Trumpa pažintis su nepriklausomų mažųjų alaus gamintojų asociaciją

Paskutiniame įraše užsiminiau, kad Putoja alaus festyvalyje teko pabendrauti apie nepriklausomų mažųjų alaus gamintojų asociaciją. Tiesa pasakius kol aš ją tokią suradau internetuose užtruko laiko, nes yra tų asociacijų prikurta nemažai. Yra mažųjų, yra smulkiųjų ir visokių kitokių aludarių asociacijų. Ir jei ne Dundulio ar Sakiškių vardas ir gandas, kad jie įkūrė asociaciją, net nebūtų idomu dar viena asociacija ir jos (ne)veikla.

Nepriklausomų mažųjų alaus gamintojų asociacija apjungia tokius narius kaip Apynys, Daujotų alaus darykla, Dundulis, Kuro aparatūra, Leičių bravoras, Pilialaukio alaus darykla, Sakiškės, darykla „Su puta“, Tores bravoras ir Vasaknų dvaro varykla. Jos vadovas Gintaras Bingelis. Būtent Gintaras sutiko skirti man porą minučių savo laiko atsitraukęs nuo jo pečius spaudusių organizacinių reikalų Putoja festivalyje.

• Kam reikalinga dar viena asociacija,- tiesiai šviesiai paklausiau Gintaro.
• Tokios Lietuvoje nebuvo, matėm tam poreikį. Susivienijusių aludarių balsas geriau girdimas, yra daug veiklos sričių kur vienas aludaris negali išspręsti.
• Ar galėtumėte pasidalinti, kokie pagrindiniai tikslai keliami asociacijai?
• Visų pirma suvienyti ir atstovauti nepriklausomus gamintojus. Turim Lietuvoje įstatymus, kuriuos visi puikiai žinome. Jie yra diskriminuojantys mažuosius aludarius ir juos pakeisti reikia tokių asociacijų kaip mūsų. Kitas dalykas, yra padėti aludariams su pardavimais į kitas šalis. Tarkim nesenai Lietuvoje lankėsi Japonijos delagacija, tokios šalies verslininkai tikrai nevažinės po mažas alaus daryklas ir neieškos produktų. Tačiau kaip asociacija mes jau turime ką pasiūlyti, mūsų vienijamų aludarių krepšelis išties didelis. Taip pat tokios atrodytų smulkios, bet labai svarbios detalės kaip etikečių pritaikymas, pakuotės atitikimas ir kiti dalykai yra būtent tas mūsų darbas.
• Jūs deklaruojate, kad asociacijos narių gaminamam produktui priekaištų dėl kokybės negali būti, už tai yra garantuojama. Ar tai reiškia, kad tie, kurie nepriklauso jūsų asociacijai gamina nekokybišką produktą?
• Ne, jokiais būdais. Mes nesakome, kad jei mums nepriklauso, reiškiasi nekokybiškas. Mes sakome, kad už savo narius mes galime atsakyti ir užtikrinti dėl kokybės. Jei kiti gamintojai nėra mūsų nariai, tai ne dėl to, kad neatitinka kokybinių reikalavimų, tam yra kitos priežastys. Planuojame žymėti savo asociacijos narių produkciją mūsų ženklu, kas bus kaip kokybės ženklas ir vartotojas galės būti tikras, kad taip paženklintas produktas yra kokybiškas.

Tai tokia buvo trumpa pažintis su nepriklausomų mažųjų alaus gamintojų asociacija ir jos vadovu Gintaru Bingeliu. Asociacija rengė berods kelis kartus tokį renginį kaip „Aludarystės kultūros dienos“, kuris vyko Paupio turguje. Nuotraukomis iš šio renginio esu pasidalinęs savo FB paskyroje. Daugiau matomos veiklos kaip ir nesimatė ir nesigirdėjo. Jei kažką nugirsiu, pasidalinsiu, o dabar lieka tik stebėti kaip mažieji mušasi su didžiaisiais ir su valstybe. Sunku jiems, bet gal ateis šventė ir į jų kiemą.

Aludarių taurė 2013

Nauja – tai pamiršta sena

Metų pradžioje tyliai sau pažadėjau pasiekti 10 įrašų per mėnesį ribą. Kam man tai, nežinau. Tiesiog taip norėjosi. Sausio mėnesį dar dar lyg ir kažkas į tą pusę judėjo, bet vasarį išstenėjau tik vieną vienintelį įrašą. Galvoje vietos šiuo metu užtenka 5-6 įrašų rėmams. Ir jie ten knapsi visą laiką. Tik kažkokio atsitiktinumo dėka, kaip pavyzdžiui perskaitytas komentaras internete, sutiktas žmogus, priverčia sėsti ir parašyti apie ką ruošiesi parašyti mėnesį ar du. Dabar sau pažadėjau papasakoti apie viską, apie ką esu pradėjęs galvoti ir turiu tik rėmus. Žiūrėsim kaip seksis.

Tempiau gumą, tempiau ir tos temos vis nesiruošiau paliesti, nes tai būtų neišbaigta tema. Jei dar truputį neinant tiesiogiai prie to apie ką noriu papasakoti, tai galiu pasakyti, kad iki pilnumos trūko tik apsilankymo alaus darykloje. Bet kurioje iš didžiųjų aludarių, bet po įvairių bandymų tą sumanymą atidedu.

Visko pradžia buvo alaus klube iškelta teorija ar paskleistas gandas, kad Ponoro alaus daryklos verdamas Chodovar alus tai tas pats alus kaip ir jų kaimiškas. Skirtumas tik tame, kad vienas filtruotas, kitas ne, bet alūs tie patys. Diskusiją galite pasižiūrėti čia. Skaityti reikėtų nuo 175 žinutės. Komentatorius sportas senas mano pažįstamas, tikrai dirbęs toje darykloje. Bet ten yra ir komentatorius beerfun, kuris nėra mano pažįstamas, bet kaip jis rašo, turintis pažinčių minėtoje darykloje. Kas yra ragavęs ir to ir to alaus, išvadas pasidarykite patys ir nuspręskite kurią pusę Jūs palaikote. Aš nepalaikau nė vienos pusės, man pats ginčo objektas įdomus.

Kiek vėliau vienam socialiniam tinkle užmačiau mano kalbintą Vidmą skelbiantį, jog per vieną dieną aplankė 6 bravorus, kitą dieną 8. Viską sudėjęs į vieną krūvą nusprendžiau, kad laikas ta tema parašyti ir nustoti apie tai galvoti. Geriau, progai esant, prie tos temos grįžti, nei laukti to, ko galbūt nebus. Reikia būti realistu, niekam aš neįdomus ir niekas neims iš daryklos su manimi bendrauti ar labiau kviestis ir priimti į svečius.

Taigi, štai apie ką aš ilgą laiką norėjau parašyti.

Vidmantas Laurinavičius: alaus kultūros Lietuvoje nėra

Dabar jis – Alaus brolijos seniūnas. Tai oficialus jojo užvadinimas. Bet kas toks Vidmantas Laurinavičius atsakyti glaustai ir konkrečiai kažin ar kas sugebėtų, todėl kviečiu pasiskaityti vieną mūsų kažkiek improvizuotą interviu arba kažkiek suplanuotą pokalbį.

– Ar žinai, kad suvedus tavo vardą ir pavardę į google pirma nukreipia į Lietuvos istoriko ir muziejininko dosjė?

– Tai tikrai ne apie mane (šypsosi).