Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Archive for the ‘Alaus daryklos’ Category

Svečiuose pas alaus karalių

leave a comment »

Ėjo dešimta, o gal jau ir vienuolikta karantino diena. Gyvenimo ramybę ir apsimestinį nieko neveikimą nutraukė darbdavys, kuris savo nieko neveikimą pakeitė į nušvitimą, verslo modelio keitimą ir čia ir dabar dirbimą. Į visuotinį kvietimą gelbėti ir keisi pasaulį taip ir nesureagavau, likau gulėti prieš teliką ir tądien prisiverčiau tik pasikeisti batareikas xbox’o pultelyje. Nors nieko neveikdamas atjungiu smegenis, bet visgi ten keli impulsai sugeneravo kelias mintis: taip ir neperskaičiau nė vienos knygos, tiesa sakant net nepradėjau. Taip ir nepažiūrėjau filmo, serialo ar whatever. Nepasimokiau ispanų kalbos. Na ir dar daug ko nepadariau, ką žadėjau, nes gi tiek daug laiko bus. O jei iki čia prisivertėt paskaityt, tai nors vieną pažadą būsiu išpildęs. Nors ėjo jau šešiolikta dvidešimta dvidešimt trečia, o gal ir dvidešimt ketvirta karantino diena.

Yra FB toks reikalas kaip Gražinkime Kauną. Jie savo veiklą dabar sustabdę, bet prieš visus virusus labai aktyviai vykdė ekskursijas ir kitas veiklas Kauno mieste. Viena tokia ekskursija buvo organizuojama metų pradžioje į buvusią Volfo alaus daryklą/gamyklą. Jų rengiamos ekskursijos pasižymi tuo, kad jie paskelbia, kad tokia bus, o po kelių valandų atsiranda prierašas – vietų nėra. Tiesiog susidomėjimas didelis, vietų skaičius ribotas ir greitai viskas užsipildo. Taip pat buvo ir šį kartą, aš taip pat pavėlavau. Bet kadangi labai norėjau, jiems parašiau asmeniškai. Jie padarė tą pačią dieną dvi ekskursijas ir pakvietė į antrąją mane. Pamoka išmokta, jei labai nori, belskis ir tau atidarys.

Kai pasidarė aišku, kad ekskursijoje dalyvausiu, pradėjau tada labiau domėtis kur čia ir kas bus. Pirma pasižiūrėjau tikslią vietą. Žemėlapiai rodo, kad tai visai netoli Veterinarijos akademijos, kurioje aš mokiausi. Ekskursija vyko 18 val. kai jau tokiu metu tamsu, todėl buvo rekomenduojama turėti šviesos šaltinį. Ekskursija kur vaikščiosi pats sau pasišviesdamas. Ok, jau įdomu. Vietą, laiką išsiaiškinau, daugiau gilintis ir tingėjau. Sutartu laiku ir sutartoj vietoj pasirodau. Pasirodo, kai studijavau akademijoje, o gyvenau barake, keturis metus iš barako į akademiją eidavau ta pačia gatve. Tik gatvei išsišakojus, aš į akademiją nusukdavau į kairę, o buvęs bravoras buvo pasukus į dešinę. Tiek laiko ten vaikščiojau ir važinėjau, o, kad ten yra tai nežinojau.

Pradėjo rinktis žmonės, vėsu, tamsu. Visi būriavomės ir laukėm kol baigs savo pasivaikščiojimus pirmoji grupė. Daug nevėlavusi pirmoji grupė pasirodė, o gidas mus pasitikęs prie vartų pradėjo savo pasakojimą. Ekskursija buvo vykdoma po, taip, buvusį bravorą, bet greičiau po buvusią “Lietuviško salyklo“ teritoriją. Ir salyklą čia gamino ne  alui, o duonos kepimui iki pat 2019 metų.

Toliau papasakosiu labai neatitoldamas nuo gido pasakojimo. Nes man klausant kiek sunkiai sekėsi gaudyti faktus, jų eiliškumą, tai pasakojimas padės susidaryti tik bendrą vaizdą. Jei norėsite, galėsite datas ir faktus patys susidėlioti į Jums patinkančią seką.

Prie vartų istorija prasideda taip.

Visi pastatai esantys teritorijoje priklausė Volfo bravorui. 1923 metų viename straipsnyje randamas įrašas, kad bravorui priklauso 32 tūkst. kvadratinių metrų teritorija. Į šią teritoriją patenka 12 medinių ir 5 iš akmenų ir mūro statyti pastatai. Ne visi išliko iki šių laikų. Išliko salyklo džiovinimo, administraciniai, sandėlio, darbininkų, klėties pastatai. Apie 70 proc. pastatų šių dienų nesulaukė.

Po trumpos įžangos pajudam į teritoriją. Ji neapšviesta, pastatai taip pat neapšviesti. Tai galima buvo susidaryti tik minimalų įspūdį kaip ten kas yra. Pati teritorija šiek tiek priminė Kauno alaus teritoriją. Pastatai sustatyti netoli kalno šlaito. Jie virš Kauno alaus, bijau suklysti, bet įsitaisęs Žaliakalnis, tai čia viršuje stovi Šilainiai. Taip pat yra vietinis šaltinis, kuris atiteka nuo kalno ir prabėgęs per visą teritoriją nubėga kažkur į Vilijampolę. Įeinam į pirmą pastatą. Čia jau yra minimalus apšvietimas. Visgi čia kaip jau minėjau viskas veikė iki 2019 metų, čia buvo realiai veikianti įmonė, kuri gamino salyklą, tai tos civilizacijos turėjo būti. Bet jau įėjus į pirmą pastatą tapo aišku, kad tos civilizacijos čia likę minimaliai. Aišku pasidarė ir kaip bus sukonstruota ekskursija. Kiekviename pastate ar vertame sustoti taške, gidas visus stabdo ir pasakoja pasiruoštą istoriją.

Pirma patalpa buvo sandėlys, kuriame buvo laikytas jau pagamintas alus (tais senaisiais laikais). Iš čia alus ir buvo išvežiojamas, o šaltiniuose randamas įrašas, kad bravorui priklauso dvi automašinos ir trys vagonai-vežimai. 18 amžiaus pabaigoje Lietuvos valstybė buvo sunaikinta trijų valstybių – Rusijos, Austrijos ir Vokietijos. Kaunas pateko į Rusijos  imperijos sudėtį, bet tik dalis jo, nes kitoje Nemuno pusėje jau buvo Vokietija. Todėl Kaunas tapo labai svarbiu miestu. Mieste tik kelios gatvės buvo grįstos akmenimis, pavasarį ir rudenį viskas buvo pažliugę, o vasarą buvo vienas didelis dulkių debesis. 1843 metais pro Kauną jau ėjo galima sakyti magistralė, gerėjo susisiekimas. 1843 įkuriama Kauno Gubernija ir Kaunas tampa jos sostine. Tai nulėmė, kad čia ėmė keltis gyventi valdžios atstovai, o tai kėlė gyvenimo sąlygų kokybę. 1861 m. caro nutarimu imta skatinti mašinų gamybą. To nutarimo pagrindas buvo toks, kad įmonėms iš užsienio leista be jokio mokesčio įsivežti ketų, geležį ir telegrafo laidams skirtas žaliavas. Tai paskatino į Kauną atsikelti gyventi ir dirbti daug Vokietijos pramonininkų. 1877 m. lengvatos buvo panaikintos, įmonėms įvesti mokesčiai. Vienos įmonės neišsilaikė, kitos prisitaikė, o po dviejų metų įvestas nutarimas Kauną paversti miestu tvirtove, atvėrė naujas galimybes. Prasidėjus miesto tvirtovės statyboms, prireikė daug darbo jėgos, o Kaunas tuo metu nepasižymėjo dideliu gyventojų skaičiumi, jame buvo apie 40 tūkst. gyventojų. Todėl žmonės pradėjo keltis į Kauną ir taip miestas didėjo ir plėtėsi. Bet tuomet Kaune veikė tik viena stambesnė įmonė ir joje dirbo 40 darbininkų. Kitos įmonės, kurių buvo iki 50, turėjo iki 10 darbininkų. Tuo tarpu Gubernijoje veikė 11 alaus daryklų, kuriose bendrai dirbo apie 30-40 žmonių. Darykla, po kurią mes vaikščiojom buvo įkurta 1953 metais. Tai buvo viena iš pirmųjų įmonių Kaune, o iš pradžių čia buvo gaminamas tik salyklas. Jos įkūrėjas buvo Rafailas Volfas, o maždaug po 10 metų jo sūnus Iseras Beras Volfas perima verslą ir įkuria alaus daryklą. Po kelių metų mieste bravorą įkuria Soloveičikai, Blumentaliai ir Engelmanas. 1894 metais Engelmanas savo bravorą, kuris randasi dabartinėje Kaunakiemio gatvėje pardavė Soloveičikams ir Iserui Berui Volfui. A. Soloveičikas buvo Isero Bero Volfo sesers vyras. 1903 metais jie kartu išleidžia įstatus, kurių pagrindu buvo įkurta Engelmano akcinė bendrovė. Kas nenori gerti Volfo alaus, geria Engelmano. Tai buvo daugiau marketinginis triukas, nes pinigai nuguldavo į tą pačią kišenę.

Mes keliaujam į naują vietą. Aš dar atsigręžiu pasižiūrėti kur mes buvom. Matosi, kad sutvarkytas naujai stogas, bet tik tiek. Bandau dėliotis kaip čia galėjo dar prieš metus veikti įmonė ir kaip čia viskas galėjo atrodyti, nes likę tik sienos ir stogas.

Toliau patenkame į grūdų džiovinimo patalpą, kuri turbūt buvo įspūdingiausia kas ten likę. Vaizdas išties užburia, bet čia gal tik man taip. Gidas čia tęsia pasakojimą papasakodamas kaip ir iš ko verdamas alus, užsimena apie brandinimo laikus ir pan.

1916 metų vasarą Kauną pasiekia Vokietijos kariuomenė ir čia prasideda chaosas. Žydų tautybės žmonės buvo priversti trauktis, traukėsi ir Volfas su visa šeima, tikėdamasis, kad paliktas bravoras su visais įrengimais toks ir liks ir jie grįžę galės tęsti veiklą. Tačiau būtent Vilijampolėje buvusi darykla buvo išvogta. Engelmano bravoras buvo pusiau apgriautas ir jį reikėjo atstatinėti. 1919 metais buvo suteiktas leidimas Vilijampolėje tęsti alaus gamybą. Tačiau įrangos atkūrimas užtruko porą metų. Engelmano bravoras leidimą veikti gavo 1921 m. Pasibaigus karui, Kaunas tapo laikinąją sostine. Į Kauną atsikelia valdžia ir visos institucijos bei prasideda Kauno klestėjimo metas. Taip pat statistika rodė, kad tuo metu Kaune buvo 30 proc. Lietuvos darbininkų, buvo apie 70 tūkst. gyventojų ir telkėsi apie 15 proc. visos Lietuvos pramonės. Sudarant Lietuvos biudžetą alaus akcizas sudarė 13 proc. viso biudžeto pajamų arba 30 mln. litų tais laikais. Buvo priimti tokie mokesčiai – iki 3 laipsnių alus apmokestintas 10 ct. už litrą, virš 4 laipsnių – 15 ct. Stipresnio tais laikais niekas negamino. 1924 metais Lietuvoje atsirado alaus sindikatas. Apie jo įtaką ir vėl kitoje vietoje.

Apie sindikatą arba kitaip monopolį gidas pradėjo pasakoti paprasčiausiam grūdų aruode, kur buvo laikomi grūdai. Taigi 1924 m. Lietuvoje įkuriama Lietuvos alaus daryklų sąjunga. Ją įkuria didžiausios dayklos – Volfo, Engelmano, Gubernijos ir kitos. Ir šios daryklos ėmė tartis kaip reikia veikti. Alaus sindikatas buvo rajoninio ir gamybinio tipo. Tai reiškia, kad tarpusavyje tos daryklos pasiskirstė kur jos gali pardavinėti savo produkciją, Tarkim Klaipėdos alaus darykla galėjo pardavinėti alų tik Mažojoje Lietuvoje ir dalyje Žemaitijos. Taip pat didžiosios daryklos mokėjo mažosioms, kad jos negamintų alaus ir savo pirkėją perleistų joms. Tokie karteliniai susitarimai pradėjo kelti įtarimus Lietuvos finansų ministerijai, nes pastebėjo, kad daryklų balansas švelniai tariant nesueina. 1931 m. ministro taryba davė užklausą Volfo Engelmano daryklai kas per eilutė ataskaitoje yra konkurencijos išlaidos. Ir Volfo Engelmano taryba atsakė, kad tai yra pinigai kuriuos moka kitoms darykloms, kad jos perleistų savo pirkėjus joms. 1934 m. Volfo Engelmano ataskaitoje buvo minima, kad jie išmokėjo 1,5 mln. litų kitoms darykloms, kad šios sustabdytų savo veiklą. Taip pavyzdžiui tokia darykla kaip Ragutis po penkių metų savo veiklos staiga nustoja gaminti alų. Tas pats Iseras Beras Volfas 1926 m. pabaigoje vykstant akcininkų suvažiavimui tarp Engelmano ir Volfo daryklų pareiškė, kad sujungus daryklas reikia išlaikyti buvusių daryklų pavadinimus juos sujungiant. Taip atsiranda jungtinė akcinių bendrovių sąjunga alaus daryklų ir vaisvandenių susivienijimas Volfas Engelman. Tame susirinkime jis pasižadėjo, kad Vilijampolėje bus nutraukta alaus gamyba, liks tik salyklo gamyba. Per tris metus Volfui iš Volfo Engelmano įmonės sąskaitos buvo sumokėta pusė milijono litų. To meto sąlygomis buvo sunkiai suvokiami pinigai, kai visas Lietuvos biudžetas sudarė 400 mln. litų.

Toliau mes einame į salyklinių ir grūdų aruodų į briuhauso pastatus kur buvo gaminamas alus. Ne, ten taip pat nieko nėra. Tiesiog nieko. Sienos ir elektros instaliacija. Tiesa pastatas yra per kelis aukštus, o kur kažkada buvo įrengimai tiesiog lentomis užmėtytos skylės tarp aukštų. Pasišvieti telefono lempute ir eini. Visai fun ir tada tik supranti, kad jei ne tas apšvietimas skirtingų telefonų ir žibintuvėlių daugiau nelabai būtų į ką žiūrėt. Puikiai gido sugalvota, žaidi su lemputėm ir tik po visko susimąstai, kad nelabai buvo į ką žiūrėti.

Tarpukariu Volfo Engelmano darykloje dirbo aludaris iš Vokietijos ir jo alga siekė 2 tūkst. litų. Tada pasakojimas kiek nukrypsta į salyklo gamybą, šiuose pastatuose paskutinius 19 metų vyko salyklo gamyba duonos kepimo pramonei jei taip galima pasakyti. Įmonę nupirkus estams “Lietuviško salyklo“ įmonė buvo iškelta ir jei gerai supratau vėl parduota. Prieš parduodant čia viskas buvo išardyta ir išvežta. Va todėl nieko neliko į ką būtų galima pažiūrėti. Pavyko išsaugoti kažkokį pusiau nuardytą variklį ir karutį salyklui vežioti. O tai daug.

Toliau ateinam į patalpą rūsyje, kur buvo laikomas salyklas. Dar viena įspūdinga betoninė erdvė. Čia toliau pasakojama apie sindikatą. Įkūrus Lietuvos alaus daryklų sąjungą Lietuvoje veikė 15 daryklų. Po 10 metų jų liko 8. Kuomet 1931 metais finansų ministerijai kilo įtarimų prasidėjo sindikatų įstatymų projektų parengimas. Čia sindikatas siūlė savo idėjas dėl įstatymų, bet ministerija atsilaikė ir įstatymu nustatė, kad kainas prižiūrėti ir reguliuoti gali tik valstybės kainų prižiūrėtojas. Taip pat jis turi kontroliuoti rajonus. Pramonininkų namuose įkuriama aludario sekcija. Buvo imtasi kainų reguliavimo. 1937 balandžio 16 dieną tas pasimatė praktiškai. Dar 15 dieną Volfo Engelmano gaminamas Kauno alus kainavo 55 ct už pusės litro bonką. Stalo alus kainavo taip pat 55 ct, pilseno – 70 ct, lietuviškas porteris – 70 ct, bockbeeras – litą 10 ct. Vidutinė darbininko alga mieste siekė 100-200 litų. Pas ūkininką dirbantys bernai gaudavo maistą, nakvynę ir 40-50 litų. Restoranuose alus buvo 10-20 proc. brangesnis. Tuo tarpu 10 kiaušinių tais laikais kainavo 70 ct, kilogramas nesūdyto sviesto 2,8 Lt, Todėl bet kokį alaus kainų mažėjimą žmonės pasitikdavo labai džiugiai, nes tai buvo plačiai vartojamas produktas. O balandžio 16 d. per vieną naktį įvyko kainų lūžis ir kainos nukrito 60 proc. Tad išvardintas anksčiau kainas reikia perpjauti per pusę. Tiesa, 1926 metais alus silpnesnis nei 3 laipsniai buvo išbrauktas iš alkoholinių gėrimų ir buvo laikomas kaip nealkoholinis, kaloringas, jėgų suteikiantis gėrimas. Toks alus buvo pardavinėjamas žmonėms sulaukusiems 17 metų.

Volfo ir Soloveičikų šeimos buvo labai aktyvios ne tik versle, bet ir visuomeninėje veikoje. Rėmė universitetų studentus, buvo įsteigę stipendijas, taip pat buvo finansuojami studentai vykstantys studijuoti į užsienį. Volfo Engelmano darykla nemažai prisidėjo prie Karo muziejaus statybų.

Paskutinė vieta apie kurią verta papasakoti tai salyklo daiginimo erdvės. Taip pat labai įspūdingai atrodanti arkinė patalpa, kur visi puolė fotkintis.

1919 metais Volfas su šeima grįžta į Kauną kur jam valdžia suteikia leidimą toliau tęsti alaus gamybos veiklą. 1921 metų balandį dar alus nebuvo gaminamas. Bet, kad alaus darykla buvo atkurta moderniai byloja pasakojimas žurnalisto, kuris aprašė 1923 metais Kaune viešėjusios estų kompanijos įspūdžius bei išvardijo, kas yra bravoro viduje. Žurnalistas rašo, kad visai normaliai dirba ir nėra prastesnis nei ramiuoju laiku. Kaip ir pirma, patalpos užima didelį žemės plotą Kauno priemiestyje Vilijampolėje. Fabriko užimamas plotas yra apie 32 tūkst. kvadratinių metrų, katilų yra du, vienas katilas gali apšildyti 90 kvadratinių metrų, kitas apie 40. Mašinų skyriuje dirba dvi garo mašinos. Vanduo vartojamas iš šulinio. Fabrikas turi 8 salyklo dirbtuves, dvi džiovyklas, viryklą su 4 žlugtais,  rūgimo skyrių, sandėlius alui laikyti bei bosų bei butelių pilstytuvę. Bravoras gamina trijų rūšių alų – bavarišką, porterį ir pilzeno. Dirba 45 vyrai ir 12 moterų. Išvežiojamas alus dviem automašinomis ir 3 vagonais ledūnėmis (ala šaldytuvais). 1927 metais darykloje nutraukiama alaus gamyba ir lieka tik salyklo gamyba. Ir salyklas čia buvo gaminamas iki 2019 metų pradžios, kuomet pastatų kompleksas buvo parduotas iš varžytinių.

Visas pasivaikščiojimas pasibaigia lauke, kur parodoma iškaba baikerių klubo, kurie čia turi savo patalpas. Gidas pasako kada Iseras Beras Volfas numiršta, kad šeima pasitraukia į vakarus, kad sūnus ištremiamas į Sibirą.

O visai pabaigai užbaigiama su puikia detale. Kalbant apie Volfo įtaką ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, to meto The Wall Street Journal išleidžia keletą publikacijų apie jį. Jose pasakojama, kad tai antras pagal turtingumą Lietuvos žmogus ir, kad tai alaus karalius. Taigi mes lankėmės pas alaus karalių.

Ilgas tekstas gavosi. Surašiau ir dabar pagalvojau, kad kokioje Volfo Engelmano istorijos knygoje, kurią esu matęs pardavinėjant jų firminėje parduotuvėje visa tai daug aiškiau ir tiksliau jau surašyta. Na bet tiek tos. Dar pridėsiu ir truputį nuotraukų.

Viso šio karantino metu smagu stebėti kaip su krize tvarkosi lietuviškoji alaus rinka, kurią ir taip prispaudę laiko visokie ribojimai. Ir tvarkosi ji įvairiai, bet neabejotinai ryškiausiai šviečia Tomo Joso žvaigždė. Teko girdėti, kad didelėse įmonėse per krizes samdomi profesionalai, kurie be emocijų padaro tai ką reikia padaryti, kad kompanija išgyventų. Tai jei pas jus krizė, kreipkitės pas jį, išvairuot jis galėtų bet ką. Sprendimai atlikti sekundės tikslumu ir negaištant laiko bei tobulai valdant emocijas. Sutvarkyta internetinė prekyba. Puikios iniciatyvos kaip #supportyourlocalbrewery ir #supportyourlocalbar. O online alaus degustacija ir jos soldout’as visiškas kosmosas. Jei nori išbandyt, jie daro antrą kartą, junkis. Prie viso šito jie ir blogą atgaivino.

O norintiems alaus išsivirti namuose į pagalbą ateina Povilas aka Žalvarinis. Viską susistemino ir sudėjo į filmuką, Žiūrim ir verdam. Povilai, nesustok ir paruošk dar vieną filmuką apie sudėtingesnį procesą.

Written by Modestas

2020-04-07 at 14:20

Įrašyta kategorijoj Alaus daryklos, Aš ten buvau

Aludarių diena 2016

leave a comment »

img_8833Trečius metus iš eilės, kelios savaitės iki Jūros šventės Švyturio vadovai pakviečia visus į Aludarių dieną, kuri vyksta Švyturio daryklos teritorijoje. Kaip vyko viskas prieš kelis metus galite pasiskaityti alusalus.lt bloge, kaip viskas vyko pernai, galite pasižvalgyti mano įraše.

Pagrindinis skirtumas tarp pernai metų renginio ir šiųmečio – oras. Jis buvo puikus ir renginys, vykęs lauke, sutraukė masę žmonių. O kur yra masė, yra eilės, yra ilgas laukimas maisto, jis pasitaiko ne iki galo pagamintas, jis būna šaltas ir dar visko būna. O visa kita liko taip pat kaip ir pernai. Ekskursijos po gamyklą, maistas, alus, koncertas, įspūdingai atrodantys apsaugos darbuotojai ir pažįstami veidai.

Kalbant apie pažįstamus veidus, kur gi daugiau gali juos sutikti, jei ne prie atšautos statinės su Švyturio stautu 20 statinių, kurioje alus brendo 34 mėnesius? Jau iš toli pasimatė Jono barzda, o priėjus arčiau jau sveikinausi ir su breadandbeer.lt autoriais – Igne ir Pauliumi. Kaip tas, 34 mėnesius pagulėjęs? Man nepatiko visiškai, kitiems buvo visai nieko, bet iki gerai tikrai trūko.

Trumpam išsiskiriam, mes paklausom kelias Prūsaičio dainas ir vėl susitinkam mieste. Aplankom kelias rekomenduotas vietas. Viena iš jų GAYA. Alaus pasirinkimas geras, užkandžiai prie alaus labai geri, bet va valgytas, tas jau tikras, kebabas liko visai nesuprastas. Nuslenkam ir į Lapę, kuri kažkokiam alui pareklamuoti pasinaudojo nuotrauką iš šio blogo, kuri buvo daryta Vingiu Dubingiu aludėje. Už baro stovėjo žmogus, padaręs tą veiksmą, pavaišino mus visus. Riešutais.

Tai tiek tos Aludarių dienos, palieku nuotraukas, jos parodo kiek daugiau, nes pasakoti nelabai yra ką.

 

Written by Modestas

2016-09-13 at 15:05

Įrašyta kategorijoj Alaus daryklos, Aš ten buvau

Tagged with ,

Aludarių diena

with 3 comments

aludariu taure-26Jei renginys vyksta antrus metus iš eilės, Lietuvoje tai galima jau vadinti tradicija. Ir tokia tradicija tapo aludarių dienos šventimas alaus darykloje Švyturys. Pirmą kartą ji vyko pernai, buvo daug gerų atsiliepimų, tad šiais metais ten nuvykti susigundžiau ir aš.

Kaip viskas vyko pernai, nuosekliai ir vaizdžiai aprašė alusalus.lt. Dar pernai Raudonų plytų alaus dirbtuvės buvo vos užgimusios, o šiais metais jau galėjo pasigirti 9 į pasaulį išleistomis alaus rūšimis. Tarp jų ir pernai renginio metu nugalėtoju tapusio namudinio aludario alus Uosto naujokas. Vis dar man toks pats geras ir karts nuo karto vis ragaujamas. Šiais metais kažko panašaus į konkursą nebuvo, o būtų buvę gal visai ir įdomu.

Šiais metais apie renginį spėjo parašyti Bread and Beer, bei daug vaizdinės medžiagos galima rasti Švyturio FB paskyroje bei pasinaudojus hashtagu #aludariudiena.

Sugrįžimas į Švyturio alaus daryklą buvo smagus dar ir todėl, kad būtent nuo apsilankymo joje aprašymo ir prasidėjo šitas blogas. Taigi, praėjus daugiau nei 7 metams, žengiu į vienai dienai  visiems atvirą alaus daryklą.

Skaityti pilną įrašą »

Written by Modestas

2015-07-27 at 18:11

Įrašyta kategorijoj Alaus daryklos, Aš ten buvau, Renginiai

Tagged with ,

Leičių bravoras

with 4 comments

IMG_0066Aš sau vis uždavinėjau klausimą, kodėl apie šią vietą nėra jokių atsiliepimų. Kaip ne kaip, tai naujas alaus bravoras, įsikūręs jis ne kažkur užkampyje, o visai netoli Rotušės aikštės Vilniuje. Adresą netgi galiu pasakyti – Stiklių 5. Alaus žmogui lengviau bus, jei pasakysiu, kad tai tarp Bambalynės ir Leičių restorano. Beveik per vidurį.

IMG_0064Internetuose randu, kad jie dirba, kad išsivirę nemažai alaus rūšių. Ne šiaip kokių šviesus, tamsus, o porteris, IPA ir panašiai. Daug nesitikėdamas ištaikau progą ten užbėgti.Taip, tik užbėgti, ilgesniam pasisedėjimui ir vietos prisijaukinimui laiko nebuvo.

IMG_0073Užeinu. Moderniai įrengta vieta. Daug kranų. Lyg ir tai, ko ieškojau. Prie baro nieko nėra, o prie vienintelio užsėsto staliuko vyksta diskusija anglų kalba ir į mane nelabai kas kreipia dėmesį. Kiek luktelėjus nuo stalo, kurio nesimato nuo įėjimo pasirodo mergina, rankose nešina mobiliuoju, kuriuo visai neseniai užmušinėjo laiką. Kol aš nužiūrinėju alaus meniu, kuris tiesą sakant kiek nerealus, apie 10 alaus rūšių, su akcentu manęs bando išklausti ko aš čia užėjęs. Pamatęs meniu užrašą Green monster IPA, bandau provokuoti. Visas alaus rūšis verdate patys? Taip, net nesumirksėjusi atsako barmenė. Aš nieko įrodinėti čia neatėjau, todėl į diskusijas nesiveliu, nes jei čia bravoras, aš norėsiu jį apžiūrėti.

IMG_0076Barmenės paslaugumas ir paprastumas vis dėl to mane sužavi. Ji nuoširdžiai tiki tuo ką sako. Man pavyksta susitarti, kad aš gausiu paragauti visko, kas bėga iš kranų. Tiesa, įpilti mažą kiekį alaus sekasi sunkiai. Iš krano alus ne bėga, o veržiasi, spjaudosi, taškosi. Kol ji vargsta, aš klausiu ar galima pasižvalgyti. Lygiai taip pat nuoširdžiai išgirstu tariant taip. Einu link stiklinių durų, žvilgteliu į vidų, bandau atidaryti duris, jos atsidaro, einu į vidų. Bet nieko panašaus į daryklą nerandu. Tik brandinimo talpos su temperatūrinius režimus reguliuojančiais prietaisais. Viskas. Arba bravoras kažkur kitur, arba aš ne tas duris pravėriau, bet lyg ir daugiau jokių durų nemačiau. Grįžtu atgal prie baro. Čia man pripilta lagerio, dubbelio, bocko, porterio, kvietinio, IPA ir dar kažko. Ragauju. Viskas vienodai… nesubrendę ir beveik nesiskiria. Jauno, nesubrendusio beveidžio alaus skonis. Visur. Vienintelis Green monster kažkiek panašus į save, bet irgi per ne lyg jaunas.

IMG_0078Mūsų išskirtinumas yra galimybė prisėsti prie stalo ir paragauti alaus tiesiai iš krano,- porina man barmenė. Tą vakarą jie pajungę buvo kukurūzinį elį. Tiesa, su akcentu žodis elis skamba visai fun. Paragauti nesusigundau. Laikas jau spaudžia. Aš savo įspūdį susidariau. Jį būtinai reiks atnaujinti čia užsukus dar ir ilgesniam laikui. Tikiuosi iki to laiko atsiras daugiau ten apsilankiusių ir nepatingėjusių apie tai parašyti.

Written by Modestas

2015-06-25 at 07:00

Įrašyta kategorijoj Alaus daryklos, Aš ten buvau

Tagged with

Alaus darykla be alaus?

with 5 comments

Iki šiol alaus darykla-restoranas Bravaria buvo savotiška vieta, tačiau visada turėjo savo alaus. Nepamainomas 4 rūšis: premium, baltą, su medumi ir ajerų. Ir taip buvo nuo senų senovės. Nepasakosiu dabar apie kituose miestuose įsikūrusias (o gal ir ne?) Bravaria’as, apsistokime ties Vilniumi ir Kaunu. Nes taip nurodyta jų internetiniame puslapyje. Nes taip pasiskirstę facebook’e.

IMAG0643Šią vasarą šie restoranai buvo linkę paeksperimentuoti. Viskas labai gražu, alaus darykla lyg ir bando kažką naujo, kažkur link juda. Sveikintina. Bet vat sužinoti apie jų eksperimentus galima tik atsitiktinai. Vienas iš tokių pavyzdžių buvo Juodalksnio dūmo alus arba Aliaskos porteris.

Visai atsitiktinai užmatytas ir paragautas bei palikęs labai gerą įspūdį. Nešvarios, beveik juodos spalvos, silpnai putojantis ir kvape mažai ką turintis alus atsiskleidė tik paragavus. Skonyje labai smagiai žaidė medžio poskoniai, kurie persipynė su salykliškumu. Nei kokia proga išvirtas, nei kokios kitokios informacijos apie šį alų išklausti nepavyko. Jis tiesiog buvo ir jo po to nebebuvo. Šis eksperimentas buvo Kaune įsikūrusios daryklos darbas.

IMAG0752Kitas eksperimentas nuskambėjo kiek garsiau, bet tik tiems kas seka lietuviškus internetus apie alų. Nes tai buvo bendras darbas atvirasalus.lt aludarių ir tos pačios Bravaria daryklos. Tik šį kart veiksmas vyko Vilniuje. Tiesa dėl atvirasalus.lt ir šio alaus suplakimo į vieną krūvą teisingumo nežinau. Sakykim taip, namudiniai aludariai susitarė su komercine darykla ir išvirė alaus pagal pačių sukurtą receptą. Visą tą dalyką pavadino Licorne. Pagamino kiek mėgėjiškai atrodančius plakatus su alaus taurėmis pripiltomis alaus ir užvarvolintu logotipu bei prikabino jų restorane. Dar ant kiekvieno stalo buvo info apie naujieną restorane. Užsisakau. Atneša citrina nukabinėtoje taurėje. Aš visada pagalvoju, o neturėtų barmenas atsiklausti ar reikia citrinos užsisakius alaus? Na nesvarbu. Alus tamsiai oranžinės spalvos su tiršta puta ant viršaus. Ragaujant nepaliko alus nieko. Jokio įspūdžio. Ragauti dar, tikrai nesinori. Pasukiojau pasukiojau tuščią taurę ir nesupratau kodėl alus keliais litais brangesnis, nei standartinis Bravaria alus. Neradau aš jame ir išskirtinumo. O juk, atrodo, jis turėtų būti.

Atrodytų viskas juda Bravaria alaus daryklose-restoranuose nusistovėjusia vaga. Keturios rūšys alaus, nesibaigianti akcija karkai, karts nuo karto paeksperimentuojama ir visi laimingi. Bet tai berods bus tik praeitis. Kauno Bravaria’oje nebeliko Ajerų, Balto ir su medumi. Galima dar paragauti tik Premium. Dar jei norite, gali pasiūlyti Švyturio ekstra ir Kanapinio. Ir, kad alus vėl grįš, tikėtis nereikėtų. Į natūraliai iškilusį klausimą kodėl, buvo atsakyta trumpai – nepasiteisino.  Kokia situacija Vilniaus Bravaria’oje nežinau. Bet į Kauno Bravaria nebėra ko važiuoti…

Apie Bravaria alų

Apie Bravaria Kaunas daryklą

Written by Modestas

2013-09-14 at 20:56

Alaus darykla Bravaria

with 13 comments

Kuomet pradėjau prekiauti Bravaria alumi savo krautuvėlėje, man buvo labai keista, kuomet atėję pirkėjai vis klausdavo ar mes atsivežam alų iš Vilniaus. Kuomet pasakydavau, kad alus verdamas Kaune, jie stebėdavosi, nes vieni nežinojo, kad Bravaria restoranas ir darykla yra Kaune, kiti buvo įsitikinę, kad ten tos visos bačkos ir įrengimai yra tik dekoracijos. Ir tokių klausinėjančių ir besistebinčių buvo tikrai ne vienas ir ne du. Todėl nusprendžiau, kad reikia bent šio blogo skaitytojus supažindinti su Kaune įsikūrusia Bravaria alaus darykla. Beje, įdomus sutapimas, vos prieš keletą dienų, kuomet darykla buvo jau aplankyta ir galvoje sukosi kaip sudėlioti eilutes, kurias dabar skaitote, facebook’e atsirado kvietimas į ekskursiją po Bravaria daryklą esančią Vilniuje. Jie tokį dalyką rengia pirmą kartą. Kaune aš taip pat pasirodo buvau pirmasis, kuriam viską papasakojo ir aprodė, na, bet apie viską iš pradžių.

Skaityti pilną įrašą »

Written by Modestas

2011-12-08 at 14:16

Įrašyta kategorijoj Alaus daryklos, Aš ten buvau

Tagged with ,

Sambariai II. Kauno alaus darykla

with 18 comments

Antroji Sambarių diena prasidėjo netoli Kauno alaus firminės parduotuvės. Čia susirinko apie 30 žmonių. Mus pasitiko emmm… pareigų ir ten viso kito nepasakysiu, nenugirdau… Kauno alaus darbuotoja. Kieme trumpai buvom supažindinti su Kauno alaus istorija. Papasakojo, kad darykla įkurta 19 a. viduryje, Aleksandro Bliumentalio. Jis atvyko Caro valdžios paprašytas iš Šveicarijos, nes Kaune nebuvo išvystyta alaus pramonė.  Iš to pačio Caro aludaris išsinuomavo  sklypą ir ten pastatė daryklą. Pradžia daryklos datuojama nuo 1846 metų ir nuo to laiko su pakilimais ir nuosmukiais, bet be pertraukų buvo verdamas alus.

Skaityti pilną įrašą »

Written by Modestas

2011-11-02 at 10:17

Vieta kur gimsta stiklinis butelis (+video)

with 13 comments

Vieno pokalbio metu esu išgirdęs tokią frazę: kam alui bokalas, jei geriausias indas iš kurio jį reikia gerti jau išrastas. Tai – alaus butelis. Kiekvienas susiduriame su stikliniais buteliais, o alaus mėgėjai mėgaujasi specialiai šiam gėrimui sukurtais buteliais. 1998 metais plačiai Kalnapilio išreklamuotas BBH tipo butelis buvo pirmasis atvejis, kuomet tara susilaukė tokio dėmesio. Dabar jau didysis aludaris atpažįstamas iš jo firminio butelio. Tokius butelius turi Švyrutys-Utenos alus, Kalnapilio-Tauro grupė, ex-Ragutis. Juos gražiai vadina reljefiniais. Aš visą laiką buvau šventai įsitikinęs, kad šių butelių pasirodymas susijęs su užsienio investuotojų atėjimu į didžiąsias alaus daryklas. Ir jau nieku gyvu nebūčiau pagalvojęs, kad tokius butelius gamina Lietuvoje, vėl gi šventas įsitikinimas, kad ši tara yra importuojama. Tiesa pasirodė visai priešinga.

Mūsų parduotuvių lentynose esantys alaus buteliai pagaminti ne kur kitur, bet Lietuvoje, Kaune esančiame Kauno stiklo fabrike. Įdomu tai, jog 2005 metais subankrutavus stiklo fabrikui Aleksotas, jį perėmę Kauno stiklo akcininkai ėmė bendradarbiauti su aludariais ir pirmasis didelis kontraktas buvo pasirašytas dėl BBH tipo butelių gamybos. Bendradarbiavimas su aludariais ir leido atsistoti ant kojų fabrikui, nepamirštant dar ir to, kad panašus fabrikas užsidarė Latvijoje.

Atsitiktinai sužinojęs, jog visai šalia gaminami buteliai, nusprendžiau greituoju būdu ir trūks plyš tame fabrike apsilankyti. Į elektroninį laišką atsakyta buvo labai greitai. Dėl pokalbio buvau nukreiptas į Ritą Mitrikevičienę, Chemijos laboratorijos viršininkę. Po gan trumpo ir labai konkretaus pokalbio jau kitos dienos rytą stovėjau prie fabriko durų ir susitikęs su Rita, patraukiau apžiūrėti beveik 5 hektarų plote išsidėsčiusios gamyklos.

Skaityti pilną įrašą »

Written by Modestas

2011-05-07 at 15:41

Gintaro baras

with 3 comments

Labai nenoromis išsiruošiau išvykai į Molėtus. Kuomet kažko esi nepadaręs ar kažkam kažką skolingas ir žinai, jog apie tai tau bus priminta, dideliu entuziazmu, manau, nespinduliuotų daugelis. Na, bet įkalbėtas buvau nuvežtas į Molėtus. Juose įsikūrusiame Gintaro bare vyko klubo “Humulus lupulus“, kuriam priklausau, susirinkimas. Kol dėliojomės klubo veiklos gaires visiems metams, man vis labiau ir labiau aiškėjo į kokią gerą vietą pakliuvau. Bet apie viską iš pradžių.

Gintaro porteris

 

Remigijaus porteris

Prasidėjo viskas nuo Remigijaus virto kalėdinio porterio ragavimo. Pats porteris traukė akį savo išskirtinai sodria juoda spalva. Putos kepurė taip pat užsidėjo gausi ir tvirta. Na, bet gražiai neputojančio naminio alaus man dar neteko matyti. Labai patiko, kad alus yra sauso skonio, bet galbūt kiek per daug apyniuotas. Kalbant su Remigijum, jis pripažino, jog mėgsta apynius ir apyningą skonį, bet mano manymu, porteryje apyniai turėtų būti užslėpti, į viršų iškeliant kitus skonius ir aromatus.  .

Kol aptarinėjom kalėdinį porterį, baro savininkas atnešė savo alaus, o gavęs paragauti porterio, suskubo atnešti ir paties virto porterio. Gintaro (na aš vardo neklausiau, bet sakė, kad šeimininkas, todėl darau išvadą, jog Gintaro baro savininkas turėtų būti Gintaras) porteris tokios išskirtinės spalvos neturėjo. Spalva greičiau ruda, nei juoda. Skonis labai švelnus, minkštas. Aludaris pasakojo, jog naudojo penkių rūšių salyklą.

Vietoje verdamo alaus gavome jau ne paragauti, o tiek kiek norėjom. Pagal receptūrą alus turėtų būti 4,7%. Su menkais nukrypimais tokį stiprumą ir išlaiko. Pats alus labai gražios spalvos, drumstas, nors šiaip būna skaidrus, paprasčiausia mums teko ragauti dar ne visai baigusį bręsti alų. Skonis turi labai įdomų prieskonį, bet kiek aplinkui bandžiau visiems įrodyti, jog jis yra ir išklausti koks tai per prieskonis, likau su savo spėliojimais vienas pats. Jau turbūt darausi kitiems nuobodus su savo uostymais, taurės kilojimais, čepsėjimais ir klausimų uždavinėjimais.

Neištveriu ir pasiprašau pas savininką, jog leistų dirstelėti kur verdamas alus. Leidžia. Rūsyje pamatau mažą, tvarkingą alaus sistemėlę, kurios pajėgumų neužtenka numalšinti troškulį visiems norintiems. Alus subręsta per tris savaites, o parsiduoda per dvi, todėl vieną savaitę tenka pilti ne savo alų.

Daug investicijų pareikalavusią sistemą jau ruošiamasi plėsti. Ir net kelis kartus buvau patikintas, kad investuotų pinigų tikrai negaila, nes alaus virimas labai įdomus dalykas. Mes ragavome 10 virimo alų. Kaip pagalvoji, tai tiek nedaug.

Pakilus iš rūsio dar buvo galima pasižiūrėti kokią sistemą naudoja alui atšaldyti. Be to, grindyse pasirodo įrengtas stiklas, pro kurį matosi kur alus verdamas. Nespėjau išklausti kokius apynius, mieles naudoja, bet kaip supratau, jie ne standartiniai ir ne plačiai randami.

Va taip nesitikėdamas, labai smagiai pasibuvau, pasižiūrėjau į tai, ko galvojau, jog Lietuvoje nėra ir nesitikėjau, jog greitu laiku bus.

Written by Modestas

2011-02-08 at 03:24

Žywiec 2010: ką siūlo Lenkijoje mažieji?

with 5 comments

Važiuodami į Žywiecą buvom suplanavę aplankyti kelias lenkų mažąsias alaus daryklas. Na tiksliau ne suplanavę, o Remis suplanavo.

Kaip ten bebūtų pirma mūsų kelyje pasitaikė Czenstochovia darykla-restoranas. Deja buvom pernelyg ankstyvi ir durų mums niekas neatidarė, kad ir kaip beldėmės. Pati darykla atidaryta 2009 metų pabaigoje ir pasivaikščiojus aplinkui matosi, jog šeimininkų užmojis buvęs didelis ir yra didelis, tik šiuo metu viskas kiek pristabdyta.

.

.

.

.

Toliau sekė GAB daryklėlė (internetinis puslapis nurodytas ant etiketės neveikia). Ir čia niekas mūsų nenorėjo įsileisti. Tačiau šalia esančioje parduotuvėje pavyko rasti šios daryklos alaus. Piwo Zlote 5.5% ir Super Mocne 7.8% kiek pamenu nekainavo nė dviejų zlotų na ir vandenėlio su šiokia tokia spalva ir laipsniais neaprašinėsiu.

Įdomesnis galbūt Dragon’s Blood 5%

Pagal tai kas ant etiketės, tai raudonas alus, bet pagal stiklinės turinį tai nei raudonas, nei drakonas, nei kraujas. Jei nemėgstate gerti alų su puta, pavargsite laukti kol ji nusistos. Skonis paprastas, jaučiasi degintas salyklas ir vėliau kažkiek atsiranda kartumo. Nėra tai kažkuo išskirtinis alus, tik galbūt apipavidalintas gražiai.

.

.

.

.

.

.

.

.

Dragon’s Eye 5%. Apipavidalintas gražiai ir šis, o užrašas Stout suviliojo jo nusipirkti ne tik mane, bet ir kitus kartu važiavusius. Deja ir šis man įsimins tik dėl spalvos. Raudonumas pereinantis į bordo iki rubino spalvos, bet čia iškėlus taurę prieš šviesos šaltinį. Šiaip spalva kaip foto. Skonis rūgštelėjęs. Pats skonis ir visas alus blankesnis nei raudonasis jo brolis. Žinoma, apie juos internete pasiieškoję info rasite labai gražių atsiliepimų, kur skonyje bus atrasta kremo, pieno, šviežio sviesto poskonių. Man, deja, tai nepaliekantis didelio įspūdžio alus.

.

.

.

.

.

.

Trečias bandymas nors ką nors pamatyti visgi buvo sėkmingas. Browar Na Jurze pasitiko mus visu savo išoriniu gražumu. Iškarto visi užpuolėme barmenę, kuri papasakojo, kad pilsto šviesų 6.4% ir tamsų 6,2% alų, bei buteliuose galima įsigyti Boner Pils 4% ir Boner Mocne 6.6%. Ragautas pilstomas tamsus alus bokale atrodė per šviesus, daugiau į raudonumą. Na, o skonis su viską permušančiu kartumu. Gurkštelėjęs kelis gurkšnius šviesiai tamsaus alaus nupėdinau paskui Vidmą pasidairyti po teritoriją. Pro šalia įrenginėjamą SPA centrą esančius vartus patekom į vidinį kiemelį. Ten buvę darbininkai pasakyti kur daryklos valdžia negalėjo, todėl mes gan drąsiai ėjom kur akys vedė. O vedė jos pro atidarytas duris tiesiai į daryklą. Na daryklos vidus švarumu ir naujomis technologijomis nežibėjo. Vaikštant po patalpas sutikome ar tai darbuotoją, ar tai viršininkėlį, kuris ėmė atsakinėti į mūsų klausimus, nors iš žvilgsnio buvo matyti, kad nelabai suprato kas mes tokie ir kam jis čia tuos klausimus atsakinėja. Tiesa pasakius jo atsakymai taip pat nebuvo tikslūs. Mat anot jo darykla atidaryta 1999 metais (tikroji data 1997 m.), verda ir visada virė tik tris alaus rūšis, nors aš pats pažiūrinėjęs iš barmenės gautas etiketes ir pačioje biržoje paklausinėjęs suskaičiavau apie 8 rūšis. Na kaip ten bebūtų tai šeimos verslas, priklausantis vienai šeimai. Vienu virimu jie gali išvirti 2000 litrų alaus. Daugiau klausimų nesugalvojome ir buvome palydėti link išėjimo.

Paminėti reikėtų ir pirktą butelinį jų alų. Boner Pils tą kartumą išlaikęs besąlygiškai. Ir kai toks silpnas, bet kartus alus, gerti jį reikia valios. Užkliuvo dar ir puta. Ar čia taip sutapo ar įpyliau kažkaip kitaip, bet puta ant tiek tiršta, kad gali pjaustyti peiliu, o burnoje gali kramtyti… Boner Mocne to užmušančio kartumo jau neturi, bet ir jis, jei ne tas išskirtinis kartumas, būtų niekam tikęs.

Written by Modestas

2010-06-29 at 08:36

<span>%d</span> bloggers like this: