Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Archive for the ‘Uncategorized’ Category

Du Baltic Porter iš Estijos

leave a comment »

Po to kai parašiau apie Dundulio Publijų Palemoną, kiek atidžiau žiūriu į Baltic Porter pusę. Daugiausia jo rasti turbūt galima Lenkijoje. Lenkijos Baltic Porter labai sunkūs, juose ryškiai jaučiamas alkoholis ir kartais kelia dvejonių kokybė tokio alaus. Taip, aš nekalbu apie išskirtinius, tokius kaip  Widawa Porter Bałtycki Wędzony Rum BA, kurie reitinguojami labai aukštai ne tik Lenkijos, bet ir pasaulio lygmeniu. Aš kalbu apie masinės gamybos Baltic Porter’ius ir taip, lenkijoje tokių yra.

Apsigręžus į kitą pusę, Estiją, galime taip pat rasti kažkiek Baltijos porterių. Keli ir šįkart ant stalo taurėje.

Pirmasis Vanilla Cake Fever 9,9% | Imperial Baltic Porter. Pavadinimas išduoda, kad aluje bus vanilės. Tiesą pasakius, toks žodžių kratinys ant etiketės labai vilioja jo nusipirkti. Tikiesi kažko tikrai gero.

Taurėje stipriai nutamsėjusios rudos spalvos alus, kuris negausiai užputoja ruda puta. Aromatų puokštė smagi, degintas salyklas stipriai ima viršų, negausiai išlenda vanilė. Skonyje viskas tas pats kas ir kvape. Stiprus deginto salyklo skonis, ilgai trunkantis kartumas ir vanilinis saldumas. Viską perkošia šokolado ir kavos užuominos. Poskonyje lieka šilkinis saldumas. Smagus, išsiskiriantis ir įsimintinas porteris.

Antrasis alus užvadintas dar įdomiau – Abnormal Baltic Porter ir tai yra koloboracinis alus, išvirtas kartu su AF Brew darykla iš Sankt Peterburgo. Midsummer Melancholy 11% taurėje jau nebe rudas, o jau visas juodas. Dar stipresnio aromato ir  šį alų norisi uostyti ilgiau, nei tai darai įprastai. Jaučiasi ir čia vanilė, bet ji susimaišiusi su saldaininiu saldumu, salykliškumu na ir, žinoma, daug kavos. Alus, kurį geri mažais gurkšniais ir nenori, kad jis pasibaigtų. Tai vienas iš tų atvejų, kai alaus stiprumas ir intensyvumas tave ne erzina, o prijaukina, pritraukia prie savęs ir tu vis kartoji – geras, labai geras.

Reklama

Written by Modestas

2017-03-23 at 11:17

Įrašyta kategorijoj Alus, Estija, Ragaujam, Uncategorized

Moterys lietuviškoje alaus scenoje

with 4 comments

Idėja šiam įrašui užgimė dar praėjusių metų žiemos pradžioje, kai “Vingiu Dubingiu” aludės šinkorius Tomas pasiūlė parašyti apie moteris lietuviškoje alaus scenoje. Iš vienos pusės, atrodo, moterų dirbančių su alumi nėra daug. Tačiau taip gali atrodyti dėl įprasto vyriškos lyties atstovų dominavimo ir apskritai dėl stereotipų, jog alus – vyrų gėrimas.

Taigi, mintis vis sukosi galvoje ir pagaliau šiandien ji tapo kūnu. Ir tai yra šio blogo sveikinimas su Tarptautine moters diena.

Aldona Udrienė                    edited by Arturas Morozovas/artmor.lt

Kuomet vykau į šalia Pakruojo esantį Jovarų kaimą susitikti su aludare Aldona Udriene buvo nuostabi besibaigiančios žiemos diena. Visą laiką švietė saulė ir žiemos niūrumą buvo pakeitęs pavasarinis lengvumas.

Nors su Aldona matėmės pirmą kartą, buvau pasitiktas kaip senas geras pažįstamas.

Iš kart buvau pakviestas prie stalo, kurio puikavosi didelis varškės sūris, padėtas ant gaidžio galva puoštos medinės lentelės. Greitai prieš mane atsirado ir didelis puodelis karštos kavos.

“Esu paprasta kaimo bobelė, kuri verda alų“ – juokdamasi pokalbį pradeda Aldona. Ji ne kartą kalbėdama paneigs savo šiuos žodžius, nes jos pasakojamos istorijos ir gyvenimiškos patirtys paprastumu nė iš tolo nekvepia.

“Mano tėvuks buvo paprastas valstietis, gabus žmogus, mokėjo keturias kalbas, daug dirbo ir tuo pačiu metu buvo labai geras aludaris ir giedorius, – apie pažintį su alumi pasakoja aludarė. – Anksčiau, numirus žmogui, pirmiausiai eidavo pas aludarį, o ne pas kleboną, nes reikėdavo alų padaryt. O mano tėvuks tose pačiose laidotuvėse dar ir pagiedodavo. Daug kas sako, kad yra mamos vaikas, ir yra tėvo vaikas. Tai aš gal buvau labiau linkus į tėvo pusę. Dar keturių metų, pamenu, leisdavo tėvuks man kartu su juo būti, kai jis alų virdavo. Man labai patikdavo tie visi mediniai kubilai, ten ta volė, tie tekinimai. Pakišu puodelį, misos paragauju.

Pamenu, buvo Sekminės, suvažiavo visa giminė iš mamos pusės. Būdavo tais laikais dviejų galų seklyčia ir viduryje kamara. Joje buvo asla, grindų nebuvo, stovėjo rėčka, pridėta šiaudų ir višta perėjo viščiukus. Šalia stovėjo alaus bačka ir taip nutiko, kad medinį volą iššovė, o niekas pažiūrėt taip ir nenuėjo. Višta gert norėjo, nutūpė nuo kiaušinių, prigėrė alaus ir užmigo. Kuomet atėjo alaus prisileisti ir rado vištą gulinčią, buvo visiems strioko, kad dabar nebus kam viščiukus išperėt. Kuomet suprato, kad višta gyva ir tik alaus prisigėrus miega, paėmė ją už pakarpos, užtupdė ant kiaušinių ir paliko miegot. Višta vėliau išperino tuos viščiukus ir viskas gerai baigėsi.

Įvairioms šventėms aš alaus pati visada išsivirdavau. Bačkelę prasivirt nesunku, bet, kad tapsiu aludare niekada negalvojau. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mano sūnus grįžo iš armijos ir pasiūlė pradėti virti alų. Iš pradžių aš buvau labai prieš šitą siūlymą. Vėliau nusileidau, nuvažiavome į Žemės ūkio ministeriją, užpildėme popierius, gavome licenciją gaminti alų. Nelegaliai alaus nevirėme nė dienos. Taip nuo 1995 metų ir verdame alų.“

Ant stalo šeimininkė atneša kepeninės, pagamintos iš avies, kuri auginama sūnaus ūkyje. Ant stalo atkeliauja ir bebrienos dešra bei pačios specialiai pagaminti agurkai.

Aludarė papasakoja apie savo anūką, apie norą, kad jis perimtų verslą. Džiaugiasi, kad anūkas neseniai baigė aludario kursus, pradės dirbti darykloje. Su dideliu pasididžiavimu pasakoja, kad jau turi ir proanūkių.

Pasakojant įvairias savo gyvenimo istorijas, Aldona vis perbėga į neseniai aplankytą Ameriką. Moteris labai džiaugiasi, kad būdama tokio amžiaus ryžosi tokiai kelionei.

“Bijojau šios kelionės, nežinojau ar atlaikysiu skrydį, bet viskas pavyko puikiai. Tuo metu, kai mes ten lankėmės vyko rinkimai, – pasakoja ir rodo parsivežtą žurnalą su išrinktojo prezidento karikatūra ant viršelio. – Mes išvirėm ten alų, aš aplankiau 15 alaus daryklų, buvau priimta kaip žvaigždė, visur mane vežiojo, vedžiojo, pristatinėjo. Buvo nepaprastai įdomu. Už visa tai reikėtų dėkoti Lietuvos garbės konsulei Filadelfijoje Krista Bard. Sutikau labai daug įdomių žmonių, įsimintinas susitikimas buvo su vienu profesoriumi, kuris universitete dėsto alaus kultūrą. Reikia labai padėkoti Vidmantui Laurinavičiui, kuris mane, seną žmogų, ryžosi palydėti į kelionę, prižiūrėjo mane.“

Paklausta apie stereotipus, kad moterims alaus pasaulyje ne vieta, Aldona kiek pagalvojusi atsakė, kad jai su tokiais susidurti neteko. Ir priduria, kad JAV netgi teko susitikti su moterų alaus mėgėjų draugijos atstovėmis.

Istorijos atrodo niekada nesibaigs, o svečiuotis negali visą dieną, tad pakylam ir einam apžiūrėti bravoro. Šalia namo esančiame priestate įkurta darykla, firminė parduotuvė, degustacinė salė, kuri tarnauja ir kaip savotiškas muziejus. Darbšti aludarė, moteris, čia viską prižiūri pati. Kartais pavargsta taip, kad nori viską mesti, kartais džiaugiasi, kad pasiekta tiek daug ir Jovarų alaus vardas yra žinomas.

Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė                      edited by Arturas Morozovas/artmor.lt

Praėjusių metų vasarą Klaipėdoje teko susitikti su Igne ir Pauliumi, kurie yra blogo Bread and Beer autoriai. Tiesa, tuo metu aš galvojau – net gi buvau šventai įsitikinęs – kad rašo Paulius, o Ignė tik būna šalia ir paragauja alaus. To susitikimo metu sužinojau, kad taip nėra. Teksto ir visa ko kito autorė yra pati Ignė.

Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė ne tik rašo apie alų, bet ir apie maistą – ji yra Ignės puodas autorė. Gyvenime ji vertėjauja, rašo tekstus. Pora gyvena ramiame ir gražiame mieste – Gargžduose.

“Per mano vyrą Paulių, – atsako Ignė, paklausta, kaip alus atsirado jos gyvenime. – Dar ankstyvoje jaunystėje aš alaus nemėgau. Ir nežinau kodėl. Kai tėtis leisdavo paragauti alaus putos, ji man atrodė skani. Tačiau, gal dėl visuomenės sudaryto stereotipo, kad mergina turi gerti vyną arba kokteilius, man alus nebuvo skanu. O gal tiesiog aš tada neradau alaus, kuris man patiktų.

Paulius mėgo alų, pradėjo važinėti po pasaulį, atsiveždavo įvairaus alaus paragauti. Aš buvau šalia, ragavau alų, atsirado azartas paragauti kuo daugiau skirtingo alaus.

Tuo metu Lietuvoje buvo labai mažas pasirinkimas, todėl apie 2010 metus Paulius pradėjo pats namuose virti alų. Jo senelis virdavo alų, tėtis dirbo Kalnapilyje, tad aludarystė buvo visada šalia. Aš jį skatinau pradėti gaminti alų, su draugais gimtadienio progą padovanojome jam įrangą ir tada jis jau nebeturėjo kur dingti.“

Ankščiau nei alus, Ignės gyvenime visgi buvo atsiradęs rašymas. Savo maisto blogą ji pradėjo rašyti 2008 metais. Įrašai apie alų užgimė ragaujant daug alaus, kad būtų lengviau prisiminti. Tiesa, alaus dienoraštį vesti pradėjo Paulius ir dar tas blogas gyvas iki šiol. Pavadintas jis sąskambio su pavarde garbei – Alaus liūnas. Bet rašyti Pauliui atsibodo ir čia į sceną žengė Ignė. Jie ragauja alų, apsitaria kas ir kaip, o tada Ignė ima ir užrašo.

“Paskutiniai metai mums buvo labai užimti, todėl daug turinio persikėlė į facebook’ą. Atsirado noras parašyti apie alų greičiau, žmonės ten sureaguoja greičiau, vyksta kažkoks dialogas. O į blogą norisi dėti kažką išsamesnio, plačiau aprašytą.

Tokių norų buvo ir aišku jų yra, – paklausta ar neplanuoja plėsti rašymo temų ir neapsiriboti tik alaus aprašymai, atsakė blogo autorė. – Yra temos, kurios įdomios Pauliui, bet jis arba neturi laiko, arba nesiryžta prisėsti rašyti, nes bijo, kad nesigaus, nebus išsamu ir panašiai. O aš arba pavėluoju parašyti aktualia tema ir po to jau būna per vėlu arba pristingu laiko, nes norisi parašyti kokybiškai, įdėti gražią nuotrauką ir panašiai.“

Alaus blogą Ignei pildyti patinka labiau nei maisto, nes pirmasis visada susilaukia kažkokios reakcijos, ji būna nuoširdesnė. Kažkas visada pakomentuoja, todėl yra daug įdomiau.

Nors tiesiogiai su stereotipais susidurti Ignei netenka, bet ji labai norėtų, kad neliktų to pasakymo, kad čia moteriškas alus ar panašių. Toks pasakymas jai atrodo kvailas.

Vien blogo rašymu Ignė neapsiriboja, karts nuo karto jiedu praveda ir degustacijas, tad Gargžduose, o kartu ir pajūryje alaus kultūra skleidžiama taip pat kaip ir rašomas Bread and Beer blogas – nuoširdžiai ir kokybiškai.

Asta Urbonaitė

Bet kokiame alaus renginyje sutikus Astą, gali jai pavydėti. Jame ji pasišnekučiuos su visais ir tuos pokalbius dažnai lydės abipusė šypsena. Tokia jau ji, visada besišypsanti ir užkrečianti gera nuotaika.

Asta Urbonaitė save visada vadina alaus entuziaste. Ji yra diplomuota someljė ir tokia jaučiasi. Vienoje alaus importo įmonėje ir jai priklausančiame bare ji rūpinasi marketingu – tai jos profesija.

“Kai mokiausi Vokietijoje ir paragavau kvietinio alaus. Tai buvo prieš 17 metų – pažintį su alumis prisimena Asta. – Jis dar ir dabar yra mano mėgstamiausias. Aš iš pradžių nesupratau kas tam alui yra, kodėl toks keistas skonis ir tokia keista jo išvaizda, nes aš buvau pripratusi prie lagerio. Tada pamačiau, kad jis gali būti dar ir tamsus, ir rūkytas.“

Nieko nelaukdamas klausiu apie stereotipus, ar jie gyvi ir ar ji su jais susiduria.

“Aš savo darbinę alaus karjerą pradėjau Švyturyje ir ikoną, jei šis žodis jai apibūdinti yra pakankamai didelis, kurią sutikau, buvo Džiuljeta. Jos meilė alui yra begalinė. Nekalbėkime apie visokias maržas, nes tai kita tema, bet ji yra prieš įvairius priedus ir prieskonius aluje, nes geras alus turi būti geras alus.

O stereotipai yra. Daugelis žmonių juos turi. Ar man padeda darbe, kad aš moteris. Žiauriai padeda. Aš nenorėčiau, kad taip būtų, bet į moterį alaus pasaulyje žiūri su nuostaba.“

Aš paklausiu kaip moteris, kurią drąsiai galima vadinti profesionalia, renkasi alų kurį ragaus ir išgirdęs atsakymą pats sėdžiu ir žiūriu su nuostaba.

“Pirmiausia stengiuosi paragauti kuo daugiau ko dar nesu ragavusi. Bet tuo neapsiriboju. Man įdomu kaip alus skiriasi tarp bottle conditioned ir cask conditioned. Tų pačių alų nauji leidimai su naujo derliaus apyniais, kurie visada būna fantastiški ir būna mano pasirinkimas numeris vienas. Po truputį kaupiu alaus kolekciją, kad po keleto metų galėčiau atsidaryti du tris butelius iš eilės ir palyginti kaip skiriasi tie skoniai.“

Asta labai daug keliauja, jau minėjau, kad mokėsi Vokietijoje, gyveno JAV, tad ji nė nemirktelėjusi palygina pagrindinių Europos šalių alaus kultūros tendencijas.

Trys žavios moterys, trys tokios skirtingos, bet suvienytos gėrimo, kurį dauguma linkę vadinti vyrišku. Gal pats laikas nustoti tuos skirstymus ir nepabijoti aludėje šalia sėdinčios merginos ar moters paklausti ką šįvakar pasirinkti, kad šinkorius įlietų į bokalą.

Written by Modestas

2017-03-08 at 15:36

Įrašyta kategorijoj Uncategorized, Įdomu

Pakalbėkime apie Vilkmergės alų (Vilkmergės atstovų komentaras)

leave a comment »

vilkmerges-apaIr iš ties, pakalbėkime apie Vilkmergės alų.

Jei trumpai prisimint priešistorę, tai startavo Vilkmergės alus su šviesiu, tamsiu ir kvietiniu alumi. Jų alus yra kiek stipresnis nei standartinis lietuviškas didžiųjų gamintojų alus ir pilamas jis į pusės kvortos (0,41 l) butelius, kurie yra kiek mažesni, nei standartiniai puslitriai. Nekalbant, aišku, apie visa galva aukštesnes pintas. Vėliau sekė eilė proginių alaus rūšių supiltų į puikiai atrodančius visos kvortos (0,82 l) butelius. Tokia ramybė buvo porą metų ir, matomai, toks buvo ir planas. Pastovi pasiūla ir eksperimentai dideliuose buteliuose. Bet toks biznis pradėjo neiti, kokybė alaus labai stipriai pasikeitė. Gal tiksliau ne kokybė, o jo skoninės sąvybės, alus tapo ne be tas, už kurio butelaitį galėtum mokėti pasiūlytą Vilkmergės kainą. Nuskambėjo istorijos apie uždarytą Vilkmergės daryklą Ukmergėje, pasipylė nevykę eksperimentai, alus skardinėse. Porteris, senovinis, dar paskui ir Grand Cru, šviesusis aromatinis nebuvo tie alūs kurie gerino Vilkmergės įvaizdį. Taip Kalnapilio projektas turėti aukštesnio segmento produktą tapo akmeniu po kaklu. Net gi, manau, jei ne puikūs Kriek pardavimai, Vilkmergės alus galėjo ir išvis išnykti. Arba Kalnapilio valdžioje sėdi principingi dėdės, kurie savo idėjas stumia, kad ir kas būtų. Aišku, čia tik mano išvedžiojimai stebint viską iš šalies.

Su Kriek alumi atsispyrę nuo dugno, Vilkmergė persigrupavo, kai kas tai skambiai pavadino rebrendinimusi. Į pastovią pasiūlą įlipdė Dubbel, per restoranus pradėjo vežioti riboto leidimo alų. Šitas jų ėjimas man taip gan nykokai atrodo, nes tai su alumi nieko bendra neturi. Tai kaip paskatinimas barui/restoranui už gerai parduodamą alų. Pirma, tai dėl papildomos rūšies niekas nesivers per galvą Vilkmergę pardavinėdami, antra, kad tas alus toks, kad papildomai žmonių į pardavimo vietą kažin ar pritrauks. Nebent pritrauks kolekcionierių, kuris alaus gal net neužsisakys, o paprašys etiketę nuo bačkos nusilupti, o, kad to restoranui labai reikia, abejoju.

Tačiau tai kas vyko pernai vasarą, nė iš tolo nesignalizavo apie tai kas bus rudenį ir žiemą. Pirmiausiai visus stipriai nustebino labai solidus Moliūgų elis. Smulkmena, bet tai tas retas atvejis, kai ant Vilkmergės etiketės užrašyta tai kas iš tikro yra butelyje. Prisiminkim kaip IPA jie pavadino šviesiuoju aromatiniu, Kriek istoriją ar 6,3% Imperial stautą. Kalbant apie Imperial Stout, tai buvo ir tas pirmas atvejis, kai Vilkmergė pametė nuoseklumą ir alų supylė ne į savo firminį butelį.

Toliau sekė naujiena kaip iš giedro dangaus – Vilkmergė koloboravosi su Tanker alaus darykla ir į dienos šviesą paleido APA. Tiesa, tai taip pat riboto leidimo partija ir pasiekiama tik mistinio sąrašo baruose. Taip jau sutapo, kad tame sąraše Kaunui skirta tik viena vieta, kur galima įsigyti šio alaus, bet galiu pasakyti Jums atsakingai, šio alaus Kaune yra visur. Paprašykit buhalterės, kuri išrašo vairuotojams važtaraščius, atsisės ir suves kur APA Kaune išvažiavo.

Su APA ir su Tanker’iu man pasidarė smalsu kaip ten viskas įvyko. O ką geriau paklausinėti apie tai, jei ne pačią Vilkmergę. Tiksliau klausimus uždaviau Vidmantui Čičeliui, oficialiam Vilkmergės alaus someljė. Bet, matyt, jam į tokius klausimus atsakyti negalima, tai į klausimus atsakė marketingo skyrius. Taip, tas pats, kuris ant etikečių rašo Kriek ir neleidžia dienos šviesą išvysti tiesiog žiemos stautui, reikia imperial. Skaitant atsiųstą tekstą galima ir akis išsinarinti, kaip jis surašytas. Aišku nereikia būti tokiam negatyviam, nes tas marketingo skyrius paišo geriausias etiketes Lietuvoje. O visko gerai daryti gi negalima.

Pateikiu užduotus klausimus ir atsakymus.


Kodėl iki šiol į rinktinius barus atkeliaudavo tik pilstomas limituotos partijos alus, o šiuo atveju pasirinktas butelinis variantas? Ar buteliukais ne paprasčiau išplatinti platesniu mastu?

Turime specialų projektą skirtą barams – Sezonų Alus. Kas 3 mėnesius, t.y. kiekvienam kalendoriniam sezonui, pristatome po naują alaus rūšį, kurią parduodame tik atrinktuose baruose. Šis projektas yra tęstinis, pradėjome 2015 metais ir jau išleidome 8 skirtingas alaus rūšis.

„APA“ yra riboto leidimo alus, kurį išvirėme Estijoje, Tanker darykloje. Išvirėme apie 2500 buteliukų alaus ir pasirinkome šįkart platinti šį alų baruose.  Turėjome riboto leidimo partijas parduotuvėse ir  šįkart norėjome leisti žmonėms susipažinti su APA stiliumi būtent barų segmente, kur žmonės nuolat ieško naujų patirčių ir skonių.

Tanker darykla pasižymi koloboracijomis, tačiau kas įtakojo, kad jie pasirinko būtent Vilkmergę? Juk juos į Lietuvą importuoja kiti aludariai? Čia ta istorija kai Jūs juos susiradot ar jie susirado Jus?

Tanker daryklą ir jos eksperimentus stebime jau seniai. Brendo mintis Vilkmergei išbandyti ir Gipsybreweingą (šitą palieku netaisytą, nes nesu tikras ar to taisymo reikia), pasisemti kitokios patirties. Todėl ir pasirinkome būtent Tanker daryklą.

Kiek matosi iš reklaminės informacijos, šiam alui pasirinktas standartinis Tanker alaus butelis. Kodėl atsisakyta tradicinio Vilkmergės kvortos butelio? Ar tai reiškia, kad alus išvirtas Estijoje?

Virėme alų Tanker darykloje, todėl ir buvo pasirinktas jų butelis ir etiketės forma.

Moliugų elis, žiemos stautas, o  dabar koloboracija su vienu geriausių Estijos aludariu. Kuo dar gali nustebinti Vilkmergės aludariai? Kokią įtaką tiems pokyčiams daro Vidmantas Čičelis?

Mūsų tikslas yra supažindinti vartotojus su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu, alaus stiliais. Vien 2016 metais išvirėme 9 skirtingus elius. Sieksime ir toliau tęsti savo projektus ir taip prisidėti prie alaus kultūros vystymo.

Vidmantas Čičelis – Vilkmergės alaus someljė. Jis yra žmogus, kuris prisideda prie būtent alaus kultūros vystymo mokydamas, visų pirma, barų darbuotojus, galutinius vartotojus, skleisdamas informaciją socialinėje erdvėje, įvairiuose renginiuose. Taip pat jis yra tas žmogus, kuris dalinasi alaus tendencijomis su mumis, siūlo naujus alaus stilius ir tt. Vidmantas tikrai ženkliai prisidėjo prie dabartinio Vilkmergės veido ir pokyčių.

Ir pabaigai, po visų pokyčių, naujų eksperimentinių ribotų leidimų, koks dabar Vilkmergės veidas? Kokią vietą Vilkmergės alaus darykla turėtų užimti Lietuvos alaus rinkoje ir kas yra Vilkmergės alaus pirkėjas Jūsų akimis?

Vilkmergė ir toliau išlieka ištikima savo pagrindinėms vertybėms – verdame tik elius, mažomis partijomis, siekiame gilinti alaus kultūrą Lietuvoje ir supažindinti žmones su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu bei skoniais. Tikimės, kad ir vartotojai lygiai taip pat galvoja apie mus.

Vilkmergės pirkėjas – žmogus, kuris mėgaujasi alaus vartojimu, nori būti supažindintas su naujais alaus stiliais, ieško naujovių.

Paskutinio klausimo gal ir nereikėjo čia dėti, bet jį uždaviau Vidmantui ir tikėjausi kiek kitokio atsakymo nei plataus ir įstabaus alaus pasaulio ir skonio.

Laikas pereiti prie alaus.

Vilkmergės/Tanker APA 5,5% | IBU 40 | EBC 15

Nuostabiai kvepiantis alus. Citra, Mosaic ir Simcoe apyniai pirmiausiai apie save paskelbia tik atidarius butelį. Citrusai, vaisiškumas, lengvumas, saldumas, saldainiškumas. Taurėje alus atrodo puikiai, kaip apai kiek trūksta putos standumo. Skonis subalansuotas, tolygus, puikiai sudėlioti apyniai. Vyrauja apynių citrusai, vaisiškumas, gerai suvaldyta angliarūgštė, puikus kartumas tiek geriant, tiek vėliau poskonyje. Kartumas akivaizdus, bet ne dominuojantis. Nežinau, ką reikėtų rašyti ir sakyti, jei tokį alų būtų Vilkmergė išvirusi pati. Bet tai kažin ar pasiekiama didelėje darykloje. Tiek kokybe, tiek skonio tolygumu tai puikus alus.

Koloboracija su Tanker alaus darykla ne vienintelė Vilkmergės naujiena, apie kurią šį kart noriu parašyti. Juodųjų serbentų stautas dar viena Vilmergės naujiena, supilta į didžiuosius kvortos butelius. Ir sakykite ką norite, bet toks alus, su tokia etikete, traukia akį. Traukia taip pat kaip Moliūgų elis. Dėl šito dalyko, dėl tokio pasirinkimo prie Vilkmergės neprikibsi niekaip.


vilkmerges-juoduju-serbentu-stoutJuodųjų serbentų Stout 5,9% | IBU 13| EBC juodųjų serbentų

Taurėje tikrai kažkas panašaus į juodųjų serbentų spalvos alų. Alaus sudedamosios dalys yra 90% alaus, 2% juodieji serbentai, o likę procentai kažkas dar. Alus ir kvepia juodaisiais serbentais. Geriant niekaip neina atsikratyti saldumo. Etiketė sufleruoja, kad dėta sirupo, o vat jei jo būtų nedėta, manau, būtų buvę kur kas geriau. Ir kelia abejonių, kad 90 proc. naudoto alaus buvo stautas. Nebent stautas buvo labai prastas, nes taip užmušti stautiškumą reikia sugebėti. Pirmi gurkšniai šio alaus dar visai neblogai nuteikė, bet paskui viską nustelbė tiesmukas saldumas, silpnas kūnas, balanso trūkumas. Kaip tik turiu parsivežęs estiško stauto su juodaisiais serbentais, bus proga palyginti ar išties šis Vilkmergės alus toks nestautiškas.

vilkmerges-craft-sidrasPaskutinė naujiena iš Vilkmergės, iš lietuviškos aludarystės meistrystės – sidras. Sidras, supiltas į butelius, ant kurių išspausta iš ko verdamas alus ir visi kiti alaus atributai, atrodo kiek keistai. Bet užrašai craft ir gal bus gerai. Vilkmergės Craft Sidras 5,4%, pusiau sausas. Idealiai skaidrus, sauso, sintetinio skonio. Jis nė iš tolo neprimena vulgarių Obela’os sidrų. Bet tuo pačiu puikiai geriasi, gero sausumo ir saldumo balanso sidras.

Naujas alus, koloboracijos, sidras – Vilkmergė juda į priekį nestabdydama. Bet trūksta vieno dalyko – nuoseklumo. Būčiau Vilkmergės vietoje, surinkčiau visus į krūvą ir sėdėčiau toje krūvoje tol, kol išgrynintume pagrindines idėjas, viziją, koncepciją. Nes dabar gaunasi tokia truputį palaida bala. Kažkas kažką sugalvoja ir daro, be kažko vieno viską vienijančio dalyko. O kai jau būtų laikas skirstytis, atsistočiau ir garsiai paklausčiau: ką, po velnių, veikia Kalnapilis?

Written by Modestas

2017-02-12 at 12:02

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam, Uncategorized

Tagged with , ,

Kalėdos estiškai

leave a comment »

Saku Puhade PruulTai ne tikros Kalėdos. Čia tik keletas pramoninio alaus pavyzdžių, kuriuos pavyko pagriebti įlėkus į prekybos centrą ir turint 5 minutes. Pasirinkimas eilinėje Estijos Maximoje gal net skurdesnis nei mūsuose. Tad pačiupau su bent kažkiek šventes primenančia etikete ir porą porterių (negi imsi lagerius?).

Saku Pühade-pruul 5,3%

Kiek pavyko išgooglint, alus paleidžiamas kiekvienais metais. Alaus išvaizda puiki, spalva gražiai nutamsėjusi. Kvape nieko. Pirmas gurkšnis sugebėjo nustebinti. Alus pasirodė labai įdomus, su puikiu prieskoniu. Tačiau tai buvo tik klaidingas pirmas įspūdis ir bandant tą įdomumą ištraukti į dienos šviesą, gavosi kaip tame anekdote su gruzinu, kuris prašo merginos atsisukti ir žada jei litą, o paskui prašo nusisukti ir duoda penkis. Saku PorterAlus su kiekvienu gurkšniu tik prastėjo ir liko tik gera išvaizda ir baisus prisiminimas iš estiško briedžiais ir eglutėmis papuošto kalėdinio alaus.

Saku Porter 6,9%

Pilant į taurę atrodė skystokas tiek pačiu savim, tiek spalva. Bet užpildžius taurę spalvos intensyvumo užteko. Putos mažai, ji netvari ir silpna. Aromate daug deginto salyklo ir jau kvapas signalizuoja, kad alus bus nieko gero. Ir iš tiesų nosis neapgauna. Degintas salyklas skonyje išlenda Joulu Porterpigiai ir neskaniai. Suderinamumo jokio. Nors stiprumo ir nesijaučia, bet alus geriasi labai sunkiai. Jau nepamenu, kada geriant porterį teko kankintis.

A. Le Coq Jõulu~ Porter 6,5%

Tirštesnis nei Saku porteris, puta tamsesnė, tirštesnė, jos likučiai ilgai laikėsi alaus paviršiuje. Aromatas tuščias, kaip ir pats alus. Dar vienas alus kurį gerti sunku. Skonis ant tiek pabėgęs, kad sunku susigaudyti net kokį alų geri. Viena guodžia – stiprumo nesijaučia, bet tai menka paguoda.

Tai tik keli pramoniniai pavyzdžiai, kurie atspindi didžiųjų Estijos gamintojų skurdumą. Tačiau jų mažieji siaučia ir stipriai išsidirbinėja. Ne veltui internetuose sklando straipsniai su rekomendacijomis alaus važiuoti į Estiją. Ir apie Estijos mažiukus daug rašysiu jau naujaisiais metais.

 

Written by Modestas

2015-12-30 at 10:02

Įrašyta kategorijoj Alus, Estija, Ragaujam, Uncategorized

Tagged with ,

%d bloggers like this: