Žywiec alus

Jei norite paragauti gero, įdomaus ir įvairaus alaus, Jums nereikia labai toli keliauti. Užtenka nuvažiuoti į Lenkiją. Paskutiniu metu iš ten alaus mėgėjai atsiveža tiek nuostabaus ir vienas už kitą geresnio alaus, kad to nepastebėti tiesiog neįmanoma. Ir nuo Lietuvos sienos toli važiuoti nereikia. Ir dar vienas ir, aš kalbu ne apie importinį alų, kurio pilna ir Lietuvoje, bet apie jų vietinių bravorų išvirtą alų.

Specialiai parsivežti alaus aš nevažiavau. Tiesiog atostogų metu užėjau į didesnį prekybos centrą ir rinkausi ko buvau nematęs. O nematęs buvau labai daug ko. Taip pat Lenkijoje apstu specializuotų alaus parduotuvių, kuriose pardavinėjami mažesnių alaus daryklų alūs. Labai dažnai galima sutikti ir lietuviško alaus. Ypač pilstomo. Gali būti netgi taip, kad pilstomas tik lietuviškas, o butelinis jau įvairus. Tokioje parduotuvėje teko matyti Švyturio Old Port Ale, kurio Lietuvoje jau senokai nebėra.

Jei važiuoti į Lenkiją su tikslu parsivežti alaus, kaip jo rasti man papasakojo kolekcininkė Lina. Lina, nepyk, jei kažką ne taip nupasakosiu, bet taip ieškojau pats sau ateinančiam apsilankymui Lenkijoje, taip siūlau pabandyti pasiieškoti ir Jums. Taigi, viskas labai paprasta. Einame į ratebeer.com puslapį. Ten spaudžiam Ratings. Dešinėje pusėje yra toks dalykas kaip Top beer by country, spaudžiam ten ir pasirenkam Lenkiją (Poland). Atsivers visas sąrašas geriausių Lenkijos alų. Spaudžiat ant bet kurio Jums patikusio ar to, kurio norėtumėte paragauti. Tarkim aš paspaudžiau ant šiuo metu geriausio Pinta Imperator Bałtycki. Atsiveria dar vienas puslapis ir va jau jame yra tai ko Jums reikia. Dešinėje pusėje yra Locate Sellers. Ir Jums žemėlapyje parodo visas vietas kur galima to alaus nusipirkti. Žiūrit ar ta vieta stipriai nenutolusi nuo Lietuvos ir viskas, adresas yra, sėdat ir važiuojat parsivežti alaus. Tik to pačio nebandykit su Lietuva. Pas mus reitinti alus nėra pats populiariausias užsiėmimas, tad duomenys ten tokie so so.

Šiame ir kituose artimiausiuose įrašuose pažvelgsiu į alų, kurį parsivežiau. Ir tai bus ne daugiau kelių procentų to, ką galima parsivežti iš Lenkijos. Be to, tai ir ne geriausia, ką ten galima rasti. Tai tiesiog random alūs rasti prekybos centre.

O pradėsiu nuo savo senos ir nerūdijančios meilės – Žywiec alaus. Nežinau kodėl, tiesiog taip jau yra. Tai nėra geriausias, ginkdie, alus Lenkijoje, bet kažkokie sentimentai yra ir be jo iš Lenkijos aš negrįžtu. Ir dabar jie seka tomis pačiomis tendencijomis, kaip ir mūsų didieji aludariai. Protina žmones apie stilius, kokios temperatūros alų gerti, iš kokio stiklo ir panašiai. Bet jie daro kitaip nei Lietuvoje. Pas mus Švyturys tam turi Raudonas plytas, Kalnapilis – Vilkmergę ir panašiai. Žywiec nuo savęs neatskyrė viso to reikalo, o kaip tik išgrynino ir siūlo savo interpretacijas kiekvieno stiliaus rėmuose. Čia labai panašu, gal net identiška Sakiškių alui, kuris negalvoja pavadinimus alums, bet identifikuoja juos pagal stilių. Taigi, nuo standartinio, visiems žinomo ir Lietuvoje plačiai randamo Žywiec alaus, visi kiti stilistiškai nesiskiria. Skiriasi tik etiketė spalvinė gama ir kamštelis. Visa kita išlaikyta taip pat.

Pirmas iš Žywiec naujienų yra wietbieras Biale 4,9%. Alus šviesios spalvos, su gražia puta. Aromatas pilnas charakteringų kvapų, bet jie dar ir persmelkti saldumo. Jo daug, panašu į saldainius. Skonis lygiai toks pats, saldus, daug citrinos. Atrodo, kad gertum limonadą, na bent jau radlerį tai tikrai. Taip ir šokinėja, alus, kvietinis, citrina, limonadas, saldu, angliarūgštė, vos vos kartumo, bet daugiau saldumo. Ir vėl iš naujo.

Toliau Marcowe 5,4% eilė. Tamsi, graži spalva, gera puta, kuri greitai susėda. Aromate jokių stebuklų. Kaip, deja, ir skonyje. Sunkus alus, kuris tiesiog alus. Juo nesimėgauji, jį geri ir jis ne gaivina, ne kažką duoda, o tiesiog vargina. Ir tada prisimeni kažkada gertą stipresnį, pigesnį Lietuvoje dažnai sutinkamą lagerį. Kuris išvirtas ne kaip alus, o kaip pigi prisigėrimo priemonė, kurią perka tik tie, kuriems rūpi kaina ir laipsniai. Ir kuriems tik geriau, kad pirma reikšmė būtų kuo mažesnė, o antra kuo didesnė.

American Pale Ale aš po truputį prisijaukinu. Dar vienas pavyzdys iš Žywiec jų APA 5,4%. Išvaizda nesiskiria nuo prieš tai buvusių, tvarkinga spalva, puiki puta, kuri labai greitai susėda ir jos likučiai ilgai plaukioja alaus paviršiuje. Aromatas stipriai apyniuotas su stipriai jaučiamais citrusais ir jų suformuotu saldumu. Geriasi alus lengvai, apyniuotumas skonyje jaučiamas ne kartumu, kurio keistai mažai, bet citrusais, lengvu salstelėjimu. Niekas aluje neiššoka virš normos, pakankamai viskas subalansuota.

Ne kartą sakiau, kad bock’ai, tripel’ei ir panašūs stiprūs alūs ne mano, man jie netinka. Todėl, gan nedrąsiai pokštelėjau Bock 6,5% kamštelį. Taurėje pasirodė tamsokas, nurudavęs su raudonumo požymiais alus. Puta kaip ir visų. Kvape labai daug ko nėra, bet painiavos netrūksta. Jau norisi sakyti, kad degintas salyklas, bet čia ne tai, daugiau karamelė, rudas cukrus, kažkiek duonos. Ir visa tai paskrudinta. Geriasi alus puikiai, gal todėl, kad vis gi Žywiec aludariai nuėjo konservatyvumo keliu ir bock’as nėra visai bock’as, todėl jis man tapo priimtinas. Alkoholio nesijaučia, aromate užuosti dalykai jaučiasi ir skonyje, dar prisideda džiovinti vaisiai, truputis sausumo ir alus pasidaro visai padorus.

Man grįžus iš atostogų pasirodė tos pačios serijos Saison. Neabejoju, kad rūšių bus tikrai dar ne viena.

Žywiec ir Žywiec Porter

Išnaršiau visą savo blogą ieškodamas ar kada rašiau apie Žywiec alų, kurio visada parsivežu jei būnu Lenkijoje. Tiesa, šį kart jo gavau lauktuvių.  Atmintyje lyg ir likę, jog tikrai rašiau, bet to rašto rasti taip ir nepavyko. Ką gi, taisau klaidą.

Žywiec 5,6%

Atrodytų, turėtų būti paprastas didelės daryklos lageriukas. Realiai toks jis ir yra, bet yra keli bet. Jis turi daugiau nei kiti tradiciniai. Paskutiniai prisiminimai apie šį alų buvo, kad jis lengvai geriasi, yra salstelėjęs, skanus. O dabar atrodė pilnesnis. Įpusėjus taurę alus atsiskleidžia pilnai. Pilnas skonis, gerai subalansuotas. Prieskonis persipina su kartumu. Ragaujant alus nepabosta, nepaleidžia, skonis atrodo subręsta, išryškėja su kiekvienu gurkšniu. Dar reikėtų paminėti butelį. Jis, kaip ir daugelis dabar Lietuvoje, reljefinis, specialiai pagamintas daryklai. Bet tuo man, pavargusiam nuo lietuviškų nesąmonių, šis butelis atrodo tobulai. Pati forma, reljefai ten kur reikia, etiketė. Na tobula ir tiek. Dar vienas pliusas, prie ir taip jų daug turinčio alaus.

Žywiec 9,5%

Jau pilant į taurę alus pasirodė puikiai. Tik tikrai nesitikėjau etiketėje pamatyti tokius didelius alkoholio laipsnius. Tokiam stipriam alui net nusiteikęs nebuvau. Todėl visą vakarą dūsavau, kad jis geras, bet velniškai sunkus. Taurėje alus atrodo labai gerai. Žinoma, tokio stiprumo ir tirštumo alui atrodyti kitaip kažin ar gautųsi. Kliūna akis už atrodytų juodos spalvos. Visgi juodumas turi rudo atspalvio. Puta tiršta, tvarkinga, kokia ir turi būti. Uodžiant jaučiasi degintas salyklas, šokoladas ir kažkurie džiovinti vaisiai. Ragaujant jaučiamas alaus gilumas ir pilnumas. Kad ir koks būtų gurkšnis, atrodo, kad alaus burnoje per daug. Tie mane gazdinę skaičiai ant etiketės labai gerai paslėpti, bet jie yra, niekur jie nedingę. Per tą pilnumo pojūtį ir nuolatinį kartojimą, kad per sunkus alus, sunku išgaudyti aluje viską ką jis turi. Aluje tikrai bus skrudinto salyklo skonis, tikrai bus jau minėti kažkurie džiovinti vaisiai, šokoladas, šiek tiek saldumo ir žinoma kartumo. Ir viskas taip gerai sudėliota, taip skanu, taip įdomu, bet kartu ir taip sunku.

Žywiec 2010: kelionė

Birželio 17d., kai berods prancūzai žaidė fantastiškai, aš ir dar septyni lietuviai išsiruošėm į Lenkiją, Žywiec’o miestą, kur jau kitos dienos vakarą, kai vokiečiai lošė taip pat fantastiškai, turėjo prasidėti didžiausia kolekcininkų šventė Europoje.

Atskaitos taškas tapo Marijampolė, kurioje gyvena kolekcininkai Remigijus ir Sigla. Šį kartą Remis pavaišino visus apkepu, kurio prikapojau tikrai nemažai, nes buvo labai jau kažkaip skanu. Kiekvienos tokios išvykos scenarijus labai panašus: susirenkam kas iš kur, susidedam daiktus, susėdam ir važiuojam. Taip buvo ir šį kartą.

Zwerius labiausiai džiaugėsi artėjančia kelione

Apie antrą valandą nakties, kai jau buvo pasikeisti pinigai į vietinę valiutą, kai buvo paragautas vienas kitas buteliukas vietinio alaus, prasidėjo anekdotų pasakojimas (kad laikas neprailgtų). Šiaip tai, kaip prasidėjo anekdotai, taip jie ir nesibaigė nei važiuojant į, nei važiuojant iš. Ta proga vienas iš daugelio išgirstų kelionėje:

Sugalvojo medžiotojas pamedžiot meškas. Eina per mišką su savo dvivamzdžiu, prieina olą. Nedrąsu eit į vidų, tai prieš tai sušovė kartą į olą, įeina į vidų, žiūri nieko nėra. Staiga letena šliopt ant peties, atsisuka, žiūri meška. Ta ir sako:

– Tave iškrušt ar sudraskyt?

Medžiotojas pagalvojo, kad nelabai yra iš ko rintis ir sako:

– Iškrušk…

Iškrušo, tas susinervino, nubėgo į parduotuvę, nusipirko automatą, atbėgo prie olos, suvarė į vidų seriją, įeina į vidų, žiūri nieko nėra. Vėl letena šliopt:

– Tave iškrušt ar sudraskyt?

– Iškrušk…

Iškrušo, tas vėl visas drebantis į parduotuvę, nusiperka pulimiotą, atlekia prie olos, vieną serija, antrą suvaro, įbėga į olą, o ten vėl nieko nėra. Tik šliopt letena ant peties:

– Klausyk,- sako meška. – Aš niekaip nesuprantu, tu pyderas ar medžiotojas?

Pailsėti nuo anekdotų sustojome kažkur Lenkijos glūdumoje esančioje degalinėje. Aš kažkada žiūrėdamas nacionalinį kanalą ir per jį rodytą laidą “Myliu Ameriką“ mačiau, kaip Radzevičius su Starkumi gamino šaltibarščius Kalifornijos paplūdimyje.  Tuomet nusprendžiau, kad tai puiki pramoga kelionėje ir su Siglos pagalba tokiai atrakcijai pasiruošiau prieš kelionę. Toje Lenkijos glūdumoje ir pasigaminome šaltibarščių.

Recepte buvo nurodyta, kad jei norima, kad gautųsi skanūs šaltibarščiai, juos gaminti reikia sėdint ant šaligatvio

Patarimas toks: jei sugalvosite gamintis šaltibarščius kelionėje ir neturėsite virtų bulvių, juos gaminkite šalia mcdonaldo ir virtas bulves puikiai atstos jų bulvės fri.

Šaltibarščių vartojimo procesas

Pasistiprinę šaltibarščiais pajudėjom toliau. Iki Žywieco buvo suplanuota aplankyti kelias mažąsias Lenkijos alaus daryklas. Aplankėme net tris, kaip sekėsi skaitykite vėlesniuose įrašuose ryt poryt. Įvažiavę į Žywiecą pirma nusprendėme susirasti viešbutį, kuriame turėjome apsistoti. Bet tai nebuvo taip jau ir paprasta, nes lenkų kelininkai su humoro jausmu ir darydami aplinkelį, kuomet remontuoja kažkurią kelio dalį, nesivargina sudėti ženklų teisingai ir tokie kaip mes aklai tikėdami ir pasitikėdami kelio ženklų nurodymais važinėjom ratais. Bet vis dėl to viešbutis buvo rastas. Vaizdas pro kambario, kuriame gyvenau, langus kiek nuvylė, nes vaizdas buvo į viešbučio kiemą, bet viską atstojo džekuzi vonia ir pusantro metro įstrižainės telikas, per kurį galėjau stebėti futbolą.

Kitiems su vaizdu pro langą pasisekė labiau nei man

Ilgai mėgautis viešbučio patogumais negalėjome, nes turėjome skubėti į vakarinę biržą. Kaip sekėsi vakarinėje ir pagrindinėje biržoje skaitykite taip pat kituose įrašuose ryt poryt.

Po visų nuotykių, tikėdamiesi grįžti nenusivėlinę iš Žywieco, išvažiavom ankstų birželio 20d. rytą. Ne tokį ankstų kaip norėjosi mano kelionės draugams, nes aš kažkaip buvau nusprendęs į tokią tolimą kelionę atgal važiuoti tik gerai išsimiegojęs.

Kelionės pabaiga, kaip ir pradžia būna panašaus scenarijaus. Grįžtam, išsidalinam daiktus ir išsisklaidom po Lietuvą. Tik šį kartą aš, Tomas ir Mindaugas nusprendėme, kad pamatėme per mažai ir nebus ką papasakoti grįžus, todėl patraukėme pasidairyti po Marijampolę. Kelionėje niekas valgyti nedavė, todėl nutarėme paragauti vietinės virtuvės ir tam restoranas “Piko pica“ pasirodė labai tinkamas. Kadangi Tomas nieko iš alaus atributikos nerenka, o renka gerus prisiminimus, nusprendė tu prisiminimų turėti su kaupu ir paliko savo rankinę su kamera, dokumentais, raktais ir kitais daiktais restorane. O kad būtų dar įdomiau, apie tai pasakė tik grįžus į Kauną. Gerai, kad picas kepusi mergina buvo su humoro jausmu ir suprato, kad Tomas norėjo tik pajuokauti ir visus daiktus atidavė. Ta linksma gaida kelionė ir baigėsi.

Kelionė į Žyviec’ą

Rašyta puslapiui priebokalo.lt

Kelionė, kaip jau tampa dar viena gražia klubo tradicija, prasidėjo klubo narių Remigijaus ir Siglos namuose. Prieš sėsdami prie gausaus vaišių stalo, klubo nariai išsidalino naujus džemperius su klubo atributika, aptarė kelionės smulkmenas, klubo pirmininkas kiekvienam klubo nariui įteikė po lauknešėlį. Po gardžių vaišių, beliko susidėti atributiką ir išsidalinti vietas mikroautobusiuke. Maloniame šurmulyje birželio 18 d. vakare pajudėjome Lenkijos link.

Visą klubo vilkstinę sudarė du mikroautobusai ir dvi lengvosios mašinos. Šiuo transportu į biržą iškeliavo 19 žmonių. Tiesa, jau Lenkijoje lengvosios atsiskyrė, o mikroautobusais važiavę klubiečiai ir jų šeimos nariai į Žywiecą neskubėjo- jie patraukė į Čekiją (apie kelionę į Čekija skaitykite atskirame reportaže mūsų puslapyje). Įdomumo dėlei galima paminėti, kad važinėdami po Čekiją, buvome apie 50 metrų nuo Slovakijos.

Į kelionės planus nebuvo įtraukti kelio remonto darbai ir dėl jų Žywieco apylinkese susidariusios automobilių spūstys, todėl du mikroautobusai, pilni keliauninkų ir alaus atributikos, į vakarinę biržą atvyko kiek pavėlavę. Bet tai nesutrukdė produktyviai pasimainyti, šį tą parsiduoti. Jau vakarinėje dalyje ant šalia pagrindinio pavilijono įkurtos scenos vyko įvairūs atrakcionai. Alaus gėrimo rungtyje sudalyvavo klubiečiai: Modestas bei Antonas, ir klubui prijaučiantis Tomas. Užduotis paprasta- kuo greičiau išgerti alų iš bokalo, skardinės ir butelio. Na, kur į vieną vietą susirenka pasivaržyti tokie klubo vyrai, manau, net nekyla abejonių, kad buvo užimta pirma vieta bei įteikti džemperiai. Vakarinėje biržoje neužsibuvome, norėjosi pailsėti po beveik parą trukusios kelionės. Todėl patraukėme į poilsiavietę, mintimis jau būdami kitos dienos pagrindinėje biržoje.

Gautuose kvietimuose buvo nurodyta, kad biržos pradžia 03:00 val. Taip anksti niekas važiuoti tikrai nesiruošė, tačiau ir planuotą šeštą valandą pasirodyti biržoje visiems nepavyko. Visgi pareigingiausi klubiečiai savais pasirūpino ir vietos išsidėlioti atributikai pakako. Reikia būtinai paminėti, kad prabudus mus pasitiko lietus, kuris baigėsi… ne, tądien taip ir pralijo visą dieną, ir vakarą, ir naktį…,

Išsidėlioję atributiką, įsisukom į biržos sukūrį, prasidėjo aktyvūs mainai, pardavimai/pirkimai, bendravimas su naujais ir jau pažystamais kolekcionieriais. Kiekvienas užsiregistravęs biržos dalyvis gaudavo po nemokamo alaus bokalą, užkąsti bei atminimo dovanėlę, kurią sudarė dalyvio diplomas, proginis bokalas ir krūva etikečių, padėkliukų ir t.t. Taip pat kiekvienas dalyvis galėjo apsilankyti Žywieco alaus muziejuje, po ekskursijos vėlgi laukė dovana – taurė.

Ant jau laiminga tapusios scenos vėl užlipo vedėjas, vėl prasidėjo įvairios rungtys ir žaidimai. Kaip ir visada, klubiečiai noriai dalyvauja atrakcijose, o nedalyvaujantys gausiai palaiko saviškius. Tądien klubo nariai laimėjo visas rungtis, kuriose dalyvavo. Ugnė buvo pripažinta didžiausios krutinės savininke, o Lukas, gausiais klubo narių plojimais palaikomas, išplėšė pirmą vietą gražiausio galvos apdangalo rungtyje.

Biržai ritantis pabaigos link, po aukštai iškelta klubo vėliava, rankoje laikydamas alaus bokalą, priesaiką perskaitė ir klubo nariu tapo Jerzy Lopatynski (Lenkija).Vėliau vėliava atsidūrė ant scenos kur susirinko visi klubo nariai tradicinei bendrai nuotraukai.

Klubiečiai, susikrovę likusią atributiką bei naujus egzempliorius į mašinas, skirstytis neskubėjo, susėdę dar ilgokai dalinosi biržos įspūdžiais, gyrėsi savo laimikiais ir šiaip smagiai šnekučiavosi. Vis dėlto atėjo laikas vykti į nakvynės vietą, kur buvo planuojamas pasisėdėjimas. Linksmai pavakaroję, išsikepę lietuviškų šašlykų, pašokę, bei pasimurkdę purve, visi krito į lovas. Laukė kelionė namo.

Birželio 21 d. vakare, pilni įspūdžių, klubo “Prie bokalo” nariai gryžo namo. Gausiai pasipildę savo kolekcijas, šiek tiek pavargę ir užkimę. Ir nors birža buvo pasibaigus vos prieš dieną, jie jau planuoja naujas išvykas, naujus kelionių maršrutus ir ieško naujų vietų, kurias reikėtų aplankyti.