Sakiškių alaus spindesys ir skurdas

Šis įrašas vėluoja 3 mėnesius. Gal reikėtų neberašyti, gal apie tą patį kitaip, bet turiu tokią savybę, kad jei yra kažkas už manęs, kažkas nepadaryta, tai negaliu judėt į priekį.

Tad traukiu jau apdulkėti spėjusius tuščius buteliukus, užrašus su trumpais pastebėjimais ir va Jums, prašom.

Pakalbėkime kažkurį kartą apie Sakiškių alų. Kažkaip apie juos rašau kai prisikaupia jų alaus krūva. O prisikaupia jų gan dažnai. Ir pradėsiu nuo labai senai pasirodžiuso alaus.

Pancho Corn Lager Kukuruzinis Lageras 4,5% IBU 35

Šiaip reikėtų rašyti apie tai ką dabar Jūs gaunate nusipirkę ir pamiršti kas buvo, bet nepasimiršta. Kuomet pasirodė šis alus, buvo pats apogėjus kalbų apie Sakiškių alaus kokybę, apie lentynose šaudančius kamštelius, apie grąžinamas ištisas partijas alaus ir t.t. Ir pasirodė šis alus, lageris arba kaip nori aludariai vadinti, lageras. Man lageris, tikiu ir daugeliui mėgstančių alų, asocijuojasi su skaidriu alumi. Dabar pažiūrėkite į nuotrauką. Taigi, Sakiškių aludariai žinojo, na netikiu kad nežinojo, kad jų alus linkęs drumstis, kad kažkas jų aluje iškrenta gabalais ir negražiai plaukioja, bet vistiek, ėmė ir paleido tai į prekybą.

Šio fakto ir tokio akivaizdaus ignoravimo pamiršti ir neina, todėl ir apie tai rašau. Nuotraukoje yra būtent tos partijos alus, jis buvo ragautas ir buvo planuose tik įrašas apie jį vieną. Bet laikas bėgo greičiau nei aš sugebu parašyti. Taigi, tos partijos alus buvo salsvokas, lengvas, apvalus, susidrumstęs alus, kuriame gerai jautėsi dėti kukurūzai ir gerai matėsi plaukiojantys gabalai ir tai niekaip nebuvo panašu į lagerį iš 0,33l buteliuko už 2 su viršum euro kainą.

Palikau aš Corn lagerį ramybėje ir antrą kartą jo paragavau rugpjūčio viduryje dalyvaudamas Sakiškių alaus degustacijoje. Tikrai nemeluoju, paragavus tada Pancho man akys labai stipriai išsiplėtė. Na taip ėmė ir iššoko. Tai buvo kitas alus. Pirma skaidrus (!), antra stipriai karstelėjęs ir labai gerai susigulėjęs. Nepaisant kartumo, alus pasirodė labai gaivinantis ir puikiai tinkantis vasarai. O ypač tokio norėtųsi turėti valgant aštrų maistą. Ir tai vienas iš tų alaus rūšių rinkoje, kurias reikia rekomenduoti paragauti visiems. Ypač tiems, kurie dažnai sako, ką čia man siūlai, ką aš legerio nepriragavęs, duok man ką nors įdomiau. Tai va duodi tokį ir kartu ragaudamas ieškai egzotinių vaisių skonyje.

Gin & Tonic IPA 5,1% IBU 44

Kaip ir Pancho taip ir šis alus yra Sakiškių alaus alaus koloboracija. Šį kart su Distilerija, o kas tai yra geriausiai turbūt apibūdina jų facebook paskyra: Atradimų vieta su perdėtu dėmesiu gėrimų kultūrai bei skoningais maisto komplimentais šalia jų.

Komentarai internete? Tai žinoma. Vieni kalba, kad tai ne alus, kad tai limonadas, kiti kad įdomu (blogiausia ką galima pasakyti apie alų), kad patiko ir panašiai. Aj, ir geriausias komentaras: kokia čia jiems IPA.

Darom, pilam, žiūrim. Sakiškės viską arba beveik viską rašo ant etiketės. Tad skaitom ir ieškom: cinamonas yra, kalendra yra, apelsinas ir citrina su savo žievelėmis taip pat, kadagio uogos gal kiek sunkiau, bet kažkiek taip, laurų lapai, na kaip juos galima su kažkuo sumaišyti, aromatiniai pipirai tai žinoma. Kaip viskas dera? Na dera, geri, nešokinėja niekas, tolygu. Ar tai vis dar alus? Tikrai taip. Eksperimentinis, tokio niekada nebuvo Lietuvos rinkoje ir kažin ar bus. Bet. Du gurkšniai, viską išgaudai ir pradeda atsibosti. Gal dėl to, kad alus šyla, tie visi skoniai ima veltis. Nežinau, bet taurę ištuštinti sudėtinga, net ir pavaišinus tuo alumi kelis draugus.

Sour Pale Ale Rūgštus Elis 4,2% IBU30

Sour sour sour. Alaus pasaulyje dabar šis žodis linksniuojamas dažniau, nei per Kalėdas koks nors ho ho ho. Ir kas pirmi jei ne Sakiškės išvirs tokį alų. Namudiniai aludariai senai dalinasi sour’ai, labai gerais, įspūdingais sour’ais. Ar šis toks pats? Pirmas gurkšnis tikrai taip. Tas pirmas gurkšnis šio alaus taip ir stovi atmintyje. Tu nuryji ir mintys spiegia iš gerumo. Puikiai sukonstruotas alus vis sau kartoji. Kol neparagauji antrą kartą. Antras gurkšnis irgi geras, bet jau nebe taip labai. Dar keli gurkšneliai ir tau šio alaus gana. Jis išsikvepia, nieko tau nebeduoda, tik buką rūgštumą, kuris lyg nori persirist į sūrumą.

Coconut Milk Stout 4,7% IBU 19

Šio alaus EBC 174 (!). Čia jau labai juoda ir tamsu. Taip yra iš tikrųjų, Sakiškių alus ant savo etikečių nemeluoja. Nebent jei užrašo lageras ir įpila drumstėsio. Taip, nepasimiršta niekaip.

Kvape kokosai. Tinka. Skonyje kokosai. Vieniems jo per daug. Man pats tas. Tam pačiam vienam gurkšniui. Dar antrajai pusei įsiūlai, sakai, žiūrėk koks geras. Ji aišku pritariamai linksi galva, nes tikrai tas vienas gurkšnis žiauriai geras. O paskui kokosas pradeda įkyrėti, jo per daug, dar prisideda saldumas ir tas alus nuslopsta, tu jo persisotini.

Sėdžiu ir galvoju, kaip taip gali būti. Tau alus geras, patinka, bet tuo pačiu metu tau jis neįdomus, per greitai atsibostantis. Ir tada aš prisimenu sakinį, kurį jau turbūt ne kartą čia minėjau. Tu negalvok, kad alaus receptą taip lengva sukurti. Sakiškės išvirė gerus stautus ir porterius. Tada porterius parūkė, pridėjo pipirų, i stautus pridėjo kokoso. Ir čia jau nelabai gerai, nueita lengvuoju būdu. Negali du žmonės Lietuvoje būti tokie masiški ir kokybiški, geri, įdomūs. Tiesiog negali.

Tada ir gaunasi tokia nesąmonė. Tu gali padaryti tiesiog įsimintiną degustaciją savo draugų būriui, kurie apie alų švelniai tariant nelabai ką supranta. Duodi paragauti su avietėmis, duodi Gin & Tonic, duodi palyginti paprastą milk stautą, kuris ir taip tirpsta burnoje, ypač moteriškoje, su coconut milk stautu ir pabaigai įpili sour’o. Penki alūs, kurie tą vakarą visiems nuneša stogą, visi pasižada jo susirasti nusipirkti ir būtinai dar nekartą atsikimšti. Tu neši kelis buteliukus į rūsį pabręsti, bet vistiek prisimeni, kad ties puse taurės tau tie alūs atsibodo. Na kaip taip dvejopai vis su Sakiškėmis gaunasi?

Lauktuvės iš Lenkijos

Atrodo Lenkija čia pat ir gali pats ten nuvažiavęs parsivežti alaus. Bet apie tai kitą kartą.

Kartais taip nutinka, kad draugai paklausia ką parvežti lauktuvių ir tu nežinai ką pasakyti, nes dažniausiai žinai tik šalį į kurią jie vyksta ir daugiau beveik nieko. Tada tarsteli kažką abstraktaus. Tačiau šiuo atveju, kurį noriu Jums papasakoti, buvo kiek kitaip. Žinojau tikslią vietą iš kur bus vežamos lauktuvės, žinojau net gi konkrečią parduotuvę ir net turėjau internetinį puslapį, kuriame realiu laiku yra jų asortimentas. Ir net gi laiko turėjau ne čia ir dabar, o galėjau ramiai pasirinkti.

Išsirinkau ir nusiunčiau tokį sąrašą:

1. AleSmith Speedway Stout

2. Artezan Samiec Alfa BA

3. Pinta Imperator Bałtycki

4. Doctor Brew Molly IPA

5. Widawa Porter Bałtycki Wędzony

6. Hopkins Mowa Cieni

7. Hopkins Mississippi

8. Hopkins Transfuzja

9. Hopkins Lśnienie

10. Hopkins Angelene

Pirmi penki buvo pasirinkti, nes ratebeer.com overall’as sukasi apie šimtuką, o tai yra maksimumas. Kiti penki pasirinkti, nes norėjosi išbandyti naują bravorą. Iš 10 alaus rūšių mane pasiekė 4, iš kurių tik dvi atitiko tai, kas nurodyta sąraše. Kodėl taip atsitiko? Priežastis labai paprasta. Pirmi trys alūs toje parduotuvėje tikrai būna, tačiau užsakomi tik du kartus per metus ir limitas tai parduotuvei dvi dėžutės. Dažniausiai toks alus atkeliauja iki parduotuvės ir net nepastovi ant lentynos, nes būna užsakytas pastovių klientų iš anksto.

Sąraše ketvirtu numeriu įrašyta IPA atkeliavo, bet lengvesnė jos versija. O penktoje vietoje esantis Porter’is atkeliavo toks koks turėjo atkeliauti ir dar buvo pridėta geresnė jo versija, brandinta romo statinėje. Beja, yra versija brandinta burbono bei brendžio statinėse. Gaila, bet brandinta romo statinėje vertinama prasčiausiai.

Ragauti pradedu nuo sesijinės IPA Doctor Brew Little Molly 5% 50 IBU. Taurėje gražios tamsios geltonos spalvos alus, kuris drumstas. Standartinė, niekuo neišsiskirianti puta. Alus aromatingas, puikiai nosį glosto apynių aromatai. Geriasi alus kaip tikras sesijinis alus, lengvai ir nekliūdamas. Po kiek laiko ima ryškėti kartumas. Labai smagi puiki IPA. Originali jos versija turėtų būti išties nuostabi, reikės ateityje paieškoti.

Nuo sesijinės IPA’os peršoku ant stauto Hopkins Angelene 7,8%. Po pirmo gurkšnio akys virsta iš orbitų, jau senai begėriau sotų alų, o šis vienas iš geresnių sotaus alaus pavyzdžių. Alus tiesiog juodas, jokių ten rubino spalvų prieš šviesą, jis tiesiog juodas. Puta nutamsėjusi, kol jos daugiau ji šviesesnė, jai susmukus ji patamsėja. Naudoti miežių dribsniai, skrudinti miežiai, skrudinti kviečiai, ąžuolo drožlės, džiovintos slyvos jau aromate sukuria visko tiek daug, kad atsirinkti tampa sudėtinga. Nesudėtinga atskirti tik gerai išreikštą vanilės aromatą, kuris susimaišęs su degėsiu, džiovintomis slyvomis, kava, šokoladu suapvalėjęs ir labai malonus. Skonis labai intensyvus, sotus, vanilė ir čia niekur nedingsta. Skonis suapvalėjęs, minštas, karts nuo karto išlenda puikiai pažįstamas džiovintų slyvų skonis.

Toliau rūkytas Baltijos porteris Widawa Porter Bałtycki Wędzony 7,5%. Reitingai reitingais, kurie labai aukšti, bet šis alus ne man. Per sunkus, per daug rūgštus.

Widawa Porter Bałtycki Wędzony Rum BA 9,5%, nors ir vertinamas daug prasčiau už savo originalą, pasirodė daug priimtinesnis. Apvalesnio skonio, ne toks rūgštus, saldesnis.

 

Lenkija: IPA

Po trumpo nukrypimo grįžtam prie Lenkijos ir jos alaus. Taip taip, nemažai aš jo parsivežiau.

Šiam kartui į krūvą atsirinkau IPA’as.

Widawa Hot Hoppy Lips | Session IPA | 5% 

Vienas iš nedaugelio Lenkijoje rastų 0,33 buteliukų. Alus labai nešvarus, drumslinas, apie skaidrumą net neina kalba. Mielių nuosėdos gabalais, nuo dugno dar ir visas rūkas kitų baltų nuosėdų. Geriasi gan lengvai, bet kad keltų gero alaus įspūdį tai toli gražu. Alaus sąlyginai mažai, po kelių gurkšnių jau nežinai ar toliau gert ir ar geri alų, ar drumslių priemaišomis persmelktą gėralą. Poskonyje išryškėja vaisiškumas ir kartumas, bet ir toliau alaus išvaizda neleidžia nieko gero apie jį pagalvoti.

Profesja Marynarz | American IPA | 6,1% | IBU 77

Alus atidarant sušnypštė kiek daugiau nei norėtųsi. Pirmi gurkšniai atrodė kiek per daug gazuoti, bet alui kiek pastovėjus, alus nurimo ir tik lengvai, ir minimaliai karpė angliarūgštė. Alus už prieš tai buvusį daug geresnis. Nors yra baltų smulkių nuosėdų, alus taip baisiai neatrodo. Puta graži, tiršta, alus, nors ir drumstas, bet taurėje atrodo padoriai. Aromatas daug pilnesnis, malonesnis. Skonis aromatingas, pilnas, minkštas, salsvas, gerai suderintas. Alaus kūnas apvalokas, arti vidutinio. Poskonyje puikiai išlenda kartumas, jis geras, smagus, ne vienpusiškas.

Pinta Modern Drinking | IPA | 6,4% | IBU 70

Kaip ir kvietiniai, tik atsidarius tapo aišku, kad Pinta bravoras taps vienas iš favoritų Lenkijoje. Į taurę subėgo puikios spalvos kiek drumstas alus, pasidengė kūda puta. Aromatas tiesiog šaudė citrusais, medumi, ananasais. Skonis toks pats pilnas, kremiškas, visokie įdomūs vaisiai, tokie, kaip ananasai, citrinos, apelsinai. Pilnas alus, bet kaip IPA’ai man trūksta kartumo.

Trzech Kumpli – Blackcyl | Black IPA | 6,9% | IBU 75

Tik atsidarius butelį pasklido stiprus apyniuotas salstėlėjęs aromtas. Taurę pripildė tamsus, beveik juodas alus su gražia nutamsėjusia puta. Aluje nenusėsdamos plaukioja nuosėdos, baltos, smulkios. Aromatas intensyvus, salsvas, žoliškas, apyniuotas. Alus labai įvairiapusis, geriasi puikiai ir vis duoda kažką naują. Skonis pilnas, vaisiškas, kol neateina poskonis. Jis kiek vandeningas. Kartumas greipfrutiškas. Vėliau išlenda nedaug kavos, kartumas ne toks sausas, jis suminkštėja. Poskonyje išlenda puikus kartumas, pilnas, užpildantis ir toks koks reikia. Tikra, puiki, juoda IPA su vaisiškumu ir greipfrutišku kartumu.

Olimp Panakeja | Earl Grey IPA | 6% | IBU 60

Trečiojoje Žmogšaloje daug kam labai patiko latvių Malduguns alus su arbata. Tokia pati Earl Grey arbata panaudota ir šiame lenkiškame aluje ir tai dar ir IPA. Žada būti gerai ir jau vien tai, kad pagaliau aluje niekas neplaukioja, nuteikia dar geriau. Alaus spalva graži, gintarinė, kiek drumstoka. Puta negausi. Aromate arbata ir citrina. Skonis visiškai užvaldytas arbatos. Viename gurkšnyje atrodo, kad ta arbata lenda kiek per daug. Kitame jau jos tiek kiek reikia. Labai įdomiai viskas šiame aluje žaidžia, atsigeri, akimirką nieko ir tada pareina, kad net sunku atlaikyt. Poskonyje lieka malonus, švelnus kartumas. Šis alus dviveidis. Kitą dieną, kitomis nuotaikomis jis galėjo pasirodyti kaip perdėtai sintetinis alus, šiam kartui jis prilipo.

Kažkaip sutapo, kad visas ragautas alus gerumu kilo pagal ragavimo eiliškumą. Silpniausias buvo pradžioje, labiausiai įsimintinas buvo pabaigoje. Puiki įžanga į lenkiško alaus eksperimentinę grupelę.

Gintaro Baro IPA

Kad Gintaro baro aludaris eksperimentuoja ir daro tai dažnai, niekam ne paslaptis. Jei Jūs kartais užklysite į Molėtus ir sugalvosite ten pavalgyti, gali būti, kad išsišnekėjus ir pasipasakojus, kad Jums patinka alus, galite būti pavaišinti kokiu eksperimentu, kuris ramiai bręsta rūsyje.

Apie tuos eksperimentus žinojęs Tomas iš Vingiu Dubingiu supažindino mus su Gintaro baro Raudonuoju Eliu, Stoutu ir atėjo laikas IPA’ai.

Gintaro Baro IPA 5,6% – tai puikiai taurėje atrodantis ir besijaučiantis alus. Po tiršta puta kiek prigesintas tūno apynių aromatas. Šios IPA’os išskirtinumas – bukas kartumas. Jis suvaldytas, bet per daug tiesmukas. Norisi apvalesnio skonio, daugiau apynių gaivumo, o ne tokio agresyvumo. Poskonyje kartumas sustiprėja, bet iki noro užsikasti ar nugerti lengvesniu alumi nepritempia. Užtenka alui ir kūno, bet toks nešlifuotas kartumas gali patikti ne kiekvienam.

Kalėdos su Dunduliu

Devyniaragio | Gruit | 6,66%

Žolinis alus žiemos šventėms.

Taip sako Dundulis. Ir mes džiaugiamės, ir net nepykstam, kad šiemet tik vienas, o ne du, kaip buvo pernai.

Dundulio aludariai puikiai jaučia, kad gruit’as jiems gaunasi puikiai ir drąsiai eksperimentuoja. Šįkart eksperimentas su Sotvaru. Sotvaras pasirodo įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Tačiau internetai ištransliavo, kad reikiamas kiekis Sotvaro atkeliavo iš Vokietijos ir jokio kriminalo nėra. O google papasakojo, kad jis naudojamas alaus gamyboje aromatui ir putojimui pagerinti.

Pilant į taurę laukiau to užputojimo, bet alus gausiai putoti nelinkęs. Putos tik vos vos. Bet visa kita idealu. Spalva, skaidrumas, bendras vaizdas. Aromatas saldus, žolinis, prieskoninis.

Skirtas ragauti.

Dar vienas patarimas ant etiketės iš Dundulio. Ir jį visą laiką raugausite. Nes jis vis kažkoks kitoks. Pirma jis pasirodė labai skanus ir kažkas nesuprantamo. Be to saldumas jautėsi stipriai. Antram gurkšnyje jau saldumas dingo, atsirado intensyvesnis kartumas. Dar vėliau tas kartumas stiprėjo, bet jis toks labai savotiškas. Nepadūmavęs, o tiesus ir aštrus. Paskui vėl išlenda saldumas, prieskoniai. Ir kadangi skoniai tai atsiranda, tai dingsta, su kiekvienu gurkšniu nežinai ką gausi.

DŪDA | IPA | 6,2% 

Apie Dundulį geras žodis nuėjo plačiai po pasaulį. O žodis turi savybę tapti kūnu. Vasarą buvo pasirodęs Baltijos kelio alus, virtas su Latvijos ir Estijos aludariais. Atėjo laikas rytų kaimynams. Dundulio ir Gudijos aludarių Brew Team bendras darbas tapo dar viena IPA.

Kaip dideliam reikia virti lagerį, taip mažiukui reikia turėti IPA. Ir jos tiek suvienodėjo, kad liko tik toks vertinimas: arba gera arba mheh… Tai šita prie gerų ir tvarkingų. Ir tiek. Kas žino kas yra Dundulio alus, ši IPA nenuvils, o kas nežino, tai irgi nenuvils.

Juodas IPA 5,6%

Kai šis alus pasirodė, teko jo ragauti. Ir buvo labai didelis noras patalpinti įrašą su nuotrauka ir vienu žodžiu. Bet niekaip to vieno žodžio nesugalvojus, tenka ragauti dar kartą.

Alaus išvaizda be priekaištų. Skonis taip pat. Kartumas susipynęs su skrudėsiu. Ir tas bukas ir sausas kartumas taip smagiai groja, kad net smagu.

Šis alus Jūsų nenuvils, gal netgi nenuvylė, nes aludariai nusprendė jį įtraukti į pastovią pasiūlą.

Vilniaus alaus IPA (american)

Ilgai pristatinėjęs eilę lagerių variacijų Vilniaus alus ryžosi išties kažkam naujo. Bet vėl gi, limituota partija, vos kažkiek ten butelių. Kodėl kažkas kiek kitokio Lietuvoje eina į tokias limituotas partijas man lieka klausimu.

Eksperimentuoti Vilniaus alus nusprendė su IPA ir pasirinko jos variaciją – American IPA 6,3%. Čia į gilius samprotavimus nesileisiu, tik paminėsiu, kad panaudoti apyniai (Chinook, Citra, Cascade, Amarillo) sutinkami ir kitose lietuviškose IPA’ose. Bet jei jau american tai american.

Alus puikios tamsiai gintarinės spalvos. Putoja gražiai, puta stipri, gali suformuoti kokią nori kepurę. Kvape jaučiami apyniai, tačiau jų norisi daugiau. Pirmas gurkšnis pilnas apynių skonio, bet ne kartumo. Ir kai jau lauki poskonyje iškylančio kartumo, jis tik dingsta ir ateina saldumas. Geri dar ir dar, o kartumo kaip nėra taip nėra. Tik liekamasis saldumas. Jei šį alų vertinti kaip stiprų lagerį ar bock’ą, būtų labai ir labai gerai. Bet iki IPA’os jis netraukia ir IBU 58 čia nė su žiburiu nerasi. Dar prie gerumų nereikia užmiršti, kad alus stiprus, o alkoholio pojučio nėra, nei skonyje, nei kvape, nei gomurio šilumoje. Šį dalyką paslėpti pavyko labai gerai. 

Lenkija. Kas papuolė po ranka

Toliau apie Lenkiją. Šįkart nuobodu ir prabėgom. Čiumpu pirma kvietinį Namyslow Biale Pszeniczne 5%. Vis gi įdomu ar bus dar vienas limonadas.

Alus taurėje baltai geltonos spalvos, drumstas. Kvape citrinos nesijaučia, bet kvapas kvietiniui tinkamas. Ragaujam. Muilas. Aš kuomet ragavau Utenos Mr. Hops niekaip neradau apibūdinimo tam vėlimuisi burnoje ir tam alaus keistam tirštumui. Ir internetiniuose komentaruose užmačiau tam puikiai tinkantį apibūdinimą – muiluotas arba muilas. Tai va šis kvietinis būtent toks. Ir viskas. Nėra čia daugiau ką rašyti.

Toliau katinai. Į Lietuvą šis alus atkeliavo tik dėl to, kad namuose yra išprotėjusių dėl kačių ir net katinas ant etiketės ar kamštelio priverčia pasirinkti nevalingai. Pirmas į taurę keliauja Pan Kot Chmielowy 6%. Pirmas, nes butelis aukštesnis už antrąjį ir greičiau pakliuvo po ranka. Ir šiaip butelis baisios žalios spalvos. Be alaus, tuščias, dar baisesnis. O alus toks na… lenkiškas. Eilinis lageriukas su Lenkijos pramoniniams lageriams būdingu prieskoniu. Susigėrė, gan smagiai ir pasimiršo.

Antrasis su katėm Bialy Kot 5,5%. Senas geras būdas visą info sugrūsti ant priekinės etiketės. Galinės šis alus neturi. Butelio forma irgi įdomi. Nors ir rašo, kad originali receptūra, bet originalumo aš nerandu. Toks pats lageris su kažkokiu prieskoniu ir tiek.

Ateina pagaliau eilė IPA’ai. Nors Lenkijoje IPA’u daug, bet prekybos centruose jų rasti sekėsi sunkiai, reikia jų ieškoti specializuotose parduotuvėse. Pilam Lubuskie IPA 5,6%. Taurėje tamstelėjęs alus su gražia puta. Aromatas apyningas. Ant etiketės apynių pripiešta nemažai: Citra, Amarillo, Chinook, Cascade, Zeus, Centennial. Šįkart kartumas tvoskia iš karto, nieko nelaukdamas. Bet trumpai ir neužgožiančiai. Vėliau kartumas grįžta ir viską užpildo, bet vėlgi, visko saikingai, atrodo tiek kiek turi būti. Aš vis gurkšteliu ir po kiekvieno gurkšnio linkstu prie to, kad IPA gera. Kartumas šiame aluje žaidžia, kūnas stiprus, yra papildomi skoniai. Visai pasisekusi IPA.

Ir pabaigai pasiliktas alus pirktas dėl etiketės. Čia visų pirma. O tik paskui tik dėl įdomumo gal doppelbock patiks. Taigi Manufaktura Piwna Dubel 7,9%. Tamsokas, mažokai putos. Kvape daug saldumo, karamelės. Geriasi alus sunkiai. Daug saldumo, karamelės, salykliškumo, mažai kartumo, kartais per saldumą jo nelieka visai. Nors rašau, kad geriasi sunkiai, bet ne dėl laipsnių, apie juos nepagalvojau nė karto ragaudamas. Pats iš savęs ir sunkaus kūno alus varginantis. Atmetus visa tai, kad tokie alūs man niekada nepatiko, šis, kaip stiliaus atstovas man tinkamas. Idėja jo aiški ir puikiai perteikta.

Browar Kormoran

Kormoran alaus darykla turi daug alaus rūšių. Mano lankytoje parduotuvėje buvo keturios rūšys, vienas lageris, vienas su medumi (kas Lenkijoje privaloma, kaip pas mus šviesus, tamsus, kvietinis). Šių parsivežti atsisakiau, nes alaus su medumi net ir dėl statistikos atsisakau.  Bet witbiero ir IPAos paragauti nepraleidau progos. Mane papirkti pasirodo labai lengva, tvarkinga graži etiketė, spalvotas kamštelis ir aš tokį alų jau tempiu namo.

Kaip visada pradedam nuo silpnesnio Witbier 4,6%. Taurėje alus žiūrisi gražiai, šviesus, su gražia puta, bet ji ne tokia tiršta kokios norėtųsi iš kvietinio. Be to, matosi mielių nuosėdos, kurių reikia palaukti, kol jos nusės ant taurės dugno. Kvapas limonadinis, citrina. Geriasi stebėtinai gerai, net smagiai. Bet tada nusipurtai ir suvoki, kad tas paprastumas papirko, nes tai daugiau radleris, nei kvietinis. O juk limonadą smagu gerti. Kai grįžti prie jo kaip prie kvietinio alaus, toks smagus jis nebesirodo. Gražiai žaidžia angliarūgštė. Jei Lenkijoje įsigalėjęs dalykas iš kvietinio daryti citrinuotą gėrimą, tuomet nieko gero.

Važiuojam toliau su Amerrican  IPA 6%. Pirma Lenkiška IPA ir tikiu, kad ne pati geriausia. Tamsoka spalva, graži puta. Aromatas pilnas apynių. Geriasi lengvai, visas kartumas pareina poskonyje. Ant etiketės pripiešta apynių tiek, kad užtektų keliems alums: Chinook, Cascade, Centennial, Citra, Mosaic, Amarillo. Kai praeina pirmas kartumo smūgis pradedi ieškoti IPAos, bet jos čia nėra. Aš visada sakiau ir sakysiu, IPA ir stipriai apyniuotas alus man ne tas pats. Apyniai turi derėti, papildyti vienas kitą, o ne tiesiog būti. Taip, alus smagus, geriasi puikiai, net stebina, kad iš plačiai randamo alaus galima tai gauti, bet be kartumo norisi kažko daugiau.

Kol kas Lenkija atrodo gerai, tik kvietiniai gąsdina, kad nebus nieko gero.

Sakiškių alaus naujienos

Kuomet buvo pranešta, kad sekantis Sakiškių alus bus Pale Ale, nudžiugau, nes po šiųmetės Aludarių taurės sau pažadėjau šį stilių paragauti dažniau. Taurėje buvo išties nemažai labai įdomių ir į save dėmesį atkreipusių peilų.

Žinant kalbas apie vieną iš Sakiškių alaus aludarių Gedimino pedantiškumą, taurėje turėtų atsidurti puikus peilo pavyzdys. Pilam į taurę ir žiūrim. Tiesa, jau atidarius butelį pasklinda puikus aromatas. Ir ne citrusų ir gėlių, kaip nurodoma ant etiketės, bet gerai ir skoningai apyniuoto alaus. Puta, kaip taisyklė apyniuotam alui, tiršta, gausi ir ilgai besilaikanti. Alus drumstas, purvinos nupilkėjusios gelsvos spalvos. To vau, koks buvo po pirmų Sakiškių alaus rūšių ragavimo nelikę. Taip, prie gero žmogus greitai pripranta, bet ginčytis, kad tai toks pats tvarkingas ir be jokių nukrypimų išvirtas alus aš niekada neišdrįsčiau. Norit kokybės, pirkit Sakiškių alų. Alus labai saikingai apyniuotas, jį malonu gerti. Tau aromatas šaukia, kad čia bus baisus kiekis apynių, o tu gurkšteli ir viskas labai gerai susėda. Kūnas pilnas visą laiką. Ant gomurio lieka tas pats nuosaikus kartumas. Dar vienas geras Lietuviško alaus pavyzdys. Ir nenorėkit, kad aludaris kas kart Jus nustebintų. Tai klasika, o ji ne stebina, o tiesiog yra ir mes džiaugiamės, kad ji yra.

Stautai viena iš mano mėgstamiausių alaus rūšių. O pasiėmus į rankas butelį pamatai, kad prie stauto dar daug gero yra. Pirma tai Milk Stautas, antra jis saldusis, verdant naudota laktozė. Reiškiasi bus stautas, kremiškas ir dar salstelėjęs. Dar neatidaręs butelio buvau tikras, kad jis puikus, o atidarius ir paragavus, jau po pirmo gurkšnio cypiau. Taurėje juodas alus, beveik be putos, o ir tiek kiek jos yra nusidažiusi rudai. Labai norint aluje galima rasti rudos spalvos. Aromate degintas salyklas virstantis į deginto iriso kvapą. Alus minkštas, kremiškas. Puikiai užslėptas deginto salyklo kartumas. Poskonyje išlenda juoda kava, kartumas, pieniškas saldumas. Perskaitęs apie tą saldumą ant etiketės, pagalvojau, kad nesąmonė, bet tam saldumui geresnio apibūdinimo po ragavimo nesugalvosi. Po paskutinio gurkšnio tu apie kažką svajoji, o ant gomurio lieka žaisti saujelė kartumo, legvas saldumas ir kavos pupelės.

Sakiškių aludaris Linas, kiek aš atsimenu, visada teisėjaudavo Aludarių taurės Ipų kategorijoje. Bent man taip įstrigo atmintyje. Tad tikrai įdomu, kas per Ipa buvo pasirinkta reprezentuoti savo daryklą. Va čia aš kvape jaučiu citrininį aitrumą, saldainius. Ir tu žinai, kad tai apyniai. Va taip kvepianti Ipa man patinka. Alus tamsios gintarinės spalvos, drumstas. Pirmas gurkšnis labai nuosaikus, bet puikiai nuteikiantis. Vos vos jaučiamas saldumas, citrusai. Liežuvio kraštais parbėga kartumas, supranti, kad dar keli gurkšniai ir alus užvaldys kartumu. Kiti gurkšniai tavęs neuždaužo apynių kartumu. Jie dirba tyliai, ramiai, nesiplėšydami. Todėl tu puikiai gali jausti kitus gerus dalykus aluje. Tai jau minėti citrusai, labai švelnus saldumas. Alui baiginėjantis taurėje pramuša kartumas, jo vis daugiau. Ir visą tą laiką net akimirkai nepamąstai apie alaus stiprumą ir tik pastačius tuščią taurę ir dar kartą paėmus į rankas butelį pamatai didelius skaičius – 7,2%.

Visi verda IPA

Tokį įrašo pavadinimą sugalvojau jau vasarą. Štai kiek laiko prireikė prisėsti ir pradėti apie tai rašyti. Tiesa, sakinys ir jo visa esmė jau neatitinka tikrovės ir nėra tokia aktuali nūdienai.

Bet nuo visko iš pradžių. Kuomet visi aludariai buvo pasigavę nefiltruotas, gyvas ir visoks kitoks alus, reikalą, aš aludarių taurėje stebėjau visai kitus dalykus. Namudiniai aludariai eksperimentavo su IPA’om. Situacija buvo tokia, kad kategorija IPA budavo gausiausia (gal ne kiekybe, o kokybe), o ją teisėjauti verždavosi visi (dauguma). Iš šono atrodo kaip visai kitas levelis. Visas alus buržujai, o IPA tai jau ten tas kas yra viršuje, kas yra belekaip gerai. Ir aš taip galvojau galvojau, kodėl gi iki Lietuvos neateina ta IPA. Ir ji atėjo, nes tam reikėjo laiko. Mes lietuviai labai konservatyvūs, tik truputį kažko daugiau, kažkas ne taip kaip visada ir jau nebegeriam, nebevalgom, nebeperkam.

Gamintojai, tie didesni, kalbėjo, kad mes pabandėm išvirti kažką drąsiau. Niekas neperka. Lietuviams to nereikia. Brangieji, aš kartojau ir kartosiu, kad išvirti kažką drąsiau ir išvirti gerą IPA, tai du ne tai, kad skirtingi dalykai, bet tai net nesusiję dalykai. Taigi, vieninteliai (na gerai, vieni) iš tų, kurie ne kalba kam ko reikia, o verda – buvo Dundulis. Dar dabar atsimenu, kaip jo gauti Kaune buvo iššūkis. Ir tai buvo prieš ne pilnus du metus. Tuomet jie išvirė Humulupu IPA ir atvežė pabandymui į B.O. Sėdėjau ir negalėjau patikėti, kad lietuviška IPA pasiekiama čia pat, bare. Bet… Ir šita vieta man pati smagiausia. Jokio ažiotažo šis alus nesulaukė. Jis tiesiog atsirado ir buvo. Ir pačios IPA’os buvo kiek primirštos, kol staiga neįvyko Pakruojo alaus festivalis ir ten specialios technologijos alaus kategorijoje pirmos vietos neužėmė Ziedonis. Ir sukruto, sujudo visi, kad geriausias alus, o Lietuvoje nėra, kad tai Latvijos rinkai skirtas, bet Lietuvoje verdamas. Vaje, vaje, kaip čia taip.

Sulaukęs tiek dėmesio, kur buvęs, kur nebuvęs šis alus pasirodė ir Lietuvoje. Bėgo jis pas mane į taurę ir jau bėgdamas skleidė tokius aromatus, kad darėsi aišku kodėl jis nugalėjo. Visa ta puokštė aromatų perėjo ir į skonį. Puiki, nuostabi IPA, kuri dar ir puikiai atitinka pavadinimą. Tiksliau, kaip žiedų aromatas ir nesugalvosi pavadinti tai, ką jauti uostydamas alų. Geriant viskas puikiai susipynę su gerai išreikštu apynių kartumu. Alus karts nuo karto atrodo salstelėjęs, bet čia pat viską nubloškia nauja kartumo banga. Bet ji neįkyri, ji tokia kokia turi būti. Puikus pavyzdys, koks turi būti IPA. Žinoma, praėjus tiek laiko ir turint omeny, kad tai mažos, kiek mistiškos alaus daryklos gaminys, galima tik spėlioti ar tokią aukštą kartelę gamintojas išlaikė. Tiesa, dabar šio alaus galima ieškoti ir kaip Klausučių IPA.

Vos tik nurimo kalbos apie Ziedonį, o gal ir nespėjus nurimti, pasirodė žinutės socialiniuose tinkluose, kad turim dar vieną IPA. Ir vėl visi sukruto, sujudo. Vaizduotę audrino ir etiketė bei alaus pavadinimas.

Green Monster IPA | 6,3% | IBU 45

Dar vienas mistiškas mažiukas – bravoras “Apynys“ išleido šį alų į pasaulį. Ir prieš jį paleisdami nepagailėjo nieko. Sudėjo turbūt viską ką buvo galima sudėti. 4 rūšių apyniai (Citra, Amarillo, Cascade, Magnum), 3 rūšių salyklai (Čekiškas Pilsner, Miuncheno ir kaip gi be jo, šviesus karamelinis) ir ant viršaus dar avižinių dribsnių, kad nepasirodytų per mažai.

Šiame aluje pasigedau vientisumo ir kažko, kas užkabintų. Atsidarai, ragauji, lyg ir kartu, lyg ir geriama, bet tik tiek.

Po Green Monster IPA pasirodymo, buvo šiokia tokia pertrauka. Džiaugėmės pagausėjusia pasiūla taip norėto IPA alaus. Žinoma, kad paragauti jau aprašyto alaus, reikėjo pasukti galvą kaip jo gauti, ypač tiems, kas negyvena sostinėje.

Parodyti savo sugebėjimus virti alų sugalvojo ir Vilkmergės aludariai. Va čia ir prasidėjo. Tam, kad tūlas lietuvis suprastų ką perka, buvo sugalvotas ir pavadinimas, tiksliau apibūdinimas, tam, kas yra butelio viduje. Dėmesio, Šviesus Aromatinis! Vopa! Jei nebūtų mažomis raidėmis parašyta IPA, būtų labai tikslus apibūdinimas.

Nepatingėsiu surašyti visko: Vilkmergės Šviesusis Aromatinis Riboto leidimo IPA | 5,5% | IBU 42

Šiam alui Vilkmergė kažkodėl pasirinko ne savo standartinius puskvortės ar kvortos butelius, o standartinius 0,5l butelius su keramikiniais (na gerai – plastikiniais) kamščiais. Šiam alui 0,4l per mažai, o 0,8l per daug?

Aš labai atsiprašau, jei šis alus kažkam patiko. Ir atsiprašau už tai ką parašysiu, nes kažkaip ankščiau jei jau nepatinka, tai arba sudėliodavau tą nepatikimą kažkaip subtiliau arba nerašydavau išvis. Alus absoliutus blogis. Tiesiog ragauji ir darosi baisu. Prieš paleidžiant į prekybą gamintojas jo neparagauja? Na kokia čia IPA? O jei jau aromatinis, tai tas aromatas tikrai ne iš gerosios pusės. Paragavau ir norisi kuo greičiau pamiršti.

Dar vienas bandymas nustebinti su IPA atkeliavo iš Raudonų plytų alaus dirbtuvių.

Bocmano ūsai | 6,0% | IBU 60

Viską padedam į šalį ir užduodam vieną klausimą: kaip galima eksperimentuoti būnant konservatyviam?

Na gerai, dar vienas klausimas. Kaip ir kuo matuojamas kartumas? IBU 60, o kartumo nesijaučia. Na, bent jau tikrai netempia iki 60.

Aš suprantu taip. Yra didelė alaus darykla, kuri, kaip atsvarą mažiesiems ar tiesiog savo įvaizdžiui, šalia sukuria ekperimentams skirtas alaus dirbtuves. Na tai ir eksperimentuokite. Kodėl toks eksperimentams pasiduodantis dalykas kaip IPA tampa paprastu karstelėjusiu alumi su šiek tiek daugiau aromato?

Dar turiu daug klausimų ir pamąstymų, bet gal palikime juos, nes atsakymai kažin ar atsiras.

Alus nuvylė, nes jis buvo labai lauktas, daug gandų buvo apie jį. Taip blogai, kaip su Vilkmerge nebuvo, bet, kad stipriai geriau tikrai ne.

Grįžkime į pačią pradžią. Prie mūsų taip mylimų, artimų, bet kartu ir nepažįstamų aludarių iš Dundulio. Humulupu IPA nepaisydama visų konkurentų toliau bėga iš kranų į taures ir butelius. Per du metus kol yra gaminamas išlieka toks pats geras, toks savas, toks uch. Ir maža smulkmenėlė. Tai geriausias alus Lietuvoje pagal ratebeer.com duomenis. Tris kartus valio!

Kol vieni verda alų, kiti tik bando tai daryti…