Apie naują alų, bet ne apie naują alų

Alaus rinkoje, kaip ir bet kur kitur, yra mados, tendencijos ir tai kas populiaru tai dienai. Jau ne kartą esam matę tokius dalykus kaip visi aludariai masiškai pristatinėjo kaimišką gyvą alų ir panašiai. Šiomis dienomis populiarus vyšninis alus. Buvo Vilkmergė su savo Kriek, po to sekė Kauno alus su vyšniniu. Na ir iš paskos (kaip beveik visada) Volfas su savo Vyšnių Kriek 4%.

Apie tokį alų, kurio net alumi nelabai pavadinsi nėra ką rašyti, nes ir parašyti ne apie tai noriu. Spalva alaus baisi, dirbtinė, nors nuotraukoje to ir nesimato. Skonis išėjęs ir likę tik kažkas tarp vyšnių sulčių ir pigaus kokteilinio gėrimo su laipsniais.

Kaip jau ir sakiau, ne apie tai. Man daugiau įdomiau reakcijos, kurių susilaukia vieni ar kiti aludarių veiksmai. Daug diskusijų sukėlė pasirodęs Vilkmergės Kriek. Kad tai ne Kriek, kad taip negalima, kad apgaudinėjamas vartotojas. Pasirodžius Kauno vyšniniam reakcijų jokių, tik kad skanus ir panašiai. Pasirodžius Volfo Kriek reakcijų išvis jokių. Netgi kopijavimo-plagijavimo klausimas nekeliamas.

Visai kitaip pasirodžius Volfo kūriniui Brandintas ąžuolu. Jis imtas lyginti su 20 statinių kuriuos buvo išleidęs Švyturys. Bet niekas nepamini, kad tuomet kai pasirodė 20 statinių rinkoje jau buvo Vilniaus alaus 13 statinių alus. Bet atvirkščią reikalą paminėti nepamiršta. Kalbu apie Vilniaus alaus  Mažo alaus cecho Jūros kranto, Laužo liepsnos alų, kuriuo bandoma ne nukopijuoti, o pašiepti  Švyturio Raudonų plytų dirbtuvių tokius alaus pavadinimus kaip Ungurio kojos ar Bėganti kopa. Ir visa tai vyksta kovos su patyčiomis fone.

Nors žiniasklaidoje puolamas tik Volfas su savo kopijavimu, tai atrodo gan keistai, kai visi kiti nuo Volfo nukopijavo pintą alaus ir kaip susitarę siūlo už tiek pat nusipirkti daugiau ir būti visa galva aukščiau.

Kai viskas taip persipynę, supranti, kad kontrolės nėra jokios, nes kažko uždraudimas sukurtų precendentą ir reikėtų pervadinti veik visus alaus rūšių pavadinimus.

Grįžkime prie vienos paskutiniųjų Volfo “kopijų“ – Brandintas Ąžuolu 6,0%

Daug atsiliepimų teko perskaityti, tačiau lieka viena nenuginčijama tiesa – bent jau dėl kainos prie šio alaus negali prikibti. Alaus su dėžute kaina nesiekia nei 2 eurų. Tačiau čia kyla kitas klausimas. Alus prieinamas beveik visur, jo pilna didžiuosiuose prekybos centruose, tai kiek tada tų burbono statinių jie turėjo ir kokio jos dydžio buvo.

Alus nuostabiai atrodo taurėje. Skaisti geltona spalva tiesiog šviečia. Skonis lengvas, alus geriasi lengvai. Poskonyje išlenda viskis. Vis atrodo, kad geri viskį su ledukais, bet ledukų per daug, o viskio per mažai. Tokį alų gali pavadinti įdomiu, geru, skaniu ir dar visokiu kitokiu, bet nepavadinsi tai klasika ar, kad tai brandus alus.

Aliumas

Įdomi ta darykla Volfas Engalman. Ji nesilaiko jokių nusistovėjusių Lietuvos alaus rinkos taisyklių. Daro viską savaip. Taip, kaip jiems patinka.

Štai ir šie du buteliukai jų alaus. Supilstyti į aliumininius buteliukus. Solidžiai atrodo, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Bet yra visiškai iš niekur atsiradęs dalykas, norint pasakyti tik viena – mes pirmi. Mes vieninteliai. Sveikinu Jus su tuo.

Apie alų čia nėra ką rašyti, visi jo ragavote, visi jį žinote. Ir, ne, aliumininė tara jo skonio nepakeičia.

Tačiau šio alaus nusipirkus ir jį išgėrus galima po to buteliukus parduoti. Kad lietuviai juos pardavinėja ebay’ui, buvo pasigavę net didieji naujienų portalai. Ir iš ties, įveskite ebay’ui užklausą “aluminum bottle lithuania“, pamatysite kas už kiek pardavinėja. O dar įvertinus, kad laaabai dažnai šiems buteliukams būna visokie išpardavimai ir akcijos, gauname tiesiog aukso kasyklas.

Kolekcijos naujienos ir Volfas Engelman Imperial Porter

Specialiai alaus rūšiai skirta taure ar bokalu aludariai nudžiugina retai. Gal ne tiek retai, kiek daug rečiau, nei tarkim paprastais stiklais, kurie skirti bendram visų alaus rūšių naudojimui. Čia kalbu apie Volfo Engalman išleistas 0,3l ir 0,5l taures, skirtas būtent specialiai jų verdamam Imperial Porter. Viskas labai gražu ir taurė ne kasdieninė. Darau tai retai, bet šįkart nusprendžiu, kad galbūt verta paragauti Imperial Porteri iš jam skirtos taurės. Taurėje alus atrodo išties gražiai ir tokią taurę gavus bare man nuotaika tikrai pakiltų. Visai kas kita su alaus skoniu. Jis toks perdėtai tuščias, kad vadinti jį porteriu ir dar Imperial (kas mano durnai galvai žinoma kaip karališko atitikmuo) neapsiverčia liežuvis. Kita vertus, tai vis dėl to mano manymu geriausia ką šis bravoras verda, nes visa kita produkcija… Nežinau ar jau minėjau šiame bloge, bet kelis kartus teko ragauti jų alaus bare, taurė taip ir buvo palikta apypilnė. Grįžtant prie porterio, be tuščio skonio įspūdžio tik gurkštelėjus šio alaus, vėliau po truputi ant gomurio sėda degintas salyklas, apynių kartumas. Kad ir kaip ten bebūtų, porteriui šis alus per skystas ir nieko nebepribursi, net ir su gražiomis taurėmis.

Toliau kolekcijos naujienos:

Volfas Engalman Imperial Porteris 0,5l taurė ant kojelės

Volfas Engalman Imperial Porteris 0,3l taurė ant kojelės

Utenos alus 0,5l bokalas Žalgiris Šalenga

Bravaria Crystal 0,5l taurė

.

.

.

.

.

Čižo alus 0,4l stiklinė

Taura 1l bokalas

Taura 0,5l stiklinė

Kalnapilis Braun Ale 0,3l taurė ant kojelės

.

.

.

.

Kauno alus 0,3l taurė

Kauno alus 0,5l taurė

Kauno alus 0,5l bokalas šoninis

 

Sambariai III. Tai kas liko nepasakyta

Kuomet pradėjau rašyti šį blog’ą įrašai jam kildavo spontaniškai. Greitai viską perkratydavau galvoje, prisėsdavau, tep lep ir įrašas yra. Kuomet blog’as jau išgyveno pagrindinius blog’o gyvenimo etapus, tokius kaip:

– susirašinėjimas su savim. Parašai, paskaitai, pats komentarą parašai (protingesnio susirašinėjimo draugo nesu turėjęs 🙂 ).

– mane kažkas skaito! Pasižiūri statistiką, vis daugiau žmonių užklysta, vienas kitas komentaras atsiranda.

– aš populiarus! Randi vis daugiau apsilankiusių žmonių, vis daugiau komentarų, nuorodas į savo blog’ą randi kituose populiariuose blog’uose, galų gale net žurnale kažkur kamputyje atsiranda apie tave dvi eilutės teksto.

– išsikvėpimas. Niekam aš nebeįdomus, kam aš čia gaištu laiką ir t.t.

Na ir būna dar mirtis, kuomet įrašų nebeatsiranda ir lieka tik archyvas arba atgimimas. Dar ir trečias būna atvejis, vegetavimas. Kuomet vienas kitas įrašas atsiranda, bet jis jau būna toks ne koks… Tiesa, apie ką aš čia? A… kuomet blog’as išgyveno visus įmanomus savo egzistavimo etapus, parašyti įrašą prireikia vis daugiau laiko. Yra liaudyje toks geras išsireiškimas, kuris čia tiks, tai – gimdymas. Ta savo negražiąją žodžio prasme.

Bet išgimdyti reikia, nes pirmąją Sambarių dieną, lipdamas laiptais iš palėpės, įrengtos virš Botanikos sode esančių/buvusių arklidžių, sutikau Martyną ir jam pažadėjau, kad apie Sambarius bus minimum trys įrašai, o aš žmogus garbingas, žodžio laikausi 🙂