ROPA Moonshine – Barrel Aged

Praeitų metų pabaigoje pristatyta ROPA atrodė kaip vienas iš Tikro Alaus eksperimentų. Žinoma, kalbos netilo, kad šio alaus bus kelios versijos. Bet, kad šis alus turės tokią ilgą istoriją nesitikėjau.

Po pirmosios ROPA’os versijos pasirodė ROPA II, kuri ir dabar bėga aludėse. Martynas ištesėjo pažadą šį alų pateikti stikle. Būtent pasklidus gandams, kad jo jau yra, patraukiau, kaip jau tampa tradicija, į Vingiu Dubingiu aludę. Pasirinkau pasivaikščiojimą Laisvės alėja ir, kad nebūtų taip nuobodu, brūkštelėjau Martinui. Taip visą kelią su juo ir prašnekėjom, apie alų, apie statinę, apie alaus brandinimą. O įėjus į aludę, šio alaus negavau, man jo nepardavė ir paprašė palaukti iki trečiadienio, kuomet bus šio alaus ragautuvės iš krano.

Laukti buvo verta. Aludėje prisirinko daug matytų veidų, su kuriais buvo apie ką pasišnekėti. Bet svarbiausia tą vakarą ten buvo statinėje brandinta pirmoji ROPA versija. Tamsesnės spalvos, gausiai putojantis, kiek per šaltas. Rankose pašildytas atsiskleidė tais aromatais, kuriais ir turėjo. Neryškus, neįkyrus, bet su niekuo nesumaišomas samanės aromatas. Skonis pilnas, saldus, vanilinis, salyklinis. Brendimas bačkoje pridėjo šiam alui laipsnių, kūno, brandos, rimties ir susigulėjimo. Tačiau gulėjimas bačkoje iš jo neatėmė kartumo ir jis, visu gražumu poskonyje išlindęs, užbaigė puikią šio alaus mozaiką.

Turbūt daugelis šiuo metu naudoja programėlę Untappd. Kartais ten vertinamas alus ir skiriami balai sulaukia atgarsių. Tą vakarą už šį alų skyriau maksimalų balų skaičių – 5. Tai buvo pirmas kartas, kai skyriau alui tokį aukštą įvertinimą. Ir sulaukiau klausimų kodėl tiek daug, ar tikrai toks geras. Ne už gerumą šiam alui buvo skirti tie balai. Už idėją, įgyvendinimą, pateikimą, galų gale už tas istorijas prie baro apie alų, apie bačką. Jei labai suskubsite, dar turėtumėte suspėti prie istorijos prisiliesti, išgirsti, paragauti. O jei ir nebebus, galėsite parsinešti namo buteliukuose.

Vingių Dubingių aludėje pristatytas naujas alus ROPA

Dabar dažnai galima išgirsti, kad Kalėdos atėjo ankščiau. Bet kai Kaune atsidaro tikra aludė, o joje alų pristato patys aludariai, kitaip pasakyti, nei kad ankščiau atėjo Kalėdos, negalima.

Netradicinėje, bet labai logiškoje vietoje atsidarė nauja aludė pavadinimu Vingių Dubingių. Joje savo alų pristatė ramtyns, be visų savo veiklų rašantis tikrasalus.lt. Alus buvo išvirtas bravore Apynys, tad pristatyme buvo ir aludaris iš Apynio bravoro. Tai pagrindinės dedamosios renginio kuris vyko Kaune penktadienio vakarą.

Vingių Dubingių

Vos tik pravėriau duris, už baro pamačiau pažįstamą veidą. Ten stovėjo ir šypsojosi Tomas. Žmogus, kuris pirmas Lietuvoje patikėjo idėja, kad  bare galima pilstyti tik vieno gamintojo alų. Taip atsirado pirmoji Špunka Klaipėdoje. Vėliau Špunka tapo reiškiniu, išsiplėtė į kitus miestus. Taip pat Tomas prisidėjo ir prie Klaipėdoje esančio baro Herkus Kantas atidarymo. Taigi, jau supratote, kad Vingių Dubingių aludę atidarė žmogus, puikiai žinantis kaip pardavinėti alų.

Būnant viduje ir viską smalsiai apžiūrinėjant neradau nė vienos nereikalingos smulkmenos. Viskas apgalvota iki smulkmenų, nieko netrūksta, bet ir nieko nėra per daug. Čia gali ateiti, pabūti ir niekas tavęs neerzins.

Didžiausias vietos išskirtinumas – nuosavas rūsys po baru. Ten laikomos alaus bačkos, kurios ten ir atvėsinamos.

Iš aštuonių kranų bėga Dundulio ir Fuller’s alaus rūšys. Yra visi Dundulio ir to pačio Fuller’s alaus pavyzdžiai buteliuose.

ROPA

Naujoje vietoje buvo pristatytas ir naujas alus. Tomo brolis Martynas (jau minėtas ramtyns) pristatė bravore Apynys išvirtą Red Oceania Pale Ale 5.6% IBU 35 EBC 27.

Du aludariai stovi aludės viduryje, laiko rankose savo alaus taures ir pasakoja apie alų. Kad tai kada nors įvyks Kaune aš net svajoti nedrįsau.

Vos tik pradėjus pasakojimą apie alų, pasirodė, kad tai ne visai naujas alus. ROPA yra reinkarnacija Jungle Bells Red IPA alaus, kuris buvo išvirtas Gintaro bare prieš porą metų.

Alaus išvirta 1000 litrų ir tai yra pirmoji versija iš planuojamų trijų. Antrasis virimas planuojamas su kiek kitokia kombinacija apynių, bei dalis jo bus išpilstyta į butelius. O trečioji versija bus brandinta statinėje, kurioje buvo laikyta kažkas labai įdomaus, bet iki galo visų paslapčių aludaris išduoti nenorėjo.

Jau sunku atgaminti kas buvo aluje prieš du metus, bet berods jis buvo kiek raudonesnis. Visa kita, jau kita istorija. Alus buvo pateikiamas kiek per šaltas, todėl buvo rekomenduojama jį pašildyti rankose prieš geriant. Stebino, kad alus visiškai skaidrus, tad Apynio aludaris su savo technologine dalimi susitvarkė puikiai. Alaus virime panaudoti penki skirtingi salyklai, iš kurių dominuoja karameliniai. Aludariai labai norėjo, kad alus pirmiausiai būtų lengviau geriamas dėl savo salyklinės bazės, o tik po kažkiek laiko kad išryškėtų apyniai. Ir tai jiems pavyko. Alus tikrai smagiai bėga gomuriu, o panaudoti egzotiški apyniai neleidžia šiam alui būti tik bukai karčiu.

Mažais žingsneliais Kaune ima darytis vis smagiau gyventi. Atsiranda vietos, kurios traukia, iš kurių išėjęs neturi blogų minčių. Čia atsiranda tikro maisto. Viskas tik geryn.

Alus su idėja

Tinklaraščio tikrasalus.lt  vėliavnešys ramtyns visus gero alaus gerbėjus ir savo draugus buvo sugalvojęs labai savitai pasveikinti su didžiosiomis šventėmis. Gaila, kad aplinkybių mišrainė taip sukrito, kad visiškai taip, kaip buvo suplanuota visko atlikti nepavyko. Aš kalbu apie išskirtinį, labai mažos partijos alų – Jungle Bells Red IPA 5,7%. Visą istoriją apie šį alų buvo galima sekti jau minėtame tinklaraštyje:

– pirmas pranešimas, kad jau yra ir kas kaip kur: http://goo.gl/EKwdct

– apie tai, kad skubėti reikia lėtai ir kitus kaprizus: http://goo.gl/4YOisy

– apie tai, kad jau galima imti ir ragauti: http://goo.gl/qZkkNH

 Skaičiau aš pats tuos įrašus ir vis spėliojau ar atkeliaus tas alus iki Kauno ar ne? Kad neaplenks Vilniaus, buvau tikras. Kad pasieks Klaipėdą, taip pat abejonių nekilo, labai jau ten daug sąsajų ramtyns turi. Liko jo paragavimui ir Molėtuose, kur jis buvo ir išvirtas. Nors, tiesa pasakius, pasirodė, gan keista, kad galėjo būti ir kitaip. Apie Kauną ir šį alų teko pasiskaityti gan nemažai. Kad jo jau yra, kad vis dar nėra, kad jau nebėra. Žinutės viena kitai prieštaravo, tad teko pačiam važiuoti ir žiūrėti kas ten kaip. Prisipažinsiu, laikas tam dalykui buvo labai netinkamas. Darbe vyko tarptautinis renginys ir šio alaus medžioti važiavau po antros dienos praleistos jame. Norėjosi tik kristi į lovą. Tačiau gandai, kad alus Vilniuje ir Klaipėdoje buvo išgertas per vakarą, kad jo išvirta tik 210 litrų privertė prasukti pro Laisvės alėją ir joje įsikūrusį  Alaus Kultūra & delicatessen ÖL. Ar jo yra klausti nereikėjo, nes ant durų puikavosi plakatas, kviečiantis paragauti. Po kelias minutes vykusių derybų dėl leidimo fotografuoti, alus buvo pripiltas į taurę. Už ją buvau paprašytas susimokėti 8,5 lito. Dėl foto kokybės atsiprašau, buvo tamsu, visi žiūrėjo kaip į durnių, o ir pats jau nebelabai mačiau ką fotkinau. Nuovargis darė savo.

Prisėdau prie staliuko, pasistačiau taurę neragautos, nematytos raudonos IPA’os ir galvojau, kokius linkėjimus čia man perduos ramtyns kelionių atgarsiai. Vertinti pradėjau standartiškai. Jei jau pavadinime yra žodis red, tai ir alus turi būti raudonas. Nes juk jei parašo juodas, tai ir ieškai juodai juodo. Prieblanda bare tiksliai įvertinti neleido, bet raudonumo tikrai buvo. Tas raudonumas toks ališkas, gražus. Patalpa buvo gan šilta, taurę iškart padengė rasa ir man kilo įtarimas, jog alus turbūt bus peršaldytas. Pirmi gurkšniai tai patvirtino. Gomurį persmelkė visų pirma šaltis, o tik paskui skonis. Bet koks gali būti šalčio užmuštų receptorių atpažintas skonis? Norėjosi pasėdėti kiek ilgėliau, palaukti, kad nors kiek pašiltų. Kantrybės užteko, kol perskaičiau kalėdinį meniu, kabantį man šone virš galvos. Atėjo laikas antram ragavimo raundui. Viskas kiek pasitaisė į gerąją pusę. Alus neužmuša apyniais, bet jų netrūksta. Pamaniau, kad būsiu pakankamai sąžiningas, jei šį alų lyginsiu su Dundulio IPA. Vien todėl, kad tai, jei nesuklysiu, vienintelė IPA verdama Lietuvoje ir prieinama kiekvienam. Kita vertus, gal tai ir neteisinga, dėl jų negiminingumo. Na, bet IPA yra IPA ir… aj, ką aš čia teisinuosi. Taigi, Dundulio IPA savo kartumą augino su kiekvienu gurkšniu. Ši IPA daug nuosaikesnė, švelnesnė, prie jos priprantama, bet vis vien norisi dar. Lendant giliau, turi šis alus šiek tiek vaisiškumo, šiek tiek žoliškumo. Baigus taurę, paskutinė mintis buvo, kad norėjosi iš šio alaus šiek tiek tvirtesnio kūno, truputį daugiau balanso, išraiškos. Bet atsistojus, užsirišus šaliką pagalvojau, kad gėriau raudoną alų, kokio čia man rimtumo bereikia. Gavau kruopelytę džiunglių ir galiu ramus grįžti į kasdieninę rutiną.

Medžiojant alų vienu šūvių nušauti du zuikiai

Nemažai internetuose rašo apie tai, kad alaus naujienų Lietuvoje mažai arba jų visai nėra. Ypač dabar, kai orai atšalo. Bet man pačiam tų naujienų tiek, kad jų visų nespėju ne tik, kad paragauti, bet ir aprašyti. Vieną dieną teko lankytis Vilniuje. Visgi ten naujienos pasklinda pirmiausiai. Ir ne dėl to, kad ten žmonių daugiau gyvena, alaus entuziastų ir mėgstančių eksperimentuoti daugiau. Ir net gi ne dėl to, kad ten žmonės sąlyginai daugiau uždirba. Tiesiog paprastas dalykas, Vilniuje su logistika mažieji aludariai išsisprendę problemas ir nėra sunku pristatyti naują alaus rūšį į reikiamus taškus.

Vienas iš tokių taškų, alinė Leičiai. Kas gerai, kad šalia yra ir Bambalynė. Tad ir pilstomo ir butelinio alaus naujienas, jei tokių yra, galima rasti vienoje vietoje. Tikras alus pranešė apie savo virtą alų ir būtent tos naujienos vedamas nuėjau tądien į minėtą aludę. Kadangi alus buvo stipriai limituotas, kiek bijojau, kad jo neberasiu, bet į mano klausimą: ar turit?,- barmenas atsakė: turim (jaučiu kažką suvėliau su skyrybos ženklais, na, bet kitaip nesugalvojau).

Liuks, sėdam, ragausim 🙂

Kas gerai Leičiuose tai, kad gali užsisakyti 0,2l. Paragavimui. Bet jei žvilgtelėsite į nuotrauką, pamatysite, kad degustacinė taurė labai jau iškreipia alaus vaizdą.

Pats viržinio alaus jau esu ragavęs ir apie tai trumpai parašęs. Nors tai buvo dar 2010 m. vasarą, visgi atmintyje puikiai išliko stiprus žolinis aromatas ir skonis. O skaitant pirmuosius atsiliepimus apie šį alų internetuose buvo gan keista, kad vienas iš apibūdinimų buvo, jog alus lengvas, net vandeningas. Kilo man klausimų, kaip taip jau čia gali būti, kad panaudojus konkretų augalą, kuris nepasižymi lengvu aromatu, gali gautis vos ne neišraiškingas lengvas alus. Dar kartą įsitikinau, kad reikia paragauti pačiam.

Alus taurėje nešvarus, bet tai jam netrukdo gerai atrodyti. Tamstelėjusi, į raudonumą pasidavusi spalva mano akiai tinka. Puta netgi labai padori, tvarkingai laikėsi, po pirmų gurkšnių net pasiliko ant taurės kraštų. Kvape jaučiamas žolinis nestiprus kvapas. Kaip ir rašydamas apie škotiškąjį jojo draugą, taip ir dabar pasakysiu, kad ar tai viržis pasakyti negaliu, nes jo pačio man neteko nei uosti, nei ragauti. Skonis švelnus, labai puikiai subalansuotas. Uch kaip man patinka tokie alūs, kuriuose niekas negroja pirmu smuiku. Visi skoniai gražiai persipina ir viename gurkšnyje gali ištraukti žolinį prieskonį, kitam kartumo, trečiam salstelėjusį prieskonį. Tiesa, saldumas yra ir kvape. Visas iki tol internetų suformuotas skeptiškas požiūris paragavus šio alaus išgaravo ir teko užsisakyti dar, šį kartą jau 0,5l taurę. Jei pasididinsite nuotrauką, pastebėsite, kad Leičiuose alaus įpilti negailima. Tik atnešus skaidrią taurę pastebėjau, kad alaus išvaizda kiek kitokia, nei atrodė ragaujant iš mažesnės taurės. Tad aprašant įspūdis apie išvaizdą suplaktas iš abiejų taurių.

Tai puikus bandymas kažkuo nustebinti, kažką duoti naujo alaus rinkoje. Bet man darosi įdomu. Šis ir vasarvydžio nakties alus pasirodė ir buvo paragauti. Bet Tikras alus rašo, jog buvo ir:

• 2011 m. vasaris – “Inkaras” – Ordinary Bitter, kurį išvirėme viename vakarų Lietuvos bravore
• 2012 m. sausis – “Saulbrols” – Special Bitter

Įdomu kur šie buvo ir kodėl apie juos niekas negirdėjo?

Dar viena naujiena, kurią pavyko sumedžioti Leičiuose, tai Dundulio Smakas. Aludėje pavadintas kukurūzniku. Tai šviesus alus, pagardintas kukurūzais. Alaus puta silpna, vos dengianti alaus paviršių taurėje. Kvape beveik nieko. Alus tamstelėjusios gelsvos spalvos. Visiškai skaidrus. Pradžioje gurkšnio alus tuščias, beskonis, vėliau atsiranda bukas saldumas, kuris man aluje netinka. Ir viską užbaigia karstelėjimas, kuris sėda ant gomurio. Kartu čia pasirodo ir alkoholio šiltumas, nors, atrodo, alus ir nėra iš stipriųjų.

Kaip aš Stauto dieną minėjau (pavėluotai)

Jei jau prieš tai buvusiame įraše rašiau apie pingvi.com man išsakytas pastabas, tai tęsiant toliau, reikėtų paminėti ir tikrasalus.lt. Perskaitęs jų įrašą apie tarptautinę Stauto dieną buvau suplanavęs ją ir paminėti. Nors ir buvo, mano manymu, tinkamo tai dienai minėti alaus šaldytuve, tądien taip ir liko šventė neatšvęsta.

Po kurio laiko pas vieną iš tikrasalus.lt autorių Martyną aka ramtyns socialiniame tinkle randu štai tokią nuotrauką:

Pavydžiai žvelgiant į nuotrauką, po kuria puikuojasi užrašas: “Brewdog est arrivee!“, aš mąsliai prisiminiau Stauto dieną ir tai, kad pas mane Brewdog est arrivee jau buvo prieš gerą mėnesį. Viską sudėjęs į krūvą, galvodamas, kaip čia man tokią pačią dėžę kaip Martynas susiveikti, rankoje laikiau puikaus Brewdog 5am Saint taurę.

Iš taurės dvelkė stiprus apyniuotas kvapas, alų buvo padengusi smulkių burbuliukų, tiršta, ilgai besilaikanti gelsvo atspalvio puta. Po putos paklode šmėžavo nešvarios raudonai rudos spalvos alus. Raudonos daugiau nei rudos.  Kvapo intensyvumas ne atstumia, o prikausto ir nepaleidžia.  Ragaujant nuo apynių kartumo pabėgti nepavyks, o nuo jo bėgti ir nesinorės, nes jis karpys jūsų liežuvį taip, kaip joks alus dar to nedarė. Skonio gilumas ir ilgaamžiškumas paliks nepamirštamą įspūdį. Leis suprasti, kad į alų neužtenka tik privaryti apynių ir nuo to jis nepasidaro geras, su juo reikia daug dirbti, kad jis taptų toks, koks yra šis 5am Saint. Labiau subalansuoto ir tvarkingesnio alaus ragauti dar neteko. O tą pavyko padaryti sumaišius keturias rūšis apynių. Iš tokio kokteilio Jums išlįs ir naminės duonos plutos skonis, ir citrinos rugštelė, ir greipfruto sausas kartumas, ir daug kitų skonių, kurie gali būti kiekvienam individualūs. Kuomet baigsite ragauti, poskonyje dar ilgam liks liekamasis malonumas.

Alus supilstytas į 0,33l buteliukus. Tokio kiekio, tokio alaus užtenka visam vakarui. Gali ramiai apgalvoti visą savo nugyventą dieną ir per ją nuveiktus darbus, dar užteks ir pamąstymams, kad va kiti tokio alaus dėžėmis gauna, ir pabaigai ties paskutiniais lašais dar galėsite prisiminti, kad ir ne stautą gerdami, bet puikiai paminėjote Stauto dieną 🙂

P.S. Šio alaus buteliuką gavau gimimo dienos proga. Lina :H

Ir vėl apie kvietinį

Kvietinis alus man tinka ir patinka, todėl apie jį rašyti niekada nenusibosta 🙂

Visai neseniai Gubernija išpilstė savo kvietinį alų ir užklijavo naują etiketę. Taip Lietuvos rinkoje atsirado Imperial Baltas, 4,3% stiprumo, alus, kuris platinamas prekybos centrų tinkle Norfa. Palyginamosios degustacijos metu su originaliu Gubernijos kvietiniu aš skirtumo neatradau. Tiesa, jau kelintą kartą Gubernijos kvietinis tarnauja kaip etalonas palyginamosiose degustacijose, bet vis atrodo, kad savo vardo jis vis labiau nebepateisina.

Vilniaus alus taip pat jau senokai pasiūlė savo kvietinį. Ne ne, ne tą kurį visi giria ir jis būtinai turi būti pilstomas, bet naują, kuris papildė Senojo Vilniaus alaus seriją. Dar ilgai žmonėms teko įrodinėti, kad tai ne tas pats Vilniaus alaus kvietinis, bet visai naujas, na tikrai naujas. Bet, kad pasakoti, reikėjo ir pačiam įsitikinti, nes prisipažinsiu, aš galvojau taip pat kaip ir daugelis. Vizualiai neatrodo, kad alus taurėje jaučiasi gerai. Beveik neputojo, tad už tirštos putos nugaros nepasislėpsi, kažkiek susidrumstęs, bet ne tiek, kad tą drumstumą palaikytum pliusu. Spalva taip pat skystoka, bet kvietinis alus retai kada būna spalviškai malonus akiai. Ragaujam. Pasidaro aišku iš kart, kad dėta gvazdikėlių ir cinamono, lygiai taip pat kaip Kalėdoms skirtame Senojo Vilniaus aluje. Na ten jis/jie tiko, čia alus skirtas vasarai, atsigaivinti ir t.t., o į akis lenda… cinamonas… Na jis ant bandelių, žiemai, dar gal karštam vynui, bet vasariškam alui? Na tai tikrai ne man. Aš rekomenduočiau visada kvietinį alų išsitraukus iš šaldytuvo palaikyti kambario temperatūroje bent 15-20 min. Tada jis geriau atsiskleidžia. O šiam rekomenduočiau daryti atvirkščiai – gerai gerai atšaldyti, atsidarius iš kart gerti, tada jis savo šalčiu vasarą jus atgaivins, o dėl šaltumo bus prislopintas cinamonas ir jis jau netrukdys mėgautis alumi, o pasitarnaus kaip pliusas prie alaus skonio.

Baigiant apie Vilniaus alų, siūlau apsilankyti atsinaujinusioje aludarių interneto svetainėje. Tvarkinga, gražu ir su visa reikiama informacija. Tikiuosi ji bus reguliariai atnaujinama. Pasižvalgius galima atrasti, kad asortimente nebeliko Vilniaus alaus Šventinio. Jei jo dar neragavote, suskubkite pasidairyti po parduotuves, nes jo paragauti privalo kiekvienas save gerbiantis alaus mėgėjas. Nuorodose galima rasti nuorodą ir į šį blogą, bei prierašą: Didelis, alumi kvepiantis ir kolekcionuojantis Modesto blogas. Tikrai taip 🙂 Gal kada pasikviesite į svečius? 🙂

Dar vienas naujas kvietinis pagal pasirodymą rinkoje pats šviežiausias. Kai kurios naujai atsidariusios alaus krautuvėlės jį pristatinėjo kaip visišką naujieną, vis gi jo buvo galima paragauti anksti pavasarį. Šiais metais Dundulio Balamuc grįžo pasikeitęs iš esmės. Kartu su savimi įnešdamas ir naujovių, kokių dar nebuvo Lietuvos alaus istorijoje. Jis tapo pirmas iš komercinių alaus rūšių, kurio receptas yra prieinamas visiems. Jei kas pagal tą receptą bandys išsivirti Balamuto, siūlau pasimainyti tokio alaus litrą ant originalo, tiek Jūs, tiek aš galėsime palyginti kaip gavosi 🙂

Balamuc iš prekybos buvo dingęs, nes buvo kaprizingas ir nenorėdavo ilgai būti nesurūgęs. Teko girdėti, kad tai aludarių požiūrių nesutapimo pasekmė. Dabartinis, naujasis Balamutas yra visiškai ne tas, kas buvo seniau, pakeista absoliučiai viskas, todėl ir rezultatas visai kitoks. Pirmojo varianto ragavimas nuvylė, alus buvo pasirodęs silpnas. Šįkart alų teko ragauti kelis kartus, nes pradžioje jis pas mane pateko per anksti. Matyt gamintojai taip norėjo kuo greičiau pasiūlyti alų pirkėjams, kad atvežė nebaigusį bręsti. Tad teko luktelėti. Palaukus porą savaičių, jau buvo galima drąsiai ragauti. Tai visai kitoks kvietinis. Man tiesa sakant ramtyns iš Tikro alaus draugijos technologinius niuansus šiek tiek nupasakojo, bet aš nesu visiškai tikras terminologijoje ir kituose dalykuose, todėl nenoriu nusikalbėti ir tuo labiau suklaidinti jus. Nepapasakosiu aš jums ir apie skonį, jo reikia patiems paragauti ir surasti jame išskirtinumą ir skonines savybes, nes man jos pasirodė sunkiai aprašomos. Jei prie šio įrašo atsiras žodelis atnaujinta, tuomet tai reikš, kad jį apibūdinti aš žodžių atradau, o dabar paliekam tai taip.