Dundulio Publijus Palemonas (aludario komentaras)

Teko matyti komentarus, kad naujasis Dundulio alus Publijus Palemonas yra geriausias Dundulio alus.

Teko gyventi tais laikais kai didelio alaus pasirinkimo nebuvo, o močiutei skaniausias alus būdavo Utenos Porteris.

Teko girdėti kalbų, kad Baltic Porter kilęs Lietuvoje.

Teko ne kartą mąstyti, kodėl Dundulis niekaip neišverda porterio, nes atrodė, kad tai Lietuviško alaus neatsiejama dalis, o juk Dundulis rekonstruoja, sieja viską su istorija ir panašiai.

Visas nuogirdas ir pamąstymus į lentynėles sudėliojo pats Dundulio projekto aludaris Simonas.

“Reiktų sutikti su tuo, jog Lietuvos istorijoje būta įvairių laikotarpių – vieni šviesūs, kiti nelabai. Porteris Lietuvos teritorijoje išpopuliarėjo carinėje Rusijoje bei vėlesniais Sovietų laikais, – paklaustas kokią vietą lietuviško alaus padangėje užėmė porteris pasakoja Simonas. – Žinodami tą faktą, jog porteris buvo miestiečių mėgtas gėrimas, o lietuviai tuo metu miestų vengė, porterį galime sieti tik su Lietuvos teritorija, bet ne tradicija. Gal būt dėl to neskubėjom su šios alaus rūšies virimu. Tačiau mano vilnietiška prigimtis ir pagarba šio miesto kultūrai, vis dėl to nulėmė tai, jog šią rūšį turime savo portfolio.“

Mano porterio idealizavimas sudužo į šipulius. Bet kuomet paprašiau papasakoti apie patį Publijų Palemoną, Simonas parodė tikrąjį savo istoriko veidą.

“Publijus Palemonas nėra tas porteris, kurį prisimintų sovietų laikus menantys alaus mėgėjai, – savo pasakojimą pradeda aludaris. – Sovietinis porteris labiau priminė stiprų tamsintą bock’ą ir buvo labiau deficito ir medžiagų trūkumo pasekmė, nei išieškotas gėrimas. Publijaus Palemono receptūra buvo formuota atsižvelgiant į XIX a. carinės Rusijos teritorijoje pamėgtą taip vadinamą angliškos manieros porterį, kurį po angliško alaus importo uždraudimo pradėta gaminti vietoje. Buvo studijuoti seni carinės Rusijos aludarystės vadovai, kuriuose nemažai dėmesio skirta ir porterio technologijai, tad galime teigti, jog Publijus Palemonas yra rekonstrukcinis su mažom interpretacijom XIX a. antros pusės porteris. Gal būt tokį panašų virė Parčevskio bravore, bei šinkavo Vilniaus miesto užeigose.“

Taurėje tamsiai rudos spalvos, puikiai putojantis alus. Aromate degintas salyklas pereinantis į rūkytą. Pirmas gurkšnis susieja šį alų su Dundulio Kovarnių alumi. Bet vėliau Kovarnių dūmiškumas dingsta ir pasilieka puikiai subalansuotas tamsus alus. Salyklai sugulę puikiai. Pilno kūno alus, kuris atsiduoda kava, degintais salyklais ir yra šlapias, bei puikiai besigeriantis. Jis skiriasi nuo, tarkim, lenkiškų baltic porterių tuo, kad jis nėra saldus ir kokia tai yra palaima.

Belieka dar kartą nuleisti galvą prieš Dundulio aludarius ir tarstelėti – Jūs ir vėl išvirėte puikų alų.

 

Dundulio Apyniuotis (aludario komentaras)

Iš šalies atrodo, kad Dundulis stojo į eksperimentų kelią. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Kai atrodo, kad savo puslapyje užsiminę apie seriją alaus su vienodu pavadinimu, bet skirtingais apyniais, jie taiko į kažką išskirtinio, pasirodo, kad šis žingsnis apgalvotas ir savalaikis.

„Mintys plėtoti tokią seriją buvo kilusi seniai, – kad bus serija, patvirtino Dundulio aludaris Simonas. – Gal tiesiog kitos idėjos buvo svaresnės ir pirmenybę teikėm joms. Jas įgyvendinus atėjo laikas ir šiai serijai. Pirminė idėja buvo daryti tiesiog vieno apynio, vieno salyklo, V.A.V.S.A tipo alų, bet praktika parodė, kad kiekvienam apyniui atsiskleisti reikia savos terpės, kurią sukuria tiek salyklinė bazė, tiek fermentacija.“

Nauji šios serijos Apyniuočiai turėtų pasirodyti maždaug kas du mėnesius.

„Galiu atskleisti, jog šia serija stengsimės labiau gilintis į naujuosius eksperimentinius Europos apynius, kurie tikrai puikūs ir verti dėmesio“, – apie artimiausius planus toliau pasakojo aludaris.

Endevour apynys yra kiek nuosaikesnis nei dažnai Lietuvoje sutinkamas Cascade apynys. Jis pasižymi juodųjų serbentų ir pipirų aromatu bei greipfrutų ir laimų skoniu. Galbūt būtent toks vaisiškas apynio charakteris ragaujantiems atrodo kiek per minkštas kaip biteriui.

„Endeavour apynys vis dar eksperimentinis, dar neįgavęs komercinio statuso. Išveistas Anglijoje, tad komercinių pavyzdžių reiktų ieškoti Britų salynuose, – paklaustas apie apynį pasakoja Simonas. – Lietuvoje alaus su šiais apyniais neteko sutikti. Pačiam teko ragauti, cask ale su šiuo puikiu apyniu, bet deja pavadinimo neprisiminsiu.“

Apyniuotis puikiai taurėje atrodantis alus, labai lengvai besigeriantis su puikiu vaisišku charakteriu. Šis alus turi kartumo, tačiau Dundulio Rudasis Biteris buvo daug tiesmukesnis kartumu. Jei šis alus skirtas pabrėžti apynį, tai pavyko puikiai.

Dundulis dovanoja šventę

Šventės yra gerai, nes tada ateina Dundulis ir atneša savo jau tradiciniais tapusius Devyniaragį ir Juodaragį. Va kas yra tikras šventinis alus, tikras sezoninis alus, tikras riboto leidimo alus.

Juodaragio 6,66%

Gruit stiliaus alus. O kur Dundulis ir gruit būna labai gerai. Čia kaip pašneka apie citriną ir kaupiasi seilės, taip ir su Dundulio gruit.

Taurėje nešvarus alus, tamsiai rudos spalvos. Ir tai yra tipiškas, charakteringas gruit vaizdas taurėje. Beveik jokios putos. Aromatas žolinis, salsvas, malonus. Alus tvirto, linkusio į vidutinį, kūno. Puikiai besigeriantis, salsvokas, puikiai dera kraujažolė ir jos prieskonis prie salyklinės bazės. Smagus, sausas karstelėjimas. Prie viso gero yra ir vienas trūkumas, alus man dar ne geriausios formos, jam reikia dar pabręsti. Po kelių mėnesių ar pusmečio jis turėtų būti dar geresnis arba tiesiog tobulas. Pasidėkite šio alaus, galėsite švęsti ne tik saulėgrįžą, bet ir Jonines.

Devyniaragio 9%

Medus, pikis, beržų ir pušų pumpurai. Visą šitą perskaitai ant etiketės ir ima drebėti rankos.

Taurėje gražios ryškios gintaro spalvos alus. Putojantis. Aromatai šoka šokius. Nosį kvapai karpo intensyviai. Paslėptas medus, mediena, miškas po lietaus, saldumas.

Skonis perdėtai intensyvus ir tai labai gerai. Tokio intensyvaus skonio aš ne tik aluje, bet ir bet kokiam kitam gėrime nežinau ar buvau sutikęs. Pušis, beržas, medus. Sėdi ir spėlioji kas čia sprogdina gomurį. Ir viskas tobulai subalansuota. Ant galvos šoka pašiurpę plaukai, nėra čia ką daugiau rašyti, ieškokite ir ragaukite.

Dundulio Syrne

Labai gerai sutapo, kad mėgstamiausia aludė švenčia gimtadienį, o tie, kuriuos laikai geriausiais, išverda naują alų. Tada eini į tą mėgstamiausią aludę ir randi ten tų geriausių atstovą pasakojantį apie savo naują kūrinį.

Tądien daug kur Lietuvoje pradėjo tekėti Syrne 6% žirninis alus. Labai smagu, kad Simonas pasirinko Kauną jam pristatyti. Iš vis, aludario alaus pristatymas yra toks sveikintinas dalykas, kad Simonui, tiek daug kalbėjusiam apie tradicijas, vartojimo kultūrą ir kitus dalykus, tikiuosi tai taps taip pat tradicija. Juk tai nėra labai sunku, ar ne?

Taigi, naujasis Syrne. Apie žirninį alų, dar turi beveik sinonimą – Širvenos alų girdėjo beveik visi. Kuo Syrne kitoks? O gi tuo, kad į šį alų dėta ne pačių žirnių, ne maltų žirnių, ne žirnių dribsnių, o dėtas tikrų tikriausias žirnių salyklas. Dundulio aludariai patys iš ekologiškų žirnių pasigamino salyklą ir jo aluje panaudojo 7 proc. Daugiau nelabai kaip yra dėti. Visa pilna istorija galite pamatyti video, kuris šiame bloge pasirodo pirmą kartą. Tikiuosi toks dalykas bus įdomus ir reikalingas.

Tačiau ne viskas tilpo į video. Po supažindinimo su pačiu alumi, Simonas užsiminė apie naujausius savo projektus. Jie išvirė alų su švedais, kurie turi išskirtinį alų Gotlando saloje. Jis tikisi, kad šis alus pasieks ir Lietuvą. Taip pat papasakojo apie nepavykusį projektą su Vilniaus Universitetu. Nepavyko, nes į valdžią atėjo kitos krypties politikai.

Kalbėdamas apie senovinių receptų atkūrimą paminėjo pasenusį alkoholio įstatymą, kuriame draudžiama aludariui gamyboje naudoti medį. T. y. medinius rakandus. Todėl tokia sąlyga užkerta galimybes atkurti kai kuriuos alaus receptus, nes jų skoninės savybės stipriai priklauso nuo medinių indų.

Grįžkime prie Syrne alaus. Tai tamsios raudonai rudos spalvos alus, kuris yra tikras salyklinis alus. Po pirmo gurkšnio į atmintį pasibeldė Magistra alus. Turbūt dėl salyklinio saldumo. Čia šis saldumas suvaldytas, spėju, žirnių pagalba. Žirniai alui suteikia sausumo, nuslopina saldumą ir alus pasidaro išskirtinis. Salsvas kaip salyklinis alus, sausas kaip stautas ir dar puikiai atrodantis. Dar vienas puikus alus plačioje Dundulio alaus paletėje.

Alus, kurio paragauti gali tik bare

Pakalbėkime apie alų iš krano. Apie tokį alų, kurio neparagausi kaskart užėjęs į barą. Jis bare bėga savaitę, gal dvi ir dingsta, gal iki kitų metų, gal su visam. Dažniausiai tokie trumpalaikiai pasirodymai būna verti to, kad eitum į barą ir ieškotum tokio alaus. Keli senesni pavyzdžiai tokio alaus galėtų būti Jungle Bells Red IPA, Prisemti Botai ar Gintaro baro Raudonasis Elis.

Toks įrašas galbūt kažką suerzins, kad kituose miestuose toks alus išvis neužklysta, bet toks alus turi atgulti į archyvus, kad būtų ką prisiminti. O tokio alaus kranai pastoviai pasirodo Kaune įsikūrusioje aludėje Vingiu Dubingiu. Kol nebuvo jos, lygiai taip pat kauniečiai galėdavo erzintis skaitydami internetus.

Po Gintaro baro puikaus Raudonojo Elio, prieš pat Žmogšalą 3 Vingiu Dubingiu aludėje pradėjo bėgti Gintaro baro Stoutas 5,6%. Juodos su raudonu atspalviu spalvos. Ir tas raudonumas yra būdingas Gintaro baro alums. Net jų gira tą raudonumą turi. Alus puikiai geriasi, kūnui trūksta raumenų, jis atrodo vandeningas, bet nenuobodus. Skonyje lengvai žaidžia deginti salyklai, o visas alaus gerumas ateina su poskoniu, kuriame sausas kartumas taip maloniai sėda ant gomurio, kad jo nesinori nugerti kitu gurkšniu.

Kaip ir žadėjo Martynas iš tikrasalus.lt pasirodė antroji ROPA alaus versija, kuri taip ir pavadinta ROPA II 5,6%. Pirmojoje versijoje buvęs alaus rausvumas likęs, tik jo mažiau. Naujas apynių derinys virtęs į visą apynių kokteilį, kuris prikausto, pasiima ir nebepaleidžia. Puikiai subalansuotas, pilno kūno ir gerai bėgantis gomuriu alus.

Kuomet didieji pasako, kad tai jų limituotos partijos alus, jų alus nugula visas žinomas prekybos vietas. Kuomet Dundulis pasako, kad tai labai ribotos partijos alus, reikia gaudyti kuris baras jį pasileidžia ir per tris dienas ten nueiti. Kitaip gali likti neparagavęs. Toks limituotas ir akmenuotas naujasis Dundulio kūrinys Moko Maukas 6,8%. Mano pažintis su akmeniniu alumi prasidėjo labai senai, 2010 metais. Prieš paragaujant šį alų, aš tiek kartų girdėjau ir skaičiau, kad tai gerai, kad tai puiku, kad tai šių metų atradimas ir panašiai, kad kai jo paragavau, net pasimečiau. Taip, jis tvarkingas iki negaliu, geriasi puikiai, bet pirmą kartą aš nepajutau idėjos, kurią norėjo perduoti aludariai. Juk laužas, akmenys, senoviniai visi reikalai nors kažkaip turėjo atsispindėti aluje, o be nepriekaištingos kokybės ir smagaus atsigėrimo daugiau nieko negavau. Drįstu galvoti, kad tądien nuotaika buvo ne ta ir tikiuosi dar spėti jo paragauti pakartotinai.

P.S. Moko Maukas buvo paragautas dar kartą ir aludarių žinutė iki manęs atėjo, viskas, ramu 🙂

Alus, apie kurį papasakojau verdamas mažomis partijomis. Tai būna arba eksperimentai, arba kaip Gintaro baro pavyzdžiu, didesnės partijos nelabai ir išvirsi, bravoras ant tiek mažas. Todėl kai išgirsite, kad yra galimybė paragauti Gintaro baro IPA, ROPA brandintos statinėje ar dar kažko visai netikėto, paskubėkite, kad netektų gailėtis neparagavus.

Dvi alaus naujienos per vieną vakarą. Kalėdos iš Kauno pamiršo išeiti

Sutrimitavo mano internetai, kad sausio 14d. vyks Genio alaus daryklos naujo alaus Kalifornikacija 5,8% pristatymas. Tik suvirškinau informaciją ir atidundėjo kita naujiena. Tą pačią dieną Dundulis Vingiu Dubingiu aludėje pristato savo Kurko keptinį alų. Ir pristato ne bet kas, o pats Ponas Niekas Simonas.

Dabar spėkite kiek kartų teko nusikeikti, kad tai vyko tą pačią dieną?

Pažadu, kad vėluosiu į Kalifornikacijos pristatymą. Pažadu, kad būsiu Kurko pristatyme. O paskui tik pagalvoju kaip tai padaryti.

Į Hop Doc, kur buvo pristatoma Kalifornikacija įsiraunu stipriai pavėlavęs. Jonas, vienas iš Genio bravoro galvų pakankamai audringai mane sutinka. Lauris, kita Genio bravoro galva, mane pasodina prie apskritai kvadratinio stalo. Prišokęs barmenas atneša degustacinę taurę naujo alaus, pasiūlo burgerį su jautiena arba krevetėmis. Pasirenku jautį, o galvoje mintis, kad blemba taip gerai negali būti. Viskas, bandysim ragaut. Ir jau su tuo nu jau va ragauju, visi prie stalo ima ir atsistoja. Aš akim klapt klapt. Tie visi atsistoję apsirengia ir išeina. Visi. Lieku vienas prie didelio stalo, barmenas atneša burgerį. Aš į jį žiūriu ir nusugalvoju, valgyti jį ar ne. Man sėdint apsisprendimo kryžkelėje prieina Jonas. Trumpai šnektelim, nes dar kartą pasakoti man vienam, apie tai, ką pasakojai dvi valandas, noro matosi mažai. Aš atėjau paragauti alaus, o visą laiką galvoju apie burgerį. Man pačiam žiauriai patinka vaišinti. Bet kai mane pavaišina, aš taip durnai jaučiuosi. Gerai. Bandau alų. Jonai, jei skaitai, alus žiauriai įdomus.

Nusprendžiu vis dėl to burgerio neatsisakyti. Vos tik atsikandu, pro duris įeina nuostabiai graži moteris su keliomis ne tokiomis gražiomis draugėmis. Sėdžiu aš prie didelio tuščio stalo su prakąstu burgeriu rankose, burnoje dar kąsnis, o mane nužvelgia ta moteris su savo draugėmis. Iš veido išraiškos suprantu, kad jų minčių žinoti visai nenoriu. Vėl prieina Jonas. Klausiu kas čia pradėjo rinktis. Atsako, kad verslo atstovai, barų savininkai ir panašiai. Aaaaa… mintyse nutęsiu aš prisimindamas tą fainą akių kontaktą prieš kelias minutes.

Atsistoju, sugalvojęs, kad man čia jau visai gana būt. Atsisėdu, nes kažkaip gal nepatogu taip greit išeit. Bet matau, kad su manim čia vienu Jonas kankinasi. Vėl atsistoju ir atsisveikinu.

Nevėluokite į kažko pristatymus dvi valandas. Nebent norite aštrių pojūčių savivertės srityje.

Ir nepriimkite to ką perskaitėte labai rimtai.

Viso kelio iki Vingiu Dubingiu aludės metu galvojau apie ką tik paragautą alų. Taip, aš jo vis dėl to paragavau.

Nuostabus alus. Labai lengvai besigeriantis, vaisiškai gaivus, saikingai kartus. Tada prisimenu senesnį pokalbį su Jonu. Jis man ir ne tik man, o gal visai ir ne man, sakė, kad nori, kad jo verdamas alus būtų ne ragavimui, o atsigėrimui. Bare ar namuose, vienas ar prie maisto. Jis man, o gal ir ne man tąkart pasakojo, kad kam eksperimentuot su alumi, jei jis yra skirtas gerti. Todėl kai jis pasirodys buteliuose nebus jokių 0,33. Tik puse litro. Ir tokį alų jis išvirė. Tris kartus namuose, paskui 2 tonas bravore. Puikaus balanso, gero kūno, lengvai besigeriantį, aromatingą, lengvai vaisinį alų. Ko daugiau reikia?

Vingiu Dubingiu aludė jau pasiruošusi pristatyti naują alų. Už baro stoja Simonas, o į taures ima tekėti puikios rubino spalvos Kurko keptinis. Apie tą bėgimą labai gerą video susuko Tomas (VD viršininkas). Prie alaus buvo pateikta ir vadinamoji duona, kuri buvo naudojama alaus gamyboje. Tai paprastas salyklas, keptas Biržų duonos pečiuose. Simonas pasakojo, kad didžiausia bėda buvo tuos kepalus karštus parsivežti ir nulupti nuo kepimo popieriaus. Šiaip labai nebloga idėja užkandai prie alaus. Taip, ką ten dar pasakojo. Na, kad tai senovinis būdas alaus darymo ir panašiai. Bet vienas dalykas vis gi nepraslydo man pro ausis. Simonas užsiminė, kad intensyviai stebi, kas vyksta šiuo metu mūsų rinkoje, kad atsiranda vis naujų aludarių, kad jie drąsiai eksperimentuoja. Tačiau, taip eksperimentuodami, jie, Simono manymu, nutolsta nuo identiteto. Kažką prarandam tokiais eksperimentais, o ypač tradiciją.

Berods kažko dar nelabai ko ir papasakojo, nes tam maišė į barą netyčia užėję žmonės. Nelabai jie suprato, ką tas barzdotas dėdė ten pasakojo, todėl geriau buvo pašnekėti tarpusavyje. Todėl Simonas pasirinko kitą bendravimo būdą, prieidavo vis prie kito žmogaus ir su juo pabendraudavo asmeniškai.

Bet buvo ten užėję ir labai ten pataikę žmonės. Tai  Fredrik Glejpner ir Martin Jamtlid iš Original Brands STHLM. Jų puslapyje galite pasižvalgyti su kuo jie dirba. Jie patys prisistatė kaip alaus importuotojai ar eksportuotojai. Ir jie taikliausiai apibūdino Kurko Keptinį. Typical farm house ale. Ir tuose trijuose žodžiuose yra viskas, kas yra tas Kurko Keptinis.

Tiesa, dar aludaris minėjo, kad tai yra paprastas alus. Nesitikėkite kažko vau. Jame paprasčiausiai to nėra. Virdami šį alų aludariai nustebinti nesiekė, jie norėjo atkurti seniausią alaus gamybos būdą. O rezultatas toks, koks gavosi.

Kalėdos su Dunduliu

Devyniaragio | Gruit | 6,66%

Žolinis alus žiemos šventėms.

Taip sako Dundulis. Ir mes džiaugiamės, ir net nepykstam, kad šiemet tik vienas, o ne du, kaip buvo pernai.

Dundulio aludariai puikiai jaučia, kad gruit’as jiems gaunasi puikiai ir drąsiai eksperimentuoja. Šįkart eksperimentas su Sotvaru. Sotvaras pasirodo įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Tačiau internetai ištransliavo, kad reikiamas kiekis Sotvaro atkeliavo iš Vokietijos ir jokio kriminalo nėra. O google papasakojo, kad jis naudojamas alaus gamyboje aromatui ir putojimui pagerinti.

Pilant į taurę laukiau to užputojimo, bet alus gausiai putoti nelinkęs. Putos tik vos vos. Bet visa kita idealu. Spalva, skaidrumas, bendras vaizdas. Aromatas saldus, žolinis, prieskoninis.

Skirtas ragauti.

Dar vienas patarimas ant etiketės iš Dundulio. Ir jį visą laiką raugausite. Nes jis vis kažkoks kitoks. Pirma jis pasirodė labai skanus ir kažkas nesuprantamo. Be to saldumas jautėsi stipriai. Antram gurkšnyje jau saldumas dingo, atsirado intensyvesnis kartumas. Dar vėliau tas kartumas stiprėjo, bet jis toks labai savotiškas. Nepadūmavęs, o tiesus ir aštrus. Paskui vėl išlenda saldumas, prieskoniai. Ir kadangi skoniai tai atsiranda, tai dingsta, su kiekvienu gurkšniu nežinai ką gausi.

DŪDA | IPA | 6,2% 

Apie Dundulį geras žodis nuėjo plačiai po pasaulį. O žodis turi savybę tapti kūnu. Vasarą buvo pasirodęs Baltijos kelio alus, virtas su Latvijos ir Estijos aludariais. Atėjo laikas rytų kaimynams. Dundulio ir Gudijos aludarių Brew Team bendras darbas tapo dar viena IPA.

Kaip dideliam reikia virti lagerį, taip mažiukui reikia turėti IPA. Ir jos tiek suvienodėjo, kad liko tik toks vertinimas: arba gera arba mheh… Tai šita prie gerų ir tvarkingų. Ir tiek. Kas žino kas yra Dundulio alus, ši IPA nenuvils, o kas nežino, tai irgi nenuvils.

Juodas IPA 5,6%

Kai šis alus pasirodė, teko jo ragauti. Ir buvo labai didelis noras patalpinti įrašą su nuotrauka ir vienu žodžiu. Bet niekaip to vieno žodžio nesugalvojus, tenka ragauti dar kartą.

Alaus išvaizda be priekaištų. Skonis taip pat. Kartumas susipynęs su skrudėsiu. Ir tas bukas ir sausas kartumas taip smagiai groja, kad net smagu.

Šis alus Jūsų nenuvils, gal netgi nenuvylė, nes aludariai nusprendė jį įtraukti į pastovią pasiūlą.