Kolekci[onierių]ninkų birža Panevėžyje

Kokį žodį naudoti, kolekcininkas ar kolekcionierius, man vis dar lieka mistika ir nežinomybė. Tačiau, kad alaus atributika yra renkama, kaupiama, man puikiai žinoma ir pažįstama.

Kas sekate įrašus, jau ne kartą esate apie kolekcininkų susitikimus skaitę ar matę nuotraukas. Ir kas kart matėte, kad tai gan apgailėtinas dalykas. Aš kalbu apie patį renginį kaip po tokį. Jau vien pernai Šiauliuose vykęs toks susiėjimas daug pasako, kai šiltas po jį šlitinėjo Gubernijos rinkodaros direktorius. Vis kartojo, kad kitais metais padarysim geriau. Nedarykit, nereikia.

Kad šiais metais vyks birža buvo paskelbta paprastai. Sukurtas event’as FB ir viskas. Tiesa, su prierašu, kad daugiau informacijos bus artimiausiu laiku, kuris kaba jau ir pasibaigus renginiui. Ko reikia tokiam renginiui? Vietos ir stalų, kur būtų galima išsidėlioti savo kolekcines vertybes. Daugiau kaip ir nieko. Kad gautum stalą, tradicinę biržos taurę ar bokalą, nemokamo alaus bokalą ir biržos globėjo atributikos, turi susimokėti 10 € dalyvio mokestį. Šiais metais bokalo ar taurės niekas negavo. Nespėjo pagaminti ir tokį pasiteisinimą girdžiu jau ne pirmus metus. Alus renginyje, kuris vyksta šeštadienį 9-10 val. ryto, tik pilstomas? Aj, gal nebesiplėsiu.

Sakysit, tai ko tu ten važiuoji, jei jau viskas taip blogai? Su žmonėmis susitikti važiuoju, pasišnekėti, nes tai didžiausia koncentracija kolekcininkų kokia tik gali būti Lietuvoje. Ten galima labai greitai su daug kuo apsikeisti, atiduoti, pasiimti, nusipirkti ar parduoti savo turimą alaus atributiką. Ir kai manęs klausia, kodėl taip greitai išvažiuoji, yra tik vienas atsakymas – o ką ten ilgiau nei valandą veikti?

Kolekcininkų susitikimas Šiauliuose

Savaitgalį vyko kolekcininkų susitikimas Šiauliuose. Apie alaus atributikos kolekcininkų klubų Prie bokalo, Humulus Lupulus ir Alutis rengiamus susitikimus-biržas esu pasakojęs ne kartą. Buvo įdomu ką gali suorganizuoti kiti. Pasirodė, kad suorganizuoti negali nieko.

Atvykus prie alaus daryklos Gubernija radom kiemą nustatytą Gubernijos skėčiais ir negausų kolekcininkų būrelį. Sunkvežimio priekaboje dainas traukė Dj Senis. Matyt, nusipelnęs ir garsus atlikėjas, nes susirinkę vietiniai smagiai klausėsi jo dainų. Muzika grojo skambiai, todėl norint pasikalbėti, teko vienas ant kito rėkti. Kaip jau minėjau, kolekcininkų buvo saujelė, nors čia važiuojant tikėjausi rasti kažką daugiau. Ypač kai buvo kalbama, kad čia susirenka ne tik alaus atributikos kolekcininkai, bet ir renkantys kitus dalykus žmonės.

Visiems atvykusiems ir užsiregistravusiems kolekcininkams (reikėjo nurodyti telefono numerį ir elektroninio pašto adresą, sakė siųs kitais metais pakvietimus į susitikimą) buvo duodamas padėkliukas su antspaudu, kurį firminėje parduotuvėje galėjai išsikeisti į litrą pasirinkto alaus. Firminėje parduotuvėje visas Gubernijos asortimentas. Apie jį kitame įraše. Viena detalė, kurios dar neteko matyti niekur kitur: kuomet įpilamas alus išsinešimui, pripiltas plastikinis butelis yra pastatomas ant prekystalio, žmogus pats turi pasiimti kamštelį iš dėžės ir jį užsisukti. Va taip va, kam čia apsikrauti papildomais darbais.

Man fotografuojant prie manęs priėjo vyras ir paklausė tiesiai šviesiai: kas tu toks? Kolekcionierius – atsakiau. Toliau sekė pasakojimas, kaip čia viskas nepavyko, kad nebuvo reklamos, kad kitais metais bus padaryta geriau. Tada atėjo eilė nuotraukų prašymui, kad atsiųsčiau kelias, patarimai ką pafotografuoti. Ir įteikė vizitinę, kurioje be elektroninio pašto adreso ir nekuklios pareigos – pardavimų direktorius Dainius Šidagis. Jam nuėjus ir paskui dar kelis kartus priėjus, vis pagalvodavau, ko norėt iš Gubernijos, kai tokie darbuotojai.

Jau pradėjus atsibosti visam tam provincialumui, užsiregistravę kolekcininkai buvo pakviesti atsiimti proginę taurę. Na nors kažkas į kolekciją. Ir taip, atvažiavom, susirinkom kas buvo duodama nemokamai ir išvažiavom. Bet kai organizatoriai nedaro nieko, kad būtų kitaip, kodėl turėtų būti kitaip.

7-oji alaus atributikos kolekcininkų birža

Šių metų gegužės 16-17 d. Kaune vyko 7-oji alaus atributikos kolekcininkų birža, kurią organizavo alaus atributikos kolekcininkų klubas Prie bokalo. Viskas vyko Kauno alaus vidiniame kieme. Tai kasmetinis renginys, kuris vyksta visuomet tuo pačiu metu. Toks renginio datos pastovumas lėmė tai, kad šiais metais buvo palyginus daug užsieniečių. Ir tai ne kaimynai latviai ar lenkai, o slovakai, su vienu garsiausių pasaulyje kolekcininku Jan Pokrievka priešakyje. Šiaip, kaip ir eile metų prieš tai, renginys buvo toks pats. Tradicinis vėliavos pakėlimas ryte, kolekcininkų mainai, už dalyvio mokestį gaunamos dovanėlės ir alus. Pačiam pavyko gauti kelias alaus naujienas, apie kurias netrukus papasakosiu. Kadangi renginys toks pats jau eilę metų, nedaugžodžiausiu. Tiems kas apie tai pirmą kartą girdi – vaizdai bendram įspūdžiui susidaryti. Tiems kas apie tai girdėjo ar dalyvavo – vaizdai prisiminimui 🙂

Tarptautinė Rudeninė Alaus Atributikos Kolekcininkų Birža, Ukmergė 2012 Rugsėjo 7-8

Įrašo pavadinimą copy paste’inau iš oficialaus alaus atributikos kolekcionierių klubo (toliau tiesiog rašysiu, kad klubas, nes labai jau ilgi tie visi žodžiai, o ir trumpinys AAKK man negražus) Humulus lupulus internetinio puslapio. Nu’copy’nau tiksliai, kad būtų taip kaip pateikia biržos organizatoriai. O tą padariau tam, kad man vienas dalykas nepatinka ir aš Jums apie tai tuoj papasakosiu. Lietuvoje gūdžiais kažkelintais metais buvo pradėtos organizuoti alaus atributikos kolekcininkų biržos. Tuo užsiėmė klubas “Alutis“. Ir birža buvo pirma, antra… berods ir 8 buvo suorganizuota. Įsikūrus klubui Prie bokalo, pradėtos organizuoti jau to  klubo biržos, kurių pirma buvo surengta 2008 metų gegužės mėnesį HBH Juozo bravore Žibininkuose. Klubas Prie bokalo nusprendė nesiblaškyti ir kasmet, beveik tuo pačiu metu rengti biržas. Ji vyko ir šiemet, Biržuose ir ji buvo jau penktoji.

8 – asis tarptautinis alaus atributikos kolekcionierių susitikimas-birža

Kas labai intensyviai nesekate informacijos kas vyksta kolekcininkų pasaulyje, bet matėte ar skaitėte apie 4-ją alaus atributikos kolekcininkų biržą, galite paklausti, o kur biržos tarp 4-tos ir 8-tos. Viskas čia gerai. Alaus atributikos biržas rengia tiek klubas “Prie bokalo“, tiek klubas “Alutis“. Kaip ten kas yra su Alučiu papasakosiu vėlesniuose įrašuose, o dabar apie jų surengtą jau 8-ją biržą.

Vyko ji Jonavoje, tiksliau kiek nuošaliau nuo Jonavos esančiame bistro bare “Aušrinė“. Birža prasidėjo anksti, 8 val. ryto ir tai tapo apkalbų objektu tiek biržos metu, tiek po jos. Bet visiems kam buvo sunku taip anksti keltis, buvo pasiūlyta kavos. Dalyvio ir staliuko mokestis buvo simbolinis – 10 lt. Įeidamas kiekvienas dalyvis gavo pusės litro pūslytę Rinkuškių alaus bei etikečių rinkinuką. Man kliuvo geri kaimynai. Vietos nebuvo daug nei man, nei kitiems, bet visi sutilpom. Kaimynai pasispaudė ir išėjo mainytis, o kai grįžo, aš jau buvau daug maž viską išsimainęs ir parsidavęs, tada susispaudžiau jau ir aš.

Viskas praėjo ramiai, atrodo kai žmonės organizuoja jau 8-tą biržą, žino, ko visiems reikia. Žinoma neapsiėjo čia ir be organizatorių pažinčių kolekcininkų tarpe. Manau be to, tiek daug užsieniečių tądien Jonava nebūtų pamačiusi.

Mano kolekcija papilnėjo vienu stiklu, bet geru, bet suskilusiu, bet senu 🙂

4 alaus atributikos birža

Gal geras dvi savaites dešiniajame tinklaraščio šone reklamavau renginį, kuriame ir pats apsilankiau. Ne kaip stebėtojas ar dar ten kažkas, o kaip dalyvis, pilnateisis, registruotas. Juk esu alaus atributikos kolekcininkas, o pramogų centre vyko ne kas kita, kaip alaus atributikos kolekcininkų birža, kurią rengė klubas “Prie bokalo“. Tiesiai pasakysiu, esu piktas. Tai buvo prasčiausia birža, kurioje teko pabuvoti. Galbūt viskas, dėl ko pikta ir burbėsiu atrodo nereikšminga, bet kai susideda viskas į vieną krūvą, pasidaro tos smulkmenos tokios įkyrios, kad net baisu.

Žywiec 2010: birža arba birofilų festivalis

Dėl kelio darbų, kaip ir pernai, į vakarinę biržą atvažiavom pavėlavę. Nors iš tikro, galima sakyti, atvažiavom į patį įkarštį. Ir man pačiam velniškai smagu, kad nebebuvau kaip apuokas, koks buvau pernai. Jau pažįstu nemažą dalį Lietuvos kolekcininkų, kuriuos smagu sutikti tokiuose reginiuose ir paspausti ranką, pasidalinti kelionės įspūdžiais. Iš kart užsiėmiau stalą, išsidėliojau dalį atsivežtos atributikos ir… iškarto paprašiau šalia esančio Tomo, kad juos prižiūrėtų, o pats išlėkiau ieškoti kažko tinkančio į mano kolekciją. Radau kelias lietuviškas taures pas lenką ir pas latvį, kurias ir priglaudžiau. Vaikštant po teritoriją pasidarė aišku, kad šį kart birža pasikeitė iš esmės. Pernai buvusios pagrindinės kolekcininkų palapinės, tiksliau viso paviljono, vietoje stūksojo naujas. Jame įsikūrę mažieji aludariai pristatė savo alų, leido jo paragauti, vyko geriausio iš jų rinkimai. Taigi tai kas jau išbujoję už Atlanto, atslinko ir į Europą ir mažieji vis drąsiau kelia galvas į viršų bei užima vis didesnę vietą alaus pasaulyje. Šalia pagrindinės (jei galima ją taip pavadinti) palapinės nusidriekė eilė baltų, Žywiec alaus logotipais pažymėtų palapinių, kuriose galėjai paragauti pagrindinių alaus rūšių pavyzdžių.Tarp kvietinių buvo siūlomas ir lietuviškas Švyturio Baltas. Prekyba alumi buvo išspręsta taip: perki žetonų (vienas žetonas-vienas zlotas) ir eini tuos žetonus mainyti ant alaus. Nori tik paragauti, duodi žetoną ar du ir tau pripila mini bokaliuką, kurį gavo visi biržos dalyviai, kurie užsiregistravo. Nori viso bokalo ar butelio, moki nuo 5-6 iki 10-12 zlotų ir gauni.

Šiais metais atsirado ir erdvė su maistu (na žinote: dešrelės, karkutės, keptos bulvės ir visa kita) ir pilstomu alumi bei didžiule scena, kurioje visai vakarop vyko roko ar bent jau sunkesnės muzikos koncertas ne tik biržos dalyviams, bet ir eiliniams miesto gyventojams.

Viską apžiūrėjęs grįžinėjau prie savo stalo ir eidamas pro mini sceną, kurioje visą biržos laiką vyko įvairūs konkursai išgirdau, jog renkami  6 vyrai gėrimo rungčiai. Tokią rungtį, kai reikia išgerti kuo greičiau alaus bokalą, pernai laimėjau, todėl negalvodamas šokau ant scenos. Šįkart bokalas buvo iš kažko pagamintas, kad buvo velniškai sunkus, bet tai nesutrukdė ir išgėręs bokalą per 7 su viršum sekundės, laimėjau.

Pagaliau grįžau prie savo stalo, kur šalia įsikūręs Tomas intensyviai siūlė įsigyti, pasimainyti ar šiaip gauti dovanų jo atsivežto alaus. Jis sugebėjo pasimainyti savo alaus ant…  interviu. Pro šalį ėjusį operatorių, dėdę su pukuotu mikrofonu ir kartu ėjusią merginą čiupo už parankės ir sako:

– Norit skanaus lietuviško alaus? Duosiu, bet nufilmuokit mane ir parodykit per teliką.

O kodėl tie už kadro tokie išsišiepę?

Ir jie sutiko, filmavo, ragavo prieš kameras atkimšto alaus ir tiesiog nuoširdžiai šypsojosi. Kol stebėjau Tomo cirką, Remis nešė man saugoti jo pirktas ar išsimainytas taures. Ir su kiekviena atnešta taure, prieš save mačiau vis labiau ir labiau išsišiepusį veidą. Taip taip, tiek nedaug mums reikia iki pilnos laimės. Dar kiek vėliau su Virgiu (reikia paminėti ir jo nicką – labutukas – nes Virgių biržoje buvo ir daugiau) mainėmės kamšteliais ir taip iš Lenkijos parsivežiau 17 lietuviškų kamštelių į kolekciją.

Po truputį vakarinė birža pradėjo rimti, todėl dėjomės daiktus ir važiavome į viešbutį. Visgi po kelionės buvom nesiilsėję, o kai kas ir vairavęs visą kelią. Be to rytinė birža prasideda anksti.

Ryte birža pasitiko lietumi ir uždarytais vartais, prie kurių būriavosi negausus kolekcininkų būrelis. Kaip paaiškėjo vėliau, mes atvažiavome kiek per anksti, nes vartai atsivers tik po pusantros valandos. Na bet lietus geros nuotaikos nenuplovė ir laikas greitai praėjo. Vos tik atsidarius vartams teko neblogai pabėgėti, kad užsiimti kuo geresnes vietas. Nebuvau aš labai greitas, o gal sėkmė nelabai šypsojosi, nes gavau stalą palapinės pačiame gale. Šalia įsikūrė Vidma ir mes draugiškai išsidėlioję viską pradėjom mainus. Vėl pirmas išsiprašiau į medžioklę aš. Dar pas vieną latvį radau porą lietuviškų stiklų, kuriuos išsimainiau ant kitų lietuviškų stiklų. Kadangi man jau buvo ramu, grįžau prie stalo ir ramiai sėdėjau laukdamas kol kas nors užkibs 🙂 Tuo metu Vidma gausino savo modeliukų su alaus logotipais kolekciją. Vieną mašinėlę atsinešė prie stalo, jau deda į tašę, pribėga iš paskos lenkas ir prašo, kad jam atiduotų tą mašinėlę. Deja, kas pirmas, to ir… kažkas, nepamenu tos patarlės.

Įdienojus užsimaniau pavalgyti ir prisiminiau, kad turim dar vakarykščių šaltibarščių. Sėdėjau ir apie nieką negalvodamas ūkiškai iš kibiro su samčių srėbiau. Pasrėbęs pakėliau galvą, pasirodo aplink sėdėjusiems kolekcininkams tai buvo nemaža pramoga ir juoko dozė.

Pasistiprinęs, pas Vidmą išsiaiškinau kaip lenkiškai tariasi žodis “mainom“ ir išėjau su savo papkėm kamštelių mainytis. Per porą valandų prisimainiau gan nemažai ir tais mainais mano birža kaip ir baigėsi. Šiais metais kaip tikras lietuvis į muziejų nėjau, nes buvo mokama ekskursija. Susikrovęs daiktus prisijungiau prie gausesnės krūvelės lietuvių. Pasidalinom pirmais pobiržiniais įspūdžiais ir patraukėm mašinos link. Nors girdėjosi kalbų, kad šiemet birža buvo ne kokia, man ši birža buvo puiki ir įsimintina.

Žywiec 2010: kelionė

Birželio 17d., kai berods prancūzai žaidė fantastiškai, aš ir dar septyni lietuviai išsiruošėm į Lenkiją, Žywiec’o miestą, kur jau kitos dienos vakarą, kai vokiečiai lošė taip pat fantastiškai, turėjo prasidėti didžiausia kolekcininkų šventė Europoje.

Atskaitos taškas tapo Marijampolė, kurioje gyvena kolekcininkai Remigijus ir Sigla. Šį kartą Remis pavaišino visus apkepu, kurio prikapojau tikrai nemažai, nes buvo labai jau kažkaip skanu. Kiekvienos tokios išvykos scenarijus labai panašus: susirenkam kas iš kur, susidedam daiktus, susėdam ir važiuojam. Taip buvo ir šį kartą.

Zwerius labiausiai džiaugėsi artėjančia kelione

Apie antrą valandą nakties, kai jau buvo pasikeisti pinigai į vietinę valiutą, kai buvo paragautas vienas kitas buteliukas vietinio alaus, prasidėjo anekdotų pasakojimas (kad laikas neprailgtų). Šiaip tai, kaip prasidėjo anekdotai, taip jie ir nesibaigė nei važiuojant į, nei važiuojant iš. Ta proga vienas iš daugelio išgirstų kelionėje:

Sugalvojo medžiotojas pamedžiot meškas. Eina per mišką su savo dvivamzdžiu, prieina olą. Nedrąsu eit į vidų, tai prieš tai sušovė kartą į olą, įeina į vidų, žiūri nieko nėra. Staiga letena šliopt ant peties, atsisuka, žiūri meška. Ta ir sako:

– Tave iškrušt ar sudraskyt?

Medžiotojas pagalvojo, kad nelabai yra iš ko rintis ir sako:

– Iškrušk…

Iškrušo, tas susinervino, nubėgo į parduotuvę, nusipirko automatą, atbėgo prie olos, suvarė į vidų seriją, įeina į vidų, žiūri nieko nėra. Vėl letena šliopt:

– Tave iškrušt ar sudraskyt?

– Iškrušk…

Iškrušo, tas vėl visas drebantis į parduotuvę, nusiperka pulimiotą, atlekia prie olos, vieną serija, antrą suvaro, įbėga į olą, o ten vėl nieko nėra. Tik šliopt letena ant peties:

– Klausyk,- sako meška. – Aš niekaip nesuprantu, tu pyderas ar medžiotojas?

Pailsėti nuo anekdotų sustojome kažkur Lenkijos glūdumoje esančioje degalinėje. Aš kažkada žiūrėdamas nacionalinį kanalą ir per jį rodytą laidą “Myliu Ameriką“ mačiau, kaip Radzevičius su Starkumi gamino šaltibarščius Kalifornijos paplūdimyje.  Tuomet nusprendžiau, kad tai puiki pramoga kelionėje ir su Siglos pagalba tokiai atrakcijai pasiruošiau prieš kelionę. Toje Lenkijos glūdumoje ir pasigaminome šaltibarščių.

Recepte buvo nurodyta, kad jei norima, kad gautųsi skanūs šaltibarščiai, juos gaminti reikia sėdint ant šaligatvio

Patarimas toks: jei sugalvosite gamintis šaltibarščius kelionėje ir neturėsite virtų bulvių, juos gaminkite šalia mcdonaldo ir virtas bulves puikiai atstos jų bulvės fri.

Šaltibarščių vartojimo procesas

Pasistiprinę šaltibarščiais pajudėjom toliau. Iki Žywieco buvo suplanuota aplankyti kelias mažąsias Lenkijos alaus daryklas. Aplankėme net tris, kaip sekėsi skaitykite vėlesniuose įrašuose ryt poryt. Įvažiavę į Žywiecą pirma nusprendėme susirasti viešbutį, kuriame turėjome apsistoti. Bet tai nebuvo taip jau ir paprasta, nes lenkų kelininkai su humoro jausmu ir darydami aplinkelį, kuomet remontuoja kažkurią kelio dalį, nesivargina sudėti ženklų teisingai ir tokie kaip mes aklai tikėdami ir pasitikėdami kelio ženklų nurodymais važinėjom ratais. Bet vis dėl to viešbutis buvo rastas. Vaizdas pro kambario, kuriame gyvenau, langus kiek nuvylė, nes vaizdas buvo į viešbučio kiemą, bet viską atstojo džekuzi vonia ir pusantro metro įstrižainės telikas, per kurį galėjau stebėti futbolą.

Kitiems su vaizdu pro langą pasisekė labiau nei man

Ilgai mėgautis viešbučio patogumais negalėjome, nes turėjome skubėti į vakarinę biržą. Kaip sekėsi vakarinėje ir pagrindinėje biržoje skaitykite taip pat kituose įrašuose ryt poryt.

Po visų nuotykių, tikėdamiesi grįžti nenusivėlinę iš Žywieco, išvažiavom ankstų birželio 20d. rytą. Ne tokį ankstų kaip norėjosi mano kelionės draugams, nes aš kažkaip buvau nusprendęs į tokią tolimą kelionę atgal važiuoti tik gerai išsimiegojęs.

Kelionės pabaiga, kaip ir pradžia būna panašaus scenarijaus. Grįžtam, išsidalinam daiktus ir išsisklaidom po Lietuvą. Tik šį kartą aš, Tomas ir Mindaugas nusprendėme, kad pamatėme per mažai ir nebus ką papasakoti grįžus, todėl patraukėme pasidairyti po Marijampolę. Kelionėje niekas valgyti nedavė, todėl nutarėme paragauti vietinės virtuvės ir tam restoranas “Piko pica“ pasirodė labai tinkamas. Kadangi Tomas nieko iš alaus atributikos nerenka, o renka gerus prisiminimus, nusprendė tu prisiminimų turėti su kaupu ir paliko savo rankinę su kamera, dokumentais, raktais ir kitais daiktais restorane. O kad būtų dar įdomiau, apie tai pasakė tik grįžus į Kauną. Gerai, kad picas kepusi mergina buvo su humoro jausmu ir suprato, kad Tomas norėjo tik pajuokauti ir visus daiktus atidavė. Ta linksma gaida kelionė ir baigėsi.

III tarptautinė klubo „Prie bokalo“ alaus atributikos kolekcininkų birža Biržai

Kol užrašiau trumputį viso renginio pavadinimą dingo ūpas daugiau kažką rašyti.

Tiesiog noriu pasirodyti vieną foto, kurią tikrai pasikabinsiu ant sienos prisiminimui. Tik pirma reik tos nuotraukos vertą sieną rasti.

Biala Podlaska

Visai netyčia, sutapus aplinkybėms, iššoko proga aplankyti kaimynus lenkus jų mieste Biala Podlaska. Ten vyko kažkelinta alaus atributikos birža. Man rodos 11-ta. Taigi apie pietus pajudėję iš Lietuvos, vakarop jau ir buvom vietoje. Tas “buvom“ – tai čia aš, Dainius, Sigla ir Remis.  Miestelis nedidelis, bet lyg ir tvarkingas. Kaip tikri turistai išėjom pasivaikščioti po miestą. Prieš kelionę mačiau mieste esančių rūmų foto, darytų iš paukščio skrydžio. Deja vaizdelis iš arčiau tikrai kuklesnis, na bet rūmai ir dar Radvilų.

Čia ne minėti rūmai, o prie rūmų esantis sandėliukas

Apžiūrėję rūmus patraukėm nepriklausomybės aikštės link, netoli jos turėjo vykti birža, norėjome apsižvalgyti iš vakaro, kad ryte nereikėtu blūdyti. Minėtoje aikštėje radom ir vietinį restoraną, kuriame vyko priešbiržinis kolekcininkų susiėjimas. Trumpam užsukome ir ten. Įėjus niekas ten nepuolė prie mūsų, o tik įtariai žiūrėjo. Nieko, mes drąsūs, prisėdom, alų midų gėrėm, per barzdą varvėjo…

Po kiek laiko prie mūsų priėjo organizatorius, pasiteiravo iš kur mes, kaip mes, ką kolekcionuojam. Ilgai siautulingoje vakaronėje neužsibuvome, reikėjo atšvęsti kelionės draugo gimtadienį.

Ryte, nė kiek nepavėlavę, prisistatėme į biržą. Savo gerbūviu teko pasirūpinti patiems.

Organizatoriai laiškuose prieš biržą žadėjo 50-60 kolekcininkų, duogdie jų ten buvo bent 30. Bet šiaip labai smagiai viskas praėjo. Pirmą kartą teko matyti biržoje (nors kiek aš tų biržų tematęs), kaip naminis alus mainomas į gamyklinį alų. Ateini, paragauji, padiskutuoji ir jei patiko bambaliuką naminio gauni už butelį lietuviško importinio alaus.

Didžiausio dėmesio sulaukė mano atsivežti kamšteliai

Nepraleidau progos sudalyvauti ir konkurse “Gerk greitai“. Laimėjau.

Pirmos vietos prizinis fondas mano rankose

Man rodos, tądien pasimainiau su visai ten buvusiais kolekcininkais, su kai kuriais gal net po du kartus. Teko mainytis ir su kartu atvykusiais lietuviais. Tiesa, buvom ten vieninteliai užsieniečiai, tai dėmesio užteko. Apie pietus padalino sriubytės, kurios jau tikrai norėjosi. Po biržos dar nutarėm pasibastyti po miestą, užtaikėm kaip tik ant baikerių sezono atidarymo.

Na ir galų gale grįžom. Smagu buvo, ypač, kai visą laiką švietė saulė, o tik kirtus sieną prasidėjo lietus.