Adler Bock su prieskoniais 2013

Švyturys kiekvienais metais išleidžia Adler Bock alų su prieskoniais. Kalėdoms ar šventėms, taip sakant. Pirmą kartą šis alus pasirodė 2011 metais ir tuomet daugeliui, taip pat ir man, jis nepaliko įspūdžio. Visi vieningai kartojo, kad aluje reklamuojamų prieskonių ne tai, kad mažokai, bet jų išvis nebuvo.

2012 metais aš šį alų pamiršau ir neragavau. Tačiau ta nykuma išblėso ir šiais metais šis alus vėl taurėje ant mano stalo. Jau vien iš nuotraukos turėtų matytis, kad alus užgazuotas ne vaikiškai. Tie burbulai persidavę ir putai, bei ją sudaužę taip, kad ji greit susmenga ir iš jos nieko nelieka. Aromatas pilnas gvazdikėlių ir kardamono kvapo. Geriant tas aromatas niekur nedingsta ir persiduoda į skonį. Geriasi alus lengvai, prieskoniai netrukdo, o papildo alų ir po kiekvieno gurkšnio nori tikėti, kad darykloje atsiliepimus internete kažkas skaito. O kas dar svarbiau, perskaitę, dar ir išvadas padaro. Tad šių metų Adler Bock versiją galima drąsiai priskirti prie pavykusio, nekreipiant dėmesio į tas nesąmones ant etiketes, kaip limited edition ar aromatizuotas alus.

Adler Bock su prieskoniais

Jau kaip ir šventės ant nosies, jau laikas ir šventinėms alaus rūšims pasirodyti. Aludariai  jau lyg ir įprato alaus mėgėjus pradžiuginti pavasarį, su žiemos šventėmis kiek sunkiau. Pavienių bandymų būta, o Vilniaus alaus šventinis alus su prieskoniais buvo toks sėkmingas, kad jam dingus iš lentynų netilo klausimai kada gi jis vėl pasirodys. Tiesa, pilstomo jo buvo galima nusipirkti, bet buteliuose ne. Norėčiau būti Vilniaus alaus aludarių vietoje, turėtų būti smagus jausmas išvirti alų skirtą žiemos sezonui ir žinoti, kad jis yra laukiamas.

Prieskonių naudojimas aluje dar neįgavo tokio pagreičio, kaip žodžio gyvas naudojimas, bet ką gali žinoti. Tiesa, Vilniaus alaus bandymas buvo sėkmingas, ko negalėčiau pasakyti apie kitą bandymą naudoti prieskonius – tai Adler Bock. Vien jau, kad pagardintas buvo ne tamsus alus, bet šviesus, kelia man šokią tokią nuostabą. Juk šventinis alus turėtų būti sunkus, tirštas, tamsus. Tada jam netrukdys ir stiprumas. Nors gal čia tik man taip atrodo.

Dar užkliuvo man už akies tai, kad ant etiketės nėra nurodyta beveik jokios informacijos apie alaus išskirtinumą. Ant šlipso informacijos yra, kad tai alus praturtintas kardamonu, vanile, cinamonu, apelsinų žievelėmis. Bet jei aš nusipirksiu butelį be šlipso?

Atsidarius butelį ir bandant užuosti pirmus aromatus nustembu, kad neužsiuodžia niekas. Supylus į taurę tas pats. Na pala pala, galvoju, vanilė, cinamonas turi tokį kvapą, kurio su niekuo kitu nesumaišysi. Kad jo ir nedaug būtų dėta, bet vistiek nors kažkas užsiuostų. Ragaujant tuštumo ir nykumo jausmas niekur nedingo. Sėdėjau aš sau ir galvojau, kad gali būti, jog prieskonių būna per daug ar jų įdėta kažkaip neproporcingai, bet, kad geriant alų, kuris reklamuojamas kaip kažkas tokio ir dar su prieskoniais, ir tų prieskonių nesijaustų, tai čia jau man lieka nesuprantama. Dar prisiminiau kainą, berods nebuvo taip, kad už pusės litro alaus butelį sumokėjęs virš trijų litų aš gaučiau tiek mažai arba kitaip sakant – nieko.

Mintimis vėl grįžtu prie Vilniaus alaus verdamo Senojo Vilniaus su prieskoniais. Vienas pirkėjas pirko tris butelius šio alaus ir man sako:

– Žinot kodėl perku tris butelius? Nes vieną gersiu gerai atšaldytą, vieną kambario temperatūros, o trečią pašildytą ir kaskart jis bus kitoks savo skoniu. Gaunasi taip, kad perku tris skirtingus butelius alaus.

Turiu blogą žinią Švyturio aludariams, dėja, bet Jūsų alaus per kitas Kalėdas nelauks. Ir nebevartokit to pasiūlymo stiprų alų derinti su morkų pyragu, nes jau tiek kartų tai pakartojote savo reklamose, jog pabodo…

Tiesa, dar iki švenčių šiek tiek liko, Aukštaitijos bravorų aludariai žadėjo tamsų šventinį alų, gal jis kažkiek situaciją pataisys.

Švyturio dovana

Visai netikėtai pro duris įėjęs kurjeris įteikė dėžutę. Atsidarau ir net rankos sudrebėjo. Gauti kažką į kolekciją dovanų labai malonu, o tiesiai iš alaus daryklos dar maloniau. Bet visas gerumas ne dėl to, kad gauta dovanų, bet tai, kad kolekcijoje atsirado dar viena taurė su istorija, kurią bus galima papasakoti.

Naujo alaus sezono pranašai

Būna Kalėdos, būna Velykos, būna Joninės ir dar kažkokių švenčių būna. Per jas mes, lietuviai, mėgstame skaniai ir sočiai pavalgyti ir žinoma pagurkšnoti alaus (jei mėgstate vyną, brendį ir kitas nesąmones, tai ne čia pataikėte). Bet, kokia kasdienybė per nekasdienes dienas eilinio Lietuvos alaus mėgėjo? Jei nesiverdi alaus pats, tuomet eini į prekybos centrą pasirankioti lagerių, tikėdamasis rasti galbūt kokią nematytą rūšį ir tai ji bus ne lietuviška. Arba eini į mažesnes krautuves, kur yra mažųjų aludarių pilstomo ir nepilstomo alaus  ir ten įsigyji reikiamą kiekį gėrimo. Paprasta? Taip. Nuobodu? Net labai.

Ant šventinio stalo kartais norisi kažko išskirtinio, skanesnio, įdomesnio. Lietuvos aludariai šioje vietoje mūsų nelepina. Kažkada Ragutis (dabar geriau žinomas kaip Volfgangas, pfu, Volfas Engelman) bent prieš Kalėdas išleisdavo šventinio porterio ar kitaip pamalonindavo. Dabar to nebėra. Bet ir čia nėra visiškas štilis. Va Vilniaus alus išsipilstė tamsų alų su prieskoniais. Pasiūlė pašildyti ir įdėti medaus. Patarimo daug kas paklausė ir daug kam patiko. Aukštaitijos bravorai prieš pat naujus, nors gal dar spėjo kai kur nuvežti ir prieš pat Kalėdas, išleido Aukštaitijos bravorų alų. Galbūt ne visai jis proginis, bet skubėjimas išleisti tokių gabaritų butelyje išpilstytą alų tikrai byloja apie nusitaikymą į dovanų ieškančius pirkėjus.

Pasirodžiusios naujienos buvo išleistos didžiųjų švenčių išvakarėse ir tai gerai. Nes, pavyzdžiui, didieji savo alaus naujas rūšis pristatinėja bet kada, gal tik kažkiek galima pastebėti jų pagausėjimą vasaros pradžioje. Jie nesieja savo alaus pasirodymo su jokia švente, su metų laiku ir kita. Juk galėjo tas pats, jau kelis kartus paminėtas Adler Bock, būti pristatytas prieš Kalėdas ar Velykas. Vienuoliai dera su šiomis šventėmis. Nukrauti stalai būtų pats tas prie jų deklaruojamo dalyko, jog jų alus puikiai dera prie maisto. Iš kitos pusės, proginis alus tūrėtų būti ne visai toks. Tas pats Adler Bock ar Senojo Vilniaus serija skirta papildyti asortimentą. Šios alaus rūšys bus pastoviai prekybos lentynose, o proginis alus turėtų pasirodyti ir dingti, iki kitų metų.

Galbūt dar per anksti šnekėti apie pavasarį, o tuo labiau vasarą, kuomet už lango ir vėl spustelėjo šaltukas. Bet pavasaris ir vasara neišvengiamai ateis, o su juo/ja ir naujas alaus sezonas. Šie metai bus kiek kitokie. Pernai dar tik naujiena buvę mažieji, šiais metais jau nebebus naujiena. Jų alaus prieinamumas išaugo keleriopai (pasigirsta šnekų, kad parduotuvių parduodančių mažųjų alų jau per daug), bet jie vis dar negali skirti tokių sumų reklamai kaip didieji, todėl sėdėti sudėję rankų taip pat negali. Puikus pavyzdys, kaip reikia pasiruošti naujajam alaus sezonui yra Aukštaitijos bravorai. Vos tik praėjo šventinis šurmulys ir lyg viskas stojasi į rutinos vėžes, šis alaus daryklų konglomeratas išleido net penkias naujas alaus rūšis. Maža to, užkrovė ant jų naujus savo kamštelius. Alus jau lentynose, o, kad būtų visai pilnai pasiruošta naujam sezonui, bus išleistos ir taurės, bokalai, kita atributika. Beliko pirkti ir ragauti, koks gi bus tas naujasis alaus sezonas pagal Aukštaitijos bravorus.

 

Švyturio Adler Bock

Kuomet pasirodė Memelbrau alus, jau gan senokai kolekcininkai spėliojo koks bus tas alus, nes matė ir kai kurie turėjo j. Kvapas pirmo butelio net privertė suabejoti ar verta ragauti šio alaus, bet antrojo turio etikečių (beje, klaipėdiečiai, dar vis yra pas Jus šio alaus?). Šį kartą žinia, kad švyturys išsileido naujieną buvo tikrai naujiena, o kai kurie, tame tarpe ir aš, neskubėjo patikėti, kad iš tiesų atgaivinama senai/nauja alaus rūšis. Bet faktas tiesiai man prieš akis stiklinėje. Ryškiai geltonos, beveik iki oranžinės spalvos alus, bėgdamas į stiklinę suformavo gan padorią putą, kuri laikėsi gan neilgai ir nebuvo tokia tiršta kaip norėtųsinys jokio nemalonaus kvapo neturėjo, tai nežinau kodėl pirmas butelis taip užkliuvo. Paragavus, pirmi gurgšniai buvo labai dviprasmiški. Kad nebus nieko gero aišku tapo iškart, bet kas bus irgi nebuvo aišku. Stiprumas jaučiasi, ne alkoholio dulkstelėjimu per gomurį, bet kiek kitaip. Saldumas užslėptas, karts nuo karto lyg bando karstelėti. Kelios taurės šio alaus, o aš sau neradau atsakymo, kas tai per alus ir galutinių išvadų pasidaryt nesugebėjau. Labai man priminė to pačio Švyturio ragautas Raw alus, kur taip pat sėkmingai nesugebėjau nuspręsti, kas tai per alus.

Bet pafilosofuoti juk galima 🙂 Pirma, alus stiprus (stiprus, o ne stiprokas, kaip rašo ant šlipso). O mano supratimu, stiprus alus, jei tai ne iš Stačias ir Galutinis tikslas serijos, jis skirtas ilgesniam pasimėgavimui. Jį reikia gerti lėtai, padūmojant, paieškant skonių, maloniai apsunkus po butelio išgerto alaus, nueiti miegoti. Bet šis Adler Bock neturi to, kuo galėtum lėtai mėgautis. Nieko jame neatrasi, ir savęs, nusipirkęs šį butelį, tikrai nepalepinsi. Tai tuomet kas lieka? Stiprus, salstelėjęs brangokas nežinia kas…

Na, o taip atrodė reklamos gūdžiais 2007 metais.

Geriausio alaus rinkimai

Ar pamenate tokį alų kaip Adler Bock, Horn English Ale, Kalnapilio Black, Horn Chocolate Porter ar ne tokius tolimus, dar randamus kai kurių parduotuvių lentynose, bet jau nykstančius 3 Salyklus, Horn Dry ar Forto Šviesųjį, kurį keičia naujasis Forto Ekstra? Visus juos, ar bent daugelį iš jų, aludariai aktyviai reklamavo, bandė įvesti į rinką, bet nepavykus prisijaukinti vartotojo, jie nuo lentynų dingo ar dings artimiausiu metu. Čia prisimenu vieną girdėtą, o gal skaitytą komentarą- „na nereikia tiems lietuviams naujų alaus rūšių, gali reklamuot nereklamavęs“.

Taigi, kaip Lietuvos rinkoje įsiūlyti naują produktą, bet taip, kad jis būtų populiarus ir jis taptų kasdieniu, o ne vienadieniu reiškiniu? Ir čia darbo ėmėsi marketingo specialistai iš Kalnapilio. Na bent aš galvoju, kad jie tokius turėtų turėti.

Kaip gi viskas vyko žiūrint į viską mano akimis. Sugalvojo protingi dėdės, kad reikia įvesti naują alų į Lietuvos rinką. Alus tikrai įdomus, tokio Lietuvoje niekas nevirė, na gal kažkas ir virė seniau. Kad tas įvedimas duotų kažkokios apčiuopiamos naudos, reikėtų tą alų linksniuoti ilgiau nei vienadienė reklaminė akcija. Kaip čia taip padarius? Gal kokias taures, atidarytuvus, švilpukus po kamšteliais leidžiam laimėti? Na kad gal nelabai. Ir čia buvo sugalvota padaryti ilgą, vasarinę akciją „Kalnapilio alaus rinkimai 2010“. Patys aludariai šią akciją pristatė taip: sukūrėm 10 alaus rūšių. Iš jų atrinkome tris, o vat iš jų, mielieji mūsų vartotojai, jūs išrinksite geriausią ir jis bus pastoviai verdamas. Dabar mes jau žinome visus kandidatus ir man net baisu pagalvoti, kas buvo tie 7 alūs, kuriuos aludariai pirminėje fazėje atmetė. Iš tikro, tai, manau, nebuvo ten jokių 10 kandidatų. O skaičiuoti reikėtų taip: pirma, turim stiprų kandidatą, kuris laimės. Reikia dar bent poros, kad būtų iš ko rinktis. Taigi, kad daug vargt nereikėtų, imam Tauro Medaus alų, sumažinam laipsnius, padarom lengvesnį ir va jums antras. Trečia: buvo toks Black, technologija yra, pasiknisam po receptus ir vat ir va, trečias kandidatas. Nei vargt, nei kurt, nei galvot. Na ir dedam kampaniją per visur kur tik galima. Taigi alus linksniuojamas visą vasarą, plius lyginamas, plius pinigų laimėt gali, plius kolekcinės etiketės, kamšteliai, taurės. Dėmesio nemažai. Ir dar. Ar pamenat, ar žinot, kaip buvo pristatyti kaštonai? O gi jie buvo pasiūlyti Lietuvos populiaresniems blogeriams. Tokiems, kaip tikrasalus.lt, G. Vilpišauskas ir kitiems. Davė jiems po dėžę alaus, kad jie parašytų ką galvoja. Ir jie rašė. Bet tik apie Kaštonus rašė. Blogeriai dėžės Medučio ar Juodojo Gintaro nesulaukė. Jiems dėmesio ir vartotojų išvedžiojimų nebereikia?

Ir ši rinkimų kampanija baigsis. Ją laimės Kaštonų alus. (aš labai tikiuosi, kad taip ir bus, nes kitaip viskas ką čia prirašiau bus tik išsigalvojimai) Ir dar. Bus paskelbtas geriausias metų alus. Kur žodis Kalnapilis? O kam jo, juk žmonės išsirinko geriausią, koks skirtumas kokios gamyklos.