Sakiškių naujienos ir šį kartą tik dvi

Apie Sakiškių alų pripratau rašyti kai jų naujų alaus rūšių pasirodo daug. Ilgai laukt jų naujienų nereikėdavo, tai galėjai rašyt apie penkias naujas rūšis iš kart. Tiek daug laukt šį kart nesinorėjo.

Pirma naujiena buvo pristatyta Drama Burger Smokehouse restorane. Į tą pristatymą gavau kvietimą ir aš. Ir, tiesą pasakius, tuo kvietimu labai apsidžiaugiau, bet kai atsidarai kvietimą, o ten “Sveikas Mindaugai“, man įsijungia atmetimo reakcija. Atmetus mano visus kvailus įpročius, šis alus buvo skirtas Drama Burger restoranams ir jų pasididžiavimui – pastrami jautienai. Kad tokį alų verda, Sakiškių aludariai pranešė savo FB profilyje gruodžio 29 d. parašydami štai ką “Verdam rudą elį iš bukmedžiu rūkyto salyklo, kuris bus galutinio produkto stuburas. Dūmiškumą viršutinėse natose apkaišom raudonais/juodais pipirais, kalendrom, laurų lapais, gvazdikėliais, cinamonu, pankoliais, garstyčių sėklom ir chalapa.“

Kuomet pakėliau taurę Sakiškių Pastrami 5,7% alaus ir prikišau prie nosies, atmintyje iškilo iliustracija, pridėta prie to viso gražaus aprašymo. Visas tas kalnas prieskonių apkaišytų lauro lapais. Visa tai šokinėja į nosį. Pipirai, lauro lapai, gvazdikėliai man aromate ryškiausi, bet šiaip kvapas primena kvapą, kuris tvyro prieskonių parduotuvėje. Visko daug ir kaskart įkvėpus kažkas naujo. Skonis vandeningas, perkrautas prieskoniais, kur vėl pirmauja pipirai bei lauro lapai. Poskonyje puikiai šildo pipiriškumas. Lengvai besigeriantis alus, su puikiai suderintais prieskoniais, bet niekaip neapleidžia jausmas, kad alus kiek per paprastas ir tiesmukas.

Hazelnut Altbier 5,2% | IBU 36

Altbier alus Sakiškių paletėje jau buvo ir jis buvo išvirtas Alaus Bibliotekai. Šįkart alus pagardintas riešutais. Gražios nešvarios spalvos alus su gražia puta. Alus turi puikų aromatą, jis pilnas, salsvas, riešutai persipina kiek nemaloniai. Skonis lengvas, vidutinio kūno, saldokas. Ir vėl pasigendu aluje charakterio, idėjos, to, kas atkreiptų dėmesį.

 

Sakiškių alaus spindesys ir skurdas

Šis įrašas vėluoja 3 mėnesius. Gal reikėtų neberašyti, gal apie tą patį kitaip, bet turiu tokią savybę, kad jei yra kažkas už manęs, kažkas nepadaryta, tai negaliu judėt į priekį.

Tad traukiu jau apdulkėti spėjusius tuščius buteliukus, užrašus su trumpais pastebėjimais ir va Jums, prašom.

Pakalbėkime kažkurį kartą apie Sakiškių alų. Kažkaip apie juos rašau kai prisikaupia jų alaus krūva. O prisikaupia jų gan dažnai. Ir pradėsiu nuo labai senai pasirodžiuso alaus.

Pancho Corn Lager Kukuruzinis Lageras 4,5% IBU 35

Šiaip reikėtų rašyti apie tai ką dabar Jūs gaunate nusipirkę ir pamiršti kas buvo, bet nepasimiršta. Kuomet pasirodė šis alus, buvo pats apogėjus kalbų apie Sakiškių alaus kokybę, apie lentynose šaudančius kamštelius, apie grąžinamas ištisas partijas alaus ir t.t. Ir pasirodė šis alus, lageris arba kaip nori aludariai vadinti, lageras. Man lageris, tikiu ir daugeliui mėgstančių alų, asocijuojasi su skaidriu alumi. Dabar pažiūrėkite į nuotrauką. Taigi, Sakiškių aludariai žinojo, na netikiu kad nežinojo, kad jų alus linkęs drumstis, kad kažkas jų aluje iškrenta gabalais ir negražiai plaukioja, bet vistiek, ėmė ir paleido tai į prekybą.

Šio fakto ir tokio akivaizdaus ignoravimo pamiršti ir neina, todėl ir apie tai rašau. Nuotraukoje yra būtent tos partijos alus, jis buvo ragautas ir buvo planuose tik įrašas apie jį vieną. Bet laikas bėgo greičiau nei aš sugebu parašyti. Taigi, tos partijos alus buvo salsvokas, lengvas, apvalus, susidrumstęs alus, kuriame gerai jautėsi dėti kukurūzai ir gerai matėsi plaukiojantys gabalai ir tai niekaip nebuvo panašu į lagerį iš 0,33l buteliuko už 2 su viršum euro kainą.

Palikau aš Corn lagerį ramybėje ir antrą kartą jo paragavau rugpjūčio viduryje dalyvaudamas Sakiškių alaus degustacijoje. Tikrai nemeluoju, paragavus tada Pancho man akys labai stipriai išsiplėtė. Na taip ėmė ir iššoko. Tai buvo kitas alus. Pirma skaidrus (!), antra stipriai karstelėjęs ir labai gerai susigulėjęs. Nepaisant kartumo, alus pasirodė labai gaivinantis ir puikiai tinkantis vasarai. O ypač tokio norėtųsi turėti valgant aštrų maistą. Ir tai vienas iš tų alaus rūšių rinkoje, kurias reikia rekomenduoti paragauti visiems. Ypač tiems, kurie dažnai sako, ką čia man siūlai, ką aš legerio nepriragavęs, duok man ką nors įdomiau. Tai va duodi tokį ir kartu ragaudamas ieškai egzotinių vaisių skonyje.

Gin & Tonic IPA 5,1% IBU 44

Kaip ir Pancho taip ir šis alus yra Sakiškių alaus alaus koloboracija. Šį kart su Distilerija, o kas tai yra geriausiai turbūt apibūdina jų facebook paskyra: Atradimų vieta su perdėtu dėmesiu gėrimų kultūrai bei skoningais maisto komplimentais šalia jų.

Komentarai internete? Tai žinoma. Vieni kalba, kad tai ne alus, kad tai limonadas, kiti kad įdomu (blogiausia ką galima pasakyti apie alų), kad patiko ir panašiai. Aj, ir geriausias komentaras: kokia čia jiems IPA.

Darom, pilam, žiūrim. Sakiškės viską arba beveik viską rašo ant etiketės. Tad skaitom ir ieškom: cinamonas yra, kalendra yra, apelsinas ir citrina su savo žievelėmis taip pat, kadagio uogos gal kiek sunkiau, bet kažkiek taip, laurų lapai, na kaip juos galima su kažkuo sumaišyti, aromatiniai pipirai tai žinoma. Kaip viskas dera? Na dera, geri, nešokinėja niekas, tolygu. Ar tai vis dar alus? Tikrai taip. Eksperimentinis, tokio niekada nebuvo Lietuvos rinkoje ir kažin ar bus. Bet. Du gurkšniai, viską išgaudai ir pradeda atsibosti. Gal dėl to, kad alus šyla, tie visi skoniai ima veltis. Nežinau, bet taurę ištuštinti sudėtinga, net ir pavaišinus tuo alumi kelis draugus.

Sour Pale Ale Rūgštus Elis 4,2% IBU30

Sour sour sour. Alaus pasaulyje dabar šis žodis linksniuojamas dažniau, nei per Kalėdas koks nors ho ho ho. Ir kas pirmi jei ne Sakiškės išvirs tokį alų. Namudiniai aludariai senai dalinasi sour’ai, labai gerais, įspūdingais sour’ais. Ar šis toks pats? Pirmas gurkšnis tikrai taip. Tas pirmas gurkšnis šio alaus taip ir stovi atmintyje. Tu nuryji ir mintys spiegia iš gerumo. Puikiai sukonstruotas alus vis sau kartoji. Kol neparagauji antrą kartą. Antras gurkšnis irgi geras, bet jau nebe taip labai. Dar keli gurkšneliai ir tau šio alaus gana. Jis išsikvepia, nieko tau nebeduoda, tik buką rūgštumą, kuris lyg nori persirist į sūrumą.

Coconut Milk Stout 4,7% IBU 19

Šio alaus EBC 174 (!). Čia jau labai juoda ir tamsu. Taip yra iš tikrųjų, Sakiškių alus ant savo etikečių nemeluoja. Nebent jei užrašo lageras ir įpila drumstėsio. Taip, nepasimiršta niekaip.

Kvape kokosai. Tinka. Skonyje kokosai. Vieniems jo per daug. Man pats tas. Tam pačiam vienam gurkšniui. Dar antrajai pusei įsiūlai, sakai, žiūrėk koks geras. Ji aišku pritariamai linksi galva, nes tikrai tas vienas gurkšnis žiauriai geras. O paskui kokosas pradeda įkyrėti, jo per daug, dar prisideda saldumas ir tas alus nuslopsta, tu jo persisotini.

Sėdžiu ir galvoju, kaip taip gali būti. Tau alus geras, patinka, bet tuo pačiu metu tau jis neįdomus, per greitai atsibostantis. Ir tada aš prisimenu sakinį, kurį jau turbūt ne kartą čia minėjau. Tu negalvok, kad alaus receptą taip lengva sukurti. Sakiškės išvirė gerus stautus ir porterius. Tada porterius parūkė, pridėjo pipirų, i stautus pridėjo kokoso. Ir čia jau nelabai gerai, nueita lengvuoju būdu. Negali du žmonės Lietuvoje būti tokie masiški ir kokybiški, geri, įdomūs. Tiesiog negali.

Tada ir gaunasi tokia nesąmonė. Tu gali padaryti tiesiog įsimintiną degustaciją savo draugų būriui, kurie apie alų švelniai tariant nelabai ką supranta. Duodi paragauti su avietėmis, duodi Gin & Tonic, duodi palyginti paprastą milk stautą, kuris ir taip tirpsta burnoje, ypač moteriškoje, su coconut milk stautu ir pabaigai įpili sour’o. Penki alūs, kurie tą vakarą visiems nuneša stogą, visi pasižada jo susirasti nusipirkti ir būtinai dar nekartą atsikimšti. Tu neši kelis buteliukus į rūsį pabręsti, bet vistiek prisimeni, kad ties puse taurės tau tie alūs atsibodo. Na kaip taip dvejopai vis su Sakiškėmis gaunasi?

Po vieną Sakiškių alus nevaikšto

Sakiškių alus kiek stabtelėjo ir vėl ėmėsi eksperimentų. Šįkart praleisim pablevyzgojimus ir einam tiesiai prie alaus.

Pirmas į taurę bėga Alaus Bibliotekai išvirtas vokiškas rudasis elis Altbier 5,1%. Žinant, kad alus buvo pristatomas dar pernai, tikėtina, kad alus turėjo gerokai susigulėti ir pabręsti. Taurėje alus gražios drumstos rudos spalvos su tvarkinga puta. Geriasi alus smagiai, jaučiamas lengvas saldumas, riešutai. Pilnas kūnas taurei tuštėjant pilnai užpildo burną, alus auga su kiekvienu gurkšniu ir ima vis labiau patikti.

Pats naujausias Sakiškių alaus alus – English Bitter 5%. Taurėje alus šviesiai gelsvas ir su puikiai Sakiškių alaus supažindintomis mielėmis. Jos negausiai plaukioja mažais gabalėliais ir nenoriai sėda net ir ilgiau palaukus. Alus labai apvalus ir minkštas. Kartumas užauga, o gazuotumo pritrūksta. Šaudantis lentynose alus matyt išgasdino aludarius, kurie dabar bijodami persigazavimo, alaus negazuoja išvis. Kaip biteriui kartumo norisi iškart, o ne po kažkiek laiko. Šis alus manęs neįtikino ir man didelių emocijų nesukėlė.

Dundulio aludarių arkliukas gruit alus, o Sakiškių alus puikiai moka derinti tamsiuosius salyklus ir virti stautus ir porterius.

Išvirę lengvą Milk Stout, aludariai ištraukė kozirį – Imperial Stout 9,2%. Puikios juodos spalvos. Ką ten spalvos, alus tiesiog tobulos išvaizdos. Atsigeri šio tiršto stauto ir skoniai šoka burnoje. Iš jo gali gauti viską, ką gauni iš gero, sunkaus stauto. Bet šis mane kaskart vis suklaidina. Man gomurį vis pakarpo pipiriškumas ir aš vis neišsiaiškinu ar gali tai būt dėl naudotų vanilės ankščių ar tik šiaip prisigalvoju.

Taip, stautas išties geras, bet Chipotle Porter 6,5% yra tai, kuo galima vaišinti visus iš eilės ir girtis kaip Lietuvoje gera gyventi. Šio alaus pirmą kart paragavau Žmogšaloje 3. Jau tada jis buvo puikus. Vėliau jo teko ragauti ne kartą ir jis kas kart buvo geresnis. Matyt, brendo ir kada šio alaus pikas tik vieni Dievai težino. Stebina alaus pilnumas, skonio smūgis ateina ne poskonyje, kur kaip taisyklė išsiryškina tamsieji salyklai, o gurkšnio pabaigoje. Po viso to gero, ant gomurio iš giliai ateina pipiriška šiluma ir kutenimas. Tokį alų ne išgeri, o išlaižai ir nori dar.

Sakiškių Tripel

Sakiškių Tripel 9,5% prekyboje pasirodė metų sandūroje, tad dabar jau praėjo geri du mėnesiai nuo jo pasirodymo. Nupirktas jis buvo iš karto, tik pasirodęs Kaune. Taip jau sutapo, kad šio alaus buvo paragauta pirkimo vietoje, nes su manim tuo metu buvo daugiau žmonių. Jau tada visiems iki vieno užkliuvo alaus išvaizda. O ir paragavus, vertinimai buvo ne kokie. Plaukiojančios mielės ir į molį panašus alus bylojo, kad Sakiškių aludariai arba paskubėjo jį paleisti į prekybą arba kažkur kažkas nesigavo.

Man pačiam sunku suvokti, kad taip atrodantis alus galėjo pasirodyti prekyboje. O dar sunkiau suvirškinti tą faktą, po to, kai iš Sakiškių pusės buvo transliuojama apie kokybę, brangias žaliavas. Nepamirškim ir alaus kainos, kuri yra aukštesnė, nei vidutinė. Ir visa tai sudėjus jie lengva ranka paleido tai į rinką. Per brangu išpilti? Vartotojas vieną klaidą atleis? O gal jis mažiausiai rūpi?

Kol aš palikau alų nusistovėti šaldytuve keliems mėnesiams, vis viename ar kitame pokalbyje paliesdavome Sakiškių alaus temą ir beveik su visais prieidavome vieną bendrą išvadą – aludariams koją kiša arogancija ir kritikos atmetimas. Tačiau čia reikėtų stabtelėti ir kritikos strėles pristabdyti. Būta gandų apie kelias naujas jų rūšis, tačiau jos taip ir nepasirodė. Viena iš jų stautas su kokoso drožlėmis, kitas kažkas ką vertą pasidėti net brandinimui taip ir nepasirodė. Nors lyg ir buvo išvirta. Tad, galbūt, atsiliepimai aludarių ausis pasiekė. Ir dabar naujienomis jau vadinamos senos alaus rūšys su patobulintais receptais. Kaip antai Saison su ruginiu salyklu.

Ir štai atėjo diena, kuomet leidau sau ištraukti iš šaldytuvo buteliuką liūdnai pagarsėjusio alaus. Susistovėti alui nepavyko ir per kelis mėnesius. Kad ir kaip atsargiai buvo alus pilamas, mielių perteklius vis dėl to viską sugadino. Tiesa mielių dribsniai matyti pirmą kartą ragaujant metų pradžioje, dabar susmulkėję. Alus nešvarios molio spalvos ir taurėje labai nesižiūri. Palaukiu pusvalandį, bet nuosėdos labai nenoriai sėda į dugną. Aromatas salsvas, nėra alkoholio užuominų. Alus sausas, pilno kūno, vos jaučiamas saldumas. Ne visuose gurkšniuose jaučiamas alkoholis. Bet man kaskart vis buvo sunku gaudyti kažką aluje, buvau užsiciklinęs ant jo išvaizdos ir tai per ne lyg blaškė. Iš 0,33l buteliuko nemažai pasiliko butelyje, nes bėgo drumzlės. Taurėje alaus taip pat pasiliko nemažai. Tad paragavimui buvo likę nedaug. Dar vienas šūvis pro šoną iš Sakiškių pusės. Sėkminga pradžia jau senai pamiršta, paskutinės partijos nuvylė, o šis beveik pribaigė tikėjimą, kad gali būti gerai.

Sakiškių alus. Antras penketukas

Toliau pakalbėkime apie flagmanus. Lietuvos. Ir čia be Dundulio daugiau nieko nėra išskyrus Sakiškių alų.

Sakiškių alus yra kosmonautai, pačia gražiausia šio žodžio prasme. Prieš geras dvi savaites mačiau vienos alaus pardavimo vietos postą FB. Jis atrodė maždaug taip: paragaukite Sakiškių alaus naujienų. Mes siūlome 9 alaus rūšis iš Sakiškių. 9! Čia net ne taip reik rašyt. Reik maždaug taip: 9!

Ir Sakiškių alus tikrai neturi šimtamečių tradicijų. O dabar mintyse pabandykite išvardinti didžiųjų aludarių alaus rūšis. Visų tų su šimtametėmis tradicijomis. Ties kuriuo skaičiumi sustojote? Galiu beveik garantuoti, kad 9 nepasiekėte niekas.

Sakiškių alus nesivaiko skaičių, jie verda, eksperimentuoja, o gal tai jau ne eksperimentai, o tiesiog jų įgyvendinamos idėjos. Jų interpretacijos. Jie pasirinko būti garvežiu. Jie nori būti priekyje, o ne kažkur per vidurį. Ir jie būna.

Nešam iš šaldytuvo alų. Ragausim.

Gose with Rasp Berries 3,8%

Pradėkim nuo to ko nebuvo Lietuvoje ir turbūt daugiau nebus. Sūrus alus su avietėmis. Man skamba kaip alus su agurkais ir mėtomis, kurio ragavau Žmogšaloje. Ir jis buvo puikus.

Šis bėga avietiškos spalvos. Spalva alui tiek neįprasta, kad pradedi abejoti, kad ji natūrali. Vartai vartai ir nusprendi, kad atspalvis toks ir turi būti. Ne kitoks. Kvapas vaisiškas, saldaininis, prislopintas. Puta negausi, tačiau ji laikosi tiek kiek reikia.

Skonis įdomus. Kitaip tai kas neįprasta man sunku apibūdinti. Bandai suvokti, kad tai alus. Bet tai ne alus. Tada galvoji, o kas tai, jei ne alus. Keli gurkšniai ir vėl galvoji, kad vis dėl to tai alus. Ir ieškai to kas neįprasta ir kas parašyta ant etiketės. Sūrumas pirmas paieškų sąraše. Prislopintas ir net negali to pavadint sūrumu. Jis daugiau alui duoda sunkumo, tirštumo, nei tiesioginio sūrumo. Jis realiai yra, bet tai ne tai, apie ką pastoviai galvoji. Rūgštelės taip pat yra. Ji taip pat vos juntama. Na ir avietės čia yra, jos dar kažkiek papildo paveikslą. Ir visa tai kartu dar turi alaus charakterį. Visa tai susilipdo į vieną įdomų derinį, bet jis ne man. Tai alus paragavimui, jis vienkartinis.

Porter 6,2%

Apžiūrinėjant spalvą kilo įvairių minčių. Pirma, viskas logiška, alus nefiltruotas, turi nuosėdų, jį laikyti reikia stačią, pilant alų į butelį dalį jo reikia palikti butelyje. Bet kaip tai padaryti? Pirma veikia išskaičiavimas. Alus brangus, jo mažai ir dar palikti? Na, gerai, sugalvoji palikti. Bet kaip žinoti kada jau tos nuosėdos artėja, kai butelis aklinai juodas. Jei sustoti vos tik pasirodžius nuosėdoms, jų kažkiek vistiek įsipila.

Kad ir kaip besvarščiau, nusprendžiau, kad alaus išvaizdai tai stipriai nepakenks, nors Gose plaukiojantys dribsniai ir nekaip žiūrėjosi, bet aš alų supilu visą į taurę ir leidžiu jam nusistovėti. Kitaip išspręsti šios problemos nesugalvojau.

Spalvos norėtųsi tamsesnės. Aš porterį  įsivaizduoju juodą. Jei tai tamsiai ruda, man tinka, bet čia ruda ir net minčių apie juodumą nėra. Kvape degintų salyklų rūgštelė, kuri tapo charakteringa Lietuvoje virtiems porteriams. Skonis labai geras, pilnas, daugialypis. Vos jaučiama angliarūgštė, pilnas salyklinis gomurys, irisas, salsvumas, sausas kartumas. Puikus porteris, tik visą laiką atrodė, kad jam trūksta solidumo. Jis kaip septyniolikmetis paauglys, kuris merginai išdidžiai sako, jog jam aštuoniolika. Jau suaugęs, bet vos trūksta.

Smoked Porter 6,8%

Tik pasirodžius alui taurėje pasidaro aišku, kad bus geriau. Spalva tamsesnė, persidavusi į putą, kuri tamsi, ruda. Kvapas intensyvesnis ir įvairesnis, ne toks nuspėjamas kaip Porterio. Pirmas gurkšnis, mintis, kad saldu. Užklojantis dūmas tas mintis nuveja lauk. Bet vėl geriant saldumas grįžta. Alui pastovėjus ir jį geriant pateliuskavus, pradeda lįsti man nepatinkantis dešriškas aromatas. Jo nedaug, bet jis prasimuša. Skonis labai šokinėjantis. Pradžia gurkšnio saldi, tada gomuriu nuslenka minkštumas su vos jaučiama angliarūgšte. Gurkšnį dar nori vytis dūmiškumas, tačiau jis apsisuka ir grįžta, atsinešdamas su savimi rūkytos dešros aromatą ir gerą, tvirtą, puikų kartumą. Alus geras, tik taip norisi porteryje ramybės, o čia tikras maištininkas.

Belgian Blonde Ale 5,0%

Nešvarus alus. Belgas, Blond ir toks vaizdelis man nesiderina. Leiskim vaizdą pataisyti skoniui. Ir vėl tenka kalbėti apie saldumą, tik čia jo daugoka. Alus aromatingas, saldumas labai įdomus, vaisinis. Bet taip norisi polėkio, o gaunasi sunkumas. Norisi smėlio, saulės, dviejų įsimylėjėlių švenčiančių medaus mėnesį. O gauni vidutinio amžiaus šeimą, tris vaikus, šunį ir jie visi sėdi automobilyje, be kondicionieriaus kai už lango +25, važiuojančiame į Palangą. Ir visi tame automobilyje supranta, kad tai ne baisiausia kas nutiks per jų atostogas.

Palyginimas gal kiek per daug sutirštintas, bet tai tikrai ne stipriausias Sakiškių alus.

Hop Harvest Ale 5,0%

5,0%, nors ant etiketės 5,00%. Čia, kad visai tiksliai būtų. Šis alus taip pat nešvarus, bet ne toks negražus kaip Blonde Ale. Aromate vos jaučiamas apynys. Putos beveik nėra. Ragaujam. Atsilošiu kėdėje, pasidedu taurę priešais. Ir tenka pergalvoti viską iš naujo. Deklaruota kokybė, pedantiškumas, aukšta kaina dėl naudojamų medžiagų. Bet tada kur galutinis produktas?  Tenka paskrolinti į teksto pradžią ir išbraukti vieną sakinį, dėl kurio suabejojau. Pirmi penki jų alūs buvo puikūs, dėl sekančių kyla abejonių.

Hop Harvest Ale neduoda nieko. Gurkšnis po gurkšnio bandai ištraukti bent kažką pozityvaus ir nerandi nieko. Gal jam pabręsti dar reikia? Bet čia jau ieškojimas pateisinimo už ką sumokėjai nemažus pinigus.

Vietoje išvadų dar vienas klausimas kyla. Ar tai tik nusileidusi kartelė ir ateityje viskas pagerės, ar vis dėl to tai buvo tik naujoko sėkmė?

Sakiškių alaus naujienos

Kuomet buvo pranešta, kad sekantis Sakiškių alus bus Pale Ale, nudžiugau, nes po šiųmetės Aludarių taurės sau pažadėjau šį stilių paragauti dažniau. Taurėje buvo išties nemažai labai įdomių ir į save dėmesį atkreipusių peilų.

Žinant kalbas apie vieną iš Sakiškių alaus aludarių Gedimino pedantiškumą, taurėje turėtų atsidurti puikus peilo pavyzdys. Pilam į taurę ir žiūrim. Tiesa, jau atidarius butelį pasklinda puikus aromatas. Ir ne citrusų ir gėlių, kaip nurodoma ant etiketės, bet gerai ir skoningai apyniuoto alaus. Puta, kaip taisyklė apyniuotam alui, tiršta, gausi ir ilgai besilaikanti. Alus drumstas, purvinos nupilkėjusios gelsvos spalvos. To vau, koks buvo po pirmų Sakiškių alaus rūšių ragavimo nelikę. Taip, prie gero žmogus greitai pripranta, bet ginčytis, kad tai toks pats tvarkingas ir be jokių nukrypimų išvirtas alus aš niekada neišdrįsčiau. Norit kokybės, pirkit Sakiškių alų. Alus labai saikingai apyniuotas, jį malonu gerti. Tau aromatas šaukia, kad čia bus baisus kiekis apynių, o tu gurkšteli ir viskas labai gerai susėda. Kūnas pilnas visą laiką. Ant gomurio lieka tas pats nuosaikus kartumas. Dar vienas geras Lietuviško alaus pavyzdys. Ir nenorėkit, kad aludaris kas kart Jus nustebintų. Tai klasika, o ji ne stebina, o tiesiog yra ir mes džiaugiamės, kad ji yra.

Stautai viena iš mano mėgstamiausių alaus rūšių. O pasiėmus į rankas butelį pamatai, kad prie stauto dar daug gero yra. Pirma tai Milk Stautas, antra jis saldusis, verdant naudota laktozė. Reiškiasi bus stautas, kremiškas ir dar salstelėjęs. Dar neatidaręs butelio buvau tikras, kad jis puikus, o atidarius ir paragavus, jau po pirmo gurkšnio cypiau. Taurėje juodas alus, beveik be putos, o ir tiek kiek jos yra nusidažiusi rudai. Labai norint aluje galima rasti rudos spalvos. Aromate degintas salyklas virstantis į deginto iriso kvapą. Alus minkštas, kremiškas. Puikiai užslėptas deginto salyklo kartumas. Poskonyje išlenda juoda kava, kartumas, pieniškas saldumas. Perskaitęs apie tą saldumą ant etiketės, pagalvojau, kad nesąmonė, bet tam saldumui geresnio apibūdinimo po ragavimo nesugalvosi. Po paskutinio gurkšnio tu apie kažką svajoji, o ant gomurio lieka žaisti saujelė kartumo, legvas saldumas ir kavos pupelės.

Sakiškių aludaris Linas, kiek aš atsimenu, visada teisėjaudavo Aludarių taurės Ipų kategorijoje. Bent man taip įstrigo atmintyje. Tad tikrai įdomu, kas per Ipa buvo pasirinkta reprezentuoti savo daryklą. Va čia aš kvape jaučiu citrininį aitrumą, saldainius. Ir tu žinai, kad tai apyniai. Va taip kvepianti Ipa man patinka. Alus tamsios gintarinės spalvos, drumstas. Pirmas gurkšnis labai nuosaikus, bet puikiai nuteikiantis. Vos vos jaučiamas saldumas, citrusai. Liežuvio kraštais parbėga kartumas, supranti, kad dar keli gurkšniai ir alus užvaldys kartumu. Kiti gurkšniai tavęs neuždaužo apynių kartumu. Jie dirba tyliai, ramiai, nesiplėšydami. Todėl tu puikiai gali jausti kitus gerus dalykus aluje. Tai jau minėti citrusai, labai švelnus saldumas. Alui baiginėjantis taurėje pramuša kartumas, jo vis daugiau. Ir visą tą laiką net akimirkai nepamąstai apie alaus stiprumą ir tik pastačius tuščią taurę ir dar kartą paėmus į rankas butelį pamatai didelius skaičius – 7,2%.

Sakiškių alaus debiutas

Ką šį savaitgalį veikė tikras alaus geek’as? Gėrė Sakiškių alų.

Šito įvykio praleisti nebuvo galima. Tiek daug internetai gero ištransliavo apie juos, kad rezultato reikėjo tuoj pat, čia ir dabar. Neatsimenu savęs stovinčio prie dar neatsidariusio baro durų tik tam, kad paragauti alaus, bet taip būna.

Sakiškių alus – tai du namudiniai aludariai, kurie sugalvojo, jog nori nuosavo bravoro. Sugalvojo, ėmė ir padarė. Nuo nulio. Nepirko jau bankrutavusio bravoro, su pasenusiais įrenginiais, neperėmė kažkieno nenusisekusį verslą ar nevirė savo alaus išnuomotame bravore. Savo rankomis, gal kiek daugiau savo galva viską ėmė ir padarė. Ir ne bet kaip. Apie dalį technologinių sprendimų galite rasti pasakojime tikrame aluje. Ir viskas kas ten aprašyta pigiai nekainuoja. Nepermatomas, storo, juodo stiklo butelis taip pat kainuoja. Etiketė, tokia kokia ji yra, taip pat ne pigiausia. Vardinis kamštelis lygiai toks pats kaip ir prieš tai viskas ką išvardinau. Ir kai visa tai paimi į ranką, supranti kas yra kokybė.

Norėjau dar brūkštelti apie Liną ir Gediminą, bravoro įkūrėjus, bet paskui pagalvojau, kad keistai atrodys pasakojimas, kuomet nesi su tais žmonėmis akis į akį bendravęs. Pasakysiu tik tiek, kad antroje Žmogšaloje Gedimino virtas alus su mėtomis ir agurkais paliko didžiausią įspūdį iš visos ten pristatytos alaus gausos.

Ragauti pradedu nuo Witbier 4,9%. Belgiškas kvietinis elis. Į taurę bėga nuostabios spalvos kvietinis. Beveik baltas, pakreipus taurę, jau gelsvas. Drumstas. Puikiai užputoja, putos likučiai dar ilgai trinasi į taurės sienelę. Aromatas silpnas, vos juntamas, charakteringas kvietiniam, bet be aprašyme minimos kalendros ir apelsino. Skonis puikus, pilnas, vos vos glosto angliarūgštė, iš paskos atbėga lengvas kartumas, malonus saldumas. Alus prieskoniuotas, bet labai subtiliai. Jei apraše randi kalendrą ir apelsino žieveles, nereiškia, kad jos turi lipti viena per kitą save rodydamos. Jos tik sudedamosios, pagalbinės alaus dalys, kurios su atsarginiu vaidmeniu susitvarkė puikiai. Alus pedantiškai išbaigtas.

Saison  5,2% labiau rodė norą putoti. Alus kiek skaidresnis, daugiau geltonos spalvos. Puta laikosi ilgai. Saison alaus stiliaus aš dar neprisijaukinęs. Neturiu susikūręs vaizdinio kokio alaus tikiuosi. Todėl kas kart ragaujant konstruojamas standartas. Aromate vėl nieko daug pasakančio aptikti nepavyksta. Skonis pilnas, neleidžiantis suabejoti. Vos juntamas kartumas jau pačioje gurkšnio pradžioje, bet greitai dingstantis. Toliau kiek grybšteli angliarūgštė. Kai tik ji atleidžia, poskonyje grįžta kartumas, tik dabar jis sausas, džiovinantis, apkabinantis liežuvį. Kartumas po kiek laiko dingsta, bet alus kažką palieka. Šiluma ir dilkčiojimas primena ant etiketės paminėtą pipiriškumą. Taip, tai jis, gražiausia savo forma. Saison standartas beveik sumodeliuotas.

Aludariai prieš išveždami pirmą partiją į prekybos vietas brūkštelėjo: pasakysim atvirai – jaudinamės. Aš paragavęs pirmus pavyzdžius pasakysiu atvirai – jaudinuosi dėl to kas bus toliau.