Svečiuose pas alaus karalių

Ėjo dešimta, o gal jau ir vienuolikta karantino diena. Gyvenimo ramybę ir apsimestinį nieko neveikimą nutraukė darbdavys, kuris savo nieko neveikimą pakeitė į nušvitimą, verslo modelio keitimą ir čia ir dabar dirbimą. Į visuotinį kvietimą gelbėti ir keisi pasaulį taip ir nesureagavau, likau gulėti prieš teliką ir tądien prisiverčiau tik pasikeisti batareikas xbox’o pultelyje. Nors nieko neveikdamas atjungiu smegenis, bet visgi ten keli impulsai sugeneravo kelias mintis: taip ir neperskaičiau nė vienos knygos, tiesa sakant net nepradėjau. Taip ir nepažiūrėjau filmo, serialo ar whatever. Nepasimokiau ispanų kalbos. Na ir dar daug ko nepadariau, ką žadėjau, nes gi tiek daug laiko bus. O jei iki čia prisivertėt paskaityt, tai nors vieną pažadą būsiu išpildęs. Nors ėjo jau šešiolikta dvidešimta dvidešimt trečia, o gal ir dvidešimt ketvirta karantino diena.

Yra FB toks reikalas kaip Gražinkime Kauną. Jie savo veiklą dabar sustabdę, bet prieš visus virusus labai aktyviai vykdė ekskursijas ir kitas veiklas Kauno mieste. Viena tokia ekskursija buvo organizuojama metų pradžioje į buvusią Volfo alaus daryklą/gamyklą. Jų rengiamos ekskursijos pasižymi tuo, kad jie paskelbia, kad tokia bus, o po kelių valandų atsiranda prierašas – vietų nėra. Tiesiog susidomėjimas didelis, vietų skaičius ribotas ir greitai viskas užsipildo. Taip pat buvo ir šį kartą, aš taip pat pavėlavau. Bet kadangi labai norėjau, jiems parašiau asmeniškai. Jie padarė tą pačią dieną dvi ekskursijas ir pakvietė į antrąją mane. Pamoka išmokta, jei labai nori, belskis ir tau atidarys.

Kai pasidarė aišku, kad ekskursijoje dalyvausiu, pradėjau tada labiau domėtis kur čia ir kas bus. Pirma pasižiūrėjau tikslią vietą. Žemėlapiai rodo, kad tai visai netoli Veterinarijos akademijos, kurioje aš mokiausi. Ekskursija vyko 18 val. kai jau tokiu metu tamsu, todėl buvo rekomenduojama turėti šviesos šaltinį. Ekskursija kur vaikščiosi pats sau pasišviesdamas. Ok, jau įdomu. Vietą, laiką išsiaiškinau, daugiau gilintis ir tingėjau. Sutartu laiku ir sutartoj vietoj pasirodau. Pasirodo, kai studijavau akademijoje, o gyvenau barake, keturis metus iš barako į akademiją eidavau ta pačia gatve. Tik gatvei išsišakojus, aš į akademiją nusukdavau į kairę, o buvęs bravoras buvo pasukus į dešinę. Tiek laiko ten vaikščiojau ir važinėjau, o, kad ten yra tai nežinojau.

Pradėjo rinktis žmonės, vėsu, tamsu. Visi būriavomės ir laukėm kol baigs savo pasivaikščiojimus pirmoji grupė. Daug nevėlavusi pirmoji grupė pasirodė, o gidas mus pasitikęs prie vartų pradėjo savo pasakojimą. Ekskursija buvo vykdoma po, taip, buvusį bravorą, bet greičiau po buvusią “Lietuviško salyklo“ teritoriją. Ir salyklą čia gamino ne  alui, o duonos kepimui iki pat 2019 metų.

Toliau papasakosiu labai neatitoldamas nuo gido pasakojimo. Nes man klausant kiek sunkiai sekėsi gaudyti faktus, jų eiliškumą, tai pasakojimas padės susidaryti tik bendrą vaizdą. Jei norėsite, galėsite datas ir faktus patys susidėlioti į Jums patinkančią seką.

Prie vartų istorija prasideda taip.

Visi pastatai esantys teritorijoje priklausė Volfo bravorui. 1923 metų viename straipsnyje randamas įrašas, kad bravorui priklauso 32 tūkst. kvadratinių metrų teritorija. Į šią teritoriją patenka 12 medinių ir 5 iš akmenų ir mūro statyti pastatai. Ne visi išliko iki šių laikų. Išliko salyklo džiovinimo, administraciniai, sandėlio, darbininkų, klėties pastatai. Apie 70 proc. pastatų šių dienų nesulaukė.

Po trumpos įžangos pajudam į teritoriją. Ji neapšviesta, pastatai taip pat neapšviesti. Tai galima buvo susidaryti tik minimalų įspūdį kaip ten kas yra. Pati teritorija šiek tiek priminė Kauno alaus teritoriją. Pastatai sustatyti netoli kalno šlaito. Jie virš Kauno alaus, bijau suklysti, bet įsitaisęs Žaliakalnis, tai čia viršuje stovi Šilainiai. Taip pat yra vietinis šaltinis, kuris atiteka nuo kalno ir prabėgęs per visą teritoriją nubėga kažkur į Vilijampolę. Įeinam į pirmą pastatą. Čia jau yra minimalus apšvietimas. Visgi čia kaip jau minėjau viskas veikė iki 2019 metų, čia buvo realiai veikianti įmonė, kuri gamino salyklą, tai tos civilizacijos turėjo būti. Bet jau įėjus į pirmą pastatą tapo aišku, kad tos civilizacijos čia likę minimaliai. Aišku pasidarė ir kaip bus sukonstruota ekskursija. Kiekviename pastate ar vertame sustoti taške, gidas visus stabdo ir pasakoja pasiruoštą istoriją.

Pirma patalpa buvo sandėlys, kuriame buvo laikytas jau pagamintas alus (tais senaisiais laikais). Iš čia alus ir buvo išvežiojamas, o šaltiniuose randamas įrašas, kad bravorui priklauso dvi automašinos ir trys vagonai-vežimai. 18 amžiaus pabaigoje Lietuvos valstybė buvo sunaikinta trijų valstybių – Rusijos, Austrijos ir Vokietijos. Kaunas pateko į Rusijos  imperijos sudėtį, bet tik dalis jo, nes kitoje Nemuno pusėje jau buvo Vokietija. Todėl Kaunas tapo labai svarbiu miestu. Mieste tik kelios gatvės buvo grįstos akmenimis, pavasarį ir rudenį viskas buvo pažliugę, o vasarą buvo vienas didelis dulkių debesis. 1843 metais pro Kauną jau ėjo galima sakyti magistralė, gerėjo susisiekimas. 1843 įkuriama Kauno Gubernija ir Kaunas tampa jos sostine. Tai nulėmė, kad čia ėmė keltis gyventi valdžios atstovai, o tai kėlė gyvenimo sąlygų kokybę. 1861 m. caro nutarimu imta skatinti mašinų gamybą. To nutarimo pagrindas buvo toks, kad įmonėms iš užsienio leista be jokio mokesčio įsivežti ketų, geležį ir telegrafo laidams skirtas žaliavas. Tai paskatino į Kauną atsikelti gyventi ir dirbti daug Vokietijos pramonininkų. 1877 m. lengvatos buvo panaikintos, įmonėms įvesti mokesčiai. Vienos įmonės neišsilaikė, kitos prisitaikė, o po dviejų metų įvestas nutarimas Kauną paversti miestu tvirtove, atvėrė naujas galimybes. Prasidėjus miesto tvirtovės statyboms, prireikė daug darbo jėgos, o Kaunas tuo metu nepasižymėjo dideliu gyventojų skaičiumi, jame buvo apie 40 tūkst. gyventojų. Todėl žmonės pradėjo keltis į Kauną ir taip miestas didėjo ir plėtėsi. Bet tuomet Kaune veikė tik viena stambesnė įmonė ir joje dirbo 40 darbininkų. Kitos įmonės, kurių buvo iki 50, turėjo iki 10 darbininkų. Tuo tarpu Gubernijoje veikė 11 alaus daryklų, kuriose bendrai dirbo apie 30-40 žmonių. Darykla, po kurią mes vaikščiojom buvo įkurta 1953 metais. Tai buvo viena iš pirmųjų įmonių Kaune, o iš pradžių čia buvo gaminamas tik salyklas. Jos įkūrėjas buvo Rafailas Volfas, o maždaug po 10 metų jo sūnus Iseras Beras Volfas perima verslą ir įkuria alaus daryklą. Po kelių metų mieste bravorą įkuria Soloveičikai, Blumentaliai ir Engelmanas. 1894 metais Engelmanas savo bravorą, kuris randasi dabartinėje Kaunakiemio gatvėje pardavė Soloveičikams ir Iserui Berui Volfui. A. Soloveičikas buvo Isero Bero Volfo sesers vyras. 1903 metais jie kartu išleidžia įstatus, kurių pagrindu buvo įkurta Engelmano akcinė bendrovė. Kas nenori gerti Volfo alaus, geria Engelmano. Tai buvo daugiau marketinginis triukas, nes pinigai nuguldavo į tą pačią kišenę.

Mes keliaujam į naują vietą. Aš dar atsigręžiu pasižiūrėti kur mes buvom. Matosi, kad sutvarkytas naujai stogas, bet tik tiek. Bandau dėliotis kaip čia galėjo dar prieš metus veikti įmonė ir kaip čia viskas galėjo atrodyti, nes likę tik sienos ir stogas.

Toliau patenkame į grūdų džiovinimo patalpą, kuri turbūt buvo įspūdingiausia kas ten likę. Vaizdas išties užburia, bet čia gal tik man taip. Gidas čia tęsia pasakojimą papasakodamas kaip ir iš ko verdamas alus, užsimena apie brandinimo laikus ir pan.

1916 metų vasarą Kauną pasiekia Vokietijos kariuomenė ir čia prasideda chaosas. Žydų tautybės žmonės buvo priversti trauktis, traukėsi ir Volfas su visa šeima, tikėdamasis, kad paliktas bravoras su visais įrengimais toks ir liks ir jie grįžę galės tęsti veiklą. Tačiau būtent Vilijampolėje buvusi darykla buvo išvogta. Engelmano bravoras buvo pusiau apgriautas ir jį reikėjo atstatinėti. 1919 metais buvo suteiktas leidimas Vilijampolėje tęsti alaus gamybą. Tačiau įrangos atkūrimas užtruko porą metų. Engelmano bravoras leidimą veikti gavo 1921 m. Pasibaigus karui, Kaunas tapo laikinąją sostine. Į Kauną atsikelia valdžia ir visos institucijos bei prasideda Kauno klestėjimo metas. Taip pat statistika rodė, kad tuo metu Kaune buvo 30 proc. Lietuvos darbininkų, buvo apie 70 tūkst. gyventojų ir telkėsi apie 15 proc. visos Lietuvos pramonės. Sudarant Lietuvos biudžetą alaus akcizas sudarė 13 proc. viso biudžeto pajamų arba 30 mln. litų tais laikais. Buvo priimti tokie mokesčiai – iki 3 laipsnių alus apmokestintas 10 ct. už litrą, virš 4 laipsnių – 15 ct. Stipresnio tais laikais niekas negamino. 1924 metais Lietuvoje atsirado alaus sindikatas. Apie jo įtaką ir vėl kitoje vietoje.

Apie sindikatą arba kitaip monopolį gidas pradėjo pasakoti paprasčiausiam grūdų aruode, kur buvo laikomi grūdai. Taigi 1924 m. Lietuvoje įkuriama Lietuvos alaus daryklų sąjunga. Ją įkuria didžiausios dayklos – Volfo, Engelmano, Gubernijos ir kitos. Ir šios daryklos ėmė tartis kaip reikia veikti. Alaus sindikatas buvo rajoninio ir gamybinio tipo. Tai reiškia, kad tarpusavyje tos daryklos pasiskirstė kur jos gali pardavinėti savo produkciją, Tarkim Klaipėdos alaus darykla galėjo pardavinėti alų tik Mažojoje Lietuvoje ir dalyje Žemaitijos. Taip pat didžiosios daryklos mokėjo mažosioms, kad jos negamintų alaus ir savo pirkėją perleistų joms. Tokie karteliniai susitarimai pradėjo kelti įtarimus Lietuvos finansų ministerijai, nes pastebėjo, kad daryklų balansas švelniai tariant nesueina. 1931 m. ministro taryba davė užklausą Volfo Engelmano daryklai kas per eilutė ataskaitoje yra konkurencijos išlaidos. Ir Volfo Engelmano taryba atsakė, kad tai yra pinigai kuriuos moka kitoms darykloms, kad jos perleistų savo pirkėjus joms. 1934 m. Volfo Engelmano ataskaitoje buvo minima, kad jie išmokėjo 1,5 mln. litų kitoms darykloms, kad šios sustabdytų savo veiklą. Taip pavyzdžiui tokia darykla kaip Ragutis po penkių metų savo veiklos staiga nustoja gaminti alų. Tas pats Iseras Beras Volfas 1926 m. pabaigoje vykstant akcininkų suvažiavimui tarp Engelmano ir Volfo daryklų pareiškė, kad sujungus daryklas reikia išlaikyti buvusių daryklų pavadinimus juos sujungiant. Taip atsiranda jungtinė akcinių bendrovių sąjunga alaus daryklų ir vaisvandenių susivienijimas Volfas Engelman. Tame susirinkime jis pasižadėjo, kad Vilijampolėje bus nutraukta alaus gamyba, liks tik salyklo gamyba. Per tris metus Volfui iš Volfo Engelmano įmonės sąskaitos buvo sumokėta pusė milijono litų. To meto sąlygomis buvo sunkiai suvokiami pinigai, kai visas Lietuvos biudžetas sudarė 400 mln. litų.

Toliau mes einame į salyklinių ir grūdų aruodų į briuhauso pastatus kur buvo gaminamas alus. Ne, ten taip pat nieko nėra. Tiesiog nieko. Sienos ir elektros instaliacija. Tiesa pastatas yra per kelis aukštus, o kur kažkada buvo įrengimai tiesiog lentomis užmėtytos skylės tarp aukštų. Pasišvieti telefono lempute ir eini. Visai fun ir tada tik supranti, kad jei ne tas apšvietimas skirtingų telefonų ir žibintuvėlių daugiau nelabai būtų į ką žiūrėt. Puikiai gido sugalvota, žaidi su lemputėm ir tik po visko susimąstai, kad nelabai buvo į ką žiūrėti.

Tarpukariu Volfo Engelmano darykloje dirbo aludaris iš Vokietijos ir jo alga siekė 2 tūkst. litų. Tada pasakojimas kiek nukrypsta į salyklo gamybą, šiuose pastatuose paskutinius 19 metų vyko salyklo gamyba duonos kepimo pramonei jei taip galima pasakyti. Įmonę nupirkus estams “Lietuviško salyklo“ įmonė buvo iškelta ir jei gerai supratau vėl parduota. Prieš parduodant čia viskas buvo išardyta ir išvežta. Va todėl nieko neliko į ką būtų galima pažiūrėti. Pavyko išsaugoti kažkokį pusiau nuardytą variklį ir karutį salyklui vežioti. O tai daug.

Toliau ateinam į patalpą rūsyje, kur buvo laikomas salyklas. Dar viena įspūdinga betoninė erdvė. Čia toliau pasakojama apie sindikatą. Įkūrus Lietuvos alaus daryklų sąjungą Lietuvoje veikė 15 daryklų. Po 10 metų jų liko 8. Kuomet 1931 metais finansų ministerijai kilo įtarimų prasidėjo sindikatų įstatymų projektų parengimas. Čia sindikatas siūlė savo idėjas dėl įstatymų, bet ministerija atsilaikė ir įstatymu nustatė, kad kainas prižiūrėti ir reguliuoti gali tik valstybės kainų prižiūrėtojas. Taip pat jis turi kontroliuoti rajonus. Pramonininkų namuose įkuriama aludario sekcija. Buvo imtasi kainų reguliavimo. 1937 balandžio 16 dieną tas pasimatė praktiškai. Dar 15 dieną Volfo Engelmano gaminamas Kauno alus kainavo 55 ct už pusės litro bonką. Stalo alus kainavo taip pat 55 ct, pilseno – 70 ct, lietuviškas porteris – 70 ct, bockbeeras – litą 10 ct. Vidutinė darbininko alga mieste siekė 100-200 litų. Pas ūkininką dirbantys bernai gaudavo maistą, nakvynę ir 40-50 litų. Restoranuose alus buvo 10-20 proc. brangesnis. Tuo tarpu 10 kiaušinių tais laikais kainavo 70 ct, kilogramas nesūdyto sviesto 2,8 Lt, Todėl bet kokį alaus kainų mažėjimą žmonės pasitikdavo labai džiugiai, nes tai buvo plačiai vartojamas produktas. O balandžio 16 d. per vieną naktį įvyko kainų lūžis ir kainos nukrito 60 proc. Tad išvardintas anksčiau kainas reikia perpjauti per pusę. Tiesa, 1926 metais alus silpnesnis nei 3 laipsniai buvo išbrauktas iš alkoholinių gėrimų ir buvo laikomas kaip nealkoholinis, kaloringas, jėgų suteikiantis gėrimas. Toks alus buvo pardavinėjamas žmonėms sulaukusiems 17 metų.

Volfo ir Soloveičikų šeimos buvo labai aktyvios ne tik versle, bet ir visuomeninėje veikoje. Rėmė universitetų studentus, buvo įsteigę stipendijas, taip pat buvo finansuojami studentai vykstantys studijuoti į užsienį. Volfo Engelmano darykla nemažai prisidėjo prie Karo muziejaus statybų.

Paskutinė vieta apie kurią verta papasakoti tai salyklo daiginimo erdvės. Taip pat labai įspūdingai atrodanti arkinė patalpa, kur visi puolė fotkintis.

1919 metais Volfas su šeima grįžta į Kauną kur jam valdžia suteikia leidimą toliau tęsti alaus gamybos veiklą. 1921 metų balandį dar alus nebuvo gaminamas. Bet, kad alaus darykla buvo atkurta moderniai byloja pasakojimas žurnalisto, kuris aprašė 1923 metais Kaune viešėjusios estų kompanijos įspūdžius bei išvardijo, kas yra bravoro viduje. Žurnalistas rašo, kad visai normaliai dirba ir nėra prastesnis nei ramiuoju laiku. Kaip ir pirma, patalpos užima didelį žemės plotą Kauno priemiestyje Vilijampolėje. Fabriko užimamas plotas yra apie 32 tūkst. kvadratinių metrų, katilų yra du, vienas katilas gali apšildyti 90 kvadratinių metrų, kitas apie 40. Mašinų skyriuje dirba dvi garo mašinos. Vanduo vartojamas iš šulinio. Fabrikas turi 8 salyklo dirbtuves, dvi džiovyklas, viryklą su 4 žlugtais,  rūgimo skyrių, sandėlius alui laikyti bei bosų bei butelių pilstytuvę. Bravoras gamina trijų rūšių alų – bavarišką, porterį ir pilzeno. Dirba 45 vyrai ir 12 moterų. Išvežiojamas alus dviem automašinomis ir 3 vagonais ledūnėmis (ala šaldytuvais). 1927 metais darykloje nutraukiama alaus gamyba ir lieka tik salyklo gamyba. Ir salyklas čia buvo gaminamas iki 2019 metų pradžios, kuomet pastatų kompleksas buvo parduotas iš varžytinių.

Visas pasivaikščiojimas pasibaigia lauke, kur parodoma iškaba baikerių klubo, kurie čia turi savo patalpas. Gidas pasako kada Iseras Beras Volfas numiršta, kad šeima pasitraukia į vakarus, kad sūnus ištremiamas į Sibirą.

O visai pabaigai užbaigiama su puikia detale. Kalbant apie Volfo įtaką ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, to meto The Wall Street Journal išleidžia keletą publikacijų apie jį. Jose pasakojama, kad tai antras pagal turtingumą Lietuvos žmogus ir, kad tai alaus karalius. Taigi mes lankėmės pas alaus karalių.

Ilgas tekstas gavosi. Surašiau ir dabar pagalvojau, kad kokioje Volfo Engelmano istorijos knygoje, kurią esu matęs pardavinėjant jų firminėje parduotuvėje visa tai daug aiškiau ir tiksliau jau surašyta. Na bet tiek tos. Dar pridėsiu ir truputį nuotraukų.

Viso šio karantino metu smagu stebėti kaip su krize tvarkosi lietuviškoji alaus rinka, kurią ir taip prispaudę laiko visokie ribojimai. Ir tvarkosi ji įvairiai, bet neabejotinai ryškiausiai šviečia Tomo Joso žvaigždė. Teko girdėti, kad didelėse įmonėse per krizes samdomi profesionalai, kurie be emocijų padaro tai ką reikia padaryti, kad kompanija išgyventų. Tai jei pas jus krizė, kreipkitės pas jį, išvairuot jis galėtų bet ką. Sprendimai atlikti sekundės tikslumu ir negaištant laiko bei tobulai valdant emocijas. Sutvarkyta internetinė prekyba. Puikios iniciatyvos kaip #supportyourlocalbrewery ir #supportyourlocalbar. O online alaus degustacija ir jos soldout’as visiškas kosmosas. Jei nori išbandyt, jie daro antrą kartą, junkis. Prie viso šito jie ir blogą atgaivino.

O norintiems alaus išsivirti namuose į pagalbą ateina Povilas aka Žalvarinis. Viską susistemino ir sudėjo į filmuką, Žiūrim ir verdam. Povilai, nesustok ir paruošk dar vieną filmuką apie sudėtingesnį procesą.