Dundulio Sulos alus

Kas kart rašant apie Dundulio alų, vis sunkiau rasti žodžius įžangai. Atrodo jau viskas apie juos pasakyta.

Naujasis jų alus, tai eksperimentas, apie kurio pagrindines veikėjas – mieles, internetuose gandai ir pasakojimai sklandė jau senai.

Aš jau esu užsiminęs, kad Dundulio aludariai nenori nusigręžti nuo tradicijų. Jų arkliukas yra rekonstrukcija ir jie to neišsižada. Jie nori mums, lietuviams, parodyti koks tas lietuviškas alus yra. Bet kuomet viskas taip lengvai prieinama, kai viskas globalu, kai tu gali paragauti alaus su apyniais iš vieno ar kito pasaulio krašto, kai gali užsisakyti kokių tik nori salyklų, mielių, tuomet tikras lietuviškas pradas aluje lieka tik naudojamas vanduo.

Dundulio aludariai nusprendė, kad reikia išsisaugoti tai ką dar galima išsaugoti. Ir ėmėsi mielių. Prieš metus ar kelis buvo pasirodžiusi informacija, kad užsieniečiai pasiėmė Aldonos Udrienės mielių pavyzdžius, norėdami juos identifikuoti ir ištirti. Dundulis taip pat turi savo autoritetus, tai – J. Simonaitis. Jo naudojamas mieles Dundulio aludariai ir panaudojo naujoje Sulos 5,2% alaus versijoje. Kad būtų dar autentiškiau, dalį vandens pakeitė beržų sula.

Gavosi maišytos geltonos, rudos ir oranžinės spalvos alus, kuris labai nenorom putojo arba buvo sugalvojęs ir išvis neputoti. Aromatas lengvas, jaučiamas vaisiškumas. Vos paragavus pasirodė, kad tai labai pažįstamo skonio alus. Po dar kelių gurkšnių jis labai supanašėjo į Rinkuškių verdamą Nefiltruotą alų. Bent prieskonis ir poskonis labai panašus. Tik Rinkuškių alus daug sunkesnis, molingesnis ir ne toks gaivus. Jei nustoti lyginti du alus, kurie man pasirodė panašūs, ragaujamasis pasižymi puikiu vaisiškumu, minkštu skoniu, vidutiniu kūnu. Vos juntamas saldumas, susimaišęs su gaivumu, kurį priduoda naudota beržų sula. Jos suteikiamas skonis sunkiai sumaišomas, jei esate ragavę daugiau alaus su beržų sula.

Dundulis ne tik atkūrė mažą dalelę lietuviškos aludarystės, bet ir išvirė alų ne ragavimui, o mėgavimuisi. Tu nenori jo mažo bokalo paragavimui.  Tu vieną taurę išgėręs, neieškai ką čia dar paragavus, o užsisakai dar vieną pakartojimui.

Keli barai Lietuvoje jau pasileido šį alų ant kranų, o šiandien jis turėtų pasklisti dar plačiau. Niekur neskelbiama kiek šio alaus išvirta, tad paskubėkite paragauti. O Kaune, Vingiu Dubingiu aludėje ragaujantieji Sulos alų buvo vaišinami sūriu su kmynais ir medetkomis. Šiam alui tobulas derinys.

Dundulio Magistra ir Kurko Keptinis

Pradėkime nuo paprasto, bet ne prasto alaus – Kurko Keptinio 5,2%. Alus, kuris Dundulio šeimoje yra privilegijuotųjų tarpe, nes yra pastovioje pasiūloje. Alus, esantis pastovioje pasiūloje dažniausiai būna sulaukęs gerų atsiliepimų, gerai parsiduoda ir nėra labai stipriai eksperimentinis. Tačiau Kurko Keptinis į tą kategoriją pakliuvo ne dėl ankščiau nurodytų kriterijų. Dundulis, niekam nepaslaptis, užsiima rekonstrukcija ir lietuviško prado puoselėjimu. Į tą puoselėjimą įeina ir savo krašto įmonių palaikimas. Tad stengdamiesi palaikyti Biržų duoną, kurios pečiuose kepami salyklo papločiai, alus yra pastoviai prieinamas. Ir labai gerai, kad taip yra. Nes kai nesinori lengvo šviesaus ar sunkesnio tamsaus yra viduriukas – Kurko keptas.

Šį alų nepasididžiavo pristatyti ir pats Simonas. O nuo to laiko daug vandens nubėgo, alus dar iš to pristatymo parsineštas, šaldytuve gerai atšalo ir pagulėjo. Laikas pilti į taurę ir žiūrėti kaip gomurys reaguoja į alų iš butelio. Reaguoja gerai. Aš puikiai jaučiu duonos rūgštumą, kurio nedaug, bet tiek kiek reikia ir jis toks smagus. Alus taurėje atrodo labai gerai, tokią spalvą retai kur surasi ir prieš akis vis matai pristatyme rodytus salyklo keptus papločius. Barai galėtų tą dalyką naudoti kaip užkandą. Puikus kramtėsis. Žodžiu alų užskaitom, puikus sesijinis alus, kai norisi lengvo gero.

Kiek nustebau, kuomet savo naujienų apžvalgoje pingvi.com labai jau ne kaip atsiliepė apie dar vieną Dundulio eksperimentą – Magistra 6%. Alus, kuris visiškai nebūdingas Dunduliui. Pokalbio per Žmogšalą metu Simonas užsiminė, kad ir jam tai ne jo alus, bet jį tiesiog reikėjo išvirti. Reikėjo kažko žiemos sezonui ir atsirado. Ir toks alus atsiranda iš reikalo? Tuomet iš reikalo gali būti visada. Pirma, aludariai pasistengė su apipavidalinimu. Alus išsiskiria lentynoje, kad ir kokioje lentynoje jis būtų. Visiškai nestandartinis Dundulio ėjimas, kuris pilnai pasiteisino. Yra net istorijų, kad paveikslo autorius pasirodo Špunkose, ima butelius į rankas ir juos pasirašinėja.

Kaip pats alus? Vienas geriausių Lietuvos alaus padangėje nuo tų laikų, kuomet pirmą kart paragavau alaus. Mane jis tiesiog užbūrė, aš kaskart mėgaujuosi juo. Puikiai sudėliotas saldumas, kūnas, salykliškumas. Tinka ir patinka jame viskas.

Šis Dundulio eksperimentas buvo sutiktas su ovacijomis. Daug šnekos iššnekėta prie Magistros bokalų ir noriu perduoti vieną žinutę Dunulio aludariams. Mes jau subrendome ir laukiame drąsesnių Jūsų eksperimentų.

Juodaragis Devyniaragis

Keistoka, bet jau veik įpusėjus vasariui tenka prisiminti šventes. Jos praėjo ir aš jau rašiau, kad aludariai jas buvo pamiršę. Prisiminiau, kad taisyklės dažnai turi išimčių.

Dundulis jų tikrai nepamiršo. Davė mums ragauti, na gerai jau gerai, ragauti net dvi skirtingas alaus rūšis.

Juodaragio alus | 6,6% | Gruit elis su kadagiais ir kraujažole

Kietai skamba kadagiai ir kraujažolė prie alaus sudedamųjų dalių? Kietai. Bet svarbiausia yra tai, kad tas kas parašyta, tas pas Dundulį ir bus. Gruit man tapatinasi su nešvariu alumi. Nebus čia jokio skaidrumo, o geriau apibūdinti, kaip nešvarus alus aš nesugalvoju. Alus tamsus, daug daugiau rudas, nei juodas. Pasidengęs puikia puta. Skonis taip pat sunkiai nusakomas, kaip ir bet kurio didžiojo “aludario“ Ekstra alaus. Tik pas didžkius ta Ekstra nenusakoma, nes ten nėra ką nusakyti, o Juodaragio nenusakomas skonis tame, kad tu nežinai kas tai yra. Aš nekramčiau kadagio ir juo labiau kraujažolės. Gal vertėtų kada krimstelt? Kaip ten bebūtų, visi prieskoniai šiame aluje dera. Va taip aš įsivaizduoju prieskoninį alų. Prieskonis ne sudaužo tave, nes aludaris jau labai labai norėjo, kad ragaujantis suprastų ko įdėta, o švelniai papildo ir primena apie save kiekviename gurkšnyje.

Devyniaragio | 7,7% | Viržių ir medaus alus

Kas yra viržiai aš sužinojau iš Dundulio. Ačiū už pažintį. Ir esu įsitikinęs, kad Viržinis alus yra geriausia ką jie yra išvirę. O čia dar ir medus. Dedam taurę prie nosies. Puiku. Jos nereikia suraukus traukti nuo taurės, nes iš jos tvokskia įmaišyto medaus šleikštulys. Čia jis vos vos užuodžiamas. Ragaujam. Vienas iš švelniausių ir minkščiausių ragautų tokio stiprumo alų. Tiesa gomurys nuo alkoholio sušyla. Skonis labai sumišęs. Nežinau ar taip gali būti, bet lyg ir teko kažkur apie tai skaityti, kad gali. Ragaujant alų užuodžiamas saldumas. Visi kiti sumišę žoliniai prieskoniai, tai tik fantazijos reikalas į ką jie panašūs.

Šis alus nebuvo ant mano šventinio stalo. O gaila, jis būtų labai tikęs prie šventiško maisto. Kitais  Šiais metais prieš šventes reiks pasistengti brūkštelti rekomendacijas, kas turėtų būti ant šventinio stalo, kad jis būtų dar turtingesnis skoniais.

Ir vėl apie kvietinį

Kvietinis alus man tinka ir patinka, todėl apie jį rašyti niekada nenusibosta 🙂

Visai neseniai Gubernija išpilstė savo kvietinį alų ir užklijavo naują etiketę. Taip Lietuvos rinkoje atsirado Imperial Baltas, 4,3% stiprumo, alus, kuris platinamas prekybos centrų tinkle Norfa. Palyginamosios degustacijos metu su originaliu Gubernijos kvietiniu aš skirtumo neatradau. Tiesa, jau kelintą kartą Gubernijos kvietinis tarnauja kaip etalonas palyginamosiose degustacijose, bet vis atrodo, kad savo vardo jis vis labiau nebepateisina.

Vilniaus alus taip pat jau senokai pasiūlė savo kvietinį. Ne ne, ne tą kurį visi giria ir jis būtinai turi būti pilstomas, bet naują, kuris papildė Senojo Vilniaus alaus seriją. Dar ilgai žmonėms teko įrodinėti, kad tai ne tas pats Vilniaus alaus kvietinis, bet visai naujas, na tikrai naujas. Bet, kad pasakoti, reikėjo ir pačiam įsitikinti, nes prisipažinsiu, aš galvojau taip pat kaip ir daugelis. Vizualiai neatrodo, kad alus taurėje jaučiasi gerai. Beveik neputojo, tad už tirštos putos nugaros nepasislėpsi, kažkiek susidrumstęs, bet ne tiek, kad tą drumstumą palaikytum pliusu. Spalva taip pat skystoka, bet kvietinis alus retai kada būna spalviškai malonus akiai. Ragaujam. Pasidaro aišku iš kart, kad dėta gvazdikėlių ir cinamono, lygiai taip pat kaip Kalėdoms skirtame Senojo Vilniaus aluje. Na ten jis/jie tiko, čia alus skirtas vasarai, atsigaivinti ir t.t., o į akis lenda… cinamonas… Na jis ant bandelių, žiemai, dar gal karštam vynui, bet vasariškam alui? Na tai tikrai ne man. Aš rekomenduočiau visada kvietinį alų išsitraukus iš šaldytuvo palaikyti kambario temperatūroje bent 15-20 min. Tada jis geriau atsiskleidžia. O šiam rekomenduočiau daryti atvirkščiai – gerai gerai atšaldyti, atsidarius iš kart gerti, tada jis savo šalčiu vasarą jus atgaivins, o dėl šaltumo bus prislopintas cinamonas ir jis jau netrukdys mėgautis alumi, o pasitarnaus kaip pliusas prie alaus skonio.

Baigiant apie Vilniaus alų, siūlau apsilankyti atsinaujinusioje aludarių interneto svetainėje. Tvarkinga, gražu ir su visa reikiama informacija. Tikiuosi ji bus reguliariai atnaujinama. Pasižvalgius galima atrasti, kad asortimente nebeliko Vilniaus alaus Šventinio. Jei jo dar neragavote, suskubkite pasidairyti po parduotuves, nes jo paragauti privalo kiekvienas save gerbiantis alaus mėgėjas. Nuorodose galima rasti nuorodą ir į šį blogą, bei prierašą: Didelis, alumi kvepiantis ir kolekcionuojantis Modesto blogas. Tikrai taip 🙂 Gal kada pasikviesite į svečius? 🙂

Dar vienas naujas kvietinis pagal pasirodymą rinkoje pats šviežiausias. Kai kurios naujai atsidariusios alaus krautuvėlės jį pristatinėjo kaip visišką naujieną, vis gi jo buvo galima paragauti anksti pavasarį. Šiais metais Dundulio Balamuc grįžo pasikeitęs iš esmės. Kartu su savimi įnešdamas ir naujovių, kokių dar nebuvo Lietuvos alaus istorijoje. Jis tapo pirmas iš komercinių alaus rūšių, kurio receptas yra prieinamas visiems. Jei kas pagal tą receptą bandys išsivirti Balamuto, siūlau pasimainyti tokio alaus litrą ant originalo, tiek Jūs, tiek aš galėsime palyginti kaip gavosi 🙂

Balamuc iš prekybos buvo dingęs, nes buvo kaprizingas ir nenorėdavo ilgai būti nesurūgęs. Teko girdėti, kad tai aludarių požiūrių nesutapimo pasekmė. Dabartinis, naujasis Balamutas yra visiškai ne tas, kas buvo seniau, pakeista absoliučiai viskas, todėl ir rezultatas visai kitoks. Pirmojo varianto ragavimas nuvylė, alus buvo pasirodęs silpnas. Šįkart alų teko ragauti kelis kartus, nes pradžioje jis pas mane pateko per anksti. Matyt gamintojai taip norėjo kuo greičiau pasiūlyti alų pirkėjams, kad atvežė nebaigusį bręsti. Tad teko luktelėti. Palaukus porą savaičių, jau buvo galima drąsiai ragauti. Tai visai kitoks kvietinis. Man tiesa sakant ramtyns iš Tikro alaus draugijos technologinius niuansus šiek tiek nupasakojo, bet aš nesu visiškai tikras terminologijoje ir kituose dalykuose, todėl nenoriu nusikalbėti ir tuo labiau suklaidinti jus. Nepapasakosiu aš jums ir apie skonį, jo reikia patiems paragauti ir surasti jame išskirtinumą ir skonines savybes, nes man jos pasirodė sunkiai aprašomos. Jei prie šio įrašo atsiras žodelis atnaujinta, tuomet tai reikš, kad jį apibūdinti aš žodžių atradau, o dabar paliekam tai taip.