Gintaro Baro IPA

Kad Gintaro baro aludaris eksperimentuoja ir daro tai dažnai, niekam ne paslaptis. Jei Jūs kartais užklysite į Molėtus ir sugalvosite ten pavalgyti, gali būti, kad išsišnekėjus ir pasipasakojus, kad Jums patinka alus, galite būti pavaišinti kokiu eksperimentu, kuris ramiai bręsta rūsyje.

Apie tuos eksperimentus žinojęs Tomas iš Vingiu Dubingiu supažindino mus su Gintaro baro Raudonuoju Eliu, Stoutu ir atėjo laikas IPA’ai.

Gintaro Baro IPA 5,6% – tai puikiai taurėje atrodantis ir besijaučiantis alus. Po tiršta puta kiek prigesintas tūno apynių aromatas. Šios IPA’os išskirtinumas – bukas kartumas. Jis suvaldytas, bet per daug tiesmukas. Norisi apvalesnio skonio, daugiau apynių gaivumo, o ne tokio agresyvumo. Poskonyje kartumas sustiprėja, bet iki noro užsikasti ar nugerti lengvesniu alumi nepritempia. Užtenka alui ir kūno, bet toks nešlifuotas kartumas gali patikti ne kiekvienam.

Alus, kurio paragauti gali tik bare

Pakalbėkime apie alų iš krano. Apie tokį alų, kurio neparagausi kaskart užėjęs į barą. Jis bare bėga savaitę, gal dvi ir dingsta, gal iki kitų metų, gal su visam. Dažniausiai tokie trumpalaikiai pasirodymai būna verti to, kad eitum į barą ir ieškotum tokio alaus. Keli senesni pavyzdžiai tokio alaus galėtų būti Jungle Bells Red IPA, Prisemti Botai ar Gintaro baro Raudonasis Elis.

Toks įrašas galbūt kažką suerzins, kad kituose miestuose toks alus išvis neužklysta, bet toks alus turi atgulti į archyvus, kad būtų ką prisiminti. O tokio alaus kranai pastoviai pasirodo Kaune įsikūrusioje aludėje Vingiu Dubingiu. Kol nebuvo jos, lygiai taip pat kauniečiai galėdavo erzintis skaitydami internetus.

Po Gintaro baro puikaus Raudonojo Elio, prieš pat Žmogšalą 3 Vingiu Dubingiu aludėje pradėjo bėgti Gintaro baro Stoutas 5,6%. Juodos su raudonu atspalviu spalvos. Ir tas raudonumas yra būdingas Gintaro baro alums. Net jų gira tą raudonumą turi. Alus puikiai geriasi, kūnui trūksta raumenų, jis atrodo vandeningas, bet nenuobodus. Skonyje lengvai žaidžia deginti salyklai, o visas alaus gerumas ateina su poskoniu, kuriame sausas kartumas taip maloniai sėda ant gomurio, kad jo nesinori nugerti kitu gurkšniu.

Kaip ir žadėjo Martynas iš tikrasalus.lt pasirodė antroji ROPA alaus versija, kuri taip ir pavadinta ROPA II 5,6%. Pirmojoje versijoje buvęs alaus rausvumas likęs, tik jo mažiau. Naujas apynių derinys virtęs į visą apynių kokteilį, kuris prikausto, pasiima ir nebepaleidžia. Puikiai subalansuotas, pilno kūno ir gerai bėgantis gomuriu alus.

Kuomet didieji pasako, kad tai jų limituotos partijos alus, jų alus nugula visas žinomas prekybos vietas. Kuomet Dundulis pasako, kad tai labai ribotos partijos alus, reikia gaudyti kuris baras jį pasileidžia ir per tris dienas ten nueiti. Kitaip gali likti neparagavęs. Toks limituotas ir akmenuotas naujasis Dundulio kūrinys Moko Maukas 6,8%. Mano pažintis su akmeniniu alumi prasidėjo labai senai, 2010 metais. Prieš paragaujant šį alų, aš tiek kartų girdėjau ir skaičiau, kad tai gerai, kad tai puiku, kad tai šių metų atradimas ir panašiai, kad kai jo paragavau, net pasimečiau. Taip, jis tvarkingas iki negaliu, geriasi puikiai, bet pirmą kartą aš nepajutau idėjos, kurią norėjo perduoti aludariai. Juk laužas, akmenys, senoviniai visi reikalai nors kažkaip turėjo atsispindėti aluje, o be nepriekaištingos kokybės ir smagaus atsigėrimo daugiau nieko negavau. Drįstu galvoti, kad tądien nuotaika buvo ne ta ir tikiuosi dar spėti jo paragauti pakartotinai.

P.S. Moko Maukas buvo paragautas dar kartą ir aludarių žinutė iki manęs atėjo, viskas, ramu 🙂

Alus, apie kurį papasakojau verdamas mažomis partijomis. Tai būna arba eksperimentai, arba kaip Gintaro baro pavyzdžiu, didesnės partijos nelabai ir išvirsi, bravoras ant tiek mažas. Todėl kai išgirsite, kad yra galimybė paragauti Gintaro baro IPA, ROPA brandintos statinėje ar dar kažko visai netikėto, paskubėkite, kad netektų gailėtis neparagavus.

Dar kartą apie Gintaro barą

Aš jau rašiau apie Gintaro barą, rašė ir Tikrasalus.lt. Ir parašysiu dar kartą. Jei reikės ir dar kartą. Tai tokia vieta, apie kurią gali rašyti ir rašyti. Tai tokia vieta apie kurią reikia rašyti, kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų.

Tądien, kai lankiausi Molėtuose, kad juose atsidursiu neturėjau nė menkiausios minties. Tačiau būnant Ukmergėje ir turint kelias laisvas valandas kažkaip apie nieką kitą negalėjau pagalvoti. Ir važiuodamas galvojau, juk smagu, kad yra tokia vieta į kurią traukia, norisi nuvažiuoti. O kartu ir keista, kad toji vieta būtent Molėtuose.

Įėjus į vidų, kur būta prieš porą metų, pasitinka ta pati jaukuma. Įsitaisom prie didelio lango, šalia pietauja pats šeimininkas. Pasisveikinam, berods, iš žvilgsnio suprantu, kad atpažino. O gal tik noriu, kad būčiau atpažintas. Teko su juo pabendrauti per Sambarius. Užsisakom sraigių, jas ne vienas rekomendavo ten paragauti. Ir tikrai, skanu. Nors ir ragautas toks delikatesas pirmą kartą, bet palieka tik gerą įspūdį. Ragaujam ir alų. Meniu nurodyta, kad yra įvairaus. Dėl tikslumo reikia klausti padavėjo. Klausiame. Atsako, kad yra šviesus, tamsus ir pustamsis. Pustamsis tai elis. Neškit visus ir giros nepamirškit. Neapsieinam ir be picos, kurios čia kepamos malkomis kūrenamoje krosnyje. Ragaujam vieną didelę, bet, kaip ta pati padavėja apibūdina, su viskuo. Ir vėl skanu. Skanu būna daug kur, bet čia viskas neįprasto, neatsibodusio skonio.

Šviesus alus toks pats kaip prieš du metus. Toks pats geras. Tada ragaujant užkliuvo poskonis, šįkart buvo tas pats. Jis tikrai labai savitas, niekur nesutiktas ir nepaprastai tinkantis gerai subalansuotam alui. Šį alų būtų sunku su kuo nors supainioti. Geriasi lengvai, salstelėjęs, labai lengvai apyniuotas ir su visą dėmesį susirenkančiu poskoniu. Įvardintasis elis kiek sunkesnis, daugiau karstelėjęs. Bet iš esmės tai du nelyginami ir visai skirtingi alūs. Kad labai išsiskiriantis alus, tikrai nepasakyčiau. Bet tvarkingas, geriamas. Tamsus alus persotintas degintu salyklu. Jo tikrai daug, kartais atrodė, kad ir per daug. Bet kai išlenda iš viso to deginto iriso skonis, požiūrį į šį alų aš pakeičiu. Su tiek deginto salyklo sugebėti subalansuoti skonį, kad tas degėsis nekeltų šleikštulio, o tarnautų kaip geras stiprus prieskonis, reikia sugebėti. Na ir gira viso ansamblio negadina. Salyklinė, saldoka, na tokia liuks 🙂

Tiek trumpai dar kartą apie Gintaro barą. Nors ir gan po ilgos pertraukos, bet baras išlikęs toks pats. Toks pats geras 🙂 Ir šeimininkas toks pats svetingas ir besišypsantis.

Kas sugalvosite apsilankyti, štai adresas: Inturkės g. 51, Molėtai (jei važiuosite keliu Vilnius-Utena, reikia sukti į įvažiavimą į Molėtus prie kurio stovi Maxima ir tada važiuoti tiesiai kol po kaire puse pamatysite barą).

Gintaro baro alus iš Kaziuko mugės

Toliau tęsiant sugrįžimus prie jau liestų temų, šįkart grįžtu prie Molėtuose įsikūrusio Gintaro baro. Jame lankiausi daugiau nei prieš metus. Kiek vėliau jame lankėsi ir viską aprašė tikrasalus.lt. Manau, ir toliau ten Gintaras sėkmingai darbuojasi. O sugrįžti prie Gintaro baro alaus privertė apsilankymas Kaziuko mugėje Kaune. Berods Gintaro baro alaus buvo ir Vilniuje.

Tie, kurie lankėsi Kaziuko mugėje Kaune, galėjo įsigyti Gintaro baro alaus. Pardavėjai siūlė net keturias rūšis. Šviesų, trijų salyklų, juodą/tamsų ir kreminį. Pastarasis pagardintas (o gal pagadintas) grikiais. Atmintyje puikiai išlikęs šviesaus alaus, ragauto bare,  prieskonis, kurio sutikti neteko niekur kitur. Be išskirtinio prieskonio, likęs ir puikus bendras vaizdas apie alų. Tad net nedvejodamas namo parsinešiau tris iš keturių siūlytų alaus rūšių. Nepakilo ranka sumokėti muginę kainą už šviesų alų.

Po trumpos įžangos turėtų sekti kiekvienos rūšies trumpas aprašas, tačiau šįkart apsiribosiu bendrais pastebėjimas. Tai ką teko paragauti iš trijų litrinių butelių galiu pavadinti tik taip: kažkas baisaus. Trijų salyklų buvo stipriai apyniuotas, tirštas. Tamsus – su deginto salyklo priemaiša, kuri tik ir gelbėjo tą alų. Na, o taip gražiai užvadintas ir net turintis savo etiketę, Kreminis, pasirodė kaip visiškas nesusipratimas. Grikių prieskonis kitame, kažkiek labiau išbaigtame, aluje būtų tikrai įdomus prieskonis, tačiau šis pasirodė kaip kažkas tikrai labai blogo ir dar pamaišyta su grikių skoniu. Visas tas jovalas be visa ko dar ir labai sunkiai gėrėsi. Stebino pernelyg didelis kiekis nuosėdų aluje, nė vienas iš jų neturėjo net užuominų į kažkokią spalvą. Visą laiką ragaujant taip ir sukosi galvoje vienas žodis – molis. Epitetų aš nemėgstu, bet yra kaip yra.