Lauktuvės iš Lenkijos

Atrodo Lenkija čia pat ir gali pats ten nuvažiavęs parsivežti alaus. Bet apie tai kitą kartą.

Kartais taip nutinka, kad draugai paklausia ką parvežti lauktuvių ir tu nežinai ką pasakyti, nes dažniausiai žinai tik šalį į kurią jie vyksta ir daugiau beveik nieko. Tada tarsteli kažką abstraktaus. Tačiau šiuo atveju, kurį noriu Jums papasakoti, buvo kiek kitaip. Žinojau tikslią vietą iš kur bus vežamos lauktuvės, žinojau net gi konkrečią parduotuvę ir net turėjau internetinį puslapį, kuriame realiu laiku yra jų asortimentas. Ir net gi laiko turėjau ne čia ir dabar, o galėjau ramiai pasirinkti.

Išsirinkau ir nusiunčiau tokį sąrašą:

1. AleSmith Speedway Stout

2. Artezan Samiec Alfa BA

3. Pinta Imperator Bałtycki

4. Doctor Brew Molly IPA

5. Widawa Porter Bałtycki Wędzony

6. Hopkins Mowa Cieni

7. Hopkins Mississippi

8. Hopkins Transfuzja

9. Hopkins Lśnienie

10. Hopkins Angelene

Pirmi penki buvo pasirinkti, nes ratebeer.com overall’as sukasi apie šimtuką, o tai yra maksimumas. Kiti penki pasirinkti, nes norėjosi išbandyti naują bravorą. Iš 10 alaus rūšių mane pasiekė 4, iš kurių tik dvi atitiko tai, kas nurodyta sąraše. Kodėl taip atsitiko? Priežastis labai paprasta. Pirmi trys alūs toje parduotuvėje tikrai būna, tačiau užsakomi tik du kartus per metus ir limitas tai parduotuvei dvi dėžutės. Dažniausiai toks alus atkeliauja iki parduotuvės ir net nepastovi ant lentynos, nes būna užsakytas pastovių klientų iš anksto.

Sąraše ketvirtu numeriu įrašyta IPA atkeliavo, bet lengvesnė jos versija. O penktoje vietoje esantis Porter’is atkeliavo toks koks turėjo atkeliauti ir dar buvo pridėta geresnė jo versija, brandinta romo statinėje. Beja, yra versija brandinta burbono bei brendžio statinėse. Gaila, bet brandinta romo statinėje vertinama prasčiausiai.

Ragauti pradedu nuo sesijinės IPA Doctor Brew Little Molly 5% 50 IBU. Taurėje gražios tamsios geltonos spalvos alus, kuris drumstas. Standartinė, niekuo neišsiskirianti puta. Alus aromatingas, puikiai nosį glosto apynių aromatai. Geriasi alus kaip tikras sesijinis alus, lengvai ir nekliūdamas. Po kiek laiko ima ryškėti kartumas. Labai smagi puiki IPA. Originali jos versija turėtų būti išties nuostabi, reikės ateityje paieškoti.

Nuo sesijinės IPA’os peršoku ant stauto Hopkins Angelene 7,8%. Po pirmo gurkšnio akys virsta iš orbitų, jau senai begėriau sotų alų, o šis vienas iš geresnių sotaus alaus pavyzdžių. Alus tiesiog juodas, jokių ten rubino spalvų prieš šviesą, jis tiesiog juodas. Puta nutamsėjusi, kol jos daugiau ji šviesesnė, jai susmukus ji patamsėja. Naudoti miežių dribsniai, skrudinti miežiai, skrudinti kviečiai, ąžuolo drožlės, džiovintos slyvos jau aromate sukuria visko tiek daug, kad atsirinkti tampa sudėtinga. Nesudėtinga atskirti tik gerai išreikštą vanilės aromatą, kuris susimaišęs su degėsiu, džiovintomis slyvomis, kava, šokoladu suapvalėjęs ir labai malonus. Skonis labai intensyvus, sotus, vanilė ir čia niekur nedingsta. Skonis suapvalėjęs, minštas, karts nuo karto išlenda puikiai pažįstamas džiovintų slyvų skonis.

Toliau rūkytas Baltijos porteris Widawa Porter Bałtycki Wędzony 7,5%. Reitingai reitingais, kurie labai aukšti, bet šis alus ne man. Per sunkus, per daug rūgštus.

Widawa Porter Bałtycki Wędzony Rum BA 9,5%, nors ir vertinamas daug prasčiau už savo originalą, pasirodė daug priimtinesnis. Apvalesnio skonio, ne toks rūgštus, saldesnis.

 

Sakiškių Tripel

Sakiškių Tripel 9,5% prekyboje pasirodė metų sandūroje, tad dabar jau praėjo geri du mėnesiai nuo jo pasirodymo. Nupirktas jis buvo iš karto, tik pasirodęs Kaune. Taip jau sutapo, kad šio alaus buvo paragauta pirkimo vietoje, nes su manim tuo metu buvo daugiau žmonių. Jau tada visiems iki vieno užkliuvo alaus išvaizda. O ir paragavus, vertinimai buvo ne kokie. Plaukiojančios mielės ir į molį panašus alus bylojo, kad Sakiškių aludariai arba paskubėjo jį paleisti į prekybą arba kažkur kažkas nesigavo.

Man pačiam sunku suvokti, kad taip atrodantis alus galėjo pasirodyti prekyboje. O dar sunkiau suvirškinti tą faktą, po to, kai iš Sakiškių pusės buvo transliuojama apie kokybę, brangias žaliavas. Nepamirškim ir alaus kainos, kuri yra aukštesnė, nei vidutinė. Ir visa tai sudėjus jie lengva ranka paleido tai į rinką. Per brangu išpilti? Vartotojas vieną klaidą atleis? O gal jis mažiausiai rūpi?

Kol aš palikau alų nusistovėti šaldytuve keliems mėnesiams, vis viename ar kitame pokalbyje paliesdavome Sakiškių alaus temą ir beveik su visais prieidavome vieną bendrą išvadą – aludariams koją kiša arogancija ir kritikos atmetimas. Tačiau čia reikėtų stabtelėti ir kritikos strėles pristabdyti. Būta gandų apie kelias naujas jų rūšis, tačiau jos taip ir nepasirodė. Viena iš jų stautas su kokoso drožlėmis, kitas kažkas ką vertą pasidėti net brandinimui taip ir nepasirodė. Nors lyg ir buvo išvirta. Tad, galbūt, atsiliepimai aludarių ausis pasiekė. Ir dabar naujienomis jau vadinamos senos alaus rūšys su patobulintais receptais. Kaip antai Saison su ruginiu salyklu.

Ir štai atėjo diena, kuomet leidau sau ištraukti iš šaldytuvo buteliuką liūdnai pagarsėjusio alaus. Susistovėti alui nepavyko ir per kelis mėnesius. Kad ir kaip atsargiai buvo alus pilamas, mielių perteklius vis dėl to viską sugadino. Tiesa mielių dribsniai matyti pirmą kartą ragaujant metų pradžioje, dabar susmulkėję. Alus nešvarios molio spalvos ir taurėje labai nesižiūri. Palaukiu pusvalandį, bet nuosėdos labai nenoriai sėda į dugną. Aromatas salsvas, nėra alkoholio užuominų. Alus sausas, pilno kūno, vos jaučiamas saldumas. Ne visuose gurkšniuose jaučiamas alkoholis. Bet man kaskart vis buvo sunku gaudyti kažką aluje, buvau užsiciklinęs ant jo išvaizdos ir tai per ne lyg blaškė. Iš 0,33l buteliuko nemažai pasiliko butelyje, nes bėgo drumzlės. Taurėje alaus taip pat pasiliko nemažai. Tad paragavimui buvo likę nedaug. Dar vienas šūvis pro šoną iš Sakiškių pusės. Sėkminga pradžia jau senai pamiršta, paskutinės partijos nuvylė, o šis beveik pribaigė tikėjimą, kad gali būti gerai.

Davros Chicago’s alus

Šią vasarą važinėjantis po Lietuvą teko apsilankyti ir Pakruojyje. Ten yra firminė Davra alaus parduotuvė. Alus joje bėga nenutrūkstama upe. Pilna jų atributikos. Tokia smagi vietelė. Ir nors alaus ten buvo nusipirkta, atskiro įrašo nebuvo. Nors vis galvoju, kad seniau ragautas rūšis reiktų aprašyti iš naujo.

Būnant firminėje parduotuvėje ir stebint iki negaliu išbaigtą šios vietos įrengimą, jaučiasi vienas labai svarbus dalykas- alaus darykla Davra turbūt viena iš pirmųjų, kurie puikiai susitvarkė finansus. Ir tiems finansams susitvarkius, tapus nepriklausomiems nuo rinkos svyravimų, aludariai nepuolė eksperimentuoti, kažko keisti, veržtis ten kur jų galbūt ir nereikia. Tiesiog toliau virė alų, tiekė tiems kam jo reikėjo ir viskas pas juos klojasi iki šiol labai gerai.

Tas neeksperimentavimas lėmė tai, kad alaus rūšių gausos Davros aludariai neturi. Naujienomis taip pat nedžiugina. Todėl pasirodęs naujas alus yra šiokia tokia naujiena.

Ką geriausiai moka Davros aludariai, tai puikiai išgauti šieno, žolės salyklinį poskonį. Jų verdamas Daujotų alus puikus to pavyzdys. Jis veik toks pats visada ir niekaip neatsibosta.

Naujas Davros alus Chicago’s 5,6% lygiai taip pat gali būti charakterizuojamas. Puikaus salyklinio poskonio alus ir nuo Daujotų jis skiriasi tik tuo, kad panaudotas karamelinis salyklas. Karamelinis salyklas suteikia alui puikią rubino spalvą, duoda saldumo, kuris vėliau ima įkyrėti, bei alui duoda tvirtesnį kūną.

Šio alaus paieškos gali ir užrukti, o jį radus būkite pasiruošę nepagailėti daugiau nei 3€.

Siledos bardakas

Lapkričio pradžioje ragavau Gurmans alų, spjaudžiausi, keiksnojau ir sakiau, kad daugiau niekada. Bet tik tie patys išsileidžia alų pavadinimu Velnio kraujas, paleidžia naują taurę ir aš vėl lipu ant to pačio grėblio.

Nežinau kaip kituose miestuose, bet Kaune naujai atidaromose prekybos centruose įsikurdinėja Alaus meistrai. Ten pirkau ir pirmus Gurmans alaus pavyzdžius. Jokio įspūdžio tos vietos nepaliko. Atėjau, pamačiau, pamiršau. Bet kai aš skaičiavau Sakiškių alaus rūšis ir sakiau, kad jų tempas yra nerealus, ėmė lysti informacija, kad Alaus pirkliuose galima ne ką mažiau naujienų nusipirkti.

Visos naujienos pilstomos. Kadangi jų daug, kad visas paragauti gali tekti apvažiuoti ir ne vieną parduotuvę. Nes tai neturi, tai neatvežė, tai pasibaigė, tai bačka brokuota pasitaikė, pajungt negali. Ir kiek ten ko iš tikro išvirta jau reikia spėlioti. Štai ant etiketės, kurią klijuoja Raudondvario plente įsikūrusi pilstykla, galima suskaičiuoti 12 išvardintų alaus rūšių. Ant etiketės, kurią klijuoja Krėvės prospekte įsikūrusi pilstykla, jau tik (?) 11 rūšių. Bet tos rūšys ne visos vienodos, pavadinimai skiriasi, kai kurių vienur yra, kitur nėra. Bardakas totalus.

Įdėsiu kelias nuotraukas, kam bus įdomu pasistudijuoti, galėsit pasididint ir pasižiūrėt kas ten kaip su etiketėmis ir rūšimis. Nes pridėti vienodų nuotraukų su bambaliais nei šis nei tas. Tiesa, dabar jau etiketės suvienodintos, ant jų puikuojasi keturių Kaune esančių vietų adresai ir rūšių likę 11, iš kurių dvi Gubernijos. Etikečių kolekcininkams užuojauta.

Keliaujam prie alaus. Kadangi jo daug, jis skiriasi nežymiai, tai ir perbėgsiu per visas trumpai ir neišsiplėsdamas.

Išplaukęs rytas 6,3%

Alus skaidrus, spalva graži, tamsiai gintarinė. Alus maloniai geriasi, salsvas. Toks, sakyčiau, geras darbinis alus, kuriam ir kūno netrūksta, o saldumas tik papildo.

Gurmans Cherry 6,6% ir Vyšnių Kriek 5,5%

Atrodytų, kad tai vienodi alūs, tik pavadinimai pamaišyti, bet mane patikino, kad Cherry yra kaip alaus kokteilis su vyšnių sultimis, o Kriek tai jau tikrai Kriek. O rezultate Cherry labai stiprus sunkus alus su jaučiamu vyšnių kompotu. Vadinamasis Kriek jau kiek geresnis ir ta vyšnia tokia, kaip nuo medžio nuskinta ir neprisirpusi iki galo. Tas rūgštumas puikiai jaučiasi ir netgi visai tinka.

Gurmans Chocolate 6,0% ir Gurmans Coffee 5,5%

Dar du beveik vienodi alūs, kuriuose perspausta su degintu salyklu. Alus bent jau putoja gražiai, o visa kita nieko gero. Coffee saldus, sunkus, šokoladinis kiek ramesnis, kartesnis, bet viskas pabėgę ir labai nenoriai geriasi.

Kauen Craft Stout’as 6%

Kas tas Kauen neklauskit, nežinau. Bet alus geras, sausas. Visas gerumas poskonyje, kuriame išryškėja sausas kartumas, kuris tiesiog puikus. Pilno kūno, bet tirštumo norėtųsi daugiau, nes geriasi per daug lengvai, kaip tamsus alus, o ne stautas.

Velnio Kraujas 8,8%

Tokį alų pirkdamas niekada nežinai ant ko užtaikysi, vis gi šis pasitaikė įdomus. Sunkiai apibūdinamas alus, bet paragauti jo reikia. Pats geriausias ir įdomiausias iš viso šito bardako.

Dar buvo ragautas Kauen Tamsusis Elis ar tai Craft Elis, bet net neverta apie jį rašyti.

Vilniaus alaus IPA (american)

Ilgai pristatinėjęs eilę lagerių variacijų Vilniaus alus ryžosi išties kažkam naujo. Bet vėl gi, limituota partija, vos kažkiek ten butelių. Kodėl kažkas kiek kitokio Lietuvoje eina į tokias limituotas partijas man lieka klausimu.

Eksperimentuoti Vilniaus alus nusprendė su IPA ir pasirinko jos variaciją – American IPA 6,3%. Čia į gilius samprotavimus nesileisiu, tik paminėsiu, kad panaudoti apyniai (Chinook, Citra, Cascade, Amarillo) sutinkami ir kitose lietuviškose IPA’ose. Bet jei jau american tai american.

Alus puikios tamsiai gintarinės spalvos. Putoja gražiai, puta stipri, gali suformuoti kokią nori kepurę. Kvape jaučiami apyniai, tačiau jų norisi daugiau. Pirmas gurkšnis pilnas apynių skonio, bet ne kartumo. Ir kai jau lauki poskonyje iškylančio kartumo, jis tik dingsta ir ateina saldumas. Geri dar ir dar, o kartumo kaip nėra taip nėra. Tik liekamasis saldumas. Jei šį alų vertinti kaip stiprų lagerį ar bock’ą, būtų labai ir labai gerai. Bet iki IPA’os jis netraukia ir IBU 58 čia nė su žiburiu nerasi. Dar prie gerumų nereikia užmiršti, kad alus stiprus, o alkoholio pojučio nėra, nei skonyje, nei kvape, nei gomurio šilumoje. Šį dalyką paslėpti pavyko labai gerai. 

Dundulis dar kartą atiduoda duoklę paprastumui ir idėjos jėgai

Man patologiškai patinka geros idėjos. Nesvarbu kokia tai būtų sritis. Tiesiog kaip mažas vaikas žaviuosi kažkieno idėjomis, paprastomis, mano galvoje (kaip ir Jūsų) galėjusiomis kilti, bet nekilusiomis.

Idėjų, fantazijų žmogus gali turėti daug. Tačiau ne ką mažiau svarbu tas idėjas sėkmingai įgyvendinti.

Lietuviškame alaus pasaulyje geriausią idėjos ir rezultato santykį turi Dundulis. Kaskart pasiimi jų naujo alaus butelį į rankas ir gali suprasti, kad buvo idėja ir ji materializavosi. Bet visų pirma buvo idėja, o ne verdu, kažkas gavosi, sugalvojau kaip visa tai apipavidalinti ir paleidau. O tuo labiau pas juos nėra ir taip, kad yra mintis, bet rezultatas kažkaip nesigavo, bet jei jau išvirėm, prašom ragaukit.

Su Cirulis Pils 4,9% viskas nuobodžiai gerai, kaip ir iki tol ir visada. Idėja aiški ir suprantama – išvirti precizišką alų ir pasilygiuoti į vokiečius. Čia truputį ironizuoju. Bet kaip ten bebūtų idėja labai aiški – atsigręžti į klasiką, pastūmus eksperimentus į šoną. Ir Dundulis tai daro taip pat kaip ir eksperimentuoja. Pas juos paprastai niekada nereikš prastai.

Pilnėjant taurei gelsvo, silpnai putojančio alaus, į nosį pradeda prašytis pirmi saldoki apynių aromatai. Arba medaus natas sukuria salyklas, bet per apynius sunku išskirti. Alus geriasi lengvai, salyklo ir apynio peštynės lieka visą laiką kol taurėje yra alaus. Viename gurkšnyje viršų ima apynys, kitame salyklas. O vat ant gomurio sėda kartumas, nuosaikus, bet kaip pilsneriui pats tas. Iki vokiško preciziškumo pritrūko visai nedaug – mažiau angliarūgštės kutenimo.

Dar daugiau apie idėją reikia kalbėti kalbant apie kitą, kooperuojantis su Pabaltijo kolegomis, išvirtą alų. Baltic Way 5,6% alus buvo išvirtas Baltijos kelio ir Pabaltijo valstybių nepriklausomybės jubiliejui ir jį virė Dundulis, estų Tanker ir latvių Malduguns. Nežinau kaip ten su latviais ir estais, bet Dundulis ir patriotiškumas, lietuvybė ir visi tie reikalai neatsiejami.

Koks iš viso to alus gavosi? Įdomus, turbūt vienas iš įdomiausių alaus rūšių kokias man teko ragauti. Kadagiai, rūkytas salyklas ir kitos, jau standartinės, alaus sudedamosios dalys padarė savo. Geri ir nesupranti ką. Ne ne, kad tai alus nesuabejoji, bet kas tai per alus gali spėliot ir spėliot. Ir to 0,33L neužtenka net į pusę klausimų atsakyti. Visaip galvojau kaip apibūdinti šį alų, bet geriau nei apibūdino jį breadandbeer.lt kažin ar sugebėsiu. Tai tiesiog crazy alus.

Prieš tave stovi tuščia stiklinė, tu sėdi ir galvoji, kiek daug jau išvirta Dundulio. Dar kelios naujienos šąla šaldytuve, gandai sklinda apie dar kelias naujienas. Pakrapštai pakaušį – ir iš kur visos tos idėjos ateina?..

Lenkija. Porteriai

Pagaliau linksmoji dalis. Ten kur aš jaučiuosi geriausiai – porteriai. Ką moka lenkai virti, tai porterius. Ten nuvažiavę galite imti bet ką, bus gerai arba labai gerai. Taip buvo ir šįkart.

Pradėsim nuo to, ką galima nusipirkti ir Lietuvoje – Grand Imperial Porter 8%. Tiesa čia išlindo tokia smulkmena. Man grįžus iš Lenkijos Alaus biblioteka savo FB patalpino įrašą būtent apie šį alų. Ir ten nurodo, kad jo stiprumas 7,2%, nors tokio stiprumo niekur nesu matęs šio alaus. Tai arba ten įsivėlusi klaida arba jie turi tai, ko neturi niekas.

Taurėje alus tamsus, bet ne toks tamsus koks galėtų būti. Ruda spalva visgi lenda. Puta vos patamsėjusi, jos mažoka. Ji nevirsta iš taurės, o tiesiog yra. Aromatas pilnas skrudėsio, karamelės. Skonis puikus, puikiai suvaldytas saldumas, salyklo rūgštumas. Kūnas pilnas, bet kartu jam kiek trūksta solidumo. Alus neišsausėja. Poskonis stiprus, tvirtas, ilgai besitęsiantis, šokoladinis. Tokį kartumą, kokį turi poskonis, turi juodas šokoladas. Ir poskonis trunka ilgai ir po kiekvieno gurkšnio gerėja, stiprėja, užpildo. Porteris geras, bet iki labai gero jam trūksta to tokio užtikrintumo. Dabar alus, imperinis porteris, geriasi lengvai ir tik geras poskonis jam duoda energijos. Aš iš porterio noriu rezultato iš karto, o po to tik desertui poskonis.

Black Boss Porter 8,5% į taurę subėga visiškai juodas. Puta tiesiog pasaka, tikras kremas, tamstelėjusi. Aromatas silpnokas su karamelės likučiais. Skonis užpildo iš karto. Šis turi tai, ko trūko pirmąjam – pilnumo, sotumo jausmą. Visgi pirmam absoliučiam įspūdžiui trukdo saldumas. Man jo per daug. Nors alus užpildo, bet nesijaučia jokio minkštumo. Kuomet grįžta poskonis, alus dar pagerėja, užslopinamas saldumas, paliekant jam tik lengvą raziniškumą, sumaišytą su kava, juodu šokoladu. Tiesa pasakius iš šio alaus nesitikėjau nieko, o gavau tiek, kad ilgai pamiršt negalėsiu. O dar kai išgooglinau, kad jo šita versija skirta eksportui ir yra piktesnės 9,4% versija, pasidarė įdomu nejaugi gali būti geriau.

Komes Porter Baltycki 9% į taurę bėga kaip smala. Tirštas, juodas, puta pasidengia gerokai nusidažiusi ruda spalva. Daugelis tokią putą vadina kavos pavadinimu – Mocha. Reikia gal ir man šitą išsireiškimą įsivest. Aromatas pilnas kavos, karamelės. Kuomet paragauji ir pirma mintis būna, kad saldu, gal ir nėra gerai. Lauki kol tas saldumas nublanks, kaip buvo prieš tai, bet jis lieka visą laiką ir niekur nedingsta. Labai puikiai paslėptas alkoholis, nes aš neišvengiu to alkoholio ieškojimo kai matau tokius laipsnius ant butelio. Visas stiprumas kaip ir prieš tai buvusių poskonyje. Jis vėl puikus, stiprus, su visa puokšte skonių, kuriuos, tikiu, kiekvienas identifikuotų kitaip.

Tokie porteriai turi keliauti į rūsius ir ten gulėti. Po gero laiko jie skoniu taptų dar stipresni. Kaip bebūtų Lenkija vis dar tebėra gerų porterių šalis ir negrįžkite iš jos bent su vienu tokio alaus buteliuku.

Lenkija. Kas papuolė po ranka

Toliau apie Lenkiją. Šįkart nuobodu ir prabėgom. Čiumpu pirma kvietinį Namyslow Biale Pszeniczne 5%. Vis gi įdomu ar bus dar vienas limonadas.

Alus taurėje baltai geltonos spalvos, drumstas. Kvape citrinos nesijaučia, bet kvapas kvietiniui tinkamas. Ragaujam. Muilas. Aš kuomet ragavau Utenos Mr. Hops niekaip neradau apibūdinimo tam vėlimuisi burnoje ir tam alaus keistam tirštumui. Ir internetiniuose komentaruose užmačiau tam puikiai tinkantį apibūdinimą – muiluotas arba muilas. Tai va šis kvietinis būtent toks. Ir viskas. Nėra čia daugiau ką rašyti.

Toliau katinai. Į Lietuvą šis alus atkeliavo tik dėl to, kad namuose yra išprotėjusių dėl kačių ir net katinas ant etiketės ar kamštelio priverčia pasirinkti nevalingai. Pirmas į taurę keliauja Pan Kot Chmielowy 6%. Pirmas, nes butelis aukštesnis už antrąjį ir greičiau pakliuvo po ranka. Ir šiaip butelis baisios žalios spalvos. Be alaus, tuščias, dar baisesnis. O alus toks na… lenkiškas. Eilinis lageriukas su Lenkijos pramoniniams lageriams būdingu prieskoniu. Susigėrė, gan smagiai ir pasimiršo.

Antrasis su katėm Bialy Kot 5,5%. Senas geras būdas visą info sugrūsti ant priekinės etiketės. Galinės šis alus neturi. Butelio forma irgi įdomi. Nors ir rašo, kad originali receptūra, bet originalumo aš nerandu. Toks pats lageris su kažkokiu prieskoniu ir tiek.

Ateina pagaliau eilė IPA’ai. Nors Lenkijoje IPA’u daug, bet prekybos centruose jų rasti sekėsi sunkiai, reikia jų ieškoti specializuotose parduotuvėse. Pilam Lubuskie IPA 5,6%. Taurėje tamstelėjęs alus su gražia puta. Aromatas apyningas. Ant etiketės apynių pripiešta nemažai: Citra, Amarillo, Chinook, Cascade, Zeus, Centennial. Šįkart kartumas tvoskia iš karto, nieko nelaukdamas. Bet trumpai ir neužgožiančiai. Vėliau kartumas grįžta ir viską užpildo, bet vėlgi, visko saikingai, atrodo tiek kiek turi būti. Aš vis gurkšteliu ir po kiekvieno gurkšnio linkstu prie to, kad IPA gera. Kartumas šiame aluje žaidžia, kūnas stiprus, yra papildomi skoniai. Visai pasisekusi IPA.

Ir pabaigai pasiliktas alus pirktas dėl etiketės. Čia visų pirma. O tik paskui tik dėl įdomumo gal doppelbock patiks. Taigi Manufaktura Piwna Dubel 7,9%. Tamsokas, mažokai putos. Kvape daug saldumo, karamelės. Geriasi alus sunkiai. Daug saldumo, karamelės, salykliškumo, mažai kartumo, kartais per saldumą jo nelieka visai. Nors rašau, kad geriasi sunkiai, bet ne dėl laipsnių, apie juos nepagalvojau nė karto ragaudamas. Pats iš savęs ir sunkaus kūno alus varginantis. Atmetus visa tai, kad tokie alūs man niekada nepatiko, šis, kaip stiliaus atstovas man tinkamas. Idėja jo aiški ir puikiai perteikta.

Browar Kormoran

Kormoran alaus darykla turi daug alaus rūšių. Mano lankytoje parduotuvėje buvo keturios rūšys, vienas lageris, vienas su medumi (kas Lenkijoje privaloma, kaip pas mus šviesus, tamsus, kvietinis). Šių parsivežti atsisakiau, nes alaus su medumi net ir dėl statistikos atsisakau.  Bet witbiero ir IPAos paragauti nepraleidau progos. Mane papirkti pasirodo labai lengva, tvarkinga graži etiketė, spalvotas kamštelis ir aš tokį alų jau tempiu namo.

Kaip visada pradedam nuo silpnesnio Witbier 4,6%. Taurėje alus žiūrisi gražiai, šviesus, su gražia puta, bet ji ne tokia tiršta kokios norėtųsi iš kvietinio. Be to, matosi mielių nuosėdos, kurių reikia palaukti, kol jos nusės ant taurės dugno. Kvapas limonadinis, citrina. Geriasi stebėtinai gerai, net smagiai. Bet tada nusipurtai ir suvoki, kad tas paprastumas papirko, nes tai daugiau radleris, nei kvietinis. O juk limonadą smagu gerti. Kai grįžti prie jo kaip prie kvietinio alaus, toks smagus jis nebesirodo. Gražiai žaidžia angliarūgštė. Jei Lenkijoje įsigalėjęs dalykas iš kvietinio daryti citrinuotą gėrimą, tuomet nieko gero.

Važiuojam toliau su Amerrican  IPA 6%. Pirma Lenkiška IPA ir tikiu, kad ne pati geriausia. Tamsoka spalva, graži puta. Aromatas pilnas apynių. Geriasi lengvai, visas kartumas pareina poskonyje. Ant etiketės pripiešta apynių tiek, kad užtektų keliems alums: Chinook, Cascade, Centennial, Citra, Mosaic, Amarillo. Kai praeina pirmas kartumo smūgis pradedi ieškoti IPAos, bet jos čia nėra. Aš visada sakiau ir sakysiu, IPA ir stipriai apyniuotas alus man ne tas pats. Apyniai turi derėti, papildyti vienas kitą, o ne tiesiog būti. Taip, alus smagus, geriasi puikiai, net stebina, kad iš plačiai randamo alaus galima tai gauti, bet be kartumo norisi kažko daugiau.

Kol kas Lenkija atrodo gerai, tik kvietiniai gąsdina, kad nebus nieko gero.

Žywiec alus

Jei norite paragauti gero, įdomaus ir įvairaus alaus, Jums nereikia labai toli keliauti. Užtenka nuvažiuoti į Lenkiją. Paskutiniu metu iš ten alaus mėgėjai atsiveža tiek nuostabaus ir vienas už kitą geresnio alaus, kad to nepastebėti tiesiog neįmanoma. Ir nuo Lietuvos sienos toli važiuoti nereikia. Ir dar vienas ir, aš kalbu ne apie importinį alų, kurio pilna ir Lietuvoje, bet apie jų vietinių bravorų išvirtą alų.

Specialiai parsivežti alaus aš nevažiavau. Tiesiog atostogų metu užėjau į didesnį prekybos centrą ir rinkausi ko buvau nematęs. O nematęs buvau labai daug ko. Taip pat Lenkijoje apstu specializuotų alaus parduotuvių, kuriose pardavinėjami mažesnių alaus daryklų alūs. Labai dažnai galima sutikti ir lietuviško alaus. Ypač pilstomo. Gali būti netgi taip, kad pilstomas tik lietuviškas, o butelinis jau įvairus. Tokioje parduotuvėje teko matyti Švyturio Old Port Ale, kurio Lietuvoje jau senokai nebėra.

Jei važiuoti į Lenkiją su tikslu parsivežti alaus, kaip jo rasti man papasakojo kolekcininkė Lina. Lina, nepyk, jei kažką ne taip nupasakosiu, bet taip ieškojau pats sau ateinančiam apsilankymui Lenkijoje, taip siūlau pabandyti pasiieškoti ir Jums. Taigi, viskas labai paprasta. Einame į ratebeer.com puslapį. Ten spaudžiam Ratings. Dešinėje pusėje yra toks dalykas kaip Top beer by country, spaudžiam ten ir pasirenkam Lenkiją (Poland). Atsivers visas sąrašas geriausių Lenkijos alų. Spaudžiat ant bet kurio Jums patikusio ar to, kurio norėtumėte paragauti. Tarkim aš paspaudžiau ant šiuo metu geriausio Pinta Imperator Bałtycki. Atsiveria dar vienas puslapis ir va jau jame yra tai ko Jums reikia. Dešinėje pusėje yra Locate Sellers. Ir Jums žemėlapyje parodo visas vietas kur galima to alaus nusipirkti. Žiūrit ar ta vieta stipriai nenutolusi nuo Lietuvos ir viskas, adresas yra, sėdat ir važiuojat parsivežti alaus. Tik to pačio nebandykit su Lietuva. Pas mus reitinti alus nėra pats populiariausias užsiėmimas, tad duomenys ten tokie so so.

Šiame ir kituose artimiausiuose įrašuose pažvelgsiu į alų, kurį parsivežiau. Ir tai bus ne daugiau kelių procentų to, ką galima parsivežti iš Lenkijos. Be to, tai ir ne geriausia, ką ten galima rasti. Tai tiesiog random alūs rasti prekybos centre.

O pradėsiu nuo savo senos ir nerūdijančios meilės – Žywiec alaus. Nežinau kodėl, tiesiog taip jau yra. Tai nėra geriausias, ginkdie, alus Lenkijoje, bet kažkokie sentimentai yra ir be jo iš Lenkijos aš negrįžtu. Ir dabar jie seka tomis pačiomis tendencijomis, kaip ir mūsų didieji aludariai. Protina žmones apie stilius, kokios temperatūros alų gerti, iš kokio stiklo ir panašiai. Bet jie daro kitaip nei Lietuvoje. Pas mus Švyturys tam turi Raudonas plytas, Kalnapilis – Vilkmergę ir panašiai. Žywiec nuo savęs neatskyrė viso to reikalo, o kaip tik išgrynino ir siūlo savo interpretacijas kiekvieno stiliaus rėmuose. Čia labai panašu, gal net identiška Sakiškių alui, kuris negalvoja pavadinimus alums, bet identifikuoja juos pagal stilių. Taigi, nuo standartinio, visiems žinomo ir Lietuvoje plačiai randamo Žywiec alaus, visi kiti stilistiškai nesiskiria. Skiriasi tik etiketė spalvinė gama ir kamštelis. Visa kita išlaikyta taip pat.

Pirmas iš Žywiec naujienų yra wietbieras Biale 4,9%. Alus šviesios spalvos, su gražia puta. Aromatas pilnas charakteringų kvapų, bet jie dar ir persmelkti saldumo. Jo daug, panašu į saldainius. Skonis lygiai toks pats, saldus, daug citrinos. Atrodo, kad gertum limonadą, na bent jau radlerį tai tikrai. Taip ir šokinėja, alus, kvietinis, citrina, limonadas, saldu, angliarūgštė, vos vos kartumo, bet daugiau saldumo. Ir vėl iš naujo.

Toliau Marcowe 5,4% eilė. Tamsi, graži spalva, gera puta, kuri greitai susėda. Aromate jokių stebuklų. Kaip, deja, ir skonyje. Sunkus alus, kuris tiesiog alus. Juo nesimėgauji, jį geri ir jis ne gaivina, ne kažką duoda, o tiesiog vargina. Ir tada prisimeni kažkada gertą stipresnį, pigesnį Lietuvoje dažnai sutinkamą lagerį. Kuris išvirtas ne kaip alus, o kaip pigi prisigėrimo priemonė, kurią perka tik tie, kuriems rūpi kaina ir laipsniai. Ir kuriems tik geriau, kad pirma reikšmė būtų kuo mažesnė, o antra kuo didesnė.

American Pale Ale aš po truputį prisijaukinu. Dar vienas pavyzdys iš Žywiec jų APA 5,4%. Išvaizda nesiskiria nuo prieš tai buvusių, tvarkinga spalva, puiki puta, kuri labai greitai susėda ir jos likučiai ilgai plaukioja alaus paviršiuje. Aromatas stipriai apyniuotas su stipriai jaučiamais citrusais ir jų suformuotu saldumu. Geriasi alus lengvai, apyniuotumas skonyje jaučiamas ne kartumu, kurio keistai mažai, bet citrusais, lengvu salstelėjimu. Niekas aluje neiššoka virš normos, pakankamai viskas subalansuota.

Ne kartą sakiau, kad bock’ai, tripel’ei ir panašūs stiprūs alūs ne mano, man jie netinka. Todėl, gan nedrąsiai pokštelėjau Bock 6,5% kamštelį. Taurėje pasirodė tamsokas, nurudavęs su raudonumo požymiais alus. Puta kaip ir visų. Kvape labai daug ko nėra, bet painiavos netrūksta. Jau norisi sakyti, kad degintas salyklas, bet čia ne tai, daugiau karamelė, rudas cukrus, kažkiek duonos. Ir visa tai paskrudinta. Geriasi alus puikiai, gal todėl, kad vis gi Žywiec aludariai nuėjo konservatyvumo keliu ir bock’as nėra visai bock’as, todėl jis man tapo priimtinas. Alkoholio nesijaučia, aromate užuosti dalykai jaučiasi ir skonyje, dar prisideda džiovinti vaisiai, truputis sausumo ir alus pasidaro visai padorus.

Man grįžus iš atostogų pasirodė tos pačios serijos Saison. Neabejoju, kad rūšių bus tikrai dar ne viena.