę. Tiesa, 1926 metais alus silpnesnis nei 3 laipsniai buvo išbrauktas iš alkoholinių gėrimų ir buvo laikomas kaip nealkoholinis, kaloringas, jėgų suteikiantis gėrimas. Toks alus buvo pardavinėjamas žmonėms sulaukusiems 17 metų.

Volfo ir Soloveičikų šeimos buvo labai aktyvios ne tik versle, bet ir visuomeninėje veikoje. Rėmė universitetų studentus, buvo įsteigę stipendijas, taip pat buvo finansuojami studentai vykstantys studijuoti į užsienį. Volfo Engelmano darykla nemažai prisidėjo prie Karo muziejaus statybų.

Paskutinė vieta apie kurią verta papasakoti tai salyklo daiginimo erdvės. Taip pat labai įspūdingai atrodanti arkinė patalpa, kur visi puolė fotkintis.

1919 metais Volfas su šeima grįžta į Kauną kur jam valdžia suteikia leidimą toliau tęsti alaus gamybos veiklą. 1921 metų balandį dar alus nebuvo gaminamas. Bet, kad alaus darykla buvo atkurta moderniai byloja pasakojimas žurnalisto, kuris aprašė 1923 metais Kaune viešėjusios estų kompanijos įspūdžius bei išvardijo, kas yra bravoro viduje. Žurnalistas rašo, kad visai normaliai dirba ir nėra prastesnis nei ramiuoju laiku. Kaip ir pirma, patalpos užima didelį žemės plotą Kauno priemiestyje Vilijampolėje. Fabriko užimamas plotas yra apie 32 tūkst. kvadratinių metrų, katilų yra du, vienas katilas gali apšildyti 90 kvadratinių metrų, kitas apie 40. Mašinų skyriuje dirba dvi garo mašinos. Vanduo vartojamas iš šulinio. Fabrikas turi 8 salyklo dirbtuves, dvi džiovyklas, viryklą su 4 žlugtais,  rūgimo skyrių, sandėlius alui laikyti bei bosų bei butelių pilstytuvę. Bravoras gamina trijų rūšių alų – bavarišką, porterį ir pilzeno. Dirba 45 vyrai ir 12 moterų. Išvežiojamas alus dviem automašinomis ir 3 vagonais ledūnėmis (ala šaldytuvais). 1927 metais darykloje nutraukiama alaus gamyba ir lieka tik salyklo gamyba. Ir salyklas čia buvo gaminamas iki 2019 metų pradžios, kuomet pastatų kompleksas buvo parduotas iš varžytinių.

Visas pasivaikščiojimas pasibaigia lauke, kur parodoma iškaba baikerių klubo, kurie čia turi savo patalpas. Gidas pasako kada Iseras Beras Volfas numiršta, kad šeima pasitraukia į vakarus, kad sūnus ištremiamas į Sibirą.

O visai pabaigai užbaigiama su puikia detale. Kalbant apie Volfo įtaką ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, to meto The Wall Street Journal išleidžia keletą publikacijų apie jį. Jose pasakojama, kad tai antras pagal turtingumą Lietuvos žmogus ir, kad tai alaus karalius. Taigi mes lankėmės pas alaus karalių.

Ilgas tekstas gavosi. Surašiau ir dabar pagalvojau, kad kokioje Volfo Engelmano istorijos knygoje, kurią esu matęs pardavinėjant jų firminėje parduotuvėje visa tai daug aiškiau ir tiksliau jau surašyta. Na bet tiek tos. Dar pridėsiu ir truputį nuotraukų.

Viso šio karantino metu smagu stebėti kaip su krize tvarkosi lietuviškoji alaus rinka, kurią ir taip prispaudę laiko visokie ribojimai. Ir tvarkosi ji įvairiai, bet neabejotinai ryškiausiai šviečia Tomo Joso žvaigždė. Teko girdėti, kad didelėse įmonėse per krizes samdomi profesionalai, kurie be emocijų padaro tai ką reikia padaryti, kad kompanija išgyventų. Tai jei pas jus krizė, kreipkitės pas jį, išvairuot jis galėtų bet ką. Sprendimai atlikti sekundės tikslumu ir negaištant laiko bei tobulai valdant emocijas. Sutvarkyta internetinė prekyba. Puikios iniciatyvos kaip #supportyourlocalbrewery ir #supportyourlocalbar. O online alaus degustacija ir jos soldout’as visiškas kosmosas. Jei nori išbandyt, jie daro antrą kartą, junkis. Prie viso šito jie ir blogą atgaivino.

O norintiems alaus išsivirti namuose į pagalbą ateina Povilas aka Žalvarinis. Viską susistemino ir sudėjo į filmuką, Žiūrim ir verdam. Povilai, nesustok ir paruošk dar vieną filmuką apie sudėtingesnį procesą.

Written by Modestas

2020-04-07 at 14:20

Įrašyta kategorijoj Alaus daryklos, Aš ten buvau

Dzūkų alaus restorano alaus pristatymas

leave a comment »

Paskrolinau savo blogą ir labai jau dažnai įrašai yra susiję su Vingiu Dubingiu alude. Šis taip pat. Bet taip jau yra, kad Tomas (Vingiu Dubingiu galva) mane į renginius pakviečia ir ne po kartą, o šį kartą net renginio laiką pavėlino pusvalandžiu, nes kitaip būčiau nespėjęs. Ir tas dėmesys paperka. Labai dėkui ir Jonui iš Genio už kvietimą, deja, niekaip nepavyko suderinti darbų ir sudalyvauti. Bet, jau kartojuosi, Jūs kvieskit, na ne kvieskit, bet praneškit jei kas įdomaus vyksta, tikrai pasistengsiu sudalyvauti ir kitiems apie tai papasakoti.

Tą vakarą Vingiu Dubingiu aludės kranus užėmė Dzūkų alaus restorano alus. Dzūkų alaus restoranas, tai kaip koks Avilys, darykla [per brūkšnelį] restoranas. Tik daug daug didesnė.

Mano santykiai su Alytumi prasidėjo labai senai, kuomet dar būdamas niolikinis darbavausi šiame mieste 3-4 mėnesius. Jau tada jis man patiko, nes buvo įdomus su savito charakterio žmonėmis. Dabar taip pat tenka apsilankyti jame bent kartą į ketvirtį darbo reikalais ar pravažiuojant pakeliui į Druskininkus. Pirmi gandai apie Dzūkų alaus restoraną pasklido tarp kolekcionierių, kad bus nauja darykla. Kažkaip aš netoli sukinėjausi ir nusprendžiau pasižiūrėti kas ten per vieta. Gal mano lūkesčiai buvo labai maži, o gal dar kažkas, bet ką jie ten pasistatė buvo iš pirmo žvilgsnio įspūdinga. Didžiulis pastatas miesto centre. Lai nesupyksta niekas, bet man Alytus vis gi provincija. Bent jau restoranų versle. Blemba pagal aptarnavimą net Trakai provincija. Kai mes ten lankėmės pirmą kartą, pamenu kalbėjom tik apie tai kaip ten viskas gerai. Kad neatvėstų, paruoštą maistą laiko po specialia lempa, kol padavėja jį paima ir atneša iki stalo. Ir čia tik smulkmena. Ir aš dar ilgai galvojau kaip Alytuje pardavinėti cepelinus ir nebūti eiline kaimo knaipe, kur padavėjom atėjęs klientas greičiau priešas, nei žmogus galintis palikti arbatos.

Tai toks buvo pirmas, labai geras, įspūdis. Vėliau ten teko lankytis ne kartą ir be smulkių nesusipratimų visada buvo puikiai praleistas laikas. Šią vasarą Kaune viešėjo šešių šalių delegacija ir man rekomendavus jie apsilankė Dzūkų alaus restorane, bei liko labai sužavėti tiek maistu ir gėrimais, tiek aptarnavimu.

Grįžkim prie vakaro Vingiu Dubingiu aludėje. Toks pats svetingumas buvo ir tą vakarą. Dzūkų alaus restorano savininko sūnus ne stojo pasakoti apie savo alų, bet stojo už baro ir tiesiog keletą valandų pabuvo šinkorium aludėje. Tiesiog. Tuo tarpu pats savininkas, pasiėmęs telefoną filmavo ir viskuo dalinosi socialiniuose tinkluose. Kaip bebūtų keista, bet tai kėlė savito žavesio. Be savo alaus kranuose jie atsivežė ir vaišių. Savo restorane be alaus daryklos jie įkūrė rūkyklą, kurioje rūkomi šonkauliai tapo restorano vinimi. Taip pat ten esančiame pečiuje jie kepa duoną ir pyragus. Ir visa tai buvo pateikta tą vakarą į aludę užsukusiems svečiams. Buvo skanu. Labai.

Atėjo laikas pašnekėti ir apie alų. 2016 metais buvo atidarytas restoranas, 2017 jame atsidarė alaus darykla. Prieš tai savininkai nebuvo naujokai maitinimo srityje. Jie turėjo ir iki šiol turi kitas taip pat populiarias vietas Alytuje, tai Dzūkų svetainė ir Dzūkų užeiga. Nuo alaus daryklos atidarymo jie išvirė 16 skirtingų alaus rūšių. Jie turi pastovų alaus pasirinkimą ir sezono metu pristato naujienas. Jie alaus darykloje turi fermentacijos talpas ir “lager tankus“. Pastaruosiuose yra brandinamas alus. Toks procesas vakarų Europoje yra primirštas, daugiau sutinkamas vidurio Europoje. Geriausiai parsiduoda lager tipo alus Čystas ir kvietinis alus Kviecinis. Tą vakarą buvo galima paragauti ir kelių koloboracijų su alaus daryklomis Apynys ir Dundulis. Ateityje labai norėtų išsivirti alų su grikiais. Alaus daryklos idėja užgimė savininkui daug keliaujant po Angliją, Vokietiją, Belgiją. Vėliau buvo verdamas alus namuose, lankomasi įvairiuose susitikimuose (būtent todėl pirmiausia apie atidaromą alaus daryklą Alytuje sužinojau iš ten) ir kaupiama patirtis, kol galų gale buvo atidaryta darykla. Bet ir čia nebuvo viskas padaryta paprastuoju būdu. Darykla buvo sukurta nuo nulio. Įranga nebuvo perpirkta ar nupirkta iš jau veikusio bravoro, bet viskas konstruota ir galvota pačių. Viskas buvo pagaminta mašinų gamykloje Astra, kuri įsikūrusi Alytuje. Buvo noras, kad pinigai liktų Alytuje. Lygiai taip pat jie nori, kad ir alus liktų Alytuje, nes planuose pardavinėti alų kitur, nei tik savo restorane, jie neturi. Jie turi 7 talpas po toną ir viskas kuo puikiausiai parsiduoda restorane, tai turėti pardavimo vietas kituose miestuose nėra poreikio. Jie atidarė restoraną su mintimi dalintis ta patirtimi ir potyriais, kurie susikaupė ilgų kelionių metu.  Lygiai taip pat ir tą vakarą jie užsuko į Vingiu Dubingiu aludę pasidalinti tuo ką turi, paskleisti apie save žinią ir susipažinti.

Susipažinti tai susipažinti. Pateikiu Jums trumpą pašnekesį su Dzūkų alaus restorano savininku Robertu Vitkausku.

– Kaip Jūs nepabijojot Alytuje atidaryti tokio dydžio restoraną ir nebijojot, kad tos erdvės taip ir liks tuščios?

– Iš tikro rizika buvo didžiulė. Bet kai įbrendi, supranti, kad reikia užbaigti. Trūko ir pinigų ir viso kito, bet ėjom iki galo. Vienu metu buvo labai daug baimės, bet kaip ir kiekvienam versle, į priekį varo tikėjimas savo idėja. O kai tiki, tai ir darai. Buvo labai didelis noras Alytuje padaryti kažką europinio, gero, kokybiško, prabangaus. Norėjom tikros picos malkinėje krosnyje, norėjome gerų grilių, rūkyklos, norėjome stiprios lietuviškos linijos, norėjome daug salių, norėjome alaus daryklą atvežti, kad būtų tikrai viskas gerai, kokybiškai ir atvažiavę svečiai sakytų, kad čia vau. Dar buvo mintis ir sūrius gaminti, bet pieno bakterija negali sugyventi su alaus mielėmis, tai taip sūriai ir liko tik mintyse.

– Kaip pavyko neįsisukti į furšetų ir gedulingų pietų ratą, o pripratintį klientą prie gero kokybiško maisto ir nenusipiginti?

– Kartelę užkėlė kelionės po pasaulį. Mes žinojome, kad ateis tokie svečiai kur močiutė valgys cepeliną, senelis norės šašlyko, o anūkui reikės pasiūlyti picą. Ir tikslas buvo visiems tiems skirtingiems norams pasiūlyti gerą kokybę. Kai tai pasiūlėm, įvyko lūžis, žmonės pamėgo vietą.

– Kokios buvo pagrindinės klaidos atidarinėjant tokį restoraną?

– (ilgai mąsto) Gal, kad per mažai vietos buvo numatyta alaus daryklai ir šiuo metu jai praplėsti nėra vietos. Mano užsispyrimas, kad pinigai liktų mieste ir noras alaus daryklos įrengimus gaminti mašinų gamykloje Astra taip pat kišo koją, nes tai buvo pirma jų alaus darykla, kurią jie gamino nuo A iki Z. Buvo padaryta klaidų, kurių taisymas kišo koją bravoro paleidimui. O daugiau esminių klaidų nebuvo arba jos buvo nereikšmingai mažos ir jei vėl reikėtų atidarinėti tokią vietą, tos mažos klaidelės kartotūsi.

– Kaip pavyko surinkti komandą ir sukurti tokį aukštą aptarnavimo lygį?

– Kai lankaisi kitų miestų stipresnėse vietose, matai, kiek daug lemia aptarnavimas. Tai grįžus to pačio reikalauji ir pas save. Aš visada savo darbuotojams sakau, mes turim erdves, plačią virtuvę, esam pasiruošę priimti svečius, jums belieka gerai atlikti savo darbą, juk tai atsiliepia per arbatą, kuri yra ženkli Jūsų uždarbio dalis, tai kodėl dėl to nepasistengus. Mokymais mes į aukštus etiketo standartus netaikom, paprasčiausiai stengiamės priimti atėjusį, kaip sau brangų svečią, kuris atėjo pas mus į namus ir to dažniausiai užtenka.

– Kaip sudarot alaus pasiūlą?

– Mes visada turim turėti kažką kas primintų Švyturį. Taip jau yra. Toks yra mūsų lageris Čystas ir jo parduodame daugiausiai. Toliau būtų tamsus lageris ir kvietinis. Turim visus metus verdamas alaus rūšis, kurios yra penkios šešios. O paskui išverdam sezoninius alus, kad turėtumėm naujienų ir galėtumėm edukuoti žmones.

– Kiek yra teisybės, kad Jūs grįžot iš emigracijos ir iš gerai tapo dar geriau?

– Oi, tai labai sena istorija ir nelabai teisinga. Nenorėčiau prie jos sugrįžti.

Pabaigai kaip visada, kelios nuotraukos.

 

 

Written by Modestas

2019-12-22 at 01:03

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Degustacijos

Išvirk belgą/-ę

with 3 comments

Kartais einant gatve mane sustabdo nepažįstamas žmogus, užkalbina. Nepažįstamas arba socialiniam burbule matytas žmogus tą patį padaro mėgstamame bare. Jie visi paklausia kaip sekasi, o išgirdę, kad viskas gerai, būtinai pasiteirauja kodėl nerašau. Aš rašau, mintyse, nes realiai nerandu laiko. Buitis pasiima šiame gyvenimo tarpsnyje viską. Tad jei kviečiamas kažkur neateinu, nepykit, tikrai norėjau. Bet kvieskit, vakarai ilgėja, gal išeis. O tu, Jonai, dar ir pažadėjai 😉

Mintyse šį įrašą perkračiau kelis kartus. Pagaliau atsirado laisvas vakaras apie jį papasakoti. Pažadu daugiau tokių asmeniškumų nebus, pabandysiu pabūti kaip mokė: būk produktyvus, o ne tas kur visada neturi laiko.

Kvietimą teisėjauti konkurse „Išvirk belgą/-ę“ gavau dar likus daug laiko iki jo pradžios ir tai yra puiku, nes gali planuotis. Ir čia vienas iš organizatorių didžiausių pliusų. Šis konkursas tai vienas iš subrenginių, kuriuos visus vainikuoja kasmetinė “Aludarių taurė“. Masino sudalyvauti ir tai, kad veiksmas vyko Alaus bibliotekoje, o aš joje dar nesu buvęs, o girdėjęs daug gerų atsiliepimų.

Vos atvykus į renginį ir įėjus į vidų supratau, kad padariau labai gerą sprendimą neatsisakęs sudalyvauti. Susirinkę teisėjauti žmonės buvo tiesiog vau. Pasijaučiau net kažkiek nejaukiai 🙂

Iš viso konkurse dalyvavo 28 dalyviai, kurie pateikė 43 alaus pavyzdžius. Juos teisėjauti susėdo teisėjai prie penkių stalų. Kiekvienas stalas turėjo išrinkti po dvi alaus rūšis kurios keliaus į finalą. Taigi finale buvo iš viso 10 alaus rūšių, kuriuos teisėjavo penki teisėjai, tarp kurių buvau ir aš. Taigi visą konkursą ir vėl pavyko pajusti nuo iki.

Teisėjauti kategorijose sėdome keturiese. Aš praleidau paskutinę aludarių taurę, todėl man naujiena buvo, kad prieš pradedant vertinti alus, buvo pateikta visiems stalams etaloninio alaus pavyzdys, kad teisėjai galėtų nusistatyti vertinimo kartelę. Ne paslaptis, kad vieni teisėjai vertina išskirtinai dideliais balais, kiti daug mažesniais. Ir tam buvo sugalvotas toks būdas, bandant bent kažkiek suvienodinti imtis. Įdomi naujiena, bet bent jau man, tai nepadarė visiškai jokios įtakos. Paskutinius porą trejetą metų netyla diskusijos dėl teisėjų. Ir tai nenuostabu. Vien prie mūsų stalo dėl Trappist Single alaus kaip ir buvo viskas aišku ir mes jį gan vieningai išrinkom kaip geriausią, o vat dėl antros vietos nuomonės išsiskyrė kardinaliai. Ir jei tas alus buvo pateiktas tarkim naujoko, tai jis išvis turėjo nesuprasti kaip čia kas. Mes įvertinom du Fruit Lambic’us atitinkamai 27,3 ir 28,3 vidutiniais balais. Balų skirtumas kaip ir nedidelis. Bet jei pasižiūrėsim tai pirmojo vertinimai buvo 22 36 38 16, o kito 38 22 9 40. Tai reiškia, kad dviem teisėjams vienas alus labai patiko, o kitiems dviems labai nepatiko. Su antruoju įvyko atvirkščias variantas. Vienas teisėjas davė 9 kitas 40. Tai va tokie dideli skirtumai. Tie 40 balų buvo skirti mano. Ir tai buvo didžiausias skirtas balas tą dieną alui. Taip labai jis man patiko. O vat kitam teisėjui jis buvo vertas tik 9 balų, kas ir lėmė jo nepatekimą į finalą. Kiek atmintis manęs neapgauna, taip gerai sukonstruotų alų teko ragauti ne vienam finale kuriam teko teisėjauti ir buvo labai gaila, kad jis nepateko. Dar gaila ir dėl kitos priežasties, bet apie tai kiek vėliau.

Tarp teisėjavimo kategorijose ir finalo turėjom geras porą valandų. Čia buvo toks liūdnesnis laikas, nes supratau kaip nebepažįstu Vilniaus ir kaip stipriai nuo jo nutolau, nes teko klausti net kur pavalgyti. Tomo rekomenduotos buritos buvo super.

Prie finalinio stalo sėdom penkiese. Aš, Jonas Miežys (Genio aludaris), Dalia Jočytė (Švyturio aludarė), Linas Čekanavičius ir Ričardas Barakūnas (Kalnapilio aludaris). Rimta chebra, man visai patiko 🙂 Teisėjauti pradėjom nuo Witbier’o ir jau iškart buvo labai gerai. Teko šį alų net palikti be galutinio vertinimo, nes visada be tiesioginio vertinimo pas mane vyksta ir lyginamasis vertinimas. Jei geras alus, nori paragauti daugiau finalistų, kad suprastum ant kiek jis geras ir ar nėra geresnių. Viskas finale vyko kaip ir visada, bet va kai atnešė Lambic’ą apie kurį jau rašiau, truputį pasidarė įdomiau. Kadangi kilo ginčų su juo prie mūsų stalo, aš skonį įsiminiau gan gerai. Ir finale atkimštas butelis jau buvo visai kitoks, nei kategorijoje. Jį teko vertinti jau visai kitaip nei prieš tai. Dar pasiklausiau kitų teisėjų ragavusių pirmąjį variantą ir jie patvirtino, kad tai visai kitoks alus. Tai va taip būna, kai verdi alų namuose. Finale net gi buvo alus supilstytas į plastikinę tarą. Na čia jau man labai nepatiko, tokio alaus vien dėl pateikimo būdo nereikėtų teisėjams praleisti į finalą.

Baigus teisėjauti, pagal balus pirmas tris vietas užėmė Belgian Dark Strong Ale, Belgien Dubbel ir jau mano minėtas witbier’as. Dar viena naujovė, kad teisėjai gali pasitarti ir nuspręsti kiek kitaip nei rodo sausa statistika. Ir čia mes nusprendėm, kad pirmas bus Witbier’as išvirtas Tomo Sirtauto, kurio net trys alaus rūšys buvo finale, o ketvirtoje vietoje liko atrankoje mūsų favoritu buvęs Trappist Single. Tomo alūs buvo labai techniški, gerai sudėlioti, buvo vienas malonumas juos vertinti. Kiek teko girdėti Tomas ne Lietuvoje verda alų, o jį atsiuntė iš Anglijos.

Apibendrinant konkursą tiek teisėjavimas, tiek pateikti alūs buvo labai stiprūs. Lygis užkilęs labai aukštai. Kai aludariai namuose sugeba išvirti tokį kokybišką alų, puikiai suprantu kodėl konkursuose norisi turėti ir kokybišką, lūkesčius atitinkantį teisėjavimą. Tokie mažesni renginiai ir yra vienas iš būdų pakelti teisėjavimo lygį.

“Mes keli metai stengiamės suorganizuoti daugiau renginių, ne tik Aludarių taurę ir taip paskatinti aludarius virti daugiau, įdomiau, – po pasibaigusio konkurso pasakojo viena iš organizatorių Jonaistė Jusionytė. – Kai yra konkreti tema, aludaris gali išvirti geresnį alų, tai priverčia jį pasukti galvą. Mes šiuos renginius darome tam, kad namų aludarystė populiarėtų, plėstųsi, atsirastų naujų narių.

Geriausia reklama šiems renginiams būna iš lūpų į lūpas. Mes kiekvieną mėnesį renkamės į namų aludarių susitikimus Vilniuje, kiek rečiau Kaune ir Klaipėdoje. Čia susirenka iki 30 aludarių ir jei naujas aludaris ateina į tokį susitikimą, tai gauna tiek informacijos, kad niekur tiek neperskaitys ir nepažiūrės. Informuojame ir per aludariuforumas.lt ar aludariutaure.lt, bet komunikacija ir didžiausias naujų narių pritraukimas vyksta turbūt per kraftinio alaus mažąsias parduotuves. Po kiekvieno renginio matome naujų vardų dalyvių sąrašuose, tai džiugina, bet kai žinome kiek aludarių apsilanko Savas Alus parduotuvėje ir kiek dalyvauja konkursuose, tai skaičių skirtumas yra labai didelis ne mūsų naudai.

Spręsdami teisėjavimo klausimą šiam konkursui mes, kaip organizatoriai, atlikome vidinį teisėjų reitingavimą ir pakvietėm teisėjauti tik aukščiausius vertinimus gavusius teisėjus (šitie žodžiai paglostė man širdį). Mūsų organizuojami konkursai yra BJCP sankcionuoti renginiai. Todėl konkursai vykdomi pagal nustatytas taisykles, kurios galioja ir kitose pasaulio šalyse. Taip mes tampame įdomūs kitų šalių teisėjams, kurie atvyksta pas mus pateisėjauti. Paskutinėje Aludarių taurėje buvo du lenkai, du latviai, du estai ir tai labai pasiteisina, nes teisėjai gali papasakoti kaip viskas vyksta pas juos šalyje, gali išklausti tokių dalykų ko paprastai nesužinosi. Jie taip pat pasako tau kaip reikia pagerinti organizavimą ir kitus dalykus.

Artimiausi planai suorganizuoti devintąją Aludarių taurę, kuri galėtų būti mažesnio masto, kad kuo geriau pasiruošti jubiliejinei Aludarių taurei. Ateinanti Aludarių taurė, manau, vyks Vilniuje, laikas jai grįžti į šį miestą.“

Written by Modestas

2019-11-13 at 10:06

Įrašyta kategorijoj Aludarių taurė, Aš ten buvau, Degustacijos

Trzech Kumpli Tap Takover

with 4 comments

Praėjęs savaitgalis buvo pilnas renginių susijusių su alumi. Deja, bet, gidų ką aplankyti niekas nerašo, anonsų niekas nesuka. Viską sužinom iš lūpų į lūpas. Atrodo keista, bet kai pagalvoji, taip buvo visada. Alaus vartojimo kultūra visais laikais buvo pogrindinis dalykas. Alus, ne vynas, Lietuvoje madingu netapo.

Grįžkime prie renginių. Paskutiniu metu tapo įprasta matyti vadinamuosius ‘Tap Takeover’ renginius, kuomet viena darykla vienam vakarui (kartais ir ilgiau) užima visus bare esančius kranus ir taip pristato savo verdamas alaus rūšis. Dažniausiai tokius renginius lydi susitikimas su aludariu, kuris papasakoja apie savo alų. Šį savaitgalį taip sutapo, kad savo alų pristatinėjo legendiniai Estijos aludariai – Pohjala ir siauresnei daliai žmonių žinomiems aludariams iš Lenkijos – Trzech Kumpli. Pohjala savo alui pristatyti pasirinko Vilniuje esančią Prohibiciją ir Kauno Hop Doc gastropub’ą. Tuo tarpu lenkai pasivėžino per Alaus biblioteką (Vilnius), Vingiu Dubingiu (Kaunas) ir Herku Kantą (Klaipėda). Be to, Kaune šeštadienį dar vyko ir Kauno sambaris – namų aludarių konkursas. Tad, jei Jūs iš Kauno, penktadienį laukė susitikimas su Trzech Kumli, šeštadienį – namų aludarių konkursas ir susitikimas su Pohjala aludariais.

Dėjau visas pastangas, kad sudalyvauti Kaune visur, bet nepavyko ir teko pasidžiaugti tik penktadienio vakare pristatytomis Trzech Kumpli alaus rūšimis. ‘Tap Takeover’ tipo renginiai labiausiai patinka turbūt dėl to, kad galima įsigyti testerių. Tai mažos taurės su nedideliu kiekiu alaus. Lenkai buvo užėmę 9 kranus, todėl viską paragauti po didelį būtų buvę neįmanoma.

Iki penktadienio vakaro man buvo tekę ragauti tik vieną jų alų – juodąją IPA Blackcyl.

Savo pasakojimą apie save aludariai pradėjo nuo prisistatymo. Kad jie ‘gypsy’ aludariai, verdantys savo alų Zapanbrat darykloje netoli Žyveco miesto. Prašė netapatinti jų su gerai žinomu to miesto vardu pavadintu alumi. Artimiausiuose planuose jie nori atsidaryti savo daryklą ir tai nėra tokie tolimi planai, nes jie tai žada padaryti jau kitais metais. Jų arkliukas stipriau apyniuoti alūs. Todėl populiariausi daryklos alūs dažniausiai būna įvairios IPA variacijos, kurioms išvirti labiausiai mėgstama naudoti australiškus ir Naujosios Zelandijos apynius. Taip pat jie stengiasi nepamiršti ir tradicinių alaus rūšių, kaip pilsnerių ar weizen’ų. Pasiūloje turi ir stautą, belgiškų alaus rūšių, artimiausiu metu žada pristatyti quadrupel’į. Tuo prisistatymas ir baigėsi. Man teko pabuvoti tokiame pristatyme, kur aludaris pusantros valandos pasakojo apie savo alų, visas rūšių subtilybes ir plonybes. Ir toks trumpas prisistatymas, prisipažinsiu, man patiko daug labiau.

Toliau seka arba daugiau akis į akį bendravimas su aludariais arba klausimų/atsakymų tipo bendravimas aludariams patogiai įsitaisius už baro. Paklausus aludarių iš kur atsiranda receptai (kas labai logiškas klausimas, nes alaus darykla labai produktyvi, vien atsineštoje alaus daryklą pristatančioje knygutėje suskaičiavau 22 skirtingas alaus rūšis), aludariai atsakė, kad iš namų aludarystės. Taip pat atsakinėdami į klausimus aludariai papasakojo, kad jų daryklos flagmanas yra kvietinė IPA – Pan IPAni. Specialiai jų gimtadieniui išvirta minėto alaus versija skiriasi nuo tradicinės versijos, tuo, kad jai išvirti prireikė rekordinio kiekio apynių. Tiek apynių alaus virime darykla nebuvo naudojusi niekada. Teko alų apyniuoti 4 kartus, kad jis gautųsi toks koks norėjosi. Prieš pradedant virti alų Zapanbrat darykloje, jie išbandė dar tris alaus daryklas. Kad alaus receptai ateina iš namų aludarystės teko jiems įrodinėti ir dar kartą, bei tai pasakojant paaiškėjo, kad jie per penkis metus išvirė 49 skirtingas alaus rūšis. Ir kad ir kiek alaus rūšių jie bevirtų, pagrindinis dalykas, kas garantuoja sėkmę yra švieži apyniai. Todėl jų pagrindinis aludaris dažnai lankosi Amerikoje ir stengiasi gauti kuo šviežesnių ir geresnių apynių. Paklausus apie lenkiškus apynius, atsakė, kad jie tiesiog tragiški. Apie lietuviškus apynius nieko neatsakė, bet papasakojo, kad šiuo metu populiariausias lietuviškas alus Lenkijoje yra Genio alus. Ne veltui, matyt, Genys darė savo ‘Tap Takeover’ turą per Lenkiją.

Trumpai šnektelėjus su aludariais asmeniškai, kažkaip kalba pakrypo apie alaus blogerius. Lenkijoje šiuo metu populiariausias Tomasz Kopyra. Kuomet papasakojo, kad už tai, kad jis atvažiuotų į alaus festivalį jam moka 5k pinigų, už alaus apžvalgą 1,5k pinigų pasidarė lyg ir pavydu, lyg ir nelabai norėjosi tikėti. Bet paskui permečiau akimis jo kuriamą turinį (beja, jis visas lenkų kalba) tai tie skaičiai visai normalūs. O Lietuvoje nelabai sulauksi, kad išvis bent jau pakviestų kas į festivalį. Nors pala, o jų dar liko?

 

 

Written by Modestas

2019-10-15 at 10:00

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Degustacijos, Lenkija

Sambarių alaus talka ir naktišokiai Andrioniškyje

leave a comment »

Kiek simboliška, kad vasaros pradžia buvo tokia pat graži kaip šiandienos orai, todėl nusimetęs kasdienybės darbus jaučiu šokią tokią pareigą parašyti apie renginį, kuris sutraukė daug žmonių, kurie darbais, o ne žodžiais saugo lietuviškas tradicijas. Birželio 3 diena buvo viena iš tų nedaugelio birželio ir liepos šiltų, saulėtų ir gražių dienų. Kokios dienos buvo vėliau patys žinot, tad spėjom pasidžiaugti.

Mums atvykus renginys jau buvo prasidėjęs ir pačią jo pradžią (sambarių alaus subertinės ir aludario rinkimai) praleidom. Bet viskas greitai įsisuko dar labiau ir liko tik gaudyti viską kas vyko aplinkui. Labai daug pasakoti žodžiais nesinori, tam paruošiau vaizdų. Bet vis gi, kas ten vyko. Visų pirma, kad aš ten turėčiau būti pasufleravo Gyvo Peilio (video matomas gerai nuaugęs lietuvis) įrašas FB. Taip gerai sudėlioto teksto senai neteko skaityti. Ir vėliau, su juo bendraujant ir paklausus, kaip surinko tiek žmonių, tik tarstelėjo, kad didelės reklamos jam nereikia. Brūkštelėjo žodį į FB, žmonėms su kuriais bendrauja paskelbė ir to užtenka, nes renginys pats save reklamuoja. Ir tikrai taip. Tokia talka buvo ir pernai. Ir ten buvo nuvykęs Tomas iš beergeek.lt. Pamenu, kaip žiūrėjau nuotraukas ir pavydžiai seilę varvinau.

Trumpai kas gi ten vyko. Buvo kaimo šventė, kurios metu stalai buvo nukrauti suneštinėmis vaišėmis, šalia buvo suneštinio alaus bačkutės ir buvo verdamas alus bei gaminamas sūris. Vėliau buvo naktišokiai. Ir vat tiek. Bet kas iš tikro ten vyko papasakoti nelabai gausis, nes tam gyvam organizme reikia pabūti pačiam, kad viską pasiimtum ir pajustum. Reikia pabendrauti, pasidalinti, paklausyti, kad suprastum, kad būti lietuviais tiems žmonėms reiškia labai daug, kad tradicijos gyvos, kad jos saugomos.

Jei kitais metais netyčia ar tyčia užmatysite kvietimą į sambarius ir į talką alui virti Andrioniškyje, važiuokite, pabūkite, pasidžiaukite.

Written by Modestas

2017-07-31 at 10:24

Lietuviško sidro Obelą degustacija

with 7 comments

img_3800Praėjusią savaitę Vingiu Dubingiu aludė pakvietė į kiek netradicinę sidro degustaciją. Nors aludėje daug dėmesio skiriama alui, jo degustacijoms ir pristatymams, sidras čia anaiptol ne paskutinėje vietoje. Jam skirtas atskiras šaldytuvas, kuriame gausus pasirinkimas.

Tarp gausaus pasirinkimo yra ir lietuviško. Ir būtent iš Lietuvoje surinktų obuolių pagamintas sidras buvo pristatomas.

Pristatymas truko rekordiškai trumpai. 4 minutes ir 23 sekundes ir po to Vytas iš Obelos pakvietė pakelti taures, nes apie alkoholinius gėrimus kalbėti nereikia, reikia juos gerti. Ir pridūrė, kad reikia paskubėti, kol neprasidėjo Naisių vasara.

Ką spėjo papasakoti per tas nepilnas 5 minutes? Kad pagrindinė ambicija buvo pagaminti lietuvišką sidrą iš lietuviškų obuolių ir tai padaryti natūraliu būdu. Todėl visi sidrai gaunasi sausi, nes visas cukrus yra sufermentuotas. Į sidrą nėra dėta cukraus, aromatizatorių, viskas yra paprastos obuolių sultys.

Sidro gamyba yra labai paprastas procesas. Išspaudžiamos obuolių sultys, jos maišomos tarpusavyje, jei turima keletas obuolių rūšių ir jos fermentuojasi. Prancūzijoje ar Anglijoje auginamos specialios obuolių rūšys skirtos sidro gamybai, jos netinkamos valgymui. Tos obuolių rūšys turi daug taninų, kartumo, prieskonių. Lietuvoje sidras daromas iš to kas yra ir specialiai obuolių niekas neaugina. Bet labiausiai sidro gamybai tinka senosios lietuviškos obuolių rūšys ir žieminės obuolių rūšys. Žieminės obuolių rūšys yra atspariausios, turi daugiausiai taninų, o jie yra ne kas kita, kaip obels apsauga nuo parazitų.

Sidras yra vasaros gėrimas, todėl pakeisti sezoniškumą, buvo nuspręsta vieną sidro rūšį pašildant ir paprieskoniuojant. Gavosi saldus, šiltas gėrimas ir toks visai nieko. Jo paragauti pakvietęs Vytas penkminutę baigė žodžiais “Į sveikatą!“.

Prie šilto sidro taip pat buvo pasiūlyta paragauti ir visus tris Obelą sidrus. Ažuožeriai, Babtai ir Kasteliai. Pavadinimai pagal vietovę, kurioje surinkti obuoliai. Gal būt pritrūko vieno geresnio ar prastesnio užsienietiško sidro pavyzdžio ir paaiškinimo kuo iš esmės skiriasi Obelą sidrai nuo va tokių.

Apie patį sidrą komentuoti nesinori. Jo tiesiog reikia paragauti. Jei mano atmintis manęs neapgauna, Vingiu Dubingiu aludėje vasarą buvo pilstomo Obelą sidro ir jis buvo puikus vasaros pasirinkimas.

Tą vakarą buvo ne tik aukštai iškelta gėrimo pristatymo trukmės kartelė, bet taip pat buvo pagerintas ir užduotų bei atsakytų klausimų rekordas. Vytas po pristatymo niekur neišėjo, jis leido aludei grįžti į savo įprastą šurmulingą gyvenimą ir būdamas už baro tai vienai, tai kitai grupei žmonių atsakinėjo į įvairiausius klausimus.

Toks pasirinktas variantas, kuomet tu gurkšnoji vis naują rūšį ir klausaisi vis nesibaigiančių istorijų pasirodo labai sveikintinas dalykas. Jei tau įdomu, tu klausaisi, uždavinėji klausimus, jei neįdomu, tu sau laisvai bendrauji su kompanija.

Titulinėje nuotraukoje matosi mažesni ir didesni buteliukai. Mažesniuose buteliukuose sidras pilnai susifermentavęs, didesniuose fermentacija užbaigta butelyje. Gamintojas pripažino, kad mieles palieka butelyje ir jų, kaip daro kiti gamintojai, neištraukinėja. Supilti jas į taurę taip pat nerekomenduoja.

Nuo obuolio iki butelio prekybinėje lentynoje praeina 7 mėnesiai. Žinoma viskas priklausys nuo mielių kurias naudosite. Jei fermentuosite su natūraliomis mielėmis, nedėsite kultūrinių mielių, tuomet fermentacija bus lėtesnė. Ant obuolio bus įvairių mielių, todėl jos konkuruos tarpusavyje ir lėtins fermentaciją. Jei dėsite kultūrines mieles, fermentacija užtruks gerą mėnesį. Tuomet darai porą nupylimų, kad pašalinti nuosėdas. Po to prasideda brandinimas. Brandinimas nelygus vynui, nes vynas bręsdamas gerėja, o sidras pasidaro iškart toks geras koks jis gali būti. Ilgiau bręsdamas sidras galbūt kažką įgauna, bet tuo pačiu gali ir prarasti, tad ilgas brandinimas sidrui tikrai netinka. Sidras yra paprastų žmonių gėrimas. Todėl Vytas norėtų, kad sidrą gamintų visi kas turi sodus pilnus obuolių.

Namudinėmis sąlygomis sidrą pasigaminti labai paprasta. Viskas ko reikia, tai visų pirma surinkti obuolius. Geriausiai būtų vėlyvos veislės ir nelabai skanios, nes kuo skanesnis obuolys, tuo iš jo pasigamina prastesnis sidras. Taip pat reikėtų maišyti obuolių veisles, nes jei pasigaminsite sidrą tik antaninių obuolių, jis bus labai rūgštus. Surinkę, obuolius vežkite išspausti, bet ieškokite kas obuolius traiško, o ne naudoja centrifugas. Centrifuguojant sultys susisluoksniuoja ir sidro gamybai ne taip gerai tinka, kaip traiškytų obuolių. Sultis supilkite į fermentavimo talpą ir tam tinka bet koks indas iš kurio gali išeiti anglies dvideginis ir negali į vidų patekti deguonis. Nes jei pateks deguonis, Jūs pasigaminsite acto. Supylus reikia fermentuoti kol susifermentuos ir nupylus nuosėdas subrandinti. Ir viskas, turėsite sidrą. Kuomet brandinsite, neskubėkite nusivilti, nes iš pradžių Jums jis atrodys labai geras, apie sausio mėnesį jis jau atrodys labai blogas ir net negeriamas. Čia nenukabinkite nosies, nes jau balandžio mėnesį, kuomet saulė pradės vis stipriau šviesti ir atsiras lauko darbų, Jūs galėsite draugus vaišinti puikiu savo gamybos sidru. Fermentuojant reikėtų pasižiūrėti temperatūras. Tinkamiausia būtų laikyti tarp 12 ir 16 laipsnių šilumos.

Vytas kelis kartus paminėjo, kad Kaune yra labai gerai sidro gamybą nusimanančių žmonių, kurie gamina savo poreikiams nuostabų sidrą. Vienas iš jų buvo trumpam užbėgęs į aludę ir paliko paragauti ledo sidro. Tai sidras gautas jį užšaldžius. Kadangi atšylant atskiros gėrimo dalys atitirpsta skirtingu greičiu, galima tokiu būdu atskirti vandenį, gauti gėrimą su didesne koncentraciją, ryškesnį skoniais ir panašiai. Toks buvo ir ledo sidras, kuris puikiai kvepėjo ir pasižymėjo koncentruotu skoniu.

Kaune įvyko dar vienas renginys, kuris ten susirinkusiems praplėtė horizontus. Buvo dar daug bendraujama, dar daug klausinėjama, neabejoju, kad kažkas pabandys sidro pasidaryti namuose. Ir tai buvo tai ko Lietuvai iš tikro reikia. Sąmoninti ir pasakoti reikia apie alkoholį, o ne drausti ir riboti.

 

Written by Modestas

2017-01-24 at 16:00

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Degustacijos

Tagged with , ,

LA NAYA šokolado ir alaus derinimo degustacija

leave a comment »

img_2578Du bičai, Justas ir Patris, trečiadienio vakarą Vingiu Dubingiu aludėje stojo prieš susirinkusius ir paprastai, bet ne prastai papasakojo apie alaus ir šokolado derinimą.

Kol kažkas suka galvas kaip sugalvoti degustacijai temą, kaip ją pateikti, jie, spėju, nelabai sukdami galvos ėmė ir padarė. Ir visiems patiko. Garantuoju. Visiems iki vieno buvusiems degustacijoje patiko.

Kodėl tą vakarą tie du bičai suvaldė, sudomino, iššaukė daug klausimų kada bus kita degustacija? Pirma Justas ir jo LA NAYA šokoladai. Super įdomūs, neįprasti, su idėja. Kiek man teko susidurti su šokoladu, visas įdomumas jų buvo tame, kad jie su kažkuo maišyti, turi kažkokius priedus. Justas gi viską daro pats,  nuo pupelės iki plytelės. O šokolado išskirtinumas ir prasideda nuo pupelės, o ne nuo priedų su kuriais jis sumaišytas. Ir tada tu gauni šokoladą, kuris kvapu ir pirminiu skoniu tau primena pelėsinį sūrį ar kvapas lyg iš spygliuočių miško. Skonis gali būt švelnus, gali būti aitrus, bet labai kompleksiškas. Ir tada belieka priderinti alų.

Čia eilė ateina Patriui, kuris ant tiek savas ir paprastas, kad jo klausytis tiesiog smagu. Mane Patris buvo pasikvietęs į pilotinę degustaciją ir tada buvo daug jaudulio, užsikirtimų ir kito broko. Praėjo mėnesis ir atrasti šokolado ir alaus deriniai, pasakojimai, degustacijos tempas, trukmė buvo atrinkti puikiai.

Paklausus kada bus kita degustacija, Justas užsiminė, kad jis gauna pupelių pavyzdžių iš įvairių pasaulio šalių ir tie pavyzdžiai tiesiog guli lentynose. Jų užtektų pagaminti iki 20 plytelių šokolado, tad degustaciją surengti galima išties išskirtinę. Tad kitą kartą, kai užmatysite šokolado ir alaus degustaciją, būtinai nueikite, nes tai gali būti kažkas labai išskirtinio.

Written by Modestas

2016-12-15 at 12:36

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Barai, Degustacijos

Tomas Josas: pramoninė aludarystė ir alaus reklamos Lietuvoje 1918-1940

leave a comment »

Written by Modestas

2016-12-08 at 16:19

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Susitikimai

Dundulio Syrne

with one comment

img_0669Labai gerai sutapo, kad mėgstamiausia aludė švenčia gimtadienį, o tie, kuriuos laikai geriausiais, išverda naują alų. Tada eini į tą mėgstamiausią aludę ir randi ten tų geriausių atstovą pasakojantį apie savo naują kūrinį.

Tądien daug kur Lietuvoje pradėjo tekėti Syrne 6% žirninis alus. Labai smagu, kad Simonas pasirinko Kauną jam pristatyti. Iš vis, aludario alaus pristatymas yra toks sveikintinas dalykas, kad Simonui, tiek daug kalbėjusiam apie tradicijas, vartojimo kultūrą ir kitus dalykus, tikiuosi tai taps taip pat tradicija. Juk tai nėra labai sunku, ar ne?

Taigi, naujasis Syrne. Apie žirninį alų, dar turi beveik sinonimą – Širvenos alų girdėjo beveik visi. Kuo Syrne kitoks? O gi tuo, kad į šį alų dėta ne pačių žirnių, ne maltų žirnių, ne žirnių dribsnių, o dėtas tikrų tikriausias žirnių salyklas. Dundulio aludariai patys iš ekologiškų žirnių pasigamino salyklą ir jo aluje panaudojo 7 proc. Daugiau nelabai kaip yra dėti. Visa pilna istorija galite pamatyti video, kuris šiame bloge pasirodo pirmą kartą. Tikiuosi toks dalykas bus įdomus ir reikalingas.

Tačiau ne viskas tilpo į video. Po supažindinimo su pačiu alumi, Simonas užsiminė apie naujausius savo projektus. Jie išvirė alų su švedais, kurie turi išskirtinį alų Gotlando saloje. Jis tikisi, kad šis alus pasieks ir Lietuvą. Taip pat papasakojo apie nepavykusį projektą su Vilniaus Universitetu. Nepavyko, nes į valdžią atėjo kitos krypties politikai.

Kalbėdamas apie senovinių receptų atkūrimą paminėjo pasenusį alkoholio įstatymą, kuriame draudžiama aludariui gamyboje naudoti medį. T. y. medinius rakandus. Todėl tokia sąlyga užkerta galimybes atkurti kai kuriuos alaus receptus, nes jų skoninės savybės stipriai priklauso nuo medinių indų.

Grįžkime prie Syrne alaus. Tai tamsios raudonai rudos spalvos alus, kuris yra tikras salyklinis alus. Po pirmo gurkšnio į atmintį pasibeldė Magistra alus. Turbūt dėl salyklinio saldumo. Čia šis saldumas suvaldytas, spėju, žirnių pagalba. Žirniai alui suteikia sausumo, nuslopina saldumą ir alus pasidaro išskirtinis. Salsvas kaip salyklinis alus, sausas kaip stautas ir dar puikiai atrodantis. Dar vienas puikus alus plačioje Dundulio alaus paletėje.

Written by Modestas

2016-12-02 at 09:55

Įrašyta kategorijoj Alus, Aš ten buvau, Lietuva, Ragaujam

Tagged with

%d bloggers like this: