Kaip aš pakeliui į Rygos aerouostą latviško alaus ieškojau

Padaryti iš gipskartonio sienelę ir gražu, ir praktiška, ir ekonomiška. Tie du išsikišę kranai galėtų būti pakabinti ant vieno stovo. Stovo kaina labai apytiksliai 650 litų. Jų čia nereikia. Skaičiuokite patys 🙂

Teko pabuvoti Latvijoje. Tiesiog daug neplanuojant važiavom iki Rygos aerouosto ir atgal. Išvažiavom kiek ankščiau, kad liktų kažkiek laiko paslankioti po Rygos senamiestį. Aš norėjau dar ir pasižiūrėti ką galima nesiruošus ir specialiai neieškojus pamatyti iš alaus pasiūlos. Sustojimas vienam prekybos centre gerai nenuteikė, nes viena buvo aišku – Latvijoje alus brangus. Mes automobilį palikome prie, bent jau kaip man pasirodė, judriausios Rygos vietos. Ten vienoje vietoje ir traukinių ir autobusų stotis bei didžiulis turgus. Arba mes senamiestyje ne ten ėjom arba ėjom ten, bet nematėm, bet nieko labai įdomaus neradom. Taip, ten po senamiestį išsimėtę pilstomo alaus taškai, kurių išskirtinis dalykas yra iš sienos išlindę kranai. Gan originalus reikalas. Ten galima nusipirkti įvairaus pilstomo alaus. Bet… viename turguje rasta pilstykla siūlė beveik tik lietuvišką alų, Rinkuškiai, Biržų alus ir t.t. Didžiąjame turguje to pačio pavadinimo pilstykloje jau vien latviško alaus pasiūla. Mes pilstomo alaus nenorėjome, o rasti butelinio alaus nepavyko.

,

,

,

Alaus kelias – Armėniškai lietuviška versija

Kad buvau užmigęs jau rašiau ir daugiau nebekartosiu. Taigi prieš Jūsų akis tekstas, kuris surinktas, paruoštas buvo jau birželio viduryje, bet iki Jūsų akių taip ir neatkeliavo. Atsiprašau visų pirma Virgaso, tikiuosi nepagalvojai nieko blogo dėl manęs, kad sugaišinau tavo laiką ir paskui nei bu nei me 🙂

Dalinuosi su Jumis dar viena Virgaso kelionių istorija. Ją paįvairinsiu kiek vėliau antrąją dalimi, kur savo įspūdžius papasakos kartu su juo važiavęs maskvietis Barzda.

– Būk pasveikintas, keliauninke 🙂 Nepraėjo nei trys mėnesiai (praėjo jau daugiau laiko, bet tada buvo būtent taip), o aš vėl galiu klausti, tai kur gi vėl buvai nusibastęs?

– Į Armėniją.

– Kodėl būtent Armėnija?

– Ypatingos priežasties nėra kodėl ten. Tiesiog pasiūlė ir aš negalėjau atsisakyti 🙂 Deja, mūsų gerbiami „braliukai“ latviai „Airbaltic“ iškrėtė šunybę ir atšaukė skrydį į Erevaną. Tad variantai buvo du, gal net trys: važiuoji į Tbilisį arba į Baku… Arba grąžina tau pinigus. Po pusės metų ar metų. Beje, tai  „braliukai“ jau darė ir ne vieną ir ne du kartus. Keista, o gal tai jų „vizitinė kortelė“, bet kiek kartų naudojausi jų paslaugomis, nuolat kildavo kažkokių nesusipratimų.

Virgasas: Sirijoje ir Jordanijoje bambalinio alaus nėra

Štai taip Virgis šiais metais sutiko Naujus metus

Pažintis su Virginijumi Žaliaduoniu (vieni jį vadina Žaliu, kiti Virgasu) prasidėjo gan senokai, kuomet mes kartu įstojome į alaus atributikos kolekcininkų klubą „Prie bokalo“. Nuo to laiko bendravimas taip ir nenutrūko, o dar daugiau bendrauti tenka paskutiniu metu, nes mus suvedė nemažesnė aistra nei kolekcionavimas – tai krepšinis. Tenka kartu žaisti vienoje komandoje.

Kuomet dar iki naujų, 2011 metų, buvo likę geros dvi savaitės, prie alaus bokalo susirinkę aptarinėjome nesenai pasibaigusias rungtynes. Tuomet kelis kartus vienam ar kitam stalo gale girdėjosi klausimas „Ar žinot kur Virgis išvažiuoja?“. Tądien taip ir neištaikiau progos paklausti kur Virgis išsiruošė. Bet mintis pakalbinti apie egzotišką kelionę neatstojo ir po kelių savaičių susirašinėjimo kviečiu pasiskaityti kelionės įspūdžius.

Žywiec 2010: kelionė

Birželio 17d., kai berods prancūzai žaidė fantastiškai, aš ir dar septyni lietuviai išsiruošėm į Lenkiją, Žywiec’o miestą, kur jau kitos dienos vakarą, kai vokiečiai lošė taip pat fantastiškai, turėjo prasidėti didžiausia kolekcininkų šventė Europoje.

Atskaitos taškas tapo Marijampolė, kurioje gyvena kolekcininkai Remigijus ir Sigla. Šį kartą Remis pavaišino visus apkepu, kurio prikapojau tikrai nemažai, nes buvo labai jau kažkaip skanu. Kiekvienos tokios išvykos scenarijus labai panašus: susirenkam kas iš kur, susidedam daiktus, susėdam ir važiuojam. Taip buvo ir šį kartą.

Zwerius labiausiai džiaugėsi artėjančia kelione

Apie antrą valandą nakties, kai jau buvo pasikeisti pinigai į vietinę valiutą, kai buvo paragautas vienas kitas buteliukas vietinio alaus, prasidėjo anekdotų pasakojimas (kad laikas neprailgtų). Šiaip tai, kaip prasidėjo anekdotai, taip jie ir nesibaigė nei važiuojant į, nei važiuojant iš. Ta proga vienas iš daugelio išgirstų kelionėje:

Sugalvojo medžiotojas pamedžiot meškas. Eina per mišką su savo dvivamzdžiu, prieina olą. Nedrąsu eit į vidų, tai prieš tai sušovė kartą į olą, įeina į vidų, žiūri nieko nėra. Staiga letena šliopt ant peties, atsisuka, žiūri meška. Ta ir sako:

– Tave iškrušt ar sudraskyt?

Medžiotojas pagalvojo, kad nelabai yra iš ko rintis ir sako:

– Iškrušk…

Iškrušo, tas susinervino, nubėgo į parduotuvę, nusipirko automatą, atbėgo prie olos, suvarė į vidų seriją, įeina į vidų, žiūri nieko nėra. Vėl letena šliopt:

– Tave iškrušt ar sudraskyt?

– Iškrušk…

Iškrušo, tas vėl visas drebantis į parduotuvę, nusiperka pulimiotą, atlekia prie olos, vieną serija, antrą suvaro, įbėga į olą, o ten vėl nieko nėra. Tik šliopt letena ant peties:

– Klausyk,- sako meška. – Aš niekaip nesuprantu, tu pyderas ar medžiotojas?

Pailsėti nuo anekdotų sustojome kažkur Lenkijos glūdumoje esančioje degalinėje. Aš kažkada žiūrėdamas nacionalinį kanalą ir per jį rodytą laidą “Myliu Ameriką“ mačiau, kaip Radzevičius su Starkumi gamino šaltibarščius Kalifornijos paplūdimyje.  Tuomet nusprendžiau, kad tai puiki pramoga kelionėje ir su Siglos pagalba tokiai atrakcijai pasiruošiau prieš kelionę. Toje Lenkijos glūdumoje ir pasigaminome šaltibarščių.

Recepte buvo nurodyta, kad jei norima, kad gautųsi skanūs šaltibarščiai, juos gaminti reikia sėdint ant šaligatvio

Patarimas toks: jei sugalvosite gamintis šaltibarščius kelionėje ir neturėsite virtų bulvių, juos gaminkite šalia mcdonaldo ir virtas bulves puikiai atstos jų bulvės fri.

Šaltibarščių vartojimo procesas

Pasistiprinę šaltibarščiais pajudėjom toliau. Iki Žywieco buvo suplanuota aplankyti kelias mažąsias Lenkijos alaus daryklas. Aplankėme net tris, kaip sekėsi skaitykite vėlesniuose įrašuose ryt poryt. Įvažiavę į Žywiecą pirma nusprendėme susirasti viešbutį, kuriame turėjome apsistoti. Bet tai nebuvo taip jau ir paprasta, nes lenkų kelininkai su humoro jausmu ir darydami aplinkelį, kuomet remontuoja kažkurią kelio dalį, nesivargina sudėti ženklų teisingai ir tokie kaip mes aklai tikėdami ir pasitikėdami kelio ženklų nurodymais važinėjom ratais. Bet vis dėl to viešbutis buvo rastas. Vaizdas pro kambario, kuriame gyvenau, langus kiek nuvylė, nes vaizdas buvo į viešbučio kiemą, bet viską atstojo džekuzi vonia ir pusantro metro įstrižainės telikas, per kurį galėjau stebėti futbolą.

Kitiems su vaizdu pro langą pasisekė labiau nei man

Ilgai mėgautis viešbučio patogumais negalėjome, nes turėjome skubėti į vakarinę biržą. Kaip sekėsi vakarinėje ir pagrindinėje biržoje skaitykite taip pat kituose įrašuose ryt poryt.

Po visų nuotykių, tikėdamiesi grįžti nenusivėlinę iš Žywieco, išvažiavom ankstų birželio 20d. rytą. Ne tokį ankstų kaip norėjosi mano kelionės draugams, nes aš kažkaip buvau nusprendęs į tokią tolimą kelionę atgal važiuoti tik gerai išsimiegojęs.

Kelionės pabaiga, kaip ir pradžia būna panašaus scenarijaus. Grįžtam, išsidalinam daiktus ir išsisklaidom po Lietuvą. Tik šį kartą aš, Tomas ir Mindaugas nusprendėme, kad pamatėme per mažai ir nebus ką papasakoti grįžus, todėl patraukėme pasidairyti po Marijampolę. Kelionėje niekas valgyti nedavė, todėl nutarėme paragauti vietinės virtuvės ir tam restoranas “Piko pica“ pasirodė labai tinkamas. Kadangi Tomas nieko iš alaus atributikos nerenka, o renka gerus prisiminimus, nusprendė tu prisiminimų turėti su kaupu ir paliko savo rankinę su kamera, dokumentais, raktais ir kitais daiktais restorane. O kad būtų dar įdomiau, apie tai pasakė tik grįžus į Kauną. Gerai, kad picas kepusi mergina buvo su humoro jausmu ir suprato, kad Tomas norėjo tik pajuokauti ir visus daiktus atidavė. Ta linksma gaida kelionė ir baigėsi.

Kelionė į švyturio šalį

Sveiki,

gruodžio 10 d. išsiruošiau į kelionę-ekskursiją po Švyturio šalį. Ši kelionė kažin ar būtų įvykusi, jei nebūčiau klubo “Prie bokalo“ narys. Po įstojimo į klubą dar neteko niekur keliauti su jo nariais, todėl truputį buvo ir jaudulio: kaip, kas ten bus.

Na 10 val. ryto, visi kas važiuoja iš Kauno, susirenkam prie žalio autobusiuko, papuošto trispalve  Kaip ir dažniausia būna, po pasisveikinimo seka dėžių, dėžučių nešiojimas iš vieno automobilio į kitą, maišelių apsikeitimai tarpusavyje, visgi, mes kolekcionieriai, reikia pildyt savo kolekcijas

Pajudam. Mažas kompas, rodantis kur važiuoti, pranašauja, jog Klaipėdoj būsim 13:50. Pirma mintis buvo, kad kelionė bus baisiai ilga, nes turėtumėm važiuoti negreičiau nei 50km/val greiciu. Antra mintis, gerai, kad tas kompas ne iš tų, kuris kalba, nesinorėtų klausyt kaip jis nusišneka  Tą diena už vairuotoją buvęs Darius matyt mąsto panašiai, todėl kompą truputį paspaudo, pamaigo, gal ir patranko ir kelionė “sutrumpėja“ 2 valandom  Puiku.

Apie 12 val. mes jau Klaipėdoj, kad laikas neprailgtų, važiuojam į alubarį, kuris skambiai vadinasi alaus darykla, dar ir restoranas “Livonija“. Jei būčiau buvęs vienas, po pirmų kelių sakinių, būčiau apsisukęs ir išėjęs, ir kažin ar besugryžęs. Na bet aš ne vienas, o su smagia kompanija. Užsėdam vieną iš didesnių stalų, nubėgam prie baro ir susitinkam su barmenu. Geras dėdė, bando būt mandagus, nesigauna. Bando būt barmenas, nesigauna. Pareiškia, kad jis administratorius, ir tuo būt jam nelabai gaunasi. Ir ne todėl, kad alaus atributikos kolekcionierių klubo nariams negali pasiūlyt alaus atributikos, bet tiesiog… Rūškanais veidais grįžtam prie stalo, nes ir alaus pasirodo nėra, tiksliau yra, bet įpilt negali, tiksliau gali įpilt, bet parduot negali  Na tai kas belieka? Traukiam lauk fotoaparatus ir bandom įsiamžint į kokią skylę patekom. Po pusvalandžio atsiranda ir alus, bokalo kaina 7 litai nežavi, dabar bandau prisimint ir skonį, bet neatsimenu. Patarimas ten vykstantiems, eikit ten su kostiumu ar kostiumėliu, apsimeskit ten dirbančiu asmeniu, būtinai, jei esat vyras, laikykit vieną ranką kišenėj, aptarnaus tikrai geriau, nei mus 😉

Prie 14 val. atvykstam prie Švyturio alaus kombinato  Stovim, šąlam, laukiam kol atvažiuos daugiau žmonių, kad drąsiau būtų eit į vidų  Kol visi stovi, aš ir Vidas sugalvojam užeit į šalia daryklos esantį barą “Prie švyturio“. Geriau būtumėm nesugalvoję Prieinam prie baro, seno sukirpimo barmenė žiuri į mus ir iš akių matosi, jog galvoja: na ko norit? Negi nematot, kad aš ir taip darbais užsivertus? Degustavimo pradžiai pasiimam 0.3 l bokaliukus, sėdam ir šnekučiuodamiesi gurkšnojam. Gal po 10-15 min į barą suguža visi ekskursantai. Kas priesėda šalia, kas dalinasi kelionės įspūdžiais, kas aptarinėja baro interjerą. Barmenė visus perspjauna ir pareiskia, kad jei nieko neužsisakom, turėtumem išeit. Nors aš tarp jos apibūdintų asmenų nepatenku, išeinu vienas is pirmųjų.

Pagaliau pasirodo mūsų klubietis is Baltarusijos, pasisveikinam ir einam prie paradinių durų. Skambinam, niekas neatsiliepia ir durų neatidaro. Kadangi mūsų daug ir mes drąsus, duris atsidarom patys ir sueinam į vidų. Mus pasitinka didelis plakatas su krepšininkais, Švyturys Neptūno pagrindinis remėjas. Paskui pasitinka ir mėlynu švarku apsirengęs ekskursvedys. Vardo nepamenu. Jis nė iš tolo neprimena merginos, vardu Džuljeta, kuri mus turėjo ekskursint, t.y. aprodyt gamyklą. Na į Romeo jis irgi nebuvo panašus. Kaip bebūtų, ekskursija prasideda, pradžioj įžanga, keli pasakojimai iš ko gaminamas alus. Vėliau einam, dar einam, ir vėl einam, ir vis kolidoriais.

Na tiksliai aš tikrai nepapasakosiu kur ėjom ir ką pasakojo, bet buvo tikrai įdomu, dėdė kuris vedžiojo, nebuvo iš tų kurie veda, pasakoja, paklausus, nežino ką atsakyt. Viskas tvarkingai, su diskusijomis ir t.t. Ekskursijos pabaigoj atveda ten kur ir man jau pasidaro išties idomu, i laboratorija, šalia jos salytė, ten degustuojam šios daryklos gaminamą alų. Tiem kas turi ko paklausti ir ką papasakoti kalbasi su ekskursvedžiu, diskutuoja, kam ne taip įdomu, degustuoja. Pasibaigus degustacijai gaunam suvenyrų, eidami tais kolidoriais atgal dar užeinam į pilstimo cechą, nes apie 17 val. ten jau niekas nebedirba. Pamatau kur plaunami buteliai. Vau!  Tuo ekskursija ir pasibaigia. Kelionė – ne.

Iš gamyklos patraukiam į Mėmelį. Apie tą vietą visi kalba nuo kelionės pradžios į Kauną. Aš pats apie Mėmelį girdėjęs taip pat nemažai, bet pabuvoti neteko. Įeinu. Na vaizdas tikrai geresnis, nei prieš tai aplankyti šiandien du barai. Sėdam vėlgi prie didelio stalo. Nežinau kaip kiti dalyviai, bet aš jau biški labai noriu valgyt. Negalvodamas ir užtikrintai ištariu: man karką ir alaus. Na ir sėdžiu, laukiu, pirma alaus… kažkada atneša, klausiu, o kur maistas, barmenė šypsosis ir atsako: tuoj. Vėl sėdžiu, laukiu. Dar laukiu ir paskui dar. Matau kaip klubiečiai perkasi stiklus, užsimanau ir aš, kelis stiklus nusiperku. Toliau laukiu. Na ir atneša. Suprantu, kad šiandien nelabai sekasi. Trys kąsniai ir karkos nebėra. Taigi, aš lieku nepavalgęs, kai kas lieka be savo mėgiamo alaus, nes jo neturi. Visi sėdam i savo žalią autobusiuką, atsisveikinam su broliais užsieniečiais ir pajudam namų link. Aš bandau būt neįkįrus, bet burbu, jog labai norėčiau vis dėlto šiandien pavalgyt. Mano burbėjima visgi išgirsta, 16 km nuo Klaipėdos sustojam degalinėj. Pagaliau pavalgau ir ramiai užmiegu. Labai vaikščiojimai tais koridoriais išvargino.

Didelis dėkui klubiečiams už puikiai praleistą laiką