Ralph & Alfie

Pingvi kartu su DansuDansu pagalba (jei gerai apdorojau informaciją) gegužės vidury atkapstė apie naują Kalnapilio projektą. Tik užmečiau akį į plakatą, iškart nusprendžiau, kad alus bus:

– jei negražiai – tai š****

– jei delikačiau – tai niekam tikęs.

Su tokiomis mintimis laukiau, kol alus pasirodys prekybos centruose, kad savo prielaidas pasitvirtinti arba pasineigti. Pasirodė. Reik ragaut.

Kvietinis Kalnėnų alus

Kuomet dar žiemą, kai už lango gan stipriai spaudė šaltukas, Aukštaitijos bravorai išsileido krūvą naujų alaus rūšių, atrodė, kad tai bus viskas. Beliko įsukti naujas rūšis, pasigaminti gal kokių padėkliukų, taurių ar marškinėlių ir tiek. Bet pasirodo taip nebus ir puikus to įrodymas naujasis kvietinis Kalnėnų alus 4,8% 0.75L. Daugelis pamatę lentynose tokiame butelyje išpilstytą alų iškart pareiškia, kad labai jau navatna alus vyno butelyje, o La Trappe? – mintyse klausiu aš. Kaip ten bebūtų, man pačiam pirmą kartą pamačius naująjį butelį už akies užkliuvo etiketė. Atrodė kažkaip, na kažkaip ne taip. Bet, po to, po truputį ėmė patikti. Norėjosi iš pradžių kažko įmantresnio, bet paskui ir paprastumas ėmė patikti.

Taigi, išorę aptarėm, reikia žiūrėti kas viduje. Labai, šiaip, malonus procesas tokių butelių atidarinėjimas. Jau aišku, kad niekas (?) negers šio alaus iš butelio, teks griebti taurę. Kaip kvietiniui alui keista buvo nerasti nuosėdų ant butelio dugno. Atsidarius kvapas ne kvietinio, o taip dvelkia iš kiekvieno Aukštaitijos bravorų butelio. Gamyklinio antspaudo neatsikrato daugelis lietuviškų alaus daryklų. Įpiltas į taurę alus tirštai putoja, puta laikosi ilgai. Gražios spalvos tai alus ir drumstumas toks smagiai besižiūrintis. Viso to ir reikėjo tikėtis iš alaus, ant kurio etiketės parašyta – kvietinis. Labai patiko, kad alus sudaro tiršto alaus įspūdį. Alaus skonis niekuo neišsiskiria ir sunkiai nusakomas. Niekas nekiša savo galvos, norėdamas save parodyti. Tai byloja apie viena – alus puikiai subalansuotas. Tai vienas iš tų atvejų, kai viskas tiek tvarkinga, kad gal net nuobodu.

Senai naujas, naujai senas Chodovar Bile

Kvietinio alaus pasiūla Lietuvoje tokia maža, kad teko lyginti toje pačioje darykloje pilstytą kvietinuką. Dabar gi tenka ragauti tos pačios rūšies alaus, tik išpilstytos skirtingose daryklose. Būtų koks lageris, nesiterliočiau. Dėl šio tenka.

Kaip viskas buvo. Atvažiavo į krautuvėlę dėžutė Chodovar Bile. Aš tik žiū, o gi kamštelis su Chodovar’o logotipu. Voba, galvoju. Nebeliko ir folijos, ją pakeitė inksto formos viršutinė etiketė. Na pagaliau kamštelius uždėjo, pagalvojau ir palikau tą alų ramybėje. Grįžau namo, pasidalinau gera žinia apie kamštelį su kolekcininkais ir po kiek laiko skaitau komentarą: “Tokios etiketes bus tik ant tu buteliu kurie ispilstyti pacioj Ponoro gamykloj, <…> kitiems didzkiams toliau bus pilama Gubernijoj“ (tekstas netaisytas). Voba, dar kartą pagalvojau aš.

Kitą dieną nuvažiuoju į krautuvėlę, pasiimu paskutinį likusį senojo modelio butelaitį ir vieną naujojo. Eisim ant bandymo. Vakare susipilu iš abiejų butelių į taures ir lyginu. Realiai na kas ten gali skirtis? Bet skiriasi. Naujojo puta laikosi kur kas ilgiau. Taurėje naujojo spalva baltai kreminė, senojo tamsesnė. Senojo skonis lengvas, minkštas, kiek nublukęs. Šiek tiek sunkokai geriasi. Po gurkšnio šiek tiek lieka vandeningas prieskonis. To naujasis neturi. Naujojo stipresnis skonis, bet jame nėra baltam alui būdingo skonio arba jis stipriai nublankęs. Norėtųsi kiek išraiškingesnio skonio, bet kita vertus jis geriasi lengviau, gaivesnis. Minkštumą išlaikęs tokį patį. Tiesa, verta paminėti, kad galiojimo laikas sutrumpėjęs iki 3 mėnesių.

P.S. kaip reikia tarti Chodovar? Aš tariu ch kaip žodyje choras, o teko ne kartą girdėti sakant čiodovar. Tai kaip ten yra iš tikrųjų?

Chodovar Bílé prieš Gubernijos Kvietinį ir Fortas Ekstra

Aš pats užtikrinti negaliu, bet daugelyje internetinių blogų ir forumų apie alų tvirtinama, jog Ponoro ir Chodovar alus pilstomas Gubernijos darykloje. Todėl, vos pasirodžius naująjam Chodovar kvietiniam alui, iš kart pagalvojau, kad tai bus tas pats Gubernijos Kvietinis. Tikslumo dėlei galiu pasakyti, kad Gubernijos Kvietinis vienas iš mano mėgstamiausių ir net ne tarp kvietinių, o aplamai tarp visos Lietuvoje esančios pasiūlos. Pasirodo jis toks buvo, bet apie viską iš pradžių. Du buteliai ant stalo, pilam į stiklą ir žiūrim.

Jau vien atsidarius butelį iš kvapo gali pasakyti, kad tai du skirtingi alūs. Įsipylus gal ir didelio skirtumo nepastebėsi, bet Chodovar kiek tamsesnis, jo spalva sodresnė. Bet abiejų drumstumas nežavi. Ankščiau Gubernijos Kvietinis buvo daug tirštesnis, na drumstumas gal didesnis, o ne tirštumas. Ne ne, ant butelio dugno nieko neliko, viskas taurėje. Chodovar silpnesnė puta, netgi labai stipriai. Kvapas Chodovar labai malonus, lengvas ir neerzinantis. Bet kaip ten bebūtų jis gan intensyvus, nes kiekvieną kartą keliant taurę link lupų kvapas “lenda“ į nosį. Toks pats intensyvus bet labai suprastėjęs Gubernijos kvapas, jis net rūgštus, tas rūgštumas net nemalonus. Ragaujam. Chodovar lengvas, “nepersūdytas“, tvarkingas kvietinio skonis. Jaučiami vaisiai, galbūt jie ir suteikia rūgštelėjimą. Viso gero kas prirašyta ant etiketės nukrapštyti nuo liežuvio ir gomurio nepavyksta. Gubernijos kvapo rūgštumas persidavęs ir skoniui. Velnias, kaip sugadintas visai nesenai taip mėgtas alus. Prieš maždaug metus toks pats nusivylimas buvo kai Ragutis sugadino savo Forto Šviesų alų.

Bet bendrai, iki šios degustacijos, Gubernijos Kvietinis mano racione per mėnesį įsimaišydavo mažiausiai porą kartų, kai netingėdavau pasisukioti virtuvėje ir reikėdavo kažko įdomesnio prie maisto. Deja, reiks ieškotis kažko kito ir Chodovar neužims jo vietos. Chodovar geras, bet ne iš tų kurių norisi vėl ir vėl.

Na ir, kad negadinti naujo lapo, trumpai apie Fortas Ekstra.

Taip pat nesenai pasirodęs alus ant Lietuvėlės. Vėlgi etiketiniai šūkiai gražūs. Taip jau yra, kad mes didžiaisiais nelabai tikim. Aišku gerai, kai rašoma išpilstymo data. Dar geriau, kai butelis, etiketė tarpusavyje dera ir tokį malonu paimti į rankas. O dar kamštelis naujas, į kolekciją tinkamas. Taigi apipavidalinimas 10 balų. O kaip turinys? Man liuks. Už tokią kainą (firminėje parduotuvėje 1.60lt+depozitas) gauni tikrai gerą daiktą. Pats skonis lengvas, bet vėliau jaučiamas malonus kartumas, va atrodo tiek kiek reikia. Būk šviežias ir neprastėk su kiekviena partija ir aš tave gersiu 🙂

Švyturio “naujienos“

Šiandien ant stalo ragavimui pasistačiau keturis butelius „Švyturio“ produkcijos. Bet apie viską iš pradžių.

„Švyturys“ visai nesenai, o gal jau ir senokai, pristatė realjefiniuose buteliuose išpilstytą savo Baltijos ir Baltą alų. Ne tik naujas butelys, bet ir nauja etiketė, naujas kamštelis, naujas internetinis puslapis (tradicinekolekcija.lt), nauja ir kaina (didesnė, nei buvusi). Stebint tokius pasikeitimus, kilo klausimas man pačiam, ar tie išoriški pasikeitimai, pakeitė ir svarbiausią dalyką,-pačio butelio turinį? Einu į parduotuvę, perku po vieną naujo ir seno pavyzdžio butelį ir eksperimento būdu bandysiu į tą klausimą pats sau ir atsakyti.

Pirmus du atsikemšu Balto butelius. Tik įpylus į akis krenta tirštesnė senojo puta, o naujojo spalva daug skaidresnė nei senojo. Baltas alus turi sau būdinga kvapą, kuris senojo daug intensyvesnis. Na ir liko paragauti. Ir čia senasis pasirodo daug geriau, nei naujasis, tradicinės kolekcijos atstovas. Išvada paprasta- senasis yra visa galva aukščiau už naująjį. Kyla klausimas, kam tos naujienos tada reikia, jei ji prastesnė.

Sekantis- Baltijos tamsusis alus. Ir čia tik įpylus nusvyra rankos. Galiu tik primint, kad šią vasarą vykstant tamsaus alaus degustavimui su rimtais dėdėm ir tetom, šis alus iš 9 pateiktų alaus rušių užėmė „garbingą“ 7 vietą. Nieko nesakysiu apie senajį, bet galiu pasakyt apie naująjį- įpylus putos nėra, kvapo jokio, spalva, kaip tamsiam alui, labia silpna, skonis? Koks ten gali būti skonis…

Taigi viskas susidėliojo į vietas. Jau ir taip nelabai mano mėgstamas alus, po šio pagurkšnojimo dar labiau susilpnino savo pozicijas ir nesvarbu čia tradicinė kolekcija ar dar koks velnias.