Leičių Grikinis

Ne vieną kartą sakiau, kad 2013 metai alaus rinkoje Lietuvoje buvo nuobodūs. Ir tik metų pabaigoje lyg iš gausybės rago pabirusios naujienos neleido ištrinti visų metų iš atminties. Tačiau ne viskas buvo taip labai jau ir blogai. Kelios naujienos, nišinės alaus partijos buvo vertos dėmesio. Viena iš tokių alaus rūšių buvo Leičių Grikinis 5,5%. Tiesa, jei Jums teko ragauti šio alaus kuomet jis buvo prekyboje ir Jums pasirodė, kad jis nebuvo labai įspūdingas ir įsimenantis, tai nieko tokio. Aš šį alų buvau pamiršęs savo šaldytuve ir prisiminiau jau beveik prasidėjus žiemai. Nors ant butelio niekur neradau nurodytos galiojimo datos, o nuo nupirkimo alus prabuvo beveik pusmetį, mintyse vis sukosi, kad turbūt alus bus surūgęs. Tačiau mano nuostabai, alus buvo toks, kokį gert norėtųsi kasdien.

Gelsva, tamstelėjusi spalva, gausus tirštas putojimas gražiai papuošė taurę. Kvape nieko daug žadančio nebuvo. Tačiau paragavus supratau, kad tikrai tiek laikydamas alų neatkimštą klaidos nepadariau. Pilnas, sodrus, gilus, aromatingas skonis. Sunkiai nusakomas skonis, tiksliau sunku buvo nusakyti, kas sudaro tą neapsakomai skanų skonį. Ar salyklai, ar apyniai, ar viskas kartu. Bet dar ilgai prisiminsiu šį alų kaip vieną iš skaniausių mano ragautų.

Leičių istorinis Baltų alus

Leičių alus 6%

Vienas iš retesnių alaus rūšių Lietuvoje. Jei aš neklystu, šio alaus [buvo] galima įsigyti tik Vilniuje esančioje alaus krautuvėlėje Bambalynė ir alinėje Leičiai. Jei aš klystu, pataisykite. Pirma šį alų pastebėjau internetų pagalba, nuotraukose alaus butelis atrodė įdomiai, bet didelio išskirtinumo nebuvo. Kaip visada, tokie pabandymai kelia įtarimus, jog tai kažkoks jau rinkoje esantis alus, tik supilstytas į įdomesnius butelius ir padabintas gražesne etikete. Pakliuvus buteliui  į rankas įspūdis tik sustiprėjo. Apipavidalinimas tiesiog super. Man šis butelis bendra išvaizda lenkia rinkos flagmaną, Vilkmergės kvortos butelį. Rankoje butelis sunkus, storo stiklo, o tai jam suteikia dar daugiau pliusų. Na ir dar kartą pasikartosiu, butelis atsidūręs Jūsų rankose ar ant Jūsų stalo paliks didesnį įspūdi, nei tas įspūdis, kurį jis palieka žiūrint į nuotrauką.

Už sunkų, storo stiklo butelį, tinkamą jo apipavidalinimą, šampaninį kamštį ir alų jo viduje turėsite susimokėti. Šio alaus butelis kainuoja 12 litų.

Šampaninis kamštis pokšteli lengvai. Kiti rinkoje esantys taip uždaryti alūs, kurie yra mažiau karbonizuoti arba šviežesni turi tokią problemą, kad kamštis taip lengvai neatsikemša. Yra tekę iš per didelio noro atidaryti, o alui iš per didelio noro neatsidaryti, kamštį nulaužti. Atsidarius, puta lipo lauk iš butelio, todėl teko suskubti alų pilti į taurę. Alus gausiai putojo. Puta laikėsi ilgai. Na čia reikėtų pridėti dar vieną žodį ir pasakyti, kad alus putojo labai ilgai. Alus tamsus ir reikia vėl save taisyti ir nepabijoti žodžio juodas. Tik prieš šviesos šaltinį galima pastebėti, kad alus turi nuraudonavusios rudos spalvos.

Gausus putojimas ir lipimas alaus iš butelio niekur nedingsta skonyje. Pirmi gurkšniai pilni angliarūgštės, kuri kanda ir neleidžia alui atsiskleisti. Vėliau, jai nurimus, ima ryškėti alaus pilnumas. Geriausia šiame aluje tai, kad didelis kiekis skrudintų salyklų atsiskleidžia ne rūgštumu, kas būdinga kitiems alums, bet visai kitais skoniais. Šis be galo skanus alus savyje turi juodos duonos plutos, degintos karamelės, džiovintų slyvų skonio. Ir tai tik vieni iš daugelio kitų skonių, kuriuos reikėtų išsigaudyti kiekvienam individualiai. Svarbiausia yra tai, kad alus tikrai turi ką duoti. Reikėtų nepamiršti, kad po visais skoniais, kurie duoda salyklai dar yra ir apynių karstelėjimas. Bet jis čia papildo tai kas ir taip jau yra gerai. Be to, skonis burnoje lieka ilgai. Taigi pabaigai telieka pasakyti, gal net suformuoti alui šūkį ar kaip čia tą dalyką pavadinti. Alus ilgam. Jo puta lieka ilgam, skonis lieka ilgam ir įspūdis apie jį lieka ilgam.

Medžiojant alų vienu šūvių nušauti du zuikiai

Nemažai internetuose rašo apie tai, kad alaus naujienų Lietuvoje mažai arba jų visai nėra. Ypač dabar, kai orai atšalo. Bet man pačiam tų naujienų tiek, kad jų visų nespėju ne tik, kad paragauti, bet ir aprašyti. Vieną dieną teko lankytis Vilniuje. Visgi ten naujienos pasklinda pirmiausiai. Ir ne dėl to, kad ten žmonių daugiau gyvena, alaus entuziastų ir mėgstančių eksperimentuoti daugiau. Ir net gi ne dėl to, kad ten žmonės sąlyginai daugiau uždirba. Tiesiog paprastas dalykas, Vilniuje su logistika mažieji aludariai išsisprendę problemas ir nėra sunku pristatyti naują alaus rūšį į reikiamus taškus.

Vienas iš tokių taškų, alinė Leičiai. Kas gerai, kad šalia yra ir Bambalynė. Tad ir pilstomo ir butelinio alaus naujienas, jei tokių yra, galima rasti vienoje vietoje. Tikras alus pranešė apie savo virtą alų ir būtent tos naujienos vedamas nuėjau tądien į minėtą aludę. Kadangi alus buvo stipriai limituotas, kiek bijojau, kad jo neberasiu, bet į mano klausimą: ar turit?,- barmenas atsakė: turim (jaučiu kažką suvėliau su skyrybos ženklais, na, bet kitaip nesugalvojau).

Liuks, sėdam, ragausim 🙂

Kas gerai Leičiuose tai, kad gali užsisakyti 0,2l. Paragavimui. Bet jei žvilgtelėsite į nuotrauką, pamatysite, kad degustacinė taurė labai jau iškreipia alaus vaizdą.

Pats viržinio alaus jau esu ragavęs ir apie tai trumpai parašęs. Nors tai buvo dar 2010 m. vasarą, visgi atmintyje puikiai išliko stiprus žolinis aromatas ir skonis. O skaitant pirmuosius atsiliepimus apie šį alų internetuose buvo gan keista, kad vienas iš apibūdinimų buvo, jog alus lengvas, net vandeningas. Kilo man klausimų, kaip taip jau čia gali būti, kad panaudojus konkretų augalą, kuris nepasižymi lengvu aromatu, gali gautis vos ne neišraiškingas lengvas alus. Dar kartą įsitikinau, kad reikia paragauti pačiam.

Alus taurėje nešvarus, bet tai jam netrukdo gerai atrodyti. Tamstelėjusi, į raudonumą pasidavusi spalva mano akiai tinka. Puta netgi labai padori, tvarkingai laikėsi, po pirmų gurkšnių net pasiliko ant taurės kraštų. Kvape jaučiamas žolinis nestiprus kvapas. Kaip ir rašydamas apie škotiškąjį jojo draugą, taip ir dabar pasakysiu, kad ar tai viržis pasakyti negaliu, nes jo pačio man neteko nei uosti, nei ragauti. Skonis švelnus, labai puikiai subalansuotas. Uch kaip man patinka tokie alūs, kuriuose niekas negroja pirmu smuiku. Visi skoniai gražiai persipina ir viename gurkšnyje gali ištraukti žolinį prieskonį, kitam kartumo, trečiam salstelėjusį prieskonį. Tiesa, saldumas yra ir kvape. Visas iki tol internetų suformuotas skeptiškas požiūris paragavus šio alaus išgaravo ir teko užsisakyti dar, šį kartą jau 0,5l taurę. Jei pasididinsite nuotrauką, pastebėsite, kad Leičiuose alaus įpilti negailima. Tik atnešus skaidrią taurę pastebėjau, kad alaus išvaizda kiek kitokia, nei atrodė ragaujant iš mažesnės taurės. Tad aprašant įspūdis apie išvaizdą suplaktas iš abiejų taurių.

Tai puikus bandymas kažkuo nustebinti, kažką duoti naujo alaus rinkoje. Bet man darosi įdomu. Šis ir vasarvydžio nakties alus pasirodė ir buvo paragauti. Bet Tikras alus rašo, jog buvo ir:

• 2011 m. vasaris – “Inkaras” – Ordinary Bitter, kurį išvirėme viename vakarų Lietuvos bravore
• 2012 m. sausis – “Saulbrols” – Special Bitter

Įdomu kur šie buvo ir kodėl apie juos niekas negirdėjo?

Dar viena naujiena, kurią pavyko sumedžioti Leičiuose, tai Dundulio Smakas. Aludėje pavadintas kukurūzniku. Tai šviesus alus, pagardintas kukurūzais. Alaus puta silpna, vos dengianti alaus paviršių taurėje. Kvape beveik nieko. Alus tamstelėjusios gelsvos spalvos. Visiškai skaidrus. Pradžioje gurkšnio alus tuščias, beskonis, vėliau atsiranda bukas saldumas, kuris man aluje netinka. Ir viską užbaigia karstelėjimas, kuris sėda ant gomurio. Kartu čia pasirodo ir alkoholio šiltumas, nors, atrodo, alus ir nėra iš stipriųjų.

Atviro alaus taurė 2012

Aš jau rašiau apie namudinius aludarius ir jų beįsibėgėjančią veiklą. Net gi tas pats jų logotipas puošia įrašą. Net gi, manau, būtų logiška jei kiekvienas įrašas apie namudinius aludarius būtų juo pažymėtas. Kodėl vėl apie juos rašau, nors neverdu namuose alaus? Atsakymas paprastas – nes yra dėl ko ir, svarbiausia, ką apie juos rašyti.

Per metus laiko (tiek buvo praėję nuo jų veiklos pradžios kuomet rašiau pirmąjį kartą) entuziastai nuveikė iš ties daug. Namudiniai aludariai sukūrė savo asociaciją, internetinį puslapį ir kitus dalykus ne tam, kad jie tik būtų. Tai daugiau ne jų veiklos rezultatas, o greičiau priemonė. Priemonė veikti, komunikuoti, dalintis žiniomis. Dar viena priemonė, kuri jei išliks taip gerai apgalvota ir bus visų palaikoma, ateityje gali būti labai stipri, tai Atviro alaus Taurė. Pradėta organizuoti prieš gerus du mėnesius, jau rytoj, birželio 2d. pasieks savo finišo liniją. Būtent birželio 2d. alinėje Leičiai, Stiklių g. 4, Vilnuje 17:00 val. bus įteikta Atviro alaus Taurė absoliučiai geriausiam namudinės aludarystės alui bei medaliais apdovanoti geriausi kiekvienos kategorijos alūs. Renginys nemokamas.