Posts Tagged ‘Švyturys’
Kelios Švyturio naujienos
Apie vienas naujienas Švyturys skelbia garsiai ir gausiai, apie kitas tyli ir taip pat tyliai išdėlioję lentynose kažko laukia.
Švyturys dabar įsijuosęs reklamuoja savo Compass alų, o Uosto Vartai 5% neįtraukti į produktų sąrašą jų puslapyje.
Kai Švyturys tyli, kiti tada kalba. Programėlėje Untappd šis alus priskirtas prie IPA stiliaus. Ir aišku yra komentarų, kad čia ne IPA. Kituose reitingavimo puslapiuose jis priskirtas prie Brown Ale stiliaus. Ir čia gal arčiau tiesos galėtų būti. Viena to stiliaus atstovą Lietuvoje turim ir jis gan gerai žinomas, tai Newcastle Brown Ale.
Šio alaus teko ragauti kelis kartus. Pirmas kartas suformavo nuomonę ir kiti kartai kažkiek ją pakeitė, bet vis vien tenka likti prie tos pačios – šis alus per daug sintetinis. Nauji didžiųjų daryklų bandymai man labai stipriai pradeda nepatikti. Jų standartinės šviesaus/tamsaus/kvietinio alaus rūšys yra neišsiskiriančių skoninių savybių alus, bet jis tvarkingas ir vis dar primena alų. Su šiuo viskas kitaip, tu geri alų, jis lyg ir patinka, geriamas, visai gero kartumo, bet jaučiama sintetinė priemaiša. Na niekaip neapleidžia jausmas, kad alus pagamintas panaudojus kažką sintetinio, ne natūralaus. Čia kaip kava iš degalinės su tais visais sirupais. Geri, jauti kažkiek riešutų skonio, bet žinai, kad tai ne tikra.
Dar viena naujiena iš to pačio Švyturio stovyklos yra Palmės Horizonte 4,5%. Taip taip, čia Raudonos plytos, bet gi tai tas pats. Ir čia spėlioti nereikia, čia ant etiketės nurodyta, kad tai Stautas. Ir dar brandintas su kokoso drožlėmis. Visiškas kosmosas yra milk stautas su kokosų drožlėmis iš Sakiškių ir nori nenori peršasi mintis, kad tai bandymas nusikopijuoti ir susilaukti tokios pačios sėkmės. Aha, taip.
Taurėje juodas alus. Sunkiai putojantis. Aromate deginti salyklai.
Skonis visiška sintetika. Tas skonis net nemalonus, intensyvus, lipantis ir… taip, nemalonus. Daug tų degintų būta, daug ragauta, bet šitas… Arba aludariai persistengė kažkur su tamsiais salyklais arba išvirė tamsų alų ir pridėjo kažkokio ne tokio sirupo, kuris ne kokosus pridėjo į alų, o jų perdegintas liekanas.
Aludarių diena 2016
Trečius metus iš eilės, kelios savaitės iki Jūros šventės Švyturio vadovai pakviečia visus į Aludarių dieną, kuri vyksta Švyturio daryklos teritorijoje. Kaip vyko viskas prieš kelis metus galite pasiskaityti alusalus.lt bloge, kaip viskas vyko pernai, galite pasižvalgyti mano įraše.
Pagrindinis skirtumas tarp pernai metų renginio ir šiųmečio – oras. Jis buvo puikus ir renginys, vykęs lauke, sutraukė masę žmonių. O kur yra masė, yra eilės, yra ilgas laukimas maisto, jis pasitaiko ne iki galo pagamintas, jis būna šaltas ir dar visko būna. O visa kita liko taip pat kaip ir pernai. Ekskursijos po gamyklą, maistas, alus, koncertas, įspūdingai atrodantys apsaugos darbuotojai ir pažįstami veidai.
Kalbant apie pažįstamus veidus, kur gi daugiau gali juos sutikti, jei ne prie atšautos statinės su Švyturio stautu 20 statinių, kurioje alus brendo 34 mėnesius? Jau iš toli pasimatė Jono barzda, o priėjus arčiau jau sveikinausi ir su breadandbeer.lt autoriais – Igne ir Pauliumi. Kaip tas, 34 mėnesius pagulėjęs? Man nepatiko visiškai, kitiems buvo visai nieko, bet iki gerai tikrai trūko.
Trumpam išsiskiriam, mes paklausom kelias Prūsaičio dainas ir vėl susitinkam mieste. Aplankom kelias rekomenduotas vietas. Viena iš jų GAYA. Alaus pasirinkimas geras, užkandžiai prie alaus labai geri, bet va valgytas, tas jau tikras, kebabas liko visai nesuprastas. Nuslenkam ir į Lapę, kuri kažkokiam alui pareklamuoti pasinaudojo nuotrauką iš šio blogo, kuri buvo daryta Vingiu Dubingiu aludėje. Už baro stovėjo žmogus, padaręs tą veiksmą, pavaišino mus visus. Riešutais.
Tai tiek tos Aludarių dienos, palieku nuotraukas, jos parodo kiek daugiau, nes pasakoti nelabai yra ką.
Kalėdos su Švyturiu
Švyturys mini savo Baltijos alaus 50 metų jubiliejų. Ta proga išsileido paturbintą minėto alaus versiją. Pridėjo cinamono ir pavadino Glüh Märzen.
Kažkur pradingę ir į pavėsį nuėję Raudonų plytų aludariai staiga iššauna naujieną. Kartu su Brooklyn Brewery išvirtas Jam Session. Paskelbia, kad partija nu jau belekaip riboto kiekio ir kad gali iškart jos nelikti, o po savaitės nuguldo prekybos centrų lentynas. Ir dar galiojimas alaus iki beveik 2018 metų. Na tikra ribota partija.
Ir visos šios naujienos atkeliauja kartu su dovanų rinkiniais šventiniam laikotarpiui. Todėl darau išvadą, kad taip Švyturys pasiruošė šventėms.
Atkemšu Glüh Märzen 5,8%.
Su išvaizda viskas tvarkoje. Tiesa sakant, nelabai aš ten jį ir apžiūrinėjau. Buvo įdomu tik viena: ar cinamono įdėjo su protu ar nelabai. Na galvojau bus blogiau, bet čia taip ties viršutine cinamono tolerancijos aluje riba. Ir nors niekur nenurodoma, bet man pastoviai lindo gvazdikėlių aromatas. Ir nors atrodo derinys neblogas – tamsus alus, cinamonas, man besivaidenantys gvazdikėliai, bet alus tiesiog nuobodus. Nuo pirmo iki paskutinio gurkšnio bukai vienodas ir neįdomus.
Kai geriu ir bandau įvertinti tokį alų, vis bandau atsiriboti nuo išankstinių nuostatų. Bet šį kartą bandžiau ir pasidėlioti, visgi kaip reikėtų šį alų vertinti ir su kuo lyginti? Ar žiūrėti į jį kaip į jubiliejinį alų ir kelti jam didesnius reikalavimus? Ar žiūrėti, kaip į Švyturio produkciją, o tai daugiau nei puse alaus rinkos užimančio aludario produkcija. Ar vertinti jį tiesiog kaip tamsų alų su prieskoniais? Ir visais atvejais vertinant jis liko nuobodus, bukas ir neįdomus.
Jam Session 10,5%
Iškart pasakysiu, quadrupeliai ne mano alūs. Nesupratau, neprisijaukinau ir to turbūt niekada nepavyks man padaryti.
Alus taurėje nešvarus. Puta graži. Aromatas stipraus salstelėjusio alaus. Skonis įdomus, bet vėl gi, man ragaujant alų su aukšto lygio apipavidalinimu ir sumokėjus už jį 10€, norisi bent kažkiek emocijos, daugiau skonio variacijų, pilnumo. Tai geriamas alus, visai įdomus, bet tik tiek. Ar Jums užtektų tiek sumokėjus už butelį alaus tik pasakyti: meeeh, geriamas? Man neužteko.
Aludarių diena
Jei renginys vyksta antrus metus iš eilės, Lietuvoje tai galima jau vadinti tradicija. Ir tokia tradicija tapo aludarių dienos šventimas alaus darykloje Švyturys. Pirmą kartą ji vyko pernai, buvo daug gerų atsiliepimų, tad šiais metais ten nuvykti susigundžiau ir aš.
Kaip viskas vyko pernai, nuosekliai ir vaizdžiai aprašė alusalus.lt. Dar pernai Raudonų plytų alaus dirbtuvės buvo vos užgimusios, o šiais metais jau galėjo pasigirti 9 į pasaulį išleistomis alaus rūšimis. Tarp jų ir pernai renginio metu nugalėtoju tapusio namudinio aludario alus Uosto naujokas. Vis dar man toks pats geras ir karts nuo karto vis ragaujamas. Šiais metais kažko panašaus į konkursą nebuvo, o būtų buvę gal visai ir įdomu.
Šiais metais apie renginį spėjo parašyti Bread and Beer, bei daug vaizdinės medžiagos galima rasti Švyturio FB paskyroje bei pasinaudojus hashtagu #aludariudiena.
Sugrįžimas į Švyturio alaus daryklą buvo smagus dar ir todėl, kad būtent nuo apsilankymo joje aprašymo ir prasidėjo šitas blogas. Taigi, praėjus daugiau nei 7 metams, žengiu į vienai dienai visiems atvirą alaus daryklą.
Naujas stautas, naujas porteris. Neapsigaukite, ne viskas taip gerai, kaip atrodo
Švyturio tradicinę kolekciją papildė naujas alus – Juodas 4,5%.
Šiam alui pasirodžius iš lentynų tyliai dingo ir taip labai ilgai gyvavęs Keltų alus. Pradžioje buvęs geras, vėliau kiek suprastėjęs, bet vis tiek labai ilgai rinkoje išsilaikęs alus. Žmonės kalba, kad tokį alų virti yra per brangu.
Man vis dar išlieka mįslė kaip naujas Švyturio alus atsiranda rinkoje. Tokios painiavos, kokia buvo su šiuo alumi, senai bebuvo ir dar viską kvailiau padaryti reikia sugalvoti.
Pirma pasirodo žinutės FB, kad va, išvažiuoja iš daryklos. Ir iš tikro, išvažiuoja. Į Gero alaus parduotuves. Gero alaus parduotuvės skelbia naujieną, gerą naujieną, su vienu didžiausiu marketinginiu feilu kokį aš atsimenu iš Švyturio pusės. Jie paima ant Ekstros maketo užmeta Juodo etiketę ir paleidžia. Ir visai dzin, kad Ekstros butelis šviesus, o stautas ir dar pavadintas Juodu, turėtų būti tamsus. Ir pasipila internetuose komentarai, kad Švyturys pirmas pasaulyje išvirė šviesų stautą. Bet čia yra kur ir pagirti tuos pačius marketingistus, sureagavo labai greitai, vos kelios valandos ir viskas buvo pataisyta.
Kas vyksta toliau? Alus keliauja į prekybos vietas. Ir pristatomas ne kaip šiaip alus, ne kaip naujiena, o iškart su akcija, su nukainavimu. Pasirodo galima nukainuoti tai kas kainos dar neturėjo.
Na ir kaip visada įvyksta alaus pristatymo vakarėlis. Tam uždaroma visai dienai Alaus biblioteka. Susirenka visi kas turėtų, pliusas padedamas. Bet tas noras ar besilaikymas taisyklės, kad alus pirmiausiai turi pasirodyti daugumoje arba visuose prekybos centruose, o jau po to yra oficialiai pristatomas, kiek prasilenkia su sveiku protu. Nes nuo paskelbimo, kad jau alus išvažiuoja, iki oficialaus pristatymo praeina pusantro mėnesio.
Alus pristatytas. Galima ragauti. Pilam į taurę ir pirmasis įspūdis nuteikia gerai. Iš butelio bėga tikrai juodas alus. Jį padengia tiršta, nutamsėjusi iki rudumo puta. Alaus išvaizda be priekaištų. Ragaujam. Šiame aluje aš randu viską ką tikiuosi rasti atsikimšęs silpno stauto butelį. Lengvas pirmas gurkšnis, iš giliai grįžtantis salyklinis sausas kartumas, kuris prasisuka, pažaidžia ir labai trumpai lieka. Jokio saldumo, tik atviras švarus skonis. Mane šis alus įtikino.
Bet ne viskas yra taip gražu. Šis alus toks, koks aprašytas, man pasirodė tik ragaujant jį trečią kartą. Ramiai, namuose, neužkandžiaujant, prie gero kino savaitgalį. Prieš tai du kartai nebuvo tokie geri. Pirmas paragavimas buvo tiesiai iš butelio, ragaujant kažką keptą ant laužo. Antras užkandžiaujant namuose ir daug nesigilinant į skonį. Tada alus lyg ir patiko, bet išraiškos trūko. Trūko geresnio, įsimintinesnio skonio. Tačiau nemaišykite, stautas ne lageris ar elis, jis netinkamas greitam troškulio numalšinimui, jis skirtas lėtesniam mėgavimuisi. Kai su juo elgiatės tinkamai, jis tinkamai ir atsidėkoja skoniu.
Iš kito alaus labai daug tikėjausi. Tikėjausi, kad neblogą stautą dar bus galima priešpastatyti prie naujo porterio. Deja deja. Rinkuškių išvirtas Porteris 5,6%, net iš tolo nepriminė porterio. Iš tiesų nelabai priminė ir alų. Kaip porteriui baisi ruda spalva, jokios putos. Stiprokas, saldus alus su trupučiu perdegintos karamelės.
Ragauji tokį alų ir galvoji, Vilkmergė pavadino Kriek alumi, tai kas nėra kriek ir kilo didelė diskusija, net iki teisminio ginčo išaiškinimo mintys nusikėlė. O kai tokį alų pavadina Porteriu man dar didesnis nusikaltimas, nei visa ta istorija su krieku.
Pilstomo alaus pasiūla vasarai
Prabėgo dar vienas savaitgalis. Visi džiaugiasi, kad pagaliau prasidėjo tikroji vasara. Prieš savaitę rašiau apie naujienas parduotuvių lentynose, šįkart bandom dairytis, ką galima naujo nusipirkti pilstomo alaus pardavimo vietose.
Pradedam nuo Kauno alaus Vyšninio 5%. Taip taip, ilgai laukti nereikėjo ir Vilkmergės Kriek’as turi konkurentą. Sėkmingas pasirodymas nepraėjo nepastebėtas. Tikiu, kad tokių visokių sirupuotų alaus gėrimų tik daugės. Vien tai, kad nuvažiavus į Latviją, gali nusipirkti pilstomo alaus su serbentais ar braškėmis, rodo, kad toks alus geriamas ir turi pirkėją.
Pats alus jau neturi tokios ryškios raudonos spalvos, jis daugiau rudas ir tik tinkamai apšviestas alus įgauna kažkiek raudono atspalvio. Kvapas beveik nesiskiria nuo Vilkmergės Kriek’o, toks pats vyšninis, gerai jau gerai, vyšnių kompoto. Skonis saldus, gerai jaučiamas vyšnių prieskonis, tačiau išlikę kažkiek užuominų apie alų. Kauno alaus aludariams čia puikiai pasitarnavo patirtis dedant į alų imbierą ir verdant jų imbierinį alų. Būtent dėl to likusio alaus pojūčio, kad vis dėl to geri alų, o ne kompotą, šį alų pirkti renkasi ne tik moterys, bet jį perka ir vyrai.
Man kol kas mistiniu liekantis bravoras “Apynys“ į pilstomo alaus taškus turi pasileidęs alų pavadinimų Ūkas 4,8%. Alaus spalva nėra skaidri, bet ir ne drumsta. Tokia kaip per rūką. Tamsiai geltona, gal daugiau gintarinė. Kvapo beveik nėra. Ragaujant supranti, kad didelių paveikslų skonis nepripieš. Viskas paprasta, savo vietose, nieko netrūksta. Bet, kad alus kažkuo kabina irgi pasakyti sunku. Sakytum turi kažkokį prieskonį ar dar kažką, bet to deja nėra.
Toks pats nieko daug neturintis pasirodė ir Dundulio išvirtas Špikis 3,6%. Dundulio svetainėje apie alų parašyta labai gražiai, bet nė vieno ten aprašyto dalyko išgaudyti nepavyko.
Alus gražios tamsios rudos spalvos. Tamsumas persidavęs į putą. Nosis vėl neturi ką veikti. Ragaujant alų vis bandai kažką atkapstyti, bet taip nieko ir nesigauna. Vienintelis geras dalykas, kad su tiek laipsnių alus neatrodo tuščias, skystas. Atvirkščiai, kūnas pakankamai geras, jaučiamas kremiškumas, minkštumas. Bet, kad jo norėtum dar, tai tikrai taip nėra. Pernai metais Dundulio Ledzukas buvo arčiau mano įsivaizdavimo kas yra vasariškas alus.
Na ir paskutinis naujesnis alus, kuris yra ne tik pilstomas, bet ir butelinis – Vėjų niekadėjų 4,9%.
Visą Raudonų plytų produkciją ragavau supilstytą į stiklinius butelius. Bet šį kart jis pas mane tiek pilstomas, tiek butelinis ir pilstomą jį gerti man patiko labiau. Jis nesuprastėjo ir ne pagerėjo, bet kažkaip ten viskas kitaip atrodė.
Ir su šiuo alumi atsiranda istorijos. Pirma, paskelbiama, kad jo jau yra, važiuokit pirkti. Kai taip ir padarai, atsiprašinėja, kad jo neturi. Ai, ne, neatsiprašinėja, o tiesiog pasako, kad negavo. Kai pabandai laimę dar kartą, baksteli ranka ir burpteli, kad keli dar liko. Tada supranti, kad vyrukai iš Raudonų plytų užvirino šį reikalą kaip turi būt. O jau po visko randi straipsnį, kad Švyturys investuoja, statosi, plečiasi ir visa tai susiję ne su gardžiąją jų Ekstra, bet su Raudonom plytom. Ir įkals, net labai nesistengdami, tūlam lietuviui, kad craftas tai Raudonos plytos.
Gerai, grįžkim prie alaus. Kai ruošiausi rašyti apie šį alų, buvau nusprendęs, kad būtinai panaudosiu vieną iliustraciją iš internetų. Bet, kad paskutinėmis dienomis viena tema labai jau jautri patapusi, nesinori erzinti daugiau. Jei kam bus labai įdomu, susiras Vidmos Alučio pajuokavimą ta tema.
Alus gražios spalvos, šviesesnės, nei nuotraukoje. Putoja saikingai. Su kvapu taip pat nieko išskirtinio. Geriasi alus labai gerai. Tai nėra kažkas vau, bet iš visų čia jau aprašytų šitas turi ryškiausią charakterį. Alus pilnas atsigėrus, netrūksta jam balanso, poskonyje vos jaučiamas geras kartumas. Ir tai yra viskas ko man reikia iš pilstomo alaus vasarą.
Po vieną
Naujienų traukinys toliau nesustodamas rieda per Lietuvos alaus rinkos kelius ir klystkelius. Aludariai tempo mažinti nesiruošia. Pavasaris, sezono pradžia, reikia. Iš trijulės, apie kurią ruošiuosi papasakoti, daug nesitikėjau, todėl atskirų įrašų rašyti nenorėjau. Nuotrauka ir poros sakinių perspektyva nežavėjo.
Švyturio J.W.Reincke | 5,0%
Didelio įspūdžio nepalikęs alus. Visus Švyturio standartus atitinkantis alus, kuris turi šiek tiek daugiau kartumo, nei Ekstra ir tiek. Bravoro įkūrėjo garbei… Ne taip aš tą garbę/pagerbimą suprantu. Iš vis, tokia chaltūra jaučiasi, reikėjo, padarėm, viskas. Naujas, šiam alui skirtas kamštelis, nors prieš tai buvusios naujienos savo kamštelių neturėjo. Susvyravo Švyturio savo linijos laikymasis, kažkaip viskas atrodo neužtikrintai. Taip rinkos flagmanas neturėtų elgtis ir savo žingsnius turėtų apgalvoti geriau.
Vilkmergės Senovinis | Altbier | 5,4%
Kas domisi lietuvišku alumi matė socialiniuose tinkluose šio alaus gimimo istoriją. Labai ten padrikai viskas buvo pasakojama, bet kaip ten bebūtų turime ant Lietuvos pirmą Altbier tipo alaus atstovą. Taurėje alus atrodo išties puikiai, puta laikosi tiek kiek reikia. Graži nutamsėjusi spalva priduoda solidumo. Ragaujant alus minkštas, švelniai karstelėjęs, saldokas, salykliškas. Bendras paveikslas labai geras. Kai jau nieko nesitiki iš gamintojo jis ima ir nustebina. Tiesa, smagu ir tai, jog Vilkmergė savo produktuose išlaiko savitą, atpažįstamą charakterį.
Rinkuškių Juodasis | 4,2%
Rinkuškiai toliau dirba ties savo etiketėmis. Perrengę beveik visą savo alų, nusprendė ir naujo alaus išvirti. Prieš keturis/penkis mėnesius pasirodęs maketas atrodė daug žadantis (nuotrauka kairėje). Tačiau provincialumas išlindo ir etiketė buvo pritraukta iki kiek galima paprastesnės.
Nors kartą perskaitęs ant etiketės žodį juodas ir gauni juodą alų. Kvapas persismelkia degintu salyklu, truputėliu kavos. Ragaujamas alus pilnai skoniu užpilo burną. Atrodytų lengvas alus iš tiesų yra labai pilnas. Nelenda ir deginto salyklo per didelis rūgštumas. Iki rūgštumo jo nepridėta, todėl likęs tik malonus sausas kartumas. Gaila nepamenu jo kainos, kurią teko palikti parduotuvėje, bet jei ji nesikandžios, tai bus vienas iš šios vasaros mano pasirinkimų bet kur ir bet kada.
P.S. šiam blogui 4 metai.
Raudonų plytų alaus dirbtuvės
Dar gūdžiais 2013 metais Lietuvoje atsirado naujas reiškinys. Didelė alaus darykla (Švyturys) sugalvojo pabūti maža. Čia kaip tam posakyje, kur kiekvienas kareivis nori būti generolu, tik atvirkščiai. Sugalvojo ir padarė. Užsimojo plačiai (jei ir toliau kalbėsim kaip apie mažą daryklą), bet kartu ir kukliai (jei kalbėsim, jog tai vis dėl to didelės daryklos penkta koja). Tas didelis-mažiukas žaidimas atrodė labai jau mielai. Didelė gamykla susitvarko savo įvaizdį, kuris dėl verdamo alaus skoninių savybių vis prastėjo ir prastėjo. Sukeliamos viltys, kad eksperimentai galų gale atves ir prie pagrindinių alaus rūšių pagerėjimo ir drąsesnio skonio pasiūlos. Tačiau praėjo jau daugiau nei keturi mėnesiai ir pasirodo tuos 15 tonų (taip teigė aludariai) išvirto alaus ne taip ir lengva parduoti.
Imu į rankas tuos smagius buteliukus, kemšu paprastą, bet labai mielai atrodantį baltą logotipuotą kamštelį ir bandau atsakyti sau į klausimą: ko pritrūko iki sėkmės.
Bėganti kopa | Witbier | 4,5% | IBU 12
Vos tik atsidarius butelį pasklinda saldokas malonus kvietinuko kvapas. Citrusai, cinamonas. Alaus spalva šviesiai geltona, bet ne pigiai šviesi, o taip labai gerai ir išlaikytai. Drumstumo norisi daugiau. Puta tvarkinga, būdinga, tvari. Alus iš butelio geriasi smagiau, nei iš taurės. Bet tik todėl, kad tokio tūrio buteliukas limpa rankoje. Alus geriasi lengvai. Man tai lengviausiai besigeriantis Lietuvos gamintojų kvietinukas. Pats pradinis gurkšnio įspūdis kiek lengvokas, pavandenėjimo požymių kažkiek yra, bet visa tai kompensuoja tolimesnis skonių ir prieskonių žaismas. Džiūgauja gomurys, kad pilnas skonis sukuriamas niekam neiššokant. Viskas papildo vienas kitą ir smagiai gula poskoniu ant viršutinės gomurio dalies. Burnos priekį kiek per stipriai kandžioja angliarūgštė.
Ungurio kojos | Nefiltruotas legeris | 5,3% | IBU 21
Mažo/didelio išvirtas lageris. Na ir dar nefiltruotas. Nesitikiu iš tokio alaus visiškai nieko. Ir gaunu tai ko tikėjausi. Preciziška (nežinau kaip tiksliai šis žodis rašosi, bet labai norėjau čia jį panaudoti/pavartoti) kokybė jaučiasi puikiai. Tvarkos Švyturio produkcijai niekada netrūko. Bet čia norisi eksperimentų ir išsišokimų. O gauni tik lagerį su prieskoniu. Tiesa, prieskonis labai geras, smagus, skanus.
Nežinomas krantas | Ąžuolinis dubbel | 6,0% | IBU 23
Prisipažinsiu, bijau alaus ant kurio etiketės užrašyta dubbel ar kažkaip panašiai. Tiesiog. Neprisipratinu. Ir jau tiksliai nebeprisimenu kuris čia mane taip išgąsdino. Šis taurėje atrodė purvinas. Ne visai tiesiogine žodžio prasme. Tiesiog alus ne skaidrus, tamsus, todėl taip ir atrodo. Putos beveik neturintis. Etiketėje žvilgsnis kliūna už žodžių: alų brandiname su kiek paskrudintomis prancūziško (!) ąžuolo drožlėmis. Tai visų pirma to ąžuolo ir ieškai. Tačiau arba prancūziškas ąžuolas ne medis arba reikėjo ne to ieškoti, bet ko ieškojau neradau. Trūko man ir pilnumo šiame aluje. Turėjęs būti vakaro puošmena ir įdomiausias alus, liko nesuprastas.
Po visų trijų išvada pasidarau tokią: iki sėkmės pritrūko kabliuko, cinkelio. Nėra to kabinančio dalyko raudonų plytų produkcijoje. Aš jaučiuosi ne kaip, kai 0,33l. buteliukas dar nesibaigia, o tau alus jau pabosta. Ir tai alus iš eksperimentinės alaus daryklos/dirbtuvių.
Ir dar. Žadėję (?) daug naujienų. Gal nežadėję, bet to buvo tikimasi, naujų eksperimentų nesulaukiame jau pusmetis. Ilgoka kažkaip. O dar kai pasirodė naujiena, kad siūloma namudiniams aludariams save išbandyti aludarių kailyje (kuriame jie ir taip yra), darosi baugu, kad naujienų gali tekti laukti ir dar pusmetį.
Švyturio 20 statinių
Prieš naujus Švyturys pristatė savo naująjį alų – 20 statinių. Ir nuvilnijo žinia per internetus. Rašė apie šį alų visi, net ir tie, kas apie alų nerašo. Čia puikiai suveikė idėja į renginį pakviesti ne tik kažkiek žinomus Lietuvoje žmones, o tuos, kurie gali apie renginį pranešti. Vieni kuklesniam skaitytojų ratui, kiti platesniam. Ir štai ką turim. Sąrašiukas rašiusių:
Adler Bock su prieskoniais 2013
Švyturys kiekvienais metais išleidžia Adler Bock alų su prieskoniais. Kalėdoms ar šventėms, taip sakant. Pirmą kartą šis alus pasirodė 2011 metais ir tuomet daugeliui, taip pat ir man, jis nepaliko įspūdžio. Visi vieningai kartojo, kad aluje reklamuojamų prieskonių ne tai, kad mažokai, bet jų išvis nebuvo.
2012 metais aš šį alų pamiršau ir neragavau. Tačiau ta nykuma išblėso ir šiais metais šis alus vėl taurėje ant mano stalo. Jau vien iš nuotraukos turėtų matytis, kad alus užgazuotas ne vaikiškai. Tie burbulai persidavę ir putai, bei ją sudaužę taip, kad ji greit susmenga ir iš jos nieko nelieka. Aromatas pilnas gvazdikėlių ir kardamono kvapo. Geriant tas aromatas niekur nedingsta ir persiduoda į skonį. Geriasi alus lengvai, prieskoniai netrukdo, o papildo alų ir po kiekvieno gurkšnio nori tikėti, kad darykloje atsiliepimus internete kažkas skaito. O kas dar svarbiau, perskaitę, dar ir išvadas padaro. Tad šių metų Adler Bock versiją galima drąsiai priskirti prie pavykusio, nekreipiant dėmesio į tas nesąmones ant etiketes, kaip limited edition ar aromatizuotas alus.
Modesto blogas apie kolekcijas ir alų 