Butautų dvaro bravoras ir jų eilinė alaus serija

Akylesnis alaus mėgėjas galėjo pastebėti didžiuosiuose prekybos centruose pasirodžiusias Butautų dvaro bravoro naujas alaus rūšis. Gan keistai atrodo lentynoje alus, įsiterpęs vietoje kažko, vietos dviems buteliams, kainų etiketės trys, perdengę viena kitą. Jei tikėti vieša paslaptimi, kad prekybos centruose yra lentynos mokestis, tai arba sumokėjote per mažai, arba negavote pakankamai vietos už savo pinigus. Taigi, lentynoje reikia gerokai pastumdyti butelius, kad rastum visas tris rūšis. Kartais to padaryti ir nepavyksta. Tokio pat dizaino dar yra ir gira, bet nežinau kas moka virš euro už 0,33l giros buteliuką.

Alaus buteliai identiški Butautų labai nesėkmingos serijos Krafto alus buteliams. Todėl iš tos pusės žiūrint nesitikėjau iš šios trijulės nieko gero. Kita vertus, butelių panašumas juk niekaip negali įtakoti kas supilta į vidų. Nes kiti ragauti Butautų pavyzdžiai, o ypač Lageris pernai buvo vienas iš geresnių atradimų. Jei jau užsiminiau apie Krafto alų, niekaip nesuprantu kaip juos įsileido Bottlery? Negi žmonės vis dar perka pagal etiketę ir jos gražumą?

Butautų dvaro bravoro Kvietinis | 4,3% | Hefeweizen

Charakteringos išvaizdos alus. Spalva, puta, viskas čia gerai. Alus per stipriai užgazuotas. Burbuliukai kandžiojasi ir lipa per visur. Bet ir per juos jaučiasi labai silpnas alaus kūnas. Jis tiesiog tuščias. Skonyje, pačioje gurkšnio pabaigoje gali pasigauti žolinį skonį.

Butautų dvaro bravoro Šviesusis | 5% | Bohemian Lager 

Alus taurėje atrodo gerai. Šviesi geltona spalva, užtektinai putos, ji visiškai balta. Vėl labai silpnas kūnas ir ragaujant net nupurto. Alus turi labai nieko gero prieskonį, jaučiamas aliejiškumo jausmas. Labai nekoks, tuščias alus.

Butautų dvaro bravoro Grand | 6,9% | Doppelbock  

Užsižaista su salyklais. Nors laipsnių ir nemažai, bet kūno jam tai nepridėjo, toks pat silpnas, kaip ir pirmųjų. Tiesa, laipsniai nesijaučia. Kartumo visai jokio. Tik salyklų suformuotas saldumas, kuris toliau tik stiprėja.

Kai jau visai nieko gero, imi vartyti butelį, kažką bandai surasti. Randi internetinį adresą. Nežinau kelintą kartą, bet butautu.lt atnaujintas. Kad ir atnaujintas, šio alaus ten nėra. Ten ir šiaip mažai kas yra. O jei paspaudi ant nuorodos, tave nukreipia ne į puslapį, o į štai tokią nesamonę: http://butautu.lt/www.visitbirzai.lt Čia rimtai? Nesakykit, kad dar už tai ir pinigus sumokėjot…

Butautų dvaro bravoras ir Kupiškio alus štampuoja alų

Kaip ir žadėjau, tęsiu pasakojimą apie Kupiškio alaus aka Butautų dvaro bravoras naujienas. Ten tų pavadinimų tiek, kad sunku ir susigaudyti kas kur ką verda. Pirmoji naujiena, bent man nesutikta ir nematyta, be to rasta tik pilstomo alaus pavidalu – Butautų Stautas 5,3%. Tamsus, ką ten tamsus, juodas alus. Net prieš šviesą jis išliko nepermatomas. Aromate jaučiamas stiprus deginto salyklo aštrumas. Alus geriasi lengvai, vandeningumo neišvengia ir šis. Aš jau norėčiau, kad jis dingtų, nes darosi nebeįdomu. Pramušus vandeningumą, pasijaučia deginto salyklo suformuotas sausumas, kažkiek kartumo, bet vėl grįžtu prie to, kad alus per jaunas. Bet, kad ir kaip ten būtų, netikiu, kad ir alui pabrendus tas degintas salyklas susistovėtų ir taptų kažkuo geresniu nei yra dabar.

Sekantis į taurę bėga Apynių virtuvės Avižinis Stautas 5,5%. Apie Apynių virtuvę aš jau rašiau. Tai čia trečiasis jų alus, butelis mažesnis. Į taurę subėga juodas alus su kuklia puta. Kvape daug deginto salyklo, bet čia jau kitaip. Tas kvapas ne čaižus, o toks pridusintas, jau čia gali pradėti kalbėti apie duonos plutos aromatą. Neišvengia šis alus alkoholio pojūčio su nosimi. Ragaujam. Ooo, čia jau daug geriau. Sausumas, pilnumas, tvirtumas. Jokio saldumo, tik geras sausas skonis. Puikus stautas. Šiek tiek jaučiamas minkštumas, kremiškas toks. Labai smagiai geriasi alus, po visų tų kitų nesąmonių su gražia išore. Noriu tikėti, kad šio alaus radus, reikėtų jo nusipirkti ne vieną butelį ir pasidėti iki Kalėdų. Manau, tada jis būtų dar geresnis ir pilnesnis. Nors galiojimas mano ragauto butelio tik iki rugsėjo 14d., bet aš surizikuočiau.

Toliau eilė ateina vėl Butautams. Buvo Stautas, dabar Lageris 5%. Etiketes šiais laikais puošnesnes pasidaro ir namudiniai aludariai. Tas storas etiketės popierius atrodo net juokingai, bet patys aludariai mane išmokė, kad išvaizda tai dar toli gražu ne viskas. Lupam kamštį lauk, jokio pokšt, jokio pšš, tyla. Pilam į taurę, bėga tamsus kaip lageriui alus, drumstas, su pusėtina, neilgai besilaikančia puta. Aromate prieskonis pažįstamas, bet nenusakomas. Kad jį formuoja salyklas man nekyla abejonių, bet kas konkrečiai pasakyti negaliu. Kažkas panašu į vaistažolinius augalus. Gal silosas turi tokį rūgštų kvapą. Ir lageris puikus. Geriasi skaniai, lengvai, kūno jam netrūksta, o po visko grįžta labai geras poskonis. Jis labai pilnas, šieninis. Už tokį, tik kur kas silpnesnį labai mėgstu Davros Daujotų alų. Šis jį lenkia. Man tokie lageriai labai patinka, kur geriasi lengvai, o poskonis kelia malonumą.

Dar vieną butelį, padabintą rankoje kliūnančia etikete, atidaryti smalsu. Visų pirma dėl tos pačios nuostabios pardavėjos, kuri rekomendavo neieškoti ketvirtos Krafto alaus rūšies. Jos paklausus, kodėl šis pavadintas Ugniniu 6%, ji tarstelėjo man pažiūrėti į laipsnius. 6 laipsniai jai sufleruoja, kodėl šis alus ugninis. Mintyse sakau užtęstą OK. Namuose grįžęs skaitau etiketę ir čia man net akys išsipučia nuo kažkieno išmonės. Jūs tik paklausykit: Ugninis alus geriausiai atsiskleidžia ragaujant žvakių šviesoje šalia lėkštės džiovintų vaisių. Tadam tššš… Į taurę subėga išties kažkiek nurausvėjęs alus, bet aš tokią spalvą linkęs vadinti gintarine. Alus drumstas, puta užsimeta ir dingsta vos spėjus apie ją pagalvoti. O alus toks nykus. Geriasi jis tai geriasi, bet tik tiek. Toks beveidis. Tik viena gera savybė, alkoholio nesijaučia. Bet ir daugiau nieko kito nesijaučia.

Ir paskutinė naujiena iš Butautų, tai jų Tamsusis 5,5%. Nežinau ar tai kitas alus, nei litriniuose buteliuose plačiai pardavinėjamas Butautų Tamsusis, bet pardavėja (taip taip, ta pati), man labai nuoširdžiai sakė, kad tai ne tas pats. Na bent jau etiketė nematyta, tokia pat etikete šviesaus nebuvo, tai aš ir vėl patikėjau. Alus taurėje tamstelėjęs, rudos spalvos. Galėtų būti daug tamsesnis. Puta graži, bet laikosi trumpai. Aromatas smagus, salstelėjęs. Po pirmų gurkšnių tu supranti, kad alus tau patinka, bet kodėl pasakyti sunku. Paskui suvoki, kad skonis užgniaužtas angliarūgštės. Čia ji lipa per visur. Jei alų iškarto nenuryji, nuo angliarūgštės kandžiojimosi jį sunku išlaikyti burnoje. O jau kai jis praeina, iš alaus mažai būna kas likę ir pasakyti kodėl jis turėtų patikti sunku. Šiaip tikrai neblogas tamsus alus, tik tiek užglušintas, kad sunku kažką daugiau pasakyti.

Butautai į gyvenimą ir vėl paleido krūvą alaus. Veik 10 rūšių, bet vis neapleido jausmas jas ragaujant, kad alus į prekybą paleistas per anksti ir nesubrendęs. O tokie alūs kaip Lageris ir Avižinis Stautas turėtų būti privalomų paragauti sąraše. Tik kyla vienas klausimas, kai verdat tiek rūšių alaus, kas pas Jus ten vyksta su komunikacija, reklama ir kitu dalyku? Kažkaip net keista, kad alaus daug, apie jį žino vienetai, o nusipirkti beveik išvis neįmanoma.

Krafto alus

Apsilankęs Kupiškio alaus firminėje parduotuvėje pasijutau kaip senais gerais laikais, kuomet vienu metu pasirodė krūva jų alaus: Miežiškių, Taruškų, Kermošiaus, Kalnėnų, Dūmo, Keptinis, Magaryčių, Patulo, Salaus ir kiti. Tiesa, ieškojau Krafto alaus, kuris vis internetuose pasirodo, vis erzina. Kaip visada iš Kupiškio alaus atsakymo kur jo įsigyti gauti sunku. Todėl jo radęs nudžiugau. Radau ir dar daugiau naujienų. Bet apie jas kituose įrašuose.

Pakalbėkime apie Krafto alų. Pirmi jų bandymai jau buvo mano aprašyti. Tiesa, mano žiniomis jų buvo 6 rūšys. Dabar naujai išleistų yra keturios rūšys. Man pavyko rasti tris, ketvirtos nebeieškosiu, nebent pasitaikys kažkada po ranka. Net pardavėja patikino, kad ieškoti neverta, vien dėl to, kad baisi etiketė, baisiai ten jai pripaišyta, o ir alus nelabai.

Norėjau rašyt, kad visą istoriją pasiskaityti galėsite jų puslapyje (www.kraftas.lt), bet jis neveikia, nors ant butelių adresas išpieštas. Net ir neveikiant puslapiui, tos istorijos neperpasakosiu. Nebent Jūs tokie naivūs ir tikrai tikite, kad bravore dirbo žmogus pavarde Kraftas. Bet pats alaus pateikimas negali būti kritikuojamas, o tik giriamas. Butautų bravorai vis iškapsto Lietuvoje nestandartinius butelius. Tiesa, šie 0,375L buteliukai šviesoko rudo stiklo, bet apipavidalinimas man kelia susižavėjimą. Šriftas, iškiliai išpurkšti balti užrašai, buteliukas atrodo prabangiai. Dovanai toks butelis alų mėgstančiam žmogui būtų tikrai puikus. Ir užkimštas jis ne paprastu noname kamšteliu, bet gražiu baltu kamšteliu su užrašu – Krafto alus.

Gerai, išvaizda įspūdį padarė, eilė atėjo pasirodyti vidui. Pradedam nuo kvietinio Yankees In Cuba 4,7%. Alus šviesios spalvos, su tvarkinga, grietinėlės tirštumo puta. Kvapas charakteringas kvietiniui. Skonis prislopintas, pavandenijęs, sausas. Jokių papildomų skonių jis neturi, tiesiog švarus alus su mažai išraiškos. Labai paprastas. Bet gal tokio ir norisi, po visų tų tai nucinamonėjusių, tai nusaldėjusių, tai išsiderinusių lietuviškų kvietinių.

Sekantis dortmunder lageris Ne 8 5,3%. Nešvarios geltonos spalvos drumstas alus, kurio beveik nepadengė puta. Kvape kažkoks nemalonus arba paprasčiausiai man netinkamas prieskonis. Skonyje tas pats nereikalingas prieskonis. O be jo daugiau kaip ir nelabai kas yra. Geri, trukteli angliarūgštė, vos vos išlenda kartumas, vandeningai nubėga gomuriu ir grįžta silpnu buku kartumu. Dėmesio ir net paragavimo nevertas alus. Gal tik taurei baigiant tuštėti jis sukaupia jėgos, bet tai jo pakankamai geresniu nepadaro.

Paskutinis gintarinis lageris Bishop of Uganda 6,3%. Gintarinis lageris tikrai ne gintarinės spalvos. Beveik skaidrus alus nusidažęs lengva pablukusia geltona spalva. Puta užsidėjo graži, bet labai greitai susėdo ir išnyko. Kvapas malonus, salstelėjęs, kiek jaučiasi alaus stiprumas. Baisu, kad nebūtų saldus brudas. Nieko panašaus. Alus labai lengvas. Atrodo, kad alūs man pateko per jauni ir nesubrendę, nes visur jaučiamas nesubrendimas ir vandeningumas. Darosi įdomu iš kur gautas stiprumas jei alus toks plikas, nei saldumo, nei salyklo bazės, nei kažko kas duotų nors kiek kūno. Toks jis vandeningas ir lieka. Ieškok ne ieškojęs, tuščias alus.

Subliuško visas gerumas po superinės išvaizdos. Sėdi ir galvoji, o tai tas ketvirtas jei pardavėjai jau toks ne koks, tai koks jis tada, jei šitie tokie?

Butautų Šokolado Juodasis

Kad Butautai išsileido naują alų gali pastebėti tik smalsiau apžiūrinėdamas alaus lentynas ar rinkdamasis tarp Butautų šviesaus ir tamsaus.

Prie beveik vienodos etiketės priklijuoti kelis žodžius mažoka naujam alui. Nors gal ir gerai, jei jis dings iš lentynų, niekas nepastebės.

Ko tik Butautai nebandė, bet jų šviesus ir tamsus kaip buvo taip ir yra. Tai nuo jų prasidėjo visas tas šurmulys apie kitokį alų. Apie šį alų tiek yra istorijų nutikusių mano gyvenime, kad net širdį suspaudžia prisiminus. Ir vien dėl to pastatyti naują alų šalia tų dviejų legendų gan drąsus žingsnis.

Man pamačius žodžius šokoladas ir juodas, labai norėjosi porterio. Gero tiršto porterio. Deja, tai tik tamsus, na gerai, juodas alus. Bet tokių yra, daug. Visokių. Žiūrim kuo šis kitoks.

Butautų dvaro Šokolado Juodasis | 6.0%

Gražiai užputojantis, puta gerai besilaikanti. Taurėje atrodo tikrai juodas, prieš šviesą alus nuruduoja, matosi raudonumas, alaus nešvarumas. Jaučiamas deginto salyklo, saldumo, karamelės aromatas. Norėtųsi kažkiek malonesnio, ne tokio nuobodaus aromato. Skonis sausas, iki juodo šokolado toli, nors užuominų yra. Kiek per daug dominuoja degintas salyklas. Vos vos juntamas saldumas. Jau po kelių pirmų gurkšnių pradeda lysti, bet įkyriai ir erzinančiai alkoholis. Ant gomurio. Poskonyje jaučiamas sausumas, deginto salyklo kartumas. Jaučiamos džiovintos slyvos ir šiek tiek karamelės. Kaip tamsus alus stiprus, bet visgi pritrūksta man darnos, vis atrodo kad kažko trūksta, skonis lyg pavandenijęs, dar  tas alkoholis vis lenda.

Gerti šį alų galima, mėgautis nelabai.

Krafto alaus trijulė

Stebiu aš tuos internetus. Kas ką rašo, kas nerašo. Vienos naujienos apie alų išplinta akimirksniu, o kitos taip ir lieka užmarštyje. Bet turbūt ne man spręsti apie ką žmonėms rašyti, nors tendencijos tokios truputėlį iškreiptos ir keliančios šypseną. Apie ką aš čia? Net ir pats nežinau.

Jei kada nors esate šiame bloge spustelėję dešiniam meniu esančią nuorodą – Ragauto lietuviško alaus gidas – tai galėjote pastebėti, kad ten alaus gausa išsiskiria Aukštaitijos bravorai. Ir jie stipriai išsiskiria net turint omeny, kad nėra aprašytos bent 5-7 ar net daugiau jų verdamo ar virto alaus rūšių. Ką mėgsta Aukštaitijos bravorai, tai jau mėgsta. Ir skirtingai nuo Kauno alaus, kurie klijuoja tas etiketes su skirtingais pavadinimais ant to pačio alaus, Aukštaitijos bravorai pateikia rinkai vis kažką naujo. Teisybės dėlei reikėtų pasitaisyti ir pasakyti, kad dabar visas darinys, kuris verda ir pardavinėja alų vadinasi Butautų dvaro bravoras. Savų pliusų tas darinys turi. Geras tas Butautų alus. Ir Kanapinis visai neblogas, ir Magaryčios mano vienos iš tų, kurios perkamos pagal nutylėjimą. Nepamirštam jų alaus su kanapėm. Bet ten kažkas kažkaip ne taip. Tiek teigiamai vertinamų alaus rūšių retas kuris alaus gamintojas Lietuvoje turi. Ir galite sakyti ko tu iš jų nori? Na bet vistiek, man su jų alumi kažkas ne taip. Neturi jie veido, kažkokios vientisos istorijos. Pavadinimų kaitaliojimai gal ir nieko blogo nedaro, ypač jei tie pavadinimai atsispindi tik mažose raidelėse etiketėje, bet tai atima kažką iš alaus. Tuomet alus gaunasi toks kaip koks šuo, kur be namų, be šeimininko. Namai lyg ir yra, šeimininkas lyg ir yra, bet apie juos niekas nieko nežino, niekas nematė. Apie ką aš čia? Net ir pats nežinau.

Peraugęs kamštelis (kairėje standartinis Lietuvoje naudojamas kamštelis)

Persivadinę į Butautų dvaro bravorą, to darinio aludariai išleido tris naujas rūšis alaus, kurias visas sukišo po Krafto alaus pavadinimu. Masyvūs, sunkūs, bet skaidrūs buteliai, papuošti paprastomis, juodai baltomis etiketėmis. Ant kaklelio uždėta etiketė, kaip pasišaipymas iš pačio savęs. Na nepykit, bet vintažinis alus, švelniai kartus, išraiškingas aromatas ir kitos nuvalkiotos frazės nedera su tuo sau bandomu prilipinti Krafto alumi. Dar kas bendro tarp etikečių, kad visų trijų rūšių sudėtis tokia pati: vanduo, miežių salyklas, apyniai ir alaus mielės. Tik į Imperial dėta skrudinto salyklo. Taip pat visi buteliai sunumeruoti, nurodant partijos kiekį ir konkretaus butelio numerį. Visa tą grožį (?) vainikuoja, gal geriau, karūnuoja, didesnis nei įprasta, karūninis kamštelis.

Kemšam butelius, žiūrėsim kas ten viduje.

Krafto alus. Lageris 5,0% 3000/1345

Beveik neputojantis, standartiškai atrodantis alus. Kvape jokių pašalinių ir nepašalinių kvapų.

Skonis neįsimintinas. Įsiminė, bet ne skonis, o tai, kad man vis rodėsi, kad alus surūgęs. Nors kartu ragavę man sakė ne, aš vis nenorėjau tikėti. Pirmas, antras, trečias gurkšnis ir vis tas pats lyg nurūgštėjimo, lyg dar kažkoks blogas skonis.  Tik besibaiginėjant alui tas nemalonus ir man nepriimtinas prieskonis dingo, atsirado lyg ir lengvas kartumas. Alus sunkiai besigeriantis, jokios gaivos, lengvumo ar noro pakartoti.

Krafto alus. Šviesusis elis 5,1% 3000/2210

Beveik identiškos spalvos, kaip ir lageris. Tas pats tikėjimas, kad alus surūgęs ir tas pats įtikinėjimas, kad taip nėra. Alus kiek lengvesnis, geriasi kiek maloniau, bet bendrai, tai nieko gero. Išėjęs jis kažkoks, nesulipintas. Nerandantis manyje nieko, kas virstų į gerus žodžius rašomus čia.

Krafto alus. Imperial 7,3% 3000/0267

Visiškai juodas – skelbia viršutinė etiketė. Nieko ten visiškai juodo. Tamsus, gerokai tamsesnis nei kiti, bet tik tiek. Aromatas visai neblogas, jaučiasi deginti salyklai, alkoholis šiek tiek kraipo nosį. Skonis neišbaigtas, nepilnas, nesugulęs. Šiaip alus įdomus, geriamas, bet turintis daugiau minusų nei pliusų. Taip, jame jaučiasi skrudinto salyklo sukelti skoniai. Galima juos pavadinti kavos, džiovintų vaisių ar dar kaip, bet sakydami, kad tai yra gerai darytume klaidą. Tie skoniai turėtų būt papildymas alaus, o dabar tai jo pagrindas. Gan stipriai jaučiasi alkoholis.

Aš esu nusivylęs šiuo alumi. Net mažos dalies mano lūkesčių jis nepateisino. Gal jį reikėjo pasidėti penkiems metams į rūsį, kad jis taptų tuo vintažiniu. O ir kaina jo sąlyginai didelė. Pirmieji du kainuoja devynis pinigus, paskutinis, visiškai juodas – visus keturiolika.

Ir tik paragavęs sau atsakau į klausimą, kodėl kai kurios Lietuvos alaus naujienos nesulaukia kitų rašančiųjų dėmesio…

Bravoro alus

Šios vasaros viduryje ar link pabaigos pasirodė eilė Butautų dvaro bravoro naujienų. Viena iš jų buvo tiesiog Bravoro alus, kuris pasirodė kaip šviesusis, tamsus ir vasaros. Verdamas jis Miežiškių alaus darykloje ir šiuo metu bent jau šviesaus galima rasti alaus baruose, kur jis ir toliau skambiai pristatinėjamas kaip naujiena.

Vasara baigėsi, tad galima ramiai prisiminti koks gi buvo tas Bravoro vasaros alus. Tai nefiltruotas, 5% stiprumo alus. Taurėje alus atrodė nešvariai. Klausite, kaip gali nefiltruotas alus taurėje atrodyti švariai, atsakysiu – gali. Net ir Lietuvoje yra nefiltruoto alaus rūšių kurios atrodo daug geriau. Alus neputoja. Skonis pasirodė įdomus, pirmi gurkšniai netgi norėjo sufleruoti, jog yra dėta medaus. Vėliau salstelėjimas ir prieskonis išnyko ir pasiliko lengvai besigeriantis , vos vos karstelėjęs alus.

Bravoro šviesusis 5%. Šiame aluje, kuomet ragavau jo įsipylęs iš butelio, pasijautė Jovarų alui būdingas prieskonis. Dėl to prieskonio aš tiesiog nemėgstu Jovarų alaus ir jo vengiu. Ragaujant bare, to prieskonio, nors tiesa pasakius neieškojau, bet neradau arba jis neužkliuvo. Kvape jaučiasi citrinos ir medaus priemaiša. Šis alus pasirodė kartesnis nei vasaros alus.

Bravoro tamsusis 5,3% liko mįslė man. Kvape jis kažką turi, bet ką tiksliai na niekaip nesugebėjau ištraukti. Spalva tamsiam alui gerokai netinkama, norisi tamsesnės, daug tamsesnės. O apie skonį nerašysiu nieko, nenoriu čia ko nors negražaus prirašyti.