Keulė Rūkė

Man niekaip neišeina daryti vieną dalyką vienu metu. Visada dirbami keli darbai, visada norisi padaryti daugiau nei gali.

Kelionė į Vilnių, į Žmogšalos festivalį nebuvo išimtis. Buvau suplanavęs be festivalio apsilankyti Keulė rūkė ir Alaus bibliotekoje. Keulė buvo kaip tik ant populiarumo lūžio taško, o Alaus biblioteka tik atvėrusi duris. Alaus biblioteka taip ir liko neaplankyta. O vat Keulė tai ateini čia.

Burgerius Kaune aš ir daugelis mano draugų valgome Amber Grill jau daugiau nei metai laiko ir nesiskundžiam. Jei apie tą vietą nieko nežinote, nedarykit išvadų pažiūrėję jų FB paskyrą. Senai norėjau pasiūlyti jiems perfotkinti jų burgerius ir padaryti skanesnius. Reikia važiuoti ir ragauti. Ir ragauti geriau ne paprastą dieną, kai būna dienos pietų mėsmalė, o ramiai šeštadienį ar sekmadienį iki pietų. Na aš dar apie juos kada parašysiu.

Grįžkime prie Keulės. Atėjom, užėjom ir nuo tos akimirkos viskas ten pradėjo patikti. Vieta su savo veidu. Taip, reikia užsisakyti. Prieinam prie žavios moters (žodis moteris, vietoje žodžio mergina, pavartotas norint pabrėžti žodį žavi), kuri perspėja, kad maisto reikės laukti apie valandą. Užsisakom. Šonkauliams dar per anksti, tad užsakyme tik burgeriai. Ir čia pamatau patį kiečiausią dalyką, kokį man teko matyti panašiose vietose. Tiesa sakant, tokio dalyko išvis daugiau niekur neteko matyti. Vietoj kasos aparato ten naudoja plančetę. Aišku pajungtas ten čekio spausdinimo reikalas, kuris, kaip bebūtų, super mažas ir aš pusę dienos galvojau kiek jis gali atspausdint čekių kol reikia pakeisti juostą.

Tos pačios, žavios, paklausus ar galima fotografuoti, atsakymas buvo trumpas ir aiškus – žinoma. Tokioje vietoje kitokio buvo ir sunku tikėtis.

Prie burgerių pagal nutylėjimą reikia alaus. Siūlomas tik Raudonų plytų alus. Imam. Man kažkodėl smagu, kad Raudonų plytų alus pasidarė toks reikalas, kad jį pardavinėti yra populiaru. Tai savotiškai madinga. Iš jų aš tikėjausi kiek kitokių ėjimų ir kitokio savęs pateikimo, bet tik tądien supratau kur nusitaikęs visas šitas dalykas ir tam kas visa tai daro ir suka tik didelis respect’as.

Kažkaip mintys vis pabėga. Taigi, alus. Prieinu, ką ten prieinu, žengteliu žingsnį ir aš jau prie kranų. Man alų pila mergina, kokių Kaune paprasčiausiai nėra. Arba aš nemačiau. Su tolerancija man sunku, bet aš labai greitai keičiuosi po tokių susitikimų akis į akį. Norėčiau būti toks laisvas ir taip bendrauti su žmonėmis. Manęs paklausiama kokio norėčiau, įpilama, paduodama. Ir tai vyksta kažkaip kitaip nei kitur. Kažkaip geriau. Nusišypsau ir pasiimu alų.

Kalbos, kad ten jokių šansų rasti atsisėsti subliūkšta, vos tik man apsisukus nuo kranų į salę. Vietos yra man ir žmonai. Prisėdam. Aš čiumpu fotiką ir bandau kažką įamžinti. Galvojau, kad va čia prisėsim, šnektelsim, aš pafotkinsiu ir ta valandžiukė pati praeis. Užsakymus reikia pasiimti patiems, kuomet išgirsti savo vardą. Jo paklausia užsisakius ir užrašo ant čekio. Mums būnant berods tik vieną kartą ant čekio buvo užrašytas ne vardas, tik neatsimenu kas, tačiau tai sušukus visi laukiantys nusišypsojo. Tai galėtų būti savotiškas žaidimas originaliems žmonėms. Įdomiausius galima būtų netgi viešinti.

Kaip ir sakiau, man ten patiko viskas, vieta, muzika, baldai, kaip žmonės dirba, kokie žmonės renkasi, kaip jie bendrauja, kaip maistas pateikiamas. Gal tik kažkiek žmogui, besimokiusiam Veterinarijos akademijoje, kliuvo mėlynos pirštinės.

Praėjo valanda. Aš spėjau ne tik pabendrauti, pafotkinti, išgerti alų, bet ir su plančete pažaisti. Išties matant vis keliaujančius burgerius ant gretimų stalų valgyti norėjosi vis labiau ir labiau. Tiesa sakant, jau neatsimenu kaip mes ten užmušinėjom laiką, bet mano vardą pašaukė praėjus kiek daugiau nei dviems valandoms. Ir tai buvo per ilgai, net kai viskas patinka.

Burgeriai ant stalo. Atrodo viskas išties labai paprastai. Jokio visur sutinkamo salotos lapo, pomidoro ar mėlyno/violetinio/raudono, ar kokie jie ten būna, svogūno. Bandelė, plėšyta mėsa, berods kopūstai ir viskas. Ir to užtenka nuostabiam skoniui. Dar truputį prie bulvyčių. Puikios, be aliejaus, su tikro skonio padažu. Ten ne koks majonezas su žolelėm, o padažas. Kandam burgerį ir viduje cypiu kaip gerai. Yra skonis. Atitinkantis viską, kas tave supa aplinkui. Rūkyta mėsa daro savo. Kad ji plėšyta ir taip sudėta irgi didelis pliusas. Tai ne prieskoniuotas kažkokios mėsos paplotėlis apkeptas ir uždėtas, o kandant išslystantis lauk. Mėsa burgeryje atskiri pilno skonio gabaliukai, kurių atsikandi tiek kiek reikia.

Mes buvom per anksti nuėję, kad gautume šonkauliukų. Ir ačiūdie, teks grįžti dar kartą.

Tą suvalgytą burgerį galiu palyginti su geru alumi. Pavalgius, kaip ir išgėrus gero alaus, skonio pilna burna. Tas skonis būna su tavim porą valandų ir vis primena apie save. Ir kai eidamas iš Keulės galvoji, jog buvo super, tik, velnias, ilgai laukti reikėjo. Taip ir po gero alaus pagalvoji, kad, velnias, labai jau jis brangus.

Alaus darykla be alaus?

Iki šiol alaus darykla-restoranas Bravaria buvo savotiška vieta, tačiau visada turėjo savo alaus. Nepamainomas 4 rūšis: premium, baltą, su medumi ir ajerų. Ir taip buvo nuo senų senovės. Nepasakosiu dabar apie kituose miestuose įsikūrusias (o gal ir ne?) Bravaria’as, apsistokime ties Vilniumi ir Kaunu. Nes taip nurodyta jų internetiniame puslapyje. Nes taip pasiskirstę facebook’e.

Šią vasarą šie restoranai buvo linkę paeksperimentuoti. Viskas labai gražu, alaus darykla lyg ir bando kažką naujo, kažkur link juda. Sveikintina. Bet vat sužinoti apie jų eksperimentus galima tik atsitiktinai. Vienas iš tokių pavyzdžių buvo Juodalksnio dūmo alus arba Aliaskos porteris.

Visai atsitiktinai užmatytas ir paragautas bei palikęs labai gerą įspūdį. Nešvarios, beveik juodos spalvos, silpnai putojantis ir kvape mažai ką turintis alus atsiskleidė tik paragavus. Skonyje labai smagiai žaidė medžio poskoniai, kurie persipynė su salykliškumu. Nei kokia proga išvirtas, nei kokios kitokios informacijos apie šį alų išklausti nepavyko. Jis tiesiog buvo ir jo po to nebebuvo. Šis eksperimentas buvo Kaune įsikūrusios daryklos darbas.

Kitas eksperimentas nuskambėjo kiek garsiau, bet tik tiems kas seka lietuviškus internetus apie alų. Nes tai buvo bendras darbas atvirasalus.lt aludarių ir tos pačios Bravaria daryklos. Tik šį kart veiksmas vyko Vilniuje. Tiesa dėl atvirasalus.lt ir šio alaus suplakimo į vieną krūvą teisingumo nežinau. Sakykim taip, namudiniai aludariai susitarė su komercine darykla ir išvirė alaus pagal pačių sukurtą receptą. Visą tą dalyką pavadino Licorne. Pagamino kiek mėgėjiškai atrodančius plakatus su alaus taurėmis pripiltomis alaus ir užvarvolintu logotipu bei prikabino jų restorane. Dar ant kiekvieno stalo buvo info apie naujieną restorane. Užsisakau. Atneša citrina nukabinėtoje taurėje. Aš visada pagalvoju, o neturėtų barmenas atsiklausti ar reikia citrinos užsisakius alaus? Na nesvarbu. Alus tamsiai oranžinės spalvos su tiršta puta ant viršaus. Ragaujant nepaliko alus nieko. Jokio įspūdžio. Ragauti dar, tikrai nesinori. Pasukiojau pasukiojau tuščią taurę ir nesupratau kodėl alus keliais litais brangesnis, nei standartinis Bravaria alus. Neradau aš jame ir išskirtinumo. O juk, atrodo, jis turėtų būti.

Atrodytų viskas juda Bravaria alaus daryklose-restoranuose nusistovėjusia vaga. Keturios rūšys alaus, nesibaigianti akcija karkai, karts nuo karto paeksperimentuojama ir visi laimingi. Bet tai berods bus tik praeitis. Kauno Bravaria’oje nebeliko Ajerų, Balto ir su medumi. Galima dar paragauti tik Premium. Dar jei norite, gali pasiūlyti Švyturio ekstra ir Kanapinio. Ir, kad alus vėl grįš, tikėtis nereikėtų. Į natūraliai iškilusį klausimą kodėl, buvo atsakyta trumpai – nepasiteisino.  Kokia situacija Vilniaus Bravaria’oje nežinau. Bet į Kauno Bravaria nebėra ko važiuoti…

Apie Bravaria alų

Apie Bravaria Kaunas daryklą

Kolekcininkų susitikimas Vilniuje

Šeštadienio rytą (2013.02.16), Vilniuje, Marceliutės klėtyje buvo susirinkę alaus atributikos kolekcininkai. Susitikimas eilinis, koks būna kiekvieną mėnesį, tad daug ką pasakoti nėra, tiesiog kelios nuotraukos prisiminimui 🙂

Medžiojant alų vienu šūvių nušauti du zuikiai

Nemažai internetuose rašo apie tai, kad alaus naujienų Lietuvoje mažai arba jų visai nėra. Ypač dabar, kai orai atšalo. Bet man pačiam tų naujienų tiek, kad jų visų nespėju ne tik, kad paragauti, bet ir aprašyti. Vieną dieną teko lankytis Vilniuje. Visgi ten naujienos pasklinda pirmiausiai. Ir ne dėl to, kad ten žmonių daugiau gyvena, alaus entuziastų ir mėgstančių eksperimentuoti daugiau. Ir net gi ne dėl to, kad ten žmonės sąlyginai daugiau uždirba. Tiesiog paprastas dalykas, Vilniuje su logistika mažieji aludariai išsisprendę problemas ir nėra sunku pristatyti naują alaus rūšį į reikiamus taškus.

Vienas iš tokių taškų, alinė Leičiai. Kas gerai, kad šalia yra ir Bambalynė. Tad ir pilstomo ir butelinio alaus naujienas, jei tokių yra, galima rasti vienoje vietoje. Tikras alus pranešė apie savo virtą alų ir būtent tos naujienos vedamas nuėjau tądien į minėtą aludę. Kadangi alus buvo stipriai limituotas, kiek bijojau, kad jo neberasiu, bet į mano klausimą: ar turit?,- barmenas atsakė: turim (jaučiu kažką suvėliau su skyrybos ženklais, na, bet kitaip nesugalvojau).

Liuks, sėdam, ragausim 🙂

Kas gerai Leičiuose tai, kad gali užsisakyti 0,2l. Paragavimui. Bet jei žvilgtelėsite į nuotrauką, pamatysite, kad degustacinė taurė labai jau iškreipia alaus vaizdą.

Pats viržinio alaus jau esu ragavęs ir apie tai trumpai parašęs. Nors tai buvo dar 2010 m. vasarą, visgi atmintyje puikiai išliko stiprus žolinis aromatas ir skonis. O skaitant pirmuosius atsiliepimus apie šį alų internetuose buvo gan keista, kad vienas iš apibūdinimų buvo, jog alus lengvas, net vandeningas. Kilo man klausimų, kaip taip jau čia gali būti, kad panaudojus konkretų augalą, kuris nepasižymi lengvu aromatu, gali gautis vos ne neišraiškingas lengvas alus. Dar kartą įsitikinau, kad reikia paragauti pačiam.

Alus taurėje nešvarus, bet tai jam netrukdo gerai atrodyti. Tamstelėjusi, į raudonumą pasidavusi spalva mano akiai tinka. Puta netgi labai padori, tvarkingai laikėsi, po pirmų gurkšnių net pasiliko ant taurės kraštų. Kvape jaučiamas žolinis nestiprus kvapas. Kaip ir rašydamas apie škotiškąjį jojo draugą, taip ir dabar pasakysiu, kad ar tai viržis pasakyti negaliu, nes jo pačio man neteko nei uosti, nei ragauti. Skonis švelnus, labai puikiai subalansuotas. Uch kaip man patinka tokie alūs, kuriuose niekas negroja pirmu smuiku. Visi skoniai gražiai persipina ir viename gurkšnyje gali ištraukti žolinį prieskonį, kitam kartumo, trečiam salstelėjusį prieskonį. Tiesa, saldumas yra ir kvape. Visas iki tol internetų suformuotas skeptiškas požiūris paragavus šio alaus išgaravo ir teko užsisakyti dar, šį kartą jau 0,5l taurę. Jei pasididinsite nuotrauką, pastebėsite, kad Leičiuose alaus įpilti negailima. Tik atnešus skaidrią taurę pastebėjau, kad alaus išvaizda kiek kitokia, nei atrodė ragaujant iš mažesnės taurės. Tad aprašant įspūdis apie išvaizdą suplaktas iš abiejų taurių.

Tai puikus bandymas kažkuo nustebinti, kažką duoti naujo alaus rinkoje. Bet man darosi įdomu. Šis ir vasarvydžio nakties alus pasirodė ir buvo paragauti. Bet Tikras alus rašo, jog buvo ir:

• 2011 m. vasaris – “Inkaras” – Ordinary Bitter, kurį išvirėme viename vakarų Lietuvos bravore
• 2012 m. sausis – “Saulbrols” – Special Bitter

Įdomu kur šie buvo ir kodėl apie juos niekas negirdėjo?

Dar viena naujiena, kurią pavyko sumedžioti Leičiuose, tai Dundulio Smakas. Aludėje pavadintas kukurūzniku. Tai šviesus alus, pagardintas kukurūzais. Alaus puta silpna, vos dengianti alaus paviršių taurėje. Kvape beveik nieko. Alus tamstelėjusios gelsvos spalvos. Visiškai skaidrus. Pradžioje gurkšnio alus tuščias, beskonis, vėliau atsiranda bukas saldumas, kuris man aluje netinka. Ir viską užbaigia karstelėjimas, kuris sėda ant gomurio. Kartu čia pasirodo ir alkoholio šiltumas, nors, atrodo, alus ir nėra iš stipriųjų.