Utenos alaus Mr. Hops

Utenos alus ne tik perspalvojo savo senas skardines, bet ir naujų pripaišė. Į jas net naujo alaus pripylė, pavadinimą jam davė, limited edition ant viliojimo prirašė. Reikalų daug, žiūrim kas čia iš viso to gavosi.

Jei reikia oficialumo, prašom klikinti: www.mrhops.lt

Prasibėgus per alaus lentynas

Prabėgo savaitgalis. O savaitgalį galima sau leisti daugiau. Galima prasibėgti per alaus lentynas prekybcentriuose ir pasižiūrėti kas ką naujo pasileido į rinką. Juk pavasario ir vasaros sankirtoje aludariai naujienų negaili. Ir tampa taisykle, kad tokioje sandūroje atsiradusios alaus rūšys labai stiprios nebūna.

Tokio alaus skonis burnoje laikosi trumpai, tai ir aš per visas tas pseudo naujienas prasibėgsiu trumpai.

Vilkmergės Citra Apynių 5,3%

Baigėsi į Vilkmergę plaukę marketinginiai pinigai. Naujam alui pristatyti nebekankinamas alaus daryklos direktorius, nebereikia jam vargti rinktiniai publikai pristatinėjant savo alų. Tiesiog jis atsiranda lentynose ir tiek.

Citra apyniai labai charakteringi savo sukuriamu skoniu ir aromatu. Todėl ko tikėtis iš šio alaus buvo aišku. Skaidri, švari, geltona spalva. Balta, tiršta puta. Jos tiek kiek reikia. Aromatas su niekuo nesupainiojamas, charakteringas citra apyniams. Bet skonyje būtent tų apynių ir pritrūksta. Pirmas įspūdis ir pirmas gurkšnis labai geri, bet kuo toliau, tuo alus darosi nuobodesnis. Jam trūksta kūno. Aludariai ant skardinės CITRA užrašė didžiosiomis, o į alų įdėti pagailėjo. Ir tas neryžtingumas iš visai padoraus galėjusio būti alaus padaro eilinį, bet geriamą alų.

Pasirodęs Šventinio elio pavadinimu ir vėliau tapęs Tamsiuoju eliu, Gubernijos eksperimentas prigijo ir yra vienas iš geresnių tamsaus alaus pavyzdžių Lietuvoje. Vos tik pasirodžius Ginatariniam eliui 5,7%, iš jo buvo galima tikėtis kažko panašaus į pirmtaką.

Bėgdamas į taurę alus puikiai atitiko spalvą. Tikrai gintarinė spalva ir nėra prie ko prikibti. Aromate dominuoja irisas. Ir daugiau apie nieką neleidžia pagalvoti. Kažkiek jaučiamas nemalonus saldus alkoholio aromatas. Pirmas gurkšnis buvo toks, kad norėjosi, kad tai būtų ir paskutinis. Stipriai persaldintas alus, karamelė lipa per padorumo ribas, visiškai jokio balanso.

Volfas Engelman Bohemijos Tamsusis 4,2%

Tamsus silpnas alus yra gerai. Tokio importinio galima rasti nemažai. Lietuviai tokio taip pat bandė išvirti. Ir dažniausiai visai neblogai sekėsi. Dundulio Dounkelis vienas iš tokių.

Šis alus kol kas parduodamas tik skardinėse. Įdomus sprendimas, pavadinti alų Bohemijos ir nesuteikti jam šansų pabūti stikle. Iš skardinės bėga rudai rausvas alus. Suformuoja tirštą, tvarią putą. Aromatas beveik be jokių užuominų, vos juntamas. Alų vertinti labai sudėtinga. Niekaip man nepavyksta skonio išsiryškinti. Jis geras, skanus, įdomus, priimtinas. Bet kas jį formuoja nusakyti sunku. Be jokios abejonės čia žaidžia salyklai. Maži laipsniai nepersiduoda į silpną kūną. Atvirkščiai, kūnas labai solidus, minkštas. Nors sudėtyje nurodytas cukraus sirupas, saldumas paskutinis dalykas ko šiame aluje ieškotum. Puikus Volfgango bandymas. Tikrai puikus.

Tauro Bravoro Rinktinis 5,4%

Atsidarei, paragavai, pamiršai. Ir dar pasijuokei iš originalumo. Yra Volfo Engelman Rinktinis? Ne, negirdėjom.

Ir vietoj apibendrinimų ir išvadų. Utenos Classic persidažė, bei Kalnapilis kamštelių akciją pasileido. Valio.

Utenos Čili Porteris

Mano pažintis su čili porteriu, kaip ir su daug kuo alaus srityje prasidėjo nuo Aludarių taurės. Berods tai buvo pati pirmoji taurė ir aš tada net gi sugebėjau vieną čili porterio butelį išsiprašyti sau.

Utenos alus labai ramiai pristatė savo naujieną. Iš vis, man dabar Utenos alus kaip kokia Škoda. Gali daryti ką nori, bet negali būti geriau ar gražiau už Volkswagen. Utenos alaus atveju tik ne geriau ir negarsiau už Švyturį.

Utenos Čili Porteris | 7,0%

Alus taurėje pasidengia tiršta balta spalva. Taurėje alus tamsus, tikrai tamsesnis nei nuotraukoje. Jis tamsiai rudai raudonas. Aromatas tikro stipraus gamyklinio alaus. Ant etiketės išskaitau, kad dėta džiovintų ir rūkytų (!) slyvų, tačiau jų kvapo nesijaučia. Gal kažkiek juntamas deginto salyklo aromatas.

Skonis labai įdomus. Visas įdomumas man buvo tame, kad poskonis grįžta su trenksmu, kad net išsižioji, kad perteklinis skonis išeitų lauk. Labai viskas panašu į Dundulio Kovarnių alų. Tik čia nuosaikiau tas visas dalykas vyksta. Ir čia man viskas patinka daug labiau. Alus labai švelnus geriant, bet labai pilnas poskonyje. Grįžta čia su trenksmu slyvos. Ar jos džiovintos ar rūkytos jau ne taip svarbu, nes dera puikiai. Jei skonis rodosi kiek blankokas ir skystokas, vandeningas, tai poskonis sausas. Pasijunta ir pakarpymai ant gomurio ir norėtųsi sakyti, kad tai nuo alkoholio. Bet kai gomurys nešyla, supranti, kad tai čili pipirai žaidžia.

Vienas iš įdomesnių dalykų nutikusių pas didžiuosius. Ne, ką jau čia. Tai puikus Utenos alaus ėjimas. Bet jam visgi trūksta raumenų. Jis ne toks stiprus, kaip buvo Tauro Porteris. Net gi šis porteris ne labai porteris. Daugiau tai puikiai subalansuotas ir dėl čili pipirų išskirtinis tamsus alus. Iki porterio jam trūksta solidumo, tirštumo. Kaip ten bebūtų, tai ribotos partijos alus ir privalo būti paragautas visų alaus mėgėjų.

Pilsner, pilsener, pilzeno… Kaip iš tikrųjų?

Yra lietuvių liaudies patarlė – kaip pavadinsi, nepagadinsi. Pilsner ir Pilsener gali būti užrašytas taip Pilsner=Pilsener. Taip, tarp šių žodžių galima dėti lygybės ženklą. Bet va Pilzeno. Pilzenas juk Čekijos miestas, pretenduojantis tapti 2015 m. Europos kultūros sostine. Volfgangas ta proga jiems alučio išvirė?

Jei nesikabinėtume prie pavadinimų, galima pastebėti, kad Lietuvos alaus rinkoje užsimezgė pilsner karas. Jau rašiau, kad Utenos alus iš pagrindų atnaujino savo Pilsener ir tai vadinau logišku ir savalaikiu sprendimu. Gan ryškus lyderis alaus lentynoje ilgai vienas būti negalėjo. Čia į kovą stojo Volfgangas, tęsiantis savo senovės istorijos pasakojimų liniją. Kažkada, senai senai, tokio alaus parduodavom daugiausia. Pilzeno 4,7% gražiai tamstelėjusios geltonos spalvos, tipinės putos ir tipinio gamyklinio kvapo alus. Pagal laipsnius alus galėtų būti pavadintas silpnu, tačiau lengvai besigeriančiu pavadinti man būtų sudėtinga. Gan stipriai karbonizuotas alus su pakankamai stipriai išreikštu apyniuotu prieskoniu. Taip apibūdintas alus dar vis galėtų lengvai gertis, tačiau jam trūksta vientisumo, geriant vis kažkas bando išsiveržti į priekį nesuprasdamas, kad tai gadina bendrą vaizdą.

Prie iš esmės atsinaujinusio ir visai naujo šalia pastatyti galima ir jau senai besisukiojantį rinkoje Kalnapilio Pilsner 4,6%. Kalnapilis visai nesenai pakeitė visų savo alaus rūšių etiketes. Viską standartizavo ir suvienodino. Naują reklaminę kompaniją užsuko. Ir štai ką aš Jums mielieji pasakysiu- Kalnapilis alaus nebepardavinėja, jis pardavinėja savo vardą. Pasižiūrėkite bet kurį naujos reklaminės kompanijos reklaminį plakatą, ką dar be logotipų, mažesnių, didesnių ten matote? Nesistenkite kažką rasti, ten daugiau nieko nėra, tik logotipai. Bet aš čia nukrypau nuo pagrindinės temos. Taigi, Pilsner… Negeriamas…

Pabaigai ir apibendrinimui galiu pasakyti, kad kariauja prie kompų susėdę berniukai ir panelės, kas gražiau nupieš, o kada pasivaržysite skoniu?

Atsinaujinęs Utenos alus Pilsener

Šis alus nėra skonio medžiotojo svajonė. Bet šis alus yra, jis užima vietą parduotuvių lentynose ir jis pažįstamas daug geriau didžiajai Lietuvos žmonių daliai, nei koks nors Keptinis.

Šis alus taurėje žiūrisi gražiai, ryški geltona spalva, tiršta smulki ilgai besilaikanti puta. Ir beveik viskas. Yra kvapas, bet jis nemalonus. Skonis tvarkingas, jaučiamas prieskonis, kažkiek karstelėjimo. Bet skonis toks vienkartinis, neįsimintinas, bet ir pilti lauk nesinori.

Tiesa sakant rašyti apie šio alaus skonį sunku, o ir nelabai norisi. Už tai norisi pakalbėti apie kitą dalyką. Apie įspūdį, kurį palieka alaus pakuotė. Butelis, etiketė ir visa kita. Tai daug, noriu pabrėžti DAUG labiau vykęs reikalas nei Utenos alaus bandymai su Dark ar ta nesąmonė su Friday alumi. Nežinau kodėl Utenos alui netinka tradicinė alaus butelio spalva, t.y. ruda. Jie renkasi arba peršviečiamą, arba skaidrų. Arba šiuo atveju žalią. Iš kitos pusės žalia spalva jau nuo senų senovės lydi jų Pilsener rūšį. Toliau etiketė, kamštelis puikiai susilieja į bendrą puikų vaizdą. Dar vienas dalykas, dėl ko Utenos alus nusipelno mano pagyrimų, tai reikiamu laiku padarytas atsinaujinimas. Jie aišku sako, kad tai padaryta 35 metų daryklos jubiliejui, bet stebint kas darėsi parduotuvėse lentynose, galiu drąsiai sakyti, kad reikėjo šito atsinaujinimo arba būtų tekę šios rūšies atsisakyti. Ji gyva buvo tik ypač konservatyvių ir lojalių gerbėjų ir… na žinoma, visagalio dalyko Lietuvoje, pavadinimu akcija.

Viską apibendrinus ir matant savalaikius aludarių sprendimus, belieka pasakyti, kad rezultatas puikus. Ir kaip kolekcininkas nuo visų kolekcininkų- ačiū už naują kamštelį 🙂

Kolekcijos naujienos ir Volfas Engelman Imperial Porter

Specialiai alaus rūšiai skirta taure ar bokalu aludariai nudžiugina retai. Gal ne tiek retai, kiek daug rečiau, nei tarkim paprastais stiklais, kurie skirti bendram visų alaus rūšių naudojimui. Čia kalbu apie Volfo Engalman išleistas 0,3l ir 0,5l taures, skirtas būtent specialiai jų verdamam Imperial Porter. Viskas labai gražu ir taurė ne kasdieninė. Darau tai retai, bet šįkart nusprendžiu, kad galbūt verta paragauti Imperial Porteri iš jam skirtos taurės. Taurėje alus atrodo išties gražiai ir tokią taurę gavus bare man nuotaika tikrai pakiltų. Visai kas kita su alaus skoniu. Jis toks perdėtai tuščias, kad vadinti jį porteriu ir dar Imperial (kas mano durnai galvai žinoma kaip karališko atitikmuo) neapsiverčia liežuvis. Kita vertus, tai vis dėl to mano manymu geriausia ką šis bravoras verda, nes visa kita produkcija… Nežinau ar jau minėjau šiame bloge, bet kelis kartus teko ragauti jų alaus bare, taurė taip ir buvo palikta apypilnė. Grįžtant prie porterio, be tuščio skonio įspūdžio tik gurkštelėjus šio alaus, vėliau po truputi ant gomurio sėda degintas salyklas, apynių kartumas. Kad ir kaip ten bebūtų, porteriui šis alus per skystas ir nieko nebepribursi, net ir su gražiomis taurėmis.

Toliau kolekcijos naujienos:

Volfas Engalman Imperial Porteris 0,5l taurė ant kojelės

Volfas Engalman Imperial Porteris 0,3l taurė ant kojelės

Utenos alus 0,5l bokalas Žalgiris Šalenga

Bravaria Crystal 0,5l taurė

.

.

.

.

.

Čižo alus 0,4l stiklinė

Taura 1l bokalas

Taura 0,5l stiklinė

Kalnapilis Braun Ale 0,3l taurė ant kojelės

.

.

.

.

Kauno alus 0,3l taurė

Kauno alus 0,5l taurė

Kauno alus 0,5l bokalas šoninis

 

Kolekcijos naujienos

1. Švyturys 0.3L taurė
2. Utenos gėrimai 0.25L taurė
3. Utenos alus 0.3L stiklinė matinė be tūrio žymos
4. Ragutis 0.3L bokalas

Na ir dėl įdomumo štai ką buvo pavykę gauti lygiai prieš metus: nuoroda

Kolekcijos naujienos

1. Gubernijos taurė

2. Utenos 0.3L stiklinė

3. Kalnapilio litras su mažu logo

4. Horn honey porter 0.3L taurė banguoto stiklo

5. Gubernijos ekstra 0.3 taurė

Kolekcijos naujienos

1. Piniavos alutis 0.5L bokalas

2. Švyturio 0.6L bokalas

3. Utenos 0.5L bokalas

4. Čili kaimo gyvasis alus 0.5L bokalas

5. Švyturio 0.4L bokalas

Dainius Kizla

Rašyta puslapiui priebokalo.lt

Visi tave pažysta kaip Dainių iš Vievio, o kaip tu pats save pristatytum?

Esu Dainius Kizla, gyvenu Vievyje, gimiau ir augau Panevėžio raj. Naujamiestyje. Ten baigiau vidurinę mokyklą, ši mokykla yra viena seniausių Lietuvoje, tik 12 metų jaunesnė už Vilniaus universitetą.

Turi gražią šeimą, papasakok apie ją.

Esu vedęs, su žmona Edita 18 metų gyvename kartu, turim sūnų Rytį ir dukrą Rūtą, gyvename Vievyje nuosavame name, dauguma klubiečių jau yra apsilankę pas mus.

Šeimos nariai taip pat kolekcionuoja?

Sūnus Rytis renka žiebtuvėlius, kurių jau yra virš 300 vienetų, iš kurių su alaus daryklų logotipais – 72 vienetai. Dar renka monetas ir popierinius pinigus, surinkta nemaža suvenyrinių laivų kolekcija. Dukra Rūta renka suvenyrinius medelius bei pašto ženklus. Jų turi virš 7000 vienetų, iš kurių lietuviškų pašto ženklų 540 vienetų. Žmona renka suvenyrines varlytes, varpelius, neseniai pradėjo rinkti alaus kamštelius ir taures su pilių ir dvarų atvaizdais. Bendrai renkam drambliukus ir suvenyrines lėkštutes su miestų atvaizdais, kuriuose esame apsilankę su šeima.

Pakalbam apie tavo kolekciją. Gal atsimeni nuo ko ir kada viskas prasidėjo?

Kolekcionuoti pradėjau dar nebūdamas alaus klube, kolekcionavau lietuviškas alaus etiketes, jų turiu apie 3150, užsienio etikečių virš 7600, jos jau seniai apleistos guli. Įstojus į klubą ne iškarto susidomėjau alaus skardinėmis, jas rinkti pradėjau prieš 1,5 metų, 2008 metų balandį.

Kas yra sukaupta dabar? Kokie skaičiai figūruoja tavo kolekcijoje?

Alaus skardinių dabar turiu 2674 vienetus, mainų fonde daugiau negu kolekcijoje.

Kaip sprendi laikymo ir eksponavimo problemą?

Laikymui ir eksponavimui vietos kolkas užtenka, po metų gali ir pritrūkti, bet jau yra numatyta ir kita eksponavimo vieta.

Ar kolekcionuodamas turi užsibrėžęs kažkokius tikslus?

Renkant alaus skardines nesusimąsčiau apie kažkokį tikslą kurio siekčiau, jei man skardinė graži, tai ir paimu į kolekciją, o jos visos labai gražios. Galbūt vėliau tikslas gali būti kolekciją gerinti kokybiškai, o ne kiekybiškai.

Ar tokių kaip tu, renkančių skardines, daug Lietuvoje? Gal žinai kas turi didžiausią kolekciją Lietuvoje?

Renkančių skardines Lietuvoje nėra daug. 1990-1996 m. buvo populiaru rinkti alaus skardines, pas daug ką likę po 100-400 vnt. tokių kolekcijų, daug kas išmetė, yra keletas kurių kolekcijos siekia 2000 vnt., yra kelios virš 3000 vnt., kiti renka skardines iš įvairių pasaulio šalių (viena šalis – viena skardinė), didžiausia tokia kolekcija kurią aš žinau siekia virš 120 vnt.

Gal teko domėtis kokia situacija pasaulyje? Kokio didumo užsieniečių kolekcijos?

Užsienyje dominuoja tikrai dideli skaičiai. Didžiausia alaus skardinių kolekcija vienuose šaltiniuose minima 25 tūkst., kituose 50 tūkst. (amerikietis Džonas Arensas), Vokietijoje 14 tūkst., Lenkijoje 8 tūkst., Estijoje 5 tūkst., pavyzdžiui vienas rusas renka 5 l alaus statinaites, jo kolekcija siekia virš 1.5 tūkst vnt. Vienose šalyse skardines rinkti labai populiaru, ten ir skaičiai didesni, kitose nelabai populiaru.

Ar yra tokių eksponatų kolekcijoje, kuriuos didžiuodamasis parodytum kitam kolekcionieriui?

Mano kolekcijoje skardinių yra iš 67 šalių. Vienos senesnės, kitos retenės. Kaip tikram lietuviui vertingiausia manau mano kolekcijoje 5 litrų „Stumbro alaus“ statinaitė. Po jos – „Utenos alaus“ 0,33 l. skardinė skirta “Lietuvos Avia linijoms“, kuri išleista labai mažu tiražu.

Jei tavo kolekciją ateina apžiūrėti paprastas, su kolekcijomis nesusijęs žmogus, ką jam rodai, kad sudomintum?

Atėjus pažiūrėti kolekciją, žmogus kuris domisi iškarto randa ko jam reikia. Viskas sudėta pagal šalis, bravorus. Pirmą kartą pamačiusiam mano kolekciją siūlau pasižiūrėti skardinių nominalus. Tai skardinė gamybos pradžioje. Ji ištiesinta ir prisegta prie popieriaus lapo. Po tuo metalo lakštu yra užsakovo ir gamintojo parašai. Nuo šio nominalo neturi nukrypti skardinių tiraže nei spalva, nei užrašai, nei dizainas. Žodžiu- viskas labai tiksliai. Po to siūlau pažiūrėti linksmų suvenyrų iš alaus skardinių, tai radijas, fotoaparatas, žiebtuvėlis (visi veikia) ir kt. Galų gale parodau įvarius alaus skardinių dizainus, jų turiu 16 skirtingų rūšių.

Kuo dar domiesi be kolekcionavimo? Kaip leidi laisvalaikį?

Turiu įkūręs savo statybinę įmonę, ten ir darbuojuos. Be klubo “Prie bokalo“ esu dar 2 klubų narys. Vienas iš jų pasaulinis. Didelę savo laisvalaikio dalį skiriu savanoriavimui. Taip pat aktyviam poilsiui gamtoje su šeima, draugais.