Pakalbėkime apie Vilkmergės alų (Vilkmergės atstovų komentaras)

Ir iš ties, pakalbėkime apie Vilkmergės alų.

Jei trumpai prisimint priešistorę, tai startavo Vilkmergės alus su šviesiu, tamsiu ir kvietiniu alumi. Jų alus yra kiek stipresnis nei standartinis lietuviškas didžiųjų gamintojų alus ir pilamas jis į pusės kvortos (0,41 l) butelius, kurie yra kiek mažesni, nei standartiniai puslitriai. Nekalbant, aišku, apie visa galva aukštesnes pintas. Vėliau sekė eilė proginių alaus rūšių supiltų į puikiai atrodančius visos kvortos (0,82 l) butelius. Tokia ramybė buvo porą metų ir, matomai, toks buvo ir planas. Pastovi pasiūla ir eksperimentai dideliuose buteliuose. Bet toks biznis pradėjo neiti, kokybė alaus labai stipriai pasikeitė. Gal tiksliau ne kokybė, o jo skoninės sąvybės, alus tapo ne be tas, už kurio butelaitį galėtum mokėti pasiūlytą Vilkmergės kainą. Nuskambėjo istorijos apie uždarytą Vilkmergės daryklą Ukmergėje, pasipylė nevykę eksperimentai, alus skardinėse. Porteris, senovinis, dar paskui ir Grand Cru, šviesusis aromatinis nebuvo tie alūs kurie gerino Vilkmergės įvaizdį. Taip Kalnapilio projektas turėti aukštesnio segmento produktą tapo akmeniu po kaklu. Net gi, manau, jei ne puikūs Kriek pardavimai, Vilkmergės alus galėjo ir išvis išnykti. Arba Kalnapilio valdžioje sėdi principingi dėdės, kurie savo idėjas stumia, kad ir kas būtų. Aišku, čia tik mano išvedžiojimai stebint viską iš šalies.

Su Kriek alumi atsispyrę nuo dugno, Vilkmergė persigrupavo, kai kas tai skambiai pavadino rebrendinimusi. Į pastovią pasiūlą įlipdė Dubbel, per restoranus pradėjo vežioti riboto leidimo alų. Šitas jų ėjimas man taip gan nykokai atrodo, nes tai su alumi nieko bendra neturi. Tai kaip paskatinimas barui/restoranui už gerai parduodamą alų. Pirma, tai dėl papildomos rūšies niekas nesivers per galvą Vilkmergę pardavinėdami, antra, kad tas alus toks, kad papildomai žmonių į pardavimo vietą kažin ar pritrauks. Nebent pritrauks kolekcionierių, kuris alaus gal net neužsisakys, o paprašys etiketę nuo bačkos nusilupti, o, kad to restoranui labai reikia, abejoju.

Tačiau tai kas vyko pernai vasarą, nė iš tolo nesignalizavo apie tai kas bus rudenį ir žiemą. Pirmiausiai visus stipriai nustebino labai solidus Moliūgų elis. Smulkmena, bet tai tas retas atvejis, kai ant Vilkmergės etiketės užrašyta tai kas iš tikro yra butelyje. Prisiminkim kaip IPA jie pavadino šviesiuoju aromatiniu, Kriek istoriją ar 6,3% Imperial stautą. Kalbant apie Imperial Stout, tai buvo ir tas pirmas atvejis, kai Vilkmergė pametė nuoseklumą ir alų supylė ne į savo firminį butelį.

Toliau sekė naujiena kaip iš giedro dangaus – Vilkmergė koloboravosi su Tanker alaus darykla ir į dienos šviesą paleido APA. Tiesa, tai taip pat riboto leidimo partija ir pasiekiama tik mistinio sąrašo baruose. Taip jau sutapo, kad tame sąraše Kaunui skirta tik viena vieta, kur galima įsigyti šio alaus, bet galiu pasakyti Jums atsakingai, šio alaus Kaune yra visur. Paprašykit buhalterės, kuri išrašo vairuotojams važtaraščius, atsisės ir suves kur APA Kaune išvažiavo.

Su APA ir su Tanker’iu man pasidarė smalsu kaip ten viskas įvyko. O ką geriau paklausinėti apie tai, jei ne pačią Vilkmergę. Tiksliau klausimus uždaviau Vidmantui Čičeliui, oficialiam Vilkmergės alaus someljė. Bet, matyt, jam į tokius klausimus atsakyti negalima, tai į klausimus atsakė marketingo skyrius. Taip, tas pats, kuris ant etikečių rašo Kriek ir neleidžia dienos šviesą išvysti tiesiog žiemos stautui, reikia imperial. Skaitant atsiųstą tekstą galima ir akis išsinarinti, kaip jis surašytas. Aišku nereikia būti tokiam negatyviam, nes tas marketingo skyrius paišo geriausias etiketes Lietuvoje. O visko gerai daryti gi negalima.

Pateikiu užduotus klausimus ir atsakymus.

Kodėl iki šiol į rinktinius barus atkeliaudavo tik pilstomas limituotos partijos alus, o šiuo atveju pasirinktas butelinis variantas? Ar buteliukais ne paprasčiau išplatinti platesniu mastu?

Turime specialų projektą skirtą barams – Sezonų Alus. Kas 3 mėnesius, t.y. kiekvienam kalendoriniam sezonui, pristatome po naują alaus rūšį, kurią parduodame tik atrinktuose baruose. Šis projektas yra tęstinis, pradėjome 2015 metais ir jau išleidome 8 skirtingas alaus rūšis.

„APA“ yra riboto leidimo alus, kurį išvirėme Estijoje, Tanker darykloje. Išvirėme apie 2500 buteliukų alaus ir pasirinkome šįkart platinti šį alų baruose.  Turėjome riboto leidimo partijas parduotuvėse ir  šįkart norėjome leisti žmonėms susipažinti su APA stiliumi būtent barų segmente, kur žmonės nuolat ieško naujų patirčių ir skonių.

Tanker darykla pasižymi koloboracijomis, tačiau kas įtakojo, kad jie pasirinko būtent Vilkmergę? Juk juos į Lietuvą importuoja kiti aludariai? Čia ta istorija kai Jūs juos susiradot ar jie susirado Jus?

Tanker daryklą ir jos eksperimentus stebime jau seniai. Brendo mintis Vilkmergei išbandyti ir Gipsybreweingą (šitą palieku netaisytą, nes nesu tikras ar to taisymo reikia), pasisemti kitokios patirties. Todėl ir pasirinkome būtent Tanker daryklą.

Kiek matosi iš reklaminės informacijos, šiam alui pasirinktas standartinis Tanker alaus butelis. Kodėl atsisakyta tradicinio Vilkmergės kvortos butelio? Ar tai reiškia, kad alus išvirtas Estijoje?

Virėme alų Tanker darykloje, todėl ir buvo pasirinktas jų butelis ir etiketės forma.

Moliugų elis, žiemos stautas, o  dabar koloboracija su vienu geriausių Estijos aludariu. Kuo dar gali nustebinti Vilkmergės aludariai? Kokią įtaką tiems pokyčiams daro Vidmantas Čičelis?

Mūsų tikslas yra supažindinti vartotojus su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu, alaus stiliais. Vien 2016 metais išvirėme 9 skirtingus elius. Sieksime ir toliau tęsti savo projektus ir taip prisidėti prie alaus kultūros vystymo.

Vidmantas Čičelis – Vilkmergės alaus someljė. Jis yra žmogus, kuris prisideda prie būtent alaus kultūros vystymo mokydamas, visų pirma, barų darbuotojus, galutinius vartotojus, skleisdamas informaciją socialinėje erdvėje, įvairiuose renginiuose. Taip pat jis yra tas žmogus, kuris dalinasi alaus tendencijomis su mumis, siūlo naujus alaus stilius ir tt. Vidmantas tikrai ženkliai prisidėjo prie dabartinio Vilkmergės veido ir pokyčių.

Ir pabaigai, po visų pokyčių, naujų eksperimentinių ribotų leidimų, koks dabar Vilkmergės veidas? Kokią vietą Vilkmergės alaus darykla turėtų užimti Lietuvos alaus rinkoje ir kas yra Vilkmergės alaus pirkėjas Jūsų akimis?

Vilkmergė ir toliau išlieka ištikima savo pagrindinėms vertybėms – verdame tik elius, mažomis partijomis, siekiame gilinti alaus kultūrą Lietuvoje ir supažindinti žmones su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu bei skoniais. Tikimės, kad ir vartotojai lygiai taip pat galvoja apie mus.

Vilkmergės pirkėjas – žmogus, kuris mėgaujasi alaus vartojimu, nori būti supažindintas su naujais alaus stiliais, ieško naujovių.

Paskutinio klausimo gal ir nereikėjo čia dėti, bet jį uždaviau Vidmantui ir tikėjausi kiek kitokio atsakymo nei plataus ir įstabaus alaus pasaulio ir skonio.

Laikas pereiti prie alaus.

Vilkmergės/Tanker APA 5,5% | IBU 40 | EBC 15

Nuostabiai kvepiantis alus. Citra, Mosaic ir Simcoe apyniai pirmiausiai apie save paskelbia tik atidarius butelį. Citrusai, vaisiškumas, lengvumas, saldumas, saldainiškumas. Taurėje alus atrodo puikiai, kaip apai kiek trūksta putos standumo. Skonis subalansuotas, tolygus, puikiai sudėlioti apyniai. Vyrauja apynių citrusai, vaisiškumas, gerai suvaldyta angliarūgštė, puikus kartumas tiek geriant, tiek vėliau poskonyje. Kartumas akivaizdus, bet ne dominuojantis. Nežinau, ką reikėtų rašyti ir sakyti, jei tokį alų būtų Vilkmergė išvirusi pati. Bet tai kažin ar pasiekiama didelėje darykloje. Tiek kokybe, tiek skonio tolygumu tai puikus alus.

Koloboracija su Tanker alaus darykla ne vienintelė Vilkmergės naujiena, apie kurią šį kart noriu parašyti. Juodųjų serbentų stautas dar viena Vilmergės naujiena, supilta į didžiuosius kvortos butelius. Ir sakykite ką norite, bet toks alus, su tokia etikete, traukia akį. Traukia taip pat kaip Moliūgų elis. Dėl šito dalyko, dėl tokio pasirinkimo prie Vilkmergės neprikibsi niekaip.

Juodųjų serbentų Stout 5,9% | IBU 13| EBC juodųjų serbentų

Taurėje tikrai kažkas panašaus į juodųjų serbentų spalvos alų. Alaus sudedamosios dalys yra 90% alaus, 2% juodieji serbentai, o likę procentai kažkas dar. Alus ir kvepia juodaisiais serbentais. Geriant niekaip neina atsikratyti saldumo. Etiketė sufleruoja, kad dėta sirupo, o vat jei jo būtų nedėta, manau, būtų buvę kur kas geriau. Ir kelia abejonių, kad 90 proc. naudoto alaus buvo stautas. Nebent stautas buvo labai prastas, nes taip užmušti stautiškumą reikia sugebėti. Pirmi gurkšniai šio alaus dar visai neblogai nuteikė, bet paskui viską nustelbė tiesmukas saldumas, silpnas kūnas, balanso trūkumas. Kaip tik turiu parsivežęs estiško stauto su juodaisiais serbentais, bus proga palyginti ar išties šis Vilkmergės alus toks nestautiškas.

Paskutinė naujiena iš Vilkmergės, iš lietuviškos aludarystės meistrystės – sidras. Sidras, supiltas į butelius, ant kurių išspausta iš ko verdamas alus ir visi kiti alaus atributai, atrodo kiek keistai. Bet užrašai craft ir gal bus gerai. Vilkmergės Craft Sidras 5,4%, pusiau sausas. Idealiai skaidrus, sauso, sintetinio skonio. Jis nė iš tolo neprimena vulgarių Obela’os sidrų. Bet tuo pačiu puikiai geriasi, gero sausumo ir saldumo balanso sidras.

Naujas alus, koloboracijos, sidras – Vilkmergė juda į priekį nestabdydama. Bet trūksta vieno dalyko – nuoseklumo. Būčiau Vilkmergės vietoje, surinkčiau visus į krūvą ir sėdėčiau toje krūvoje tol, kol išgrynintume pagrindines idėjas, viziją, koncepciją. Nes dabar gaunasi tokia truputį palaida bala. Kažkas kažką sugalvoja ir daro, be kažko vieno viską vienijančio dalyko. O kai jau būtų laikas skirstytis, atsistočiau ir garsiai paklausčiau: ką, po velnių, veikia Kalnapilis?

Vilkmergės alaus riboti leidimai

Kuomet susikaupusias mintis išliejau įraše apie nuobodžią Lietuvos alaus rinką, Vilkmergės someljė ir blogo nulis.lt autorius Vidmantas po juo pakomentavo: “Bet juk ne metų galas ane?“. Ir ilgai laukti kas po tais žodžiais slypi nereikėjo.

Pumpkin Ale stilius nėra pats populiariausias sezoninio alaus stilius Europoje. Tai daugiau amerikiečių tradicija. Bet Vilkmergė čia anaiptol neprašovė. Moliūgai Lietuvoje kuo puikiausiai auga, nėra kažkas svetimo, o alus su prieskoniais dažnam lietuviui patinka. Vilkmergės Moliūgų Elis 6,1% 18 IBU išvirtas panaudojus tradicinius tokiam alui naudojamus prieskonius – cinamonas, kardamonas, gvazdkėliai. Alus gavosi gražios tamsiai geltonos, gintarinės spalvos. Putoja nuosaikiai, puta nėra tvari. Kvape jaučiamas alkoholio sausumas, užslėptas cinamonas, alui ilgiau pabuvus taurėje išlenda gvazdikėliai. Alus geriasi kiek sunkokai, bet čia dėl prieskonių gausos. Aš jaučiu alkoholį ir tai kiek erzina. Kaip pumpkin ale stiliaus alui šis alus dar pakankamai silpnas, bet alkoholis neužslėptas. Čia, matyt, pataikaujama pirkėjui, bet toks alus, tokiam butelyje, su tokia etikete, manau būtų parsidavęs ir 8 laipsnių. Tvirtesnis kūnas tokiai prieskonių bazei nebūtų pamaišęs.

Prieskoniai šio alaus stiprybė ir jų gausa labai jau meistriškai suvaldyta ir atitaikyta. Prie mano minėtų dar reikėtų paminėti imbierą ir kvapiuosius pipirus. Lengvas saldumas užslėptas po cinamonu, gero kirptelėjimo duoda pipirai, sausumo pojūtis matyt iš imbiero. Ir iki vau pritrūksta tvirtesnio kūno. Sakysit kur tada moliūgas, aš to pačio savęs klausiau. Bet Jūs pabandykit išvardintais prieskoniais apibarstyti gabalėlį moliūgo ir jį suvalgyti. Kad jausite moliūgo skonį aš labai abejoju.

“Bet juk ne metų galas ane?“ – pakartojo ir į dienos šviesą paleido Vilkmergės Žiemos Imperial Stout 6,3% 32 IBU. Internetai sukruto, imperial, o tik 6,3. Iš vienos pusės kaip lengva kritikuoti tai kas taip lengvai identifikuojama, skaičiukai. Na, bet mes ne Vokietija, pas mus ant etiketės gali rašyti ką nori ir čia jokios kontrolės nėra. Iš kitos pusės, Vilkmerge, come on, Jūsų šviesusis 5,6, tamsusis 5,8, o imperiniam pagailėjot bent 7,5? Aš suprantu, kad Žiemos Stout skambėtų kiek per silpnai, o kai niekas negali paaiškint ką rašyti, tai nesusiturėjot ir nepasikuklinot. Reikėjo tiesiog užrašyti Kalėdinis Stout ir viskas būtų išsisprendę.

Užteks apie žodžius, einam prie alaus. Tamsus, neperšviečiau taurės su savo staline lempa, kad ir kaip stengiausi. Aromate norėtųsi bent kažkiek prieskonių nurodytų ant etiketės, bet randu tik degintą salyklą. Na gerai, gal dar truputis muskato. Gurkšteli šio alaus, kremiškai švelniai nuslysta gomuriu alus kiek įkirpdamas su angliarūgšte ir tada pareina prieskoniuotas ir su degintu salyklu susimaišęs poskonis. Ir jis eina ilgai, jau tau gana, bet jis vis dar grįžinėja. Dar norėtum gurkštelti, bet prisimeni tą besitęsiantį poskonį ir lyg nebenori daugiau. Ant gomurio labai pavėluotai išryškėja sausas kartumas ir alkoholio šiluma.

Abu alūs savotiškai geri, tikrai perlipa didžiųjų aludarių masinės gamybos alaus standartus. Alaus idėja aiški, tik išpildymas tikrai galėtų būti šiek tiek geresnis.

Pabaigai paliksiu trečią “Bet juk ne metų galas ane?“ kartą iliustruojančią nuotrauką.

Aludariai pasitinka pavasarį su žiemišku alumi

Lietuvoje už lango sau kelią bando prasimušti pavasaris. Ir nors sinoptikai vis grasina, jog bus sniego ir šalčių, kalendorius byloja, kad jau pavasaris. Vis šilčiau šildanti saulutė irgi apie tai primena. Net ir žibučių nuotraukų jau galima rasti internetuose.

Tokiu metu sukrunta aludariai, bando pristatyti naujienas, pasiruošti naujam sezonui. Tiesa, pernai nelabai jie krutėjo. Tačiau šiais metais į parduotuvių lentynas atsistojo net kelios naujienos. Visa tai įvyko per savaitę.

Kai jos visos sukeliavo į mano šaldytuvą, pasidarė aišku, kad etiketėse žodžius karamelinis salyklas ir kilmingieji apyniai pakeis vienokia ar kitokia variacija žodžio belgiškas. Belgiškas gerai, bet kai pavasarį pristatinėjamas alus virš 6 laipsnių, kuris turėtų šildyti ilgais žiemos vakarais, supranti, kad aludariai gerokai pavėlavo. Taip, dar už lango šalta, bet tokio alaus tikrai niekas nenorės prie pirmą kartą naujuosiuose metuose kepamo šašlyko.

Einame prie konkretaus alaus. Pirmas pasirodęs ir dar žiemą tai suspėjęs padaryti buvo Vilkmergės Reserve 6,1%. Apie Vilkmergę aš užsiminiau rašydamas apie Žmogšalą 3. Ten jų ragautas Rubis man labai patiko, o Ąžuolo nuvylė muiliškumu. Turint omeny, kad dar viena naujiena taip pat iš Vilkmergės, galima drąsiai kalbėti apie persikrovimą ir apie bandymą į rinką ateiti atsinaujinus ir visai su kitu požiūriu. Šiuo metu Vilkmergė turi savo alaus someljė, kuris važinėja po barus ir veda mokymus ten dirbančiam personalui. Vėliau bus galimybė sudalyvauti degustacijose. Būtent pokalbiuose su minėtu someljė paaiškėjo, kad baruose dirbantys žmonės ne tik kad nesugebėtų pasakyti kokio stiliaus jie alų pilsto, bet ir negalėtų išvardinti iš ko alus gaminamas. Ir šita didele spraga viena Vilkmergė sugalvojo užsiimti. Įdomūs žingsniai, smalsu kas jų iniciatorius.

Grįžkime prie alaus. O prie jo grįžti nesinori. Ką tik papasakojus apie gerus ir teisingus žingsnius, alus taurėje neatrodo toks teisingas. Etiketėje nurodyta, kad alus brandintas vyno statinėse, tačiau to brandinimo nesijaučia. Man šiaip vynas ir alus nesuderinami dalykai. Kur grūdas, o kur vynuogė. Pasigendu aš visų pirma balanso aluje. Jis toks labai nesusigulėjęs, sunkiai besigeriantis ir nieko neduodantis. Beveik kiekvienais metais visos kvortos buteliai po kiek laiko pasirodo stipriai nukainoti, reiks tada pabandyti paragauti dar kartą, gal bus įvykęs stebuklas, nes dabar alus nevertas savo kainos.

Vilkmergės Belgiškasis Dubbel 6,6% po ilgos pertraukos papildė Vilkmergės alaus seriją. Tai ne bandomoji, ne limituota, o pastovi partija. Ir vėl tenka minėti žodį deja. Nesigėrė šis alus kaip ir prieš tai buvęs. Tai sunkesnis alus, kuris turi būti subalansuotas. O čia labai stipriai šokinėja saldumas. Stiprumo nesijaučia, bet ir kažko kito taip pat nėra. Alus labai iš bėdos.

Sekanti naujiena, kuri dar oficialiai nepristatyta, atkeliavo iš Volfo Engalman. Belgiško stiliaus Flandrijos Pinta 6%. Galvojant pavadinimus Volfgangui fantazijos netrūksta. O vat virti alų sekasi kur kas prasčiau. Po pirmo gurkšnio net nesupratau ką geriu. Po antro norėjosi keiktis, o po trečio vartoti šventųjų ir dievybių vardus. Pavarčiau skardinę ir pasidarė aiškiau. Miežių salyklo ekstraktas, apynių ekstraktas, prieskonių ir žolelių ekstraktai. Visa tai sudaro sleikštoko skonio užsaldintą alų.

Paskutinis į taurę subėgo Kalnapilio 4,5 Select silpnasis alus. Pažiūrėkit, kokie mes buki alaus mėgėjai atrodom aludariui. Didelėm raidėm užrašyta 4,5. Na, kad visi matytų, jog čia tikrai silpnas alus. Tada dar užrašoma, kad tai silpnas, čia tiems, kas galvoja, kad 4,5 yra skaičius be reikšmės ir tik po to kažkokiom neįskaitom raidėm užrašoma, kad tai Session beer. Čia turbūt užsieniečiams, kam ta lietuvių kalba. Ir kai jau buvau beveik įsitikinęs, kad šis lengvas Kalnapilio alus niekaip nepataisys reikalų po visiškai blogų trijų pavyzdžių, jis ėmė ir nustebino ir net privertė pamiršti tuos pavėluotas belgiško tipo nesąmones. Puikus, stiprus, pilnas lageris. Su daug skonių, su geru, tvirtu kūnu, su geru poskoniu. Vasarą prie alaus lentynos kaimo krautuvėlėje ilgai rinktis nebereikės.

Prasibėgus per alaus lentynas

Prabėgo savaitgalis. O savaitgalį galima sau leisti daugiau. Galima prasibėgti per alaus lentynas prekybcentriuose ir pasižiūrėti kas ką naujo pasileido į rinką. Juk pavasario ir vasaros sankirtoje aludariai naujienų negaili. Ir tampa taisykle, kad tokioje sandūroje atsiradusios alaus rūšys labai stiprios nebūna.

Tokio alaus skonis burnoje laikosi trumpai, tai ir aš per visas tas pseudo naujienas prasibėgsiu trumpai.

Vilkmergės Citra Apynių 5,3%

Baigėsi į Vilkmergę plaukę marketinginiai pinigai. Naujam alui pristatyti nebekankinamas alaus daryklos direktorius, nebereikia jam vargti rinktiniai publikai pristatinėjant savo alų. Tiesiog jis atsiranda lentynose ir tiek.

Citra apyniai labai charakteringi savo sukuriamu skoniu ir aromatu. Todėl ko tikėtis iš šio alaus buvo aišku. Skaidri, švari, geltona spalva. Balta, tiršta puta. Jos tiek kiek reikia. Aromatas su niekuo nesupainiojamas, charakteringas citra apyniams. Bet skonyje būtent tų apynių ir pritrūksta. Pirmas įspūdis ir pirmas gurkšnis labai geri, bet kuo toliau, tuo alus darosi nuobodesnis. Jam trūksta kūno. Aludariai ant skardinės CITRA užrašė didžiosiomis, o į alų įdėti pagailėjo. Ir tas neryžtingumas iš visai padoraus galėjusio būti alaus padaro eilinį, bet geriamą alų.

Pasirodęs Šventinio elio pavadinimu ir vėliau tapęs Tamsiuoju eliu, Gubernijos eksperimentas prigijo ir yra vienas iš geresnių tamsaus alaus pavyzdžių Lietuvoje. Vos tik pasirodžius Ginatariniam eliui 5,7%, iš jo buvo galima tikėtis kažko panašaus į pirmtaką.

Bėgdamas į taurę alus puikiai atitiko spalvą. Tikrai gintarinė spalva ir nėra prie ko prikibti. Aromate dominuoja irisas. Ir daugiau apie nieką neleidžia pagalvoti. Kažkiek jaučiamas nemalonus saldus alkoholio aromatas. Pirmas gurkšnis buvo toks, kad norėjosi, kad tai būtų ir paskutinis. Stipriai persaldintas alus, karamelė lipa per padorumo ribas, visiškai jokio balanso.

Volfas Engelman Bohemijos Tamsusis 4,2%

Tamsus silpnas alus yra gerai. Tokio importinio galima rasti nemažai. Lietuviai tokio taip pat bandė išvirti. Ir dažniausiai visai neblogai sekėsi. Dundulio Dounkelis vienas iš tokių.

Šis alus kol kas parduodamas tik skardinėse. Įdomus sprendimas, pavadinti alų Bohemijos ir nesuteikti jam šansų pabūti stikle. Iš skardinės bėga rudai rausvas alus. Suformuoja tirštą, tvarią putą. Aromatas beveik be jokių užuominų, vos juntamas. Alų vertinti labai sudėtinga. Niekaip man nepavyksta skonio išsiryškinti. Jis geras, skanus, įdomus, priimtinas. Bet kas jį formuoja nusakyti sunku. Be jokios abejonės čia žaidžia salyklai. Maži laipsniai nepersiduoda į silpną kūną. Atvirkščiai, kūnas labai solidus, minkštas. Nors sudėtyje nurodytas cukraus sirupas, saldumas paskutinis dalykas ko šiame aluje ieškotum. Puikus Volfgango bandymas. Tikrai puikus.

Tauro Bravoro Rinktinis 5,4%

Atsidarei, paragavai, pamiršai. Ir dar pasijuokei iš originalumo. Yra Volfo Engelman Rinktinis? Ne, negirdėjom.

Ir vietoj apibendrinimų ir išvadų. Utenos Classic persidažė, bei Kalnapilis kamštelių akciją pasileido. Valio.

Vilkmergės Kriek

Buvau sugalvojęs bent tris, o gal ir daugiau, būdų kaip aš aprašinėsiu šį alų. Ragautas jis ne vieną kartą ir kas kart kildavo vis kitų minčių. Lietuviškuose bloguose jį paminėjo turbūt jau visi. Vertinimai nuo blogų iki labai blogų. Kad kažkas parašytų, jog tai geras alus, aš nemačiau. Bet, pasikartosiu, parašė beveik visi. Ir tai yra tai, kuo šis alus yra išskirtinis. Kaip ten sakoma? Nėra blogos reklamos?

Nuvažiuoji pas tėvus pasisvečiuoti, atbėga mama, laikanti butelį su Vilkmergės Kriek alumi ir šaukia koks tai geras alus. Vyšninis. Ji kelionėse tik tokį ir geria, koks skanus. Draugas, kuris visiškai nepripažįsta alaus, nes jis jam neskanus, kažkur jo paragavęs sako, kad net jis tokį gertų. Baruose, kur jo kaina didesnė už kitus ten pilstomus ir kurio pila tik 0,4l., jis perkamas, geriamas ir labai vertinamas. Ir galvojate, tiems žmonėms labai rūpi, kad tai ne kriekas? Galvojate jiems labai rūpi, kokia to alaus sudėtis ir ko ten į jį pripilta? Ne, jiems nerūpi. Jiems skanu, raudona spalva stiklinėje ar taurėje jiems tinka, kvapas jiems tinka. Ir šitoje situacijoje Vilmergės alus (kad ir kas po tuo pavadinimu besislėptų) laimi. Aišku aš labai abejoju, kad jie tokią sėkmę sau prognozavo ir būtent tokį alų darė tikslingai. Labiau čia primena “aklai vištai grūdas“ situaciją, bet jie pataikė.

Apie alų, kaip patį ir koks jis, rašyti nesinori. Nes ten viskas blogai. Ir tai tik bus dar vienas negatyvus atsiliepimas, nors visiems juk jis patinka. Ir tada sėdi ir galvoji, kad vieną dieną džiaugiesi, jog Lietuvoje jau jau kažkokia alaus kultūra yra, kad žmonės jau pradeda suprasti apie alų ir kas yra kas. O jau kitą dieną supranti kokia saujelė tokių žmonių yra ir kaip ilgai dar iki tos visos masės reikės kapstytis visiems.

Visi verda IPA

Tokį įrašo pavadinimą sugalvojau jau vasarą. Štai kiek laiko prireikė prisėsti ir pradėti apie tai rašyti. Tiesa, sakinys ir jo visa esmė jau neatitinka tikrovės ir nėra tokia aktuali nūdienai.

Bet nuo visko iš pradžių. Kuomet visi aludariai buvo pasigavę nefiltruotas, gyvas ir visoks kitoks alus, reikalą, aš aludarių taurėje stebėjau visai kitus dalykus. Namudiniai aludariai eksperimentavo su IPA’om. Situacija buvo tokia, kad kategorija IPA budavo gausiausia (gal ne kiekybe, o kokybe), o ją teisėjauti verždavosi visi (dauguma). Iš šono atrodo kaip visai kitas levelis. Visas alus buržujai, o IPA tai jau ten tas kas yra viršuje, kas yra belekaip gerai. Ir aš taip galvojau galvojau, kodėl gi iki Lietuvos neateina ta IPA. Ir ji atėjo, nes tam reikėjo laiko. Mes lietuviai labai konservatyvūs, tik truputį kažko daugiau, kažkas ne taip kaip visada ir jau nebegeriam, nebevalgom, nebeperkam.

Gamintojai, tie didesni, kalbėjo, kad mes pabandėm išvirti kažką drąsiau. Niekas neperka. Lietuviams to nereikia. Brangieji, aš kartojau ir kartosiu, kad išvirti kažką drąsiau ir išvirti gerą IPA, tai du ne tai, kad skirtingi dalykai, bet tai net nesusiję dalykai. Taigi, vieninteliai (na gerai, vieni) iš tų, kurie ne kalba kam ko reikia, o verda – buvo Dundulis. Dar dabar atsimenu, kaip jo gauti Kaune buvo iššūkis. Ir tai buvo prieš ne pilnus du metus. Tuomet jie išvirė Humulupu IPA ir atvežė pabandymui į B.O. Sėdėjau ir negalėjau patikėti, kad lietuviška IPA pasiekiama čia pat, bare. Bet… Ir šita vieta man pati smagiausia. Jokio ažiotažo šis alus nesulaukė. Jis tiesiog atsirado ir buvo. Ir pačios IPA’os buvo kiek primirštos, kol staiga neįvyko Pakruojo alaus festivalis ir ten specialios technologijos alaus kategorijoje pirmos vietos neužėmė Ziedonis. Ir sukruto, sujudo visi, kad geriausias alus, o Lietuvoje nėra, kad tai Latvijos rinkai skirtas, bet Lietuvoje verdamas. Vaje, vaje, kaip čia taip.

Sulaukęs tiek dėmesio, kur buvęs, kur nebuvęs šis alus pasirodė ir Lietuvoje. Bėgo jis pas mane į taurę ir jau bėgdamas skleidė tokius aromatus, kad darėsi aišku kodėl jis nugalėjo. Visa ta puokštė aromatų perėjo ir į skonį. Puiki, nuostabi IPA, kuri dar ir puikiai atitinka pavadinimą. Tiksliau, kaip žiedų aromatas ir nesugalvosi pavadinti tai, ką jauti uostydamas alų. Geriant viskas puikiai susipynę su gerai išreikštu apynių kartumu. Alus karts nuo karto atrodo salstelėjęs, bet čia pat viską nubloškia nauja kartumo banga. Bet ji neįkyri, ji tokia kokia turi būti. Puikus pavyzdys, koks turi būti IPA. Žinoma, praėjus tiek laiko ir turint omeny, kad tai mažos, kiek mistiškos alaus daryklos gaminys, galima tik spėlioti ar tokią aukštą kartelę gamintojas išlaikė. Tiesa, dabar šio alaus galima ieškoti ir kaip Klausučių IPA.

Vos tik nurimo kalbos apie Ziedonį, o gal ir nespėjus nurimti, pasirodė žinutės socialiniuose tinkluose, kad turim dar vieną IPA. Ir vėl visi sukruto, sujudo. Vaizduotę audrino ir etiketė bei alaus pavadinimas.

Green Monster IPA | 6,3% | IBU 45

Dar vienas mistiškas mažiukas – bravoras “Apynys“ išleido šį alų į pasaulį. Ir prieš jį paleisdami nepagailėjo nieko. Sudėjo turbūt viską ką buvo galima sudėti. 4 rūšių apyniai (Citra, Amarillo, Cascade, Magnum), 3 rūšių salyklai (Čekiškas Pilsner, Miuncheno ir kaip gi be jo, šviesus karamelinis) ir ant viršaus dar avižinių dribsnių, kad nepasirodytų per mažai.

Šiame aluje pasigedau vientisumo ir kažko, kas užkabintų. Atsidarai, ragauji, lyg ir kartu, lyg ir geriama, bet tik tiek.

Po Green Monster IPA pasirodymo, buvo šiokia tokia pertrauka. Džiaugėmės pagausėjusia pasiūla taip norėto IPA alaus. Žinoma, kad paragauti jau aprašyto alaus, reikėjo pasukti galvą kaip jo gauti, ypač tiems, kas negyvena sostinėje.

Parodyti savo sugebėjimus virti alų sugalvojo ir Vilkmergės aludariai. Va čia ir prasidėjo. Tam, kad tūlas lietuvis suprastų ką perka, buvo sugalvotas ir pavadinimas, tiksliau apibūdinimas, tam, kas yra butelio viduje. Dėmesio, Šviesus Aromatinis! Vopa! Jei nebūtų mažomis raidėmis parašyta IPA, būtų labai tikslus apibūdinimas.

Nepatingėsiu surašyti visko: Vilkmergės Šviesusis Aromatinis Riboto leidimo IPA | 5,5% | IBU 42

Šiam alui Vilkmergė kažkodėl pasirinko ne savo standartinius puskvortės ar kvortos butelius, o standartinius 0,5l butelius su keramikiniais (na gerai – plastikiniais) kamščiais. Šiam alui 0,4l per mažai, o 0,8l per daug?

Aš labai atsiprašau, jei šis alus kažkam patiko. Ir atsiprašau už tai ką parašysiu, nes kažkaip ankščiau jei jau nepatinka, tai arba sudėliodavau tą nepatikimą kažkaip subtiliau arba nerašydavau išvis. Alus absoliutus blogis. Tiesiog ragauji ir darosi baisu. Prieš paleidžiant į prekybą gamintojas jo neparagauja? Na kokia čia IPA? O jei jau aromatinis, tai tas aromatas tikrai ne iš gerosios pusės. Paragavau ir norisi kuo greičiau pamiršti.

Dar vienas bandymas nustebinti su IPA atkeliavo iš Raudonų plytų alaus dirbtuvių.

Bocmano ūsai | 6,0% | IBU 60

Viską padedam į šalį ir užduodam vieną klausimą: kaip galima eksperimentuoti būnant konservatyviam?

Na gerai, dar vienas klausimas. Kaip ir kuo matuojamas kartumas? IBU 60, o kartumo nesijaučia. Na, bent jau tikrai netempia iki 60.

Aš suprantu taip. Yra didelė alaus darykla, kuri, kaip atsvarą mažiesiems ar tiesiog savo įvaizdžiui, šalia sukuria ekperimentams skirtas alaus dirbtuves. Na tai ir eksperimentuokite. Kodėl toks eksperimentams pasiduodantis dalykas kaip IPA tampa paprastu karstelėjusiu alumi su šiek tiek daugiau aromato?

Dar turiu daug klausimų ir pamąstymų, bet gal palikime juos, nes atsakymai kažin ar atsiras.

Alus nuvylė, nes jis buvo labai lauktas, daug gandų buvo apie jį. Taip blogai, kaip su Vilkmerge nebuvo, bet, kad stipriai geriau tikrai ne.

Grįžkime į pačią pradžią. Prie mūsų taip mylimų, artimų, bet kartu ir nepažįstamų aludarių iš Dundulio. Humulupu IPA nepaisydama visų konkurentų toliau bėga iš kranų į taures ir butelius. Per du metus kol yra gaminamas išlieka toks pats geras, toks savas, toks uch. Ir maža smulkmenėlė. Tai geriausias alus Lietuvoje pagal ratebeer.com duomenis. Tris kartus valio!

Kol vieni verda alų, kiti tik bando tai daryti…

Vilkmergės senovinis Grand Cru

Šis alus yra puikus pavyzdys kas yra nesusipratimas. Galima pavartoti ir riebesnį žodį, bet užteks ir tokio.

Šaršalą Vilkmergė buvo sukėlusi su savo paprastu senoviniu alumi. Važiavo, mokėsi, virė, “viską“ fiksavo, dėjo į FB ir t.t. ir pan. Siu šiuo buvo kažkaip ten panašiai bet iš kito galo. Tik išskirtinėse vietose, limituota partija, vau vau. Dėl kainos tiesa niekas nieko, bet Proginiai ir Jauno derliaus alūs jau buvo prie tos kainos pripratinę.

Man atrodo, buvo kiek kitaip. Pasiteisino tas Senovinis, visiems patiko, visi gyrė. Buvo didelių butelių sandėly, reikėjo kažkaip tai išnaudot. Juk išskirtinis butelis, TOKS išskirtinis butelis, o pasirodo tik karts nuo karto. Blogai. Etiketes piešt Vilkmergė moka. Tept lept ir turim. Išskirtinumą.

Pavarčius butelį dar daug visokių įdomybių galima rasti, bet gal geriau apie tai kas viduje reikėtų parašyti.

Bet tai, kad nelabai yra ką.

Po vieną

Naujienų traukinys toliau nesustodamas rieda per Lietuvos alaus rinkos kelius ir klystkelius. Aludariai tempo mažinti nesiruošia. Pavasaris, sezono pradžia, reikia. Iš trijulės, apie kurią ruošiuosi papasakoti, daug nesitikėjau, todėl atskirų įrašų rašyti nenorėjau. Nuotrauka ir poros sakinių perspektyva nežavėjo.

Švyturio J.W.Reincke | 5,0%

Didelio įspūdžio nepalikęs alus. Visus Švyturio standartus atitinkantis alus, kuris turi šiek tiek daugiau kartumo, nei Ekstra ir tiek. Bravoro įkūrėjo garbei… Ne taip aš tą garbę/pagerbimą suprantu. Iš vis, tokia chaltūra jaučiasi, reikėjo, padarėm, viskas. Naujas, šiam alui skirtas kamštelis, nors prieš tai buvusios naujienos savo kamštelių neturėjo. Susvyravo Švyturio savo linijos laikymasis, kažkaip viskas atrodo neužtikrintai. Taip rinkos flagmanas neturėtų elgtis ir savo žingsnius turėtų apgalvoti geriau.

Vilkmergės Senovinis | Altbier | 5,4%

Kas domisi lietuvišku alumi matė socialiniuose tinkluose šio alaus gimimo istoriją. Labai ten padrikai viskas buvo pasakojama, bet kaip ten bebūtų turime ant Lietuvos pirmą Altbier tipo alaus atstovą. Taurėje alus atrodo išties puikiai, puta laikosi tiek kiek reikia. Graži nutamsėjusi spalva priduoda solidumo. Ragaujant alus minkštas, švelniai karstelėjęs, saldokas, salykliškas. Bendras paveikslas labai geras. Kai jau nieko nesitiki iš gamintojo jis ima ir nustebina. Tiesa, smagu ir tai, jog Vilkmergė savo produktuose išlaiko savitą, atpažįstamą charakterį.

Rinkuškių Juodasis | 4,2%

Rinkuškiai toliau dirba ties savo etiketėmis. Perrengę beveik visą savo alų, nusprendė ir naujo alaus išvirti. Prieš keturis/penkis mėnesius pasirodęs maketas atrodė daug žadantis (nuotrauka kairėje). Tačiau provincialumas išlindo ir etiketė buvo pritraukta iki kiek galima paprastesnės.

Nors kartą perskaitęs ant etiketės žodį juodas ir gauni juodą alų. Kvapas persismelkia degintu salyklu, truputėliu kavos. Ragaujamas alus pilnai skoniu užpilo burną. Atrodytų lengvas alus iš tiesų yra labai pilnas. Nelenda ir deginto salyklo per didelis rūgštumas. Iki rūgštumo jo nepridėta, todėl likęs tik malonus sausas kartumas. Gaila nepamenu jo kainos, kurią teko palikti parduotuvėje, bet jei ji nesikandžios, tai bus vienas iš šios vasaros mano pasirinkimų bet kur ir bet kada.

P.S. šiam blogui 4 metai.

Ta proga, kad jubiliejus – proginis ir jubiliejinis

Šis Jūsų pamėgtas blogas/tinklaraštis švenčia 3 metų jubiliejų. Login statulėlės už geriausią asmeninę svetainę aš negavau, bet aludariai mane pamaloninti pasistengė. Vilkmergės meistrai pavasario šventėms išvirė Vilkmergės Proginį, 5,5%. Ačiū Jums už tai. O Volfas Engelman pristatė Jubiliejinį, 5,3%. Ir Jums ačiū. Tiesa, kodėl vietoje 3 užrašė 160 aš neturiu supratimo ir niekaip negaliu žinot.

Blogas blogu, o ir trys metai nelabai įsitenka į jubiliejaus apibrėžimą, bet alus, kaip po toks yra. Reik ragaut.

Pirmas į taurę bėga silpnesnis. Tokia jau ta [ne]rašyta taisyklė. Gražus alus spalviniu savo aspektu. Nutamsėjusi geltona spalva labai maloniai žiūrisi taurėje. Alus putoja negausiai, stambiais burbulais, puta laikosi neilgai. Aludariai giriasi, kad naudoja kilminguosius apynius. Tai naujasis terminas, kuris pakeis jau išgręžtą karamelinį salyklą. Kvape nieko kilmingo nėra, kažkas giliai lyg ir užsiuodžia, bet kas ten tokio?.. Neturi didžiųjų aludarių alus aromato, jis kažkur ten pas juos išgaruoja. O skonis? Truputį nukrypsiu nuo pagrindinės temos. Visgi trys metai. Ankščiau, vos tik pasirodydavo naujiena, eidavau, ieškodavau, pirkdavau, aprašinėdavau. Po kiek laiko išlįsdavo komentarai, pasižiūrinėdavau ką kiti apie alų galvoja. Dabar dažniausia alus pasirodo, paskui būna apie jį nuomonės, aš jas pasiskaitau ir tik tada prisėdu parašyti. Ir prisipažinsiu, mano vertinimus veikia išankstinė nuomonė. Tad ar geriau būti pionieriumi ar atsilikėliu reikėtų dar pagalvoti. Taigi ši istorija buvo tam, kad apie šį Jubiliejinį alų aš skaičiau nemažai neblogų atsiliepimų. O dabar grįžkime prie skonio.

Ir vat šičia aš nesuprantu iš kur tos geros nuomonės. Galbūt aš jau nebe to tikiuosi iš alaus? Alus turi tą skonį, gali jį gerti, bet jis toks apie save nieko nepasakantis. Nei ten kartumo yra, nei kilmingųjų apynių, nei nieko jubiliejinio. Jei šis alus atspindi, o taip, mano manymu, ir turėtų būti, tai ką alaus darykla pasiekė per tuos 160 metų ir kur ji dabar yra, tuomet darosi liūdna.

Vilkmergės Proginis dar vis mini karamelinį salyklą, bei jau atranda apynius ir žaidžia ta pačia korta. Citra apynių pavadinimas daug ką sufleruoja ir jau pokštelėjus kamščiui pasidaro aišku, kad ten tų apynių tikrai yra. Dar vieni apyniai – Styrian Golding, taip pat aromatiniai, tad jau kai kvėpteli puokštę tai užtenka ilgam. Pilamas į taurę alus gausiai, stambiai užputoja ir dar nepastačius taurės ant stalo ta puta nunyksta. Spalva primena brendžio spalva, gal kiek šviesesnė. Pakėlus taurę prie lūpų, aromatas pripildo ir perpildo nosį, o alui atsidūrus burnoje, viskas pasikartoja burnoje. Prie perdėtai aromatingo alaus prisideda dar ir lengvas saldumas. Kai jauti tiek daug apynių ir nesulauki kartumo darosi neįdomu, o dar po kiek laiko aromatai ima atsibosti ir erzinti. Pamenat, rašiau apie stipriai apyniuotą alų nesenai? Ir, kad neužtenka vien tik pridėti daug apynių į alų? Šis alus puikus to pavyzdys.

Vilkmergės Gyvasis ir Kvietinis

Jau naujienomis čia nekvepia, bet paminėti reikia. Pasirodęs Gyvasis mane nuvylė. Dar net neragavus. Dėl pavadinimo. Yra šviesus, tamsus, kaip be jų. Ir yra Gyvas. Ir kam jo reikia? Šitoje vietoje reikėtų nukrypti nuo temos ir paminėti, kad yra pavyzdžiui Biržų alaus verdamas Širvenos ir Širvenos nefiltruotas alus. Bet ten jų ir vidus, ir išorė stipriai skiriasi. Kodėl negalėjo būti tiesiog Vilkmergės Šviesusis ir Vilkmergės Šviesusis Nefiltruotas. Ir būtų labai teisinga ir labai gerai. Marketingo atstovai pasirinko arkliuką ant kurio joja visi, išskyrus Kalnapilį, ir taip norėjosi jį nors dukterinėje įmonėje įkišti? Užtenka gi Tauro.

Vilkmergės Gyvasis 5,6%. Savo išvaizda man primena Švyturio Raw. Nepavadinsi alaus drumstu, jis toks, kažkoks, nešvarus. Kvape turi jau po truputį vis lengviau atskiriamą aromatą, įkvepi ir gali pasakyt, kad tai Vilkmergė. Alus beveik neputoja, taurėje oranžinė spalva atrodo gan tinkamai. Skonis kaip skonis, daug man jis nuo šviesiojo nesiskiria, tai ir neverta čia rašyt.

Per alaus atributikos biržą pirmą kartą ragautas Vilkmergės Kvietinis 5,2%  pagaliau galėjo būti įvertintas įsipylus iš butelio. Kolekcininkai jį praminė geriausiu kvietiniu alumi Lietuvoje. Greitai mintyse permečiau kas čia jo tie konkurentai, na yra su kuo konkuruoti. Jis tikrai nėra toks lengvas (ne laipsniais, o skoniu), kaip Gubernijos ar Kauno. Tiesa čia gal prie konkurentų Gubernijos nebeverta rašyti, nes alus stipriai suprastėjęs nuo savo geriausių laikų. Išbaigtumu galėtų stoti drąsiai prie Švyturio Balto, bet Vilkmergei trūksta vientisumo. Prieskonių gausa lygiuotis su Vilniaus alumi ir negalėtų, nes Vilniaus alus savo kvietinį užpylęs cinamonu, o Vilkmergėje žaidžia keli prieskoniai. Tai apelsinas ir kalendra. Taip, kad Lietuvos kvietinio alaus rinka turi naują žaidėją, kuris nėra geriausias, bet ir ne toks kaip visi. Šis alus putoja taip kaip ir turėtų putoti kvietinis alus, taurėje atrodo taip pat tvarkingai ir didelių priekaištų čia jam neprigalvosi. Einam prie skonio. Žaidžia skonyje tai kas ir deklaruojama. Daug citrusinių vaisių, daug kalendros. Ir čia jie lipa truputį per viršų, jų truputį per daug. Ta prieskonių gausa padaro šį alų sunkesniu, taurės pabaigoje jie jau ima atsibosti. Ir še tau, kad nori, pirmą kartą alų, kuris iš esmės turėtų gertis lengvai, kaip valgomi mandarinai prieš Kalėdas, pasidaro sunkus ir nerangus.