Kauno alaus naujienos

Kauno alus vis dėl to yra išskirtinė alaus darykla Lietuvoje. Jie viską daro lyg ir gerai, bet kažkaip kitaip. Bendros linijos ir logiškumo, o tuo labiau kažkokio tęstinumo jų sprendimuose rasti sunku.

Buvo Kauno Šviesus ir Tamsus. Sugalvojo visus paerzinti ir pasileido Gyvą Šviesų ir Tamsų. Ir pridėjo Gyvą su Imbieru. Lyg viso to maža būtų, suklijavo ant to pačio alaus Žaliakalnio Šviesaus ir Tamsaus etiketes. Šį kart be imbiero. Alus tas pats, o etikečių vis kitų pripaišo. Gal jiems kas uždraudė, gal dar kažkas įvyko, bet Gyvo nebeliko. Atsirado Grynas. Ir dabar Lietuvoje turim Dundulio verdamą Gryną, ir Kauno verdamą Gryną. Visiems dėl to gerai, niekam dėl to galvos neskauda. Gal ir skauda, bet padaryti nelabai yra ką.

Panaši istorija ir su alumi Senas Kaunas. To pačio Kauno alaus verdamo. Buvo buvo ir bac, Savas Kaunas patapo. Tai tik rodo viena, vadink kaip nori, rašyk ant etiketės ką nori, niekam neįdomu. Svarbu perka.

Kai niekam neįdomu, Kaune verdamas alus pavadinamas… Trakų Pilies 5,7%, ir dar premium, alumi. Kad jau visai gerai būtų, Maironio žodžiais padailinama etiketė.

Alus gražios geltonos spalvos, gražiai putoja. Skonis pilnas, laipsniai nesijaučia, bet tik tiek. Tiesiog geriamas alus, kuris nekelia jokių emocijų.

Trakų pilimi aludariai neapsiriboja, eina toliau. Bet čia jau marketingistų triukas, bet, rodos, tokio Kauno aluje nėra. Todėl ir gaunasi, naudojam angliškus salyklus, pavadinam Sherlock Holmes 5%. Originalu? ŽeurEj.

Alus tamstelėjusios spalvos, daugiau šviesios, nei tamsios geltonos. Nuotrauka kiek iškreipia vaizdą. Puta užputoja, nusėda iki vos bedengiančios alų ir tokia lieka labai ilgai. Aromatas saldus, karamelė persipynusi su kažkuo labai panašiu į riešutus. Skonis malonus, nevarginantis. Duodantis daugiau nei vieną įspūdį. Pirma atrodo gan silpnas kūnas, bet jį papildo gerai išlendantis deginto salyklo sausas kartumas. Saldumas apgaulingas ir greitai dingstantis, čia kiek išlenda angliarūgštė. Alus, kuriame gerai sužaista su salyklais, tačiau tokio vieno apibendrinančio dalyko ir nėra.

Įdomu tik, ar jei nebeleis Kauno alui vartoti Sherlock Holmes pavadinimo, atsiras Lietuvoje Seklio Morkos alus?

Pilstomo alaus pasiūla vasarai

Prabėgo dar vienas savaitgalis. Visi džiaugiasi, kad pagaliau prasidėjo tikroji vasara. Prieš savaitę rašiau apie naujienas parduotuvių lentynose, šįkart bandom dairytis, ką galima naujo nusipirkti pilstomo alaus pardavimo vietose.

Pradedam nuo Kauno alaus Vyšninio 5%. Taip taip, ilgai laukti nereikėjo ir Vilkmergės Kriek’as turi konkurentą. Sėkmingas pasirodymas nepraėjo nepastebėtas. Tikiu, kad tokių visokių sirupuotų alaus gėrimų tik daugės. Vien tai, kad nuvažiavus į Latviją, gali nusipirkti pilstomo alaus su serbentais ar braškėmis, rodo, kad toks alus geriamas ir turi pirkėją.

Pats alus jau neturi tokios ryškios raudonos spalvos, jis daugiau rudas ir tik tinkamai apšviestas alus įgauna kažkiek raudono atspalvio. Kvapas beveik nesiskiria nuo Vilkmergės Kriek’o, toks pats vyšninis, gerai jau gerai, vyšnių kompoto. Skonis saldus, gerai jaučiamas vyšnių prieskonis, tačiau išlikę kažkiek užuominų apie alų. Kauno alaus aludariams čia puikiai pasitarnavo patirtis dedant į alų imbierą ir verdant jų imbierinį alų. Būtent dėl to likusio alaus pojūčio, kad vis dėl to geri alų, o ne kompotą, šį alų pirkti renkasi ne tik moterys, bet jį perka ir vyrai.

Man kol kas mistiniu liekantis bravoras “Apynys“ į pilstomo alaus taškus turi pasileidęs alų pavadinimų Ūkas 4,8%. Alaus spalva nėra skaidri, bet ir ne drumsta. Tokia kaip per rūką. Tamsiai geltona, gal daugiau gintarinė. Kvapo beveik nėra. Ragaujant supranti, kad didelių paveikslų skonis nepripieš. Viskas paprasta, savo vietose, nieko netrūksta. Bet, kad alus kažkuo kabina irgi pasakyti sunku. Sakytum turi kažkokį prieskonį ar dar kažką, bet to deja nėra.

Toks pats nieko daug neturintis pasirodė ir Dundulio išvirtas Špikis 3,6%. Dundulio svetainėje apie alų parašyta labai gražiai, bet nė vieno ten aprašyto dalyko išgaudyti nepavyko.

Alus gražios tamsios rudos spalvos. Tamsumas persidavęs į putą. Nosis vėl neturi ką veikti. Ragaujant alų vis bandai kažką atkapstyti, bet taip nieko ir nesigauna. Vienintelis geras dalykas, kad su tiek laipsnių alus neatrodo tuščias, skystas. Atvirkščiai, kūnas pakankamai geras, jaučiamas kremiškumas, minkštumas. Bet, kad jo norėtum dar, tai tikrai taip nėra. Pernai metais Dundulio Ledzukas buvo arčiau mano įsivaizdavimo kas yra vasariškas alus.

Na ir paskutinis naujesnis alus, kuris yra ne tik pilstomas, bet ir butelinis – Vėjų niekadėjų 4,9%.

Visą Raudonų plytų produkciją ragavau supilstytą į stiklinius butelius. Bet šį kart jis pas mane tiek pilstomas, tiek butelinis ir pilstomą jį gerti man patiko labiau. Jis nesuprastėjo ir ne pagerėjo, bet kažkaip ten viskas kitaip atrodė.

Ir su šiuo alumi atsiranda istorijos. Pirma, paskelbiama, kad jo jau yra, važiuokit pirkti. Kai taip ir padarai, atsiprašinėja, kad jo neturi. Ai, ne, neatsiprašinėja, o tiesiog pasako, kad negavo. Kai pabandai laimę dar kartą, baksteli ranka ir burpteli, kad keli dar liko. Tada supranti, kad vyrukai iš Raudonų plytų užvirino šį reikalą kaip turi būt. O jau po visko randi straipsnį, kad Švyturys investuoja, statosi, plečiasi ir visa tai susiję ne su gardžiąją jų Ekstra, bet su Raudonom plytom. Ir įkals, net labai nesistengdami, tūlam lietuviui, kad craftas tai Raudonos plytos.

Gerai, grįžkim prie alaus. Kai ruošiausi rašyti apie šį alų, buvau nusprendęs, kad būtinai panaudosiu vieną iliustraciją iš internetų. Bet, kad paskutinėmis dienomis viena tema labai jau jautri patapusi, nesinori erzinti daugiau. Jei kam bus labai įdomu, susiras Vidmos Alučio pajuokavimą ta tema.

Alus gražios spalvos, šviesesnės, nei nuotraukoje. Putoja saikingai. Su kvapu taip pat nieko išskirtinio. Geriasi alus labai gerai. Tai nėra kažkas vau, bet iš visų čia jau aprašytų šitas turi ryškiausią charakterį. Alus pilnas atsigėrus, netrūksta jam balanso, poskonyje vos jaučiamas geras kartumas. Ir tai yra viskas ko man reikia iš pilstomo alaus vasarą.

Kauno alaus Kvietinis tamsusis

Dar visai neseniai gan plačiai buvo aptarinėjamas interviu su Kauno alaus direktore. Visiems arba daugumai, kurie reiškė savo nuomonę, kliuvo Kauno alaus reklamos nebuvimas, sustabarėjęs mąstymas ir kiti dalykai. Skaičiau aš straipsnį, skaičiau komentarus ir pagalvojau, kad išties komunikacijos trūksta. Ir puikus to pavyzdys Kvietinis tamsusis alus 5,0%. 

Šį alų pirmą kartą užmačiau vienam Kauno kioske dar spalio viduryje. Bet straipsnyje, kuris publikuotas lapkričio 15d., direktorė pasakoja, kad dar tik ruošiasi jį virti. O visai neseniai teko matyti internetuose komentarą, kad jau yra kažkur prekyboje. Taip ir plinta žinia, lėtai lėtai, bet plinta.

Kas tai per alus? Tamsusis. Aš galvoju, kad toks pavadinimas ar tiksliau, žodis, naudojamas specialiai tam, kad tokie kaip aš, pamatę ant etiketės žodį Tamsus, pultų kabinėtis prie alaus tamsumo. Alus tikrai nėra labai tamsus, raustelėjusios rudos spalvos. Alaus spalva išties graži. Puta laikosi trumpai, gan tiršta ir pilant smagiai uždengia alų. Kvapas švarus, jame beveik nieko nėra. Ir vėl pagalvoju, kad kaip giliai įlindęs tas pamazgų buvęs kvapas, kad jo Kauno aluje vis dar ieškau. Sutikite, dar visai neseniai, prieš keturis, penkis metus jų alus turėjo tą savo įsimenančią savybę. Skonis labai švelnus, tuščias ir vandeningas. Poskonyje taip pat nieko nelieka. Pirma net pagalvojau, kad taip jau kažkaip ne taip čia viskas su tuo alumi. Tačiau po kiek laiko, tiksliau po trečio, ketvirto gurkšnio pradėjo lysti iš burnos pakampių apynio kartumas. Toks vėluojantis poskonis pasitaikė man pirmą kartą. Tas kartumas dar kiek paintensyvėjo ir vėliau liko vis toks pats. Ir nereikėtų jo lyginti su kitais tamsiais kvietiniais (dunkelweisen), kurie parduodami Lietuvoje ir yra atvežtiniai. Reikėtų jį vertinti kaip Kauno alaus produktą ir tam kontekste jis toks pats geras, kaip ir toks pats blogas.

O dėl Kauno alaus politikos, kuria jie vadovaujasi, taip pat nereikėtų piktintis. Jie vistiek darys taip, kaip jiems reikia. Ten dirba, matyt, tokio sukirpimo žmonės ir mūsų mažų bendruomenių ar blogų reiškiami nepasitenkinimai iki jų nenueis. Vien tai, kad jie metai iš metų vis dar rašo Stouts. Kad ant užsukamų buteliukų deda paprastus karūninius kamščius. Kad perka lenkiškus vienkartinius BBH tipo butelius, nes visi didieji pasigamino savo reljefinius, ir puikiausiai juos įliejo į lietuvišką depozito sistemą (ką padaryti Vilniaus alui nepavyko), tik parodo, kad jie nemes takelio dėl tako.

Kauno alaus naujienos

Kauno alus pradėjo eiti kitų aludarių pramintu taku. Panašumų tiek daug, kad tai paprasčiausiai galima vadinti kopijavimu. Nors, kita vertus, dėl tokio išsireiškimo gali kitas ir įsižeisti. Kalbu aš apie Seno Kauno alų, kuris prekyboje jau gerus du mėnesius. Į 0,33l. buteliukus išpilstytas alus norom nenorom primena Rinkuškių Proginio ir Vilniaus alaus visą seriją pardavinėjamą tokioje pačioje taroje. Vilniaus alus netgi turi seriją panašiu pavadinimu ir pavadinę savo alų Senuoju Vilniumi.  Tai būtent iš čia tos asociacijos ir pretenzijos į kopijavimą.

Kauno alus savo Seno Kauno alų dar pavadinęs ir klasikiniu. Taip pat alus yra šviesus ir tamsus, kurie yra vienodo 5% “svorio“. Bendras įspūdis pavarčius buteliuką rankoje ne pats geriausias. Etiketė nesižiūri, o kaip padaryti geriau nekyla minčių. Įdomu ir tai, kad kamšteliai uždėti paprasti, standartiniai karūniniai, nors atkimšus puikiai matosi jog buteliai yra pritaikyti užsukamiems kamščiams. Gal technologiškai ten jie ir nesiskiria, na bet vistiek tai kliūna.

Ar tai kitas alus nei Kauno šviesusis ir Kauno tamsusis sunku pasakyti. Palyginimui turėjau tik tamsaus. Lyginus Vilniaus alų, paslėpta po skirtinga tara ir skirtinga etiketę, galėjai iškart pasakyti, kad tai identiškas alus. Čia lyg kažkas skyrėsi, bet tik niuansai, todėl teiginiui, kad tai skirtingas alus, tokių skirtumų neužtenka. O jei konkrečiai apie patį alų, tai kaip ir sakiau, jis beveik nesiskiria nuo jau senokai rinkoje esančio Kauno šviesaus ir Kauno tamsaus, kurie ragauti išragauti ir visiems skonis yra pažįstamas. Tai lengvai geriamas alus, kuris turi neblogą skonį, bet tai priklauso ir nuo partijos, iš kurios butelaitį prasikimšote.

Kita naujiena, tai sodrusis juodasis Burmistro alus 7%. Internetuose pasirodžius nuomonei apie šį alų, daugelis ėmė spėlioti ar tai ne tas pats Kauno alaus Porteris. Aš ėmiau ir palyginau ir vėl likau neapsisprendęs. Iš vienos pusės abu alūs taurėje elgėsi skirtingai. Burmistras putojo gražiau, intensyviau. Spalva taurėje Burmistro atrodė tamsesnė. Bet skonio prasme didelių skirtumų atrasti nepavyko. Alaus galiojimo žymoje ant Burmistro buvo nurodyta, kad galioja iki 03.28, Porterio – 03.27. Tad pasakyti iš kur atsirado tie išvaizdos skirtumai, pasakyti sunku, nes ragaujant alus turi daug daugiau panašumų, nei skirtumų. Jei kalbėti apie patį pateikimą, alus parduotuvės lentynoje išsiskiria. Bet kai jis atsiduria rankoje, matosi, kad etiketė padaryta pigiai. Ji graži, tvarkinga, bet ta popieriaus kokybė neduoda vaizdui pilnumo. Taip ir atrodo, kad daryta ir nedadaryta.

Apibendrinant, išvaizda pasikeitusi stipriai, bet dėl ko? Kam reikia sukišti savo populiariausias (?) alaus rūšis į naujus butelius (jei tai tikrai tos pačios rūšys)? Vėlgi, atrodo, kad rūpinamasi ne kas yra butelyje, o kaip tas butelis atrodo…

Kauno alaus Kvietinis

Toliau Lietuvos aludariai meta į rinką naujienas. Joms pats metas, nes orai vis labiau džiugina. Kauno alus turi puikia besigeriančių lengvų šviesių ir tamsių alaus rūšių, turi ir jau legendomis apipintų rūšių, tokių kaip Senasis Porteris, na ir kiek egzotiškesnių, kaip Gyvas su imbieru. Trūko, atrodo, ne daug. Kai visi dabar apspitę elius ir visokiais būdais bando juos įtraukti į savo asortimentą, Kauno alus prisiminė tokią gerą rūšį kaip kvietinis.

Kauno alaus Kvietinis 5% taurėje atrodo išskirtinai dėl savo na galima sakyti baltumo. Kreminis baltumas su geltonu atspalviu atrodo įdomiai ir tas spalvos neintensyvumas atrodo kaip išskirtinis šio alaus bruožas. Pirmi gurkšniai nieko neleidžia nuspręsti, nes angliarūgštė viską užmuša. Vėliau viskas kiek pasitaiso, galbūt prie angliarūgštės karpymo pripranti ir tada pradedi jausti alų. O jis kaip ir Kauno alus, lengvai besigeriantis, gaivinantis. Nėra jame, kaip mane ramtyns mokė, daug fenolių. Jei lyginti jį tarkim su taip pat lengvai besigeriančiu Bravaria Baltu, tai šis skonio turi mažiau, bet atrodo labiau subalansuotas ir labiau vientisas. Taigi, turim dar vieną, savo savybėmis lyg ir į nieką nepanašų, savitą kvietinuką. Puiku.

Dar šiek reikia pabumbėt. Jei skaitysite galinę etiketę, rasite ten štai tokius žodžius: nefiltruotas. Išskirtinio skonio alus. Gaminamas iš tyro vandens, aukščiausios rūšies kvietinio ir  miežinio salyklo, apynių bei mielių. Viskas čia gerai, kitaip lyg ir negali būti. Bet sekantis sakinys štai toks: pagamintas nenaudojant “High gravity“ technologijos. Kam šitas tekstas reikalingas? Visiška nesąmonė…

Kolekcijos naujienos ir Volfas Engelman Imperial Porter

Specialiai alaus rūšiai skirta taure ar bokalu aludariai nudžiugina retai. Gal ne tiek retai, kiek daug rečiau, nei tarkim paprastais stiklais, kurie skirti bendram visų alaus rūšių naudojimui. Čia kalbu apie Volfo Engalman išleistas 0,3l ir 0,5l taures, skirtas būtent specialiai jų verdamam Imperial Porter. Viskas labai gražu ir taurė ne kasdieninė. Darau tai retai, bet šįkart nusprendžiu, kad galbūt verta paragauti Imperial Porteri iš jam skirtos taurės. Taurėje alus atrodo išties gražiai ir tokią taurę gavus bare man nuotaika tikrai pakiltų. Visai kas kita su alaus skoniu. Jis toks perdėtai tuščias, kad vadinti jį porteriu ir dar Imperial (kas mano durnai galvai žinoma kaip karališko atitikmuo) neapsiverčia liežuvis. Kita vertus, tai vis dėl to mano manymu geriausia ką šis bravoras verda, nes visa kita produkcija… Nežinau ar jau minėjau šiame bloge, bet kelis kartus teko ragauti jų alaus bare, taurė taip ir buvo palikta apypilnė. Grįžtant prie porterio, be tuščio skonio įspūdžio tik gurkštelėjus šio alaus, vėliau po truputi ant gomurio sėda degintas salyklas, apynių kartumas. Kad ir kaip ten bebūtų, porteriui šis alus per skystas ir nieko nebepribursi, net ir su gražiomis taurėmis.

Toliau kolekcijos naujienos:

Volfas Engalman Imperial Porteris 0,5l taurė ant kojelės

Volfas Engalman Imperial Porteris 0,3l taurė ant kojelės

Utenos alus 0,5l bokalas Žalgiris Šalenga

Bravaria Crystal 0,5l taurė

.

.

.

.

.

Čižo alus 0,4l stiklinė

Taura 1l bokalas

Taura 0,5l stiklinė

Kalnapilis Braun Ale 0,3l taurė ant kojelės

.

.

.

.

Kauno alus 0,3l taurė

Kauno alus 0,5l taurė

Kauno alus 0,5l bokalas šoninis

 

Sambariai II. Kauno alaus darykla

Antroji Sambarių diena prasidėjo netoli Kauno alaus firminės parduotuvės. Čia susirinko apie 30 žmonių. Mus pasitiko emmm… pareigų ir ten viso kito nepasakysiu, nenugirdau… Kauno alaus darbuotoja. Kieme trumpai buvom supažindinti su Kauno alaus istorija. Papasakojo, kad darykla įkurta 19 a. viduryje, Aleksandro Bliumentalio. Jis atvyko Caro valdžios paprašytas iš Šveicarijos, nes Kaune nebuvo išvystyta alaus pramonė.  Iš to pačio Caro aludaris išsinuomavo  sklypą ir ten pastatė daryklą. Pradžia daryklos datuojama nuo 1846 metų ir nuo to laiko su pakilimais ir nuosmukiais, bet be pertraukų buvo verdamas alus.

Atsakymas

Rašiau vieną kartą, paskui antrą kartą, trečią kartą tikrai neberašysiu, tiesiog vizualiai atsakymas į dažnai paskutiniu metu užduodamą klausimą:

Gyvas Šviesusis = Žaliakalnio šviesusis

Gyvas Tamsusis = Žaliakalnio Tamsusis

Dar kartą apie gyvus

Aš jau rašiau apie Forto Gyvą alų bei Kauno Gyvą alų. Bet tada kai apie juos rašiau, tai buvo dar dažais, na gerai, apyniais kvepiančios naujienos. Dabar jau naujienos kaip ir beveik įvestos į rinką, jau jų galima rasti didžiuosiuose prekybos centruose, todėl grįžtu prie jų dar kartą.

Apie Forto Gyvą mano nuomonė nepasikeitė, kažko, o gal net labai daug, šiam alui trūksta. O ir rašau vėl apie jį visai ne dėl skoninių jo savybių, o dėl kainos. Kai jis tik pasirodė, už litrą reikėjo mokėti du litus. Taip taip, tos nedidelės monetos, kurios vertės neužtektų net ant mikrūškės, užteko visam litrui alaus. Dabar situacija pasikeitė ir jis kainuoja visus 4,5 Lt. (įvairiuose prekybos tinkluose kainos gali varijuoti). Na po du litus jo ir nebuvo niekada prekybcentriuose, tiek jis kainavo firminėje parduotuvėje. Dabar jis ten kainuoja 3,7 Lt. Tai va tokia kainų makalynė su šiuo alumi (alaus rūšimi).

Toliau einam prie Kauno Gyvo. Kai rašiau apie jį, jis dar slėpėsi po Kauno Tamsiojo etikete tik su trumpesniu galiojimu. Komentaruose sakėte, jog mane išdūrė ir pan. Ir aš taip sakyčiau, jei parduotuvėje nusipirkčiau su naujomis etiketėmis alaus ir rasčiau internete parašyta jog tai tas, bet ne tas. Na istorija buvo tokia, kokia ji buvo. Dabar turime alų su naujomis etiketėmis ir net ne vieną, o visas dvi rūšis. Tai tamsusis ir šviesusis. Vėl gi teko apsilankyti Kauno alaus firminėje. Dabar ten ant įėjimo durų užmarmolino plastikinių gabalų užuolaidą ir, kad patektum į vidų, reikia pasistengti. Bent tokių gabaritų žmogui kaip man. Parsinešiau iš ten tris butelius. Du jau minėtus gyvus ir vieną tamsiojo. Vis dėl to neatsispyriau pagundai palyginti ir pats sau pasitvirtinti, kad niekas manęs neišdūrė 🙂

Piluosi pirmiausiai į stiklines Kauno Gyvą Tamsųjį ir Kauno Tamsųjį. Iš karto krenta į akis puta. Gyvojo daug daugiau jos susiformavo, atrodytų pyliau gal kaip kitaip, bet ji ir laikėsi ilgiau. Kol ištuštėjo taurė, putos likučiai buvo matyti, tuo tarpu Tamsiojo puta ir dingo greičiau, ir pats alaus paviršius buvo be jokių putos užuomazgų. O toliau viskas tas pats. Nors gal skonis Gyvo šiek tiek švelnesnis. Taigi man tai vienodi alūs ir jei sakysite, kad gyvas yra geriau, aš pasakysiu, kad jo trumpas galiojimas ir niekas Jūsų neapsaugos nuo surūgusio alaus įsigijimo. Beje, apie įsigijimą, Tamsiojo butelis firminėje kainuoja 1,49 Lt.+0,25 Lt., o Gyvo Tamsiojo 1,79 Lt.+0,25 Lt. Palyginimui: prekybos centruose butelis Tamsiojo kainuoja 1,80 Lt.+0,25 Lt., o Gyvo Tamsiojo 1,99 Lt.+0,25 Lt. Jums spręsti ar už tą patį mokėti brangiau.

Kai daug kalbų buvo apie Tamsiuosius, visai kažkaip užsimiršo, jog Kauno alus išsileido ir Gyvą Šviesųjį. Ir gerai padarė. Tai labai malonios geltonos, su gintaro atspalviu, spalvos alus. Puta kaip ir Tamsiojo masyvi, bet trūksta tirštumo. Skonis gerai subalansuotas. Pakėlus taurę prie lupų nosis kvėpteli saują aromatinių apynių kvapo, o skonyje jie tik išryškėja , bei nusėda į poskonį savo kartumu. Ir nieko čia nei per daug, nei per mažai. Kaip šviesus alus ir dar Lietuvoje jis tikrai puikus. Na ir pagaliau šis Kauno alus atsikratė tik jų verdamam alui būdingo aromato, kuris tikrai nebuvo geras. Bet, kad ir koks jis geras būtų, turiu pasakyti štai ką: aš mėgstu karts nuo karto pasiskaityti kas parašyta ant etiketės, o Gyvo Šviesiojo nugarinėje etiketėje įskaityti kas parašyta apie alų beveik neįmanoma, nes raidės geltonos ir užpaišytos ant geltonos etiketės.

P.S.: kol rašiau šį įrašą, alaus klube pasirodė info, jog maximoje abi Kauno alus naujienos paleistos po 1,49 Lt.+0,25 Lt. Už tokią kainą bent paragavimui tai būtų nuodėmė nenusipirkti. Skanaus! 🙂

 

Kauno Tamsusis alus ir dar net gyvas

Prieš porą savaičių pasklido informacija, jog Kauno alus išsileido naują alų ir pavadino jį Tamsiuoju. Po tos naujienos praėjus porai dienų pasirodė dar viena žinia – tas Tamsusis yra gyvas ir negyvas. Vat tai kaip smagu. Firminėje parduotuvėje, kur vis dar slogi atmosfera, paprašau, kad parduotų man gyvo ir negyvo Tamsiojo alaus. Žinojau, kad etiketės nesiskiria, bet vistiek keista, kad gyvas alus, tai tas kurio galiojimas trumpesnis ant etiketės, o pačios etiketės vienodos, nes dar nespėjo pagaminti. O gal net nesiruošė gaminti? Pažiūrės visų pirma ar perka, o tada spręs ar verta vargti. Tik čia kyla man šiaip retorinis klausimėlis: taip išeina, kad galima pardavinėti kaip nori ir ką nori? Ar tiesiog sugalvojo sužaisti su tuo imponuojančiu, bent paskutiniu metu, žodžiu “gyvas“.

Na gerai, nebesigilinu į tuos dalykus ir dar paprašęs, jog prie gyvo ir negyvo pridėtų man lyg ir nematyto Pilot butelaitį, susimoku. Petaką. Rimtai, na dar tenka 10 centų pridėti, bet čia nesiskaito.

Grįžęs namo pasiimu dvi taures, jau suplanavau, kad dėsiu eksperimentą kaip turi būt, juk vienas alus gyvas, o kitas negyvas. Susipilu vieno (to, su trumpesniu galiojimu) turinį į dešinėje pastatytą taurę, kito (to, su ilgesniu galiojimu) – į kairėje. Šokinėju apie tas taures, žiūrinėju, uostau prisilenkęs. Kažkaip viskas tas pats. Dar pasitikrinu etiketes, gal galiojimas, blemba, vienodas? Na ta prasme, gal įkišo pora gyvo alaus butelių, o gal [neduokdie] negyvo porą? Na, bet datos tikrai skiriasi. Reikia ragaut, nieko nebus. Šliurpt iš vienos taurės, šliurpt iš kitos. Pačepsiu dar truputį, na, kad tas pats. Taip eksperimentas ir baigėsi, nustačius, kad alūs vienodi, pfiu, sakė taip rašyti negalima. Eksperimentas nustatė, kad alaus rūšys vienodos. Va, dabar berods teisingai.

Šiaip, pats alus skanus, tikrai nesipurčiau, kaip po paskutinių Utenos alaus ir Ragučio naujienų ragavimo. Iš tikro, jų net negalima lyginti. Kauno alaus Tamsusis – tai labai paprastai, bet ne prastai išvirtas alus. Deginto salyklo skonis, truputis kartumo, kažkur lyg ir karamelė, lyg ir vos vos jaučiamas džiovintas vaisius. Be viso to, jis dar ir lengvai geriasi, o daugiau nieko ir nereikia lengvam tamsiam alui. Plius ir kaina nesikandžioja. Tik viena mintis vis neapleidžia ragaujant, kad tai jau kažkur ragauta…

Dar buvo paminėtas Pilot. Kas paminėtas, kas minėtas? O jei rimtai – negeriamas.