Alus AgroBalt parodoje

Nuo Kaziuko mugės praėjus vos porai savaičių, Kaune vėl vyksta mugė/paroda.

Senokai teko pabuvoti kasmet rengiamoje parodoje AgroBalt, todėl nusprendžiau nueiti ten pasidairyti. Ir tikrai ne alaus ten ieškojau, tiesiog buvo įdomu kas ten vyksta ir kaip ten viskas atrodo. Šio įrašo net nebūtų buvę, nes nuo Kaziuko mugės alaus pasiūlos ten ne kažkas ir skyrėsi, bet vis gi nusprendžiau brūkštelėti.

Kaziuko mugėse tikrai neteko matyti Vilniaus alaus, o vat čia jie turėjo visą stendą. Įdomu buvo kaip gi save pristato Vilniaus alus. Tikėjausi parodoje pamatyti ir jų naujieną – Baltojo Ąžuolo alaus. Priėjau, merginos ant padėklų prisidėjusios plastikinių taurelių su alumi iškart priėjo, pasiūlė alaus. Klausiu ar naujieną turite, Baltojo Ąžuolo vadinasi. Tai vietoje to, kad išgirsčiau taip/ne/nežinau pamatau pasimetusį veidą, kuris po akimirkos nuo manęs nusisuka ir mergina nueina pasiūlyti alaus kitam žmogui. Ta prasme taip, man nieko neatsakė ir ignoravo. Žengtelėjau į šoną, prie stendo stovėjo moteris ir kaip tik užklausė kas čia per alus toks įdomus su žalia etikete. Mergina žvaliai ištaria, kad tai jų naujiena amerikan ipa. Moteris klausiamai žiūri. Tie du žodžiai jai nieko nesako, o mergina žiūri atgal ir nieko nesako. Po nejaukios kelių sekundžių tylos moteris apsisuka ir nueina. Nueinu ir aš.

Eini per parodą ir vis tas pats. Praeidamas aludarių stendą girdi: gal alaus, giros. Eini pro bet ko kito stendą vyksta gyvas bendravimas. Pasakojama iš kur atvažiavę, iš ko, kaip su kuo gaminama, kuo gerai, kuo skiriasi nuo kitų ir t.t ir pan. Gerai, sakau sau, einu tada aš prie vyno. Na pažiūrėsim kaip kitokį alkoholį pristato. Pasitaiko vyndariai iš Česlovo vyno. Stovi moteris, gyvai bendrauja, paragauti pasiūlo tik jei mato norą ar išgirdusi prašymą. Iki tol pasakoja iš kur jie, kaip augina uogas, kaip jas renka, kaip maišo, kokius dar vynus gamina, leidžiasi net į Lietuvos vyndarystės istoriją. 10 minučių praeina kaip akimirka.

Eini namo ir galvoji, ne veltui Dunduliui kiša koją jų tapatinimas su kaimišku alumi. Kai jis taip pristatomas, tai ko norėti. Akis užkliūna už Joaldos stendo. Stovi 0,33L buteliukai, pabandyta sixpack’ą sukonstruoti. Na gal kažkaip pramuš tuos visus kaimiškus alus kitaip save pozicionuoti ir bus geriau. Gal…

Kaziuko mugės alus ir dar šis tas

Kaziuko mugė vyksta kiekvienais metais ir kartais tu į ją patingi nueiti, kitais metais nepatingi. Šiais metais aš, kad ir tingėdamas, bet ten nuėjau. Nežinau kaip darote Jūs, bet kadangi Kaune Kaziuko mugė vyksta Laisvės alėjoje, tai aš pasirenku vieną pusę nueiti, o kitą pareiti, kad nereikėtų mėtytis. Tik pradžios tašką reikia pasirinkti arba Rotušės aikštę arba Soborą. Dažniausiai rinkdavausi eiti nuo Rotušės aikštės, bet šiais metais netoli Soboro atsirado Vingiu Dubingiu aludė į kurią užsukti buvau gavęs kvietimus iš trijų ar keturių skirtingų žmonių, tai pradžios taškas kaip ir buvo aiškus.

Apie 13 val. pasirodęs Laisvės alėjoje ir nupėdinęs iki savivaldybės dar nebuvau išsitraukęs fotoaparato ir jau buvau nusprendęs, kad šiais metais atsiminimai neatguls į atskirą įrašą. Pradėjau net galvoti, ką reiks veikt iki 16 val., nes būtent tokiu laiku suplanuotas renginys Vingiuose Dubingiuose. Viskas pasikeitė priėjus prie Čižo alaus palapinės, kažkaip labai ten gerai aptarnavo mane, nepamenu kaip, bet labai taikliai pajuokavo ir aš su šypsena veide jau laikiau fotoaparatą rankoje. Nes juk, kas tingi skaityti, reikia duoti vaizdų.

Akyliau pradėjau žiūrinėti alų, norėjosi pabandyti kažką naujo. Ryškiausiai matėsi Baltojo Erelio kvietinis iš Joaldos. Perkant pardavėja tarstelėjo, kad kaip man bus pigiau. Kaip man? Dar buvau nematęs Raginėlio Gerviukų tamsaus alaus, bet mane paprotino, kad jau tris metus pardavinėja. Šalia didžiosios scenos prie Muzikinio teatro buvo palapinė, kurioje alų pardavinėjo Senojo Pasvalio alus. Jei visos pardavėjos būtų tokios, aš vien dėl jų eičiau į Kaziuką. Būtent praėjus sceną ir pasižiūrėjus, kaip pagyvenę žmonės moka džiaugtis gyvenimu, pradėjo stipriai snigti, o aš net nustebau, kad laikrodis rodė 15:45. Ir visai netoli mugės pabaigos užmačiau dar vieną lyg ir nematytą palapinę. Pasvalio krašto alus užrašyta, bet kažkaip kitaip. Prieinu, o ten Ustukių alus save pristato. Ar senai alų verdat klausiu. Man atsako, kad nesenai, tik nuo 1999 metų. Ir užsimezga pokalbis. Man papasakoja, kad bravoras įsikūręs buvusio vaikų darželio patalpose, kad nevažinėjo po muges, todėl ir nėra matyti. Tačiau mane žino, klausė, ką turėjau omeny rašydamas apie kažkurį alų iš Kaziuko mugės. Pakalbėjom, kaip sunku verdant mažas partijas (verda vienu virimu toną alaus) atitaikyti, kad alus gautųsi toks pats. Nusipirkau paragauti jų alaus už kainą kaip man.

Su visom terbom ir Kaziuko gardumynais įsiroviau į aludę. Kaip visada pavėlavęs. O ten pilna namudinių aludarių. Ir net senai matytas Darius, pas kurį virėm, o paskui ragavom akmeninį alų, buvo. Smagu buvo vėl pasimatyti. Kaip lygiai taip pat smagu buvo pateisėjauti renkant geriausią alų. Neišsiplėsiu labai apie konkursą, nes jis buvo skirtas labai jau uždaram ratui žmonių, bet nustebino laimėtojas. Aš esu ragavęs Povilo aka Žalvarinis alaus pavyzdžių. Tiek privačiose degustacijose, tiek Žmogšalos festivaliuose. Man jo verdami alūs visada atrodydavo per daug nuosaikūs, vandeningi, silpno kūno. Bet konkursui pateiktas kavos stautas buvo išties puikus, pilnas, su tikrai daug kavos, bet ji labai gerai suvaldyta. Kad visai būti objektyviam, tądien turėjo būti paskelbti du nugalėtojai, nes vertinama buvo prie dviejų stalų skirtingi alūs. Taip būtų buvę logiškiausia, bet čia jau organizatorių reikalai.

Tai va taip per vieną popietę sužinojau, kad mane atpažįsta ir neslėpsiu, kad tai malonu. Sudalyvavau konkurse, kur buvo smagu su visais pasimatyti. Ir išėjęs su akiniais nuo saulės, namo grįžau per pusnis. Puikūs kontrastai visame kame.

Tiesa, apie alų. Baltojo Erelio kvietinis be jokių gerai išreikštų bananų ar citrusų, bet gėrėsi smagiai. Alus taurėje atrodė puikiai, ypač gerai prasukus ir sukėlus nuosėdas. Čižo alus beveik vanduo su labai mažai skonio, aš jį ragavęs pilstomą bare, tai nesulyginami dalykai. Gerviukų kažkoks nesusipratimas, iki tamsaus jam toli, turi prieskonį kuris labai intensyviai save siūlo, bet nėra labai malonus. Kaip deginti laidai ar kažkas panašaus. O Senojo Tilto iš Ustukių šviesusis labai patiko, jaučiu reiks pradėti vartoti farmhouse ale išsireiškimą savo kalboje. Nes jis man tipinis tokio alaus pavyzdys. Tamsus tokio gero įspūdžio nepaliko.

Kauno rudens gėrybių mugė 2015

Kaune kasmet vyksta rudens gėrybių mugė. Kažkiek vaizdų iš jos galite rasti dar 2011 metų įraše. Vaizdas nepasikeitė, atrodo, kad toje mugėje laikas sustojo ir visi pardavinėja tą patį.

Noras prabėgti niekur nestabtelėjus buvo bergždžias, nes akis užkliuvo už Kaune retai sutinkamo Katedros alaus. Kai rankoje atsidūrė maišelis su Katedros alumi, atsirado noras pasižiūrėti, gal dar kažkas nematyto bus. Nematyto nebuvo, neragauto buvo, tad trumpai apie tai ką šiais metais susiviliojau paragauti.

Pradėkim nuo Katedros alaus. Jų Šviesusis 4,5% labai malonaus salyklinio skonio, bet dar per jaunas ir savo brandos nesulaukęs. Medaus 4,7% su ta pačia jaunumo problema, kas neleidžia jų tinkamai įvertinti. Graži tamstelėjusi spalva, jaučiamas salsvas kvapas. Saldumas labai subtilus. Toks Kvietinis 4,5%, koks jų, man netinka. Veliasi burnoje geriant, kvapas riečia nosį, tik taurei pastovėjus, pradinis blogas kvapas dingsta ir atsiranda malonus nosį kutenantis pipiriškumas. Skonis, kaip jau ir minėjau, besiveliantis, muiliškas ir man nepriimtinas. Tamsus 4,9% gražios spalvos, nutamsėjęs rubinas. Kvape deginti salyklai. Geriasi lengvai, bet jaučiamas vandeningumas.

Dar trys gražuoliai. Tiesa sakant ne tokie jau jie ir gražūs. Vakaro alus 6% išvis neaišku nei kam, nei dėl ko. Etiketėje nurodoma, kad gali būti  ±1%. Tai čia kaip? Gali būti ir 5% ir 7%? Kiti du tiesiog yra ir tegul būna, juk visokių reikia.

Susivilioji kartą per 3-4 metus nusipirkti alaus mugėje ir supranti, kad vėl prigaus tik dar po 3-4 metų, kai vėl būsi budrumą praradęs.

Gurmaniškas susitikimas su Donatu Dabrovolsku „Švyturio Tradicinės kolekcijos“ bare

Šio įrašo pavadinimas nucopypastintas iš elektroninio laiško, kurį gavau visai prieš pat Aludarių taurę. Jame buvo kvietimas “neįpareigojančiai paskanauti įdomių ir masinių švenčių metu nedažnų patiekalų“. Tad iš kart po Aludarių taurės pėstute nukulniavau iki pat Katedros aikštės, kur netoliese ir buvo įsikūręs Švyturio baras. Priėjau prie lyg ir iš matymo matyto žmogaus, kuris kaip spėjau turėjo būti Donatas. Pasisveikinau, pasakiau slaptažodį ir buvau pakviestas prie stalo. Aš susitikau su Donatu 20 val. vakaro, o blogeriai buvo kviečiami 18 val. Buvo įdomu ar daug blogerių atsišaukė į kvietimą. Praktiškai visi – atsakė Donatas. Bandžiau aš internetuose ieškoti atsiliepimų, kas būdinga jei blogerius pakviečia kažkur, tačiau rasti nelabai ką pavyko. Galbūt todėl, kad paieškoje nelabai išradingai suvedžiau raktažodžius, galbūt dar ir dėl to, kad kulinarinių blogų nelabai seku.

Kuklios Hanza dienos alaus mėgėjams

Keturias dienas Kaune šurmuliavo tarptautinė šventė. Man buvo pats darbymetis, vis gi krautuvėlė Kauno senamiestyje, kur ir vyko visi renginiai. Vis gi ištaikiau progą nuvykti į Vilnių, o jei jau iki Vilniaus nulėkiau, tai neišlysti bent trumpam į šventę atrodė šventvagiška.

Savo kelionę pradėjau nuo Soboro, nes na, visos amatininkų mugės nuo ten prasideda. O nesutikau nė vieno amatininko ir praėjęs fontaną. Tiesa, užmačiau atsidariusius alaus namus. Jūs žinot Alaus namus Vilniuje? Žinot kas tai per vieta? O čia alaus namai Laisvės alėjoje! O ho ho, pagalvojau. Ir dar jie žada Octoberfest kasdien. Tikra bomba Kauno alaus vartojime ir visame kame. Lendu į vidų ir patenku į veidrodžių karalystę. Truputį nusišneku, na, bet rimtai. Sienos ir lubos padengtos veidrodžiais, todėl tikrą erdvės didumą suvokti sunku. Stovi kranai, pila Kauno alų ir Vilkmergės alų ir tų pačių girą. Vat ir visi alaus namai. Bėgu lauk iš chalturščikų užeigėlės.

Amatininkų mugė nepasižymėjo aludarių gausa, kaip buvo per Kaziuko mugę. Aludarių galima buvo priskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir tai logiška, kuomet šventę remia volfgangas.

Tradiciškai Kauno renginio neaplenkiantys pasvaliečiai Raginėlis.

Grigonis siūlė alaus ir giros.

Tą patį siūlė ir Jovarai.

Na ir Švyturio reklaminės atributikos apsuptas Ponoras siūlė paragauti savo kaimiško tamsaus ir šviesaus alaus. Ačiū ir už krautuvėlės pareklamavimą.

Ir tai viskas, ką man pavyko rasti. Aš nebuvau pačiame įvykių sūkuryje, gal  alaus buvo ir daugiau, gal kažką savo galėjo pasiūlyti užsieniečiai? Bet kaip ir minėjau, buvo malonaus, bet kartu ir sunkaus darbo dienos, todėl pramogauti nebuvo kada.

Vienas gal kiek įdomesnis dalykas. Teko bendrauti su viešosios policijos patruliais, kurie užtikrino tvarką šventės metu. Paklausus kaip su alkoholio piktnaudžiavimu, jie minėjo, kad matomas šioks toks pagerėjimas. Aišku, buvo visko, bet mažiau. Šventėje žmonės buvo supratingesni ir ėjo pamatyti renginius, o ne prisigerti ar jau prisigėrę. O tai girdėti buvo smagu, nes aš užduodamas tą klausimą, labai tikėjausi va tokio atsakymo. Gal iš tiesų toje Lietuvoje viskas po truputį gerėja?

Kaziuko mugė 2011 Kaunas

Jau praėjo gerokai daugiau nei savaitė nuo to laiko, kai Kauno senamiestyje šurmuliavo Kaziuko mugė. Na, Kauno valdžia, ar organizatoriai, o gal žurnalistai išsigalvojo naują (bent man negirdėtą) Kazimiero mugės pavadinimą. Aš liksiu prie savo ir pasakosiu apie Kaziuką. Taigi, žmonės, su kuriais teko bendrauti, sakė, jog šiemet Kaunas išsiskyrė alaus pardavėjų gausa. Vienas net piktinosi, kad einant Kaziuku kas antras pardavinėjo alų. Kiti lygino su Vilniuje savaite ankščiau vykusiu Kaziuku ir pasakojo, kad ten buvo mažiau prekiaujančių alumi. Nors, pasiskaičius alaus brolijos pateiktą sąrašą su prekybos vietomis, taip ir neatrodė. Slampinėjau po Kaziuką ir aš. Sunku kažką išskirti, daugiau viskas nuotraukose ir komentaruose po jomis.

Bet dar truputis teksto prieš vaizdinę medžiagą. Su Vilniumi palyginti negaliu, tačiau galima palyginti su rudenį vykusia rudens gėrybių muge. Šįkart medaus alaus buvo mažiau, o gal kai kurie aludariai to atsisakė išvis. Bet atsirado naujiena – karštas alus ir su šaukšteliu medaus įdedamo Jums matant. Gal ir geras išmislas, bet aš vėl gi būsiu prie savo, kad kam gadint du gerus dalykus juos suplakant į vieną. Mano manymu, medus aluje turi būti tam, kad suteikti jam spalvą ir šiek tiek aromato, kažką paryškinti skonyje, bet ne tam, kad alus būtų saldus. Beje, šnektelėjus su taip alų pateikiančiais pardavėjais, jie minėjo, kad su tokiu alumi reikia atsargiai. Parduosi per karštą, bus neskanu, parduosi per šaltą, vėl neskanu, o pataikyti į viduriuką, jau reikia mokėti.  Plius jis ne arbata, kuri ir pravėsusi skani. Alus atšalęs ar pravėsęs taip pat praranda savo skonį. Taigi geriausia pirkti (jei jau nusprendėte paragauti) kuo mažesnį tūrį tokio alaus, tuomet spėsite paragauti tą, ką ir nusipirkote.

Šiais metais nė vienas restoranas nepasigamino savo etikečių ir neužlipino ant kokio nors kaimiško alaus. Matyt pernai metų Bajorkiemio idėja nepasiteisino. Šiais metais keliose vietose matėsi Linkuvos alaus palapinės, kurių pernai nesimatė. Taip pat Kaune retai kur randamas Davros alus buvo pardavinėjamas netoli savivaldybės. Daugiau kažko naujo užmatyti neteko. Na teko, bet čia pasiklauskit kam įdomu asmeniškai 😉

PAPILDYTA. Na kaip aš čia pamiršau paminėti, kad fotkės tikrai ne mano. Tiksliau yra ir mano, bet tos visos gražios, tvarkingos, tai tokios fainos mergaičiukės, kuri vadinasi Vaida Virbickaitė. Ji dar ir vestuves pavyzdžiui gali pafotkinti 🙂 Bet čia jeigu ką.

O vat tiek aš vaikščiodamas, tiek Vaida, nesugebėjome pamatyti iš ties to, ko pamatyti neįmanoma. Už foto ačiū Linai.

Davra

Jovarų alus

Raginėlis

Linkuvos alus

Rozalimo alus

Ponoras

Organizatoriais ir pardavėjai žmonių trukumu skųstis neturėjo

Prieš metus niekas net pagalvot negalėjo, jog tokios vėliavos plevėsuos šalia viena kitos

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Kaziukas 2011

Alus iš Kauno mugės

Kauno rudens gėrybių mugėje ne tik ragavau alaus vietoje, bet šiek tiek parsinešiau ir namo. Kad kaip visada ramiai įsivertinti, tai kas yra butelio viduje. Ragavau taip, kaip ir įsigijau eidamas per mugę. Pirma prie fontano nusipirkau Bajorkiemio alaus, vėliau jau ties savivaldybe Dvareliškių gyvo alaus, o jau visai netoli teismo – Laukinių aviečių alaus.

Bajorkiemio firminis alus 5.6% ±1%. Na bent jau man šis alus buvo naujiena. Gamintojas jo A. Grigonio IĮ. Net kulinarijos paveldo fondo logotipas ant etiketės puikuojasi. Kažin ar būtent šis alus gavęs tą kultūrinį paveldą, na bet ne esmė. Pabandžius paklausti kas tai per alus, atsakymas buvo tiesmukas – geras. Bandant sakyti, kad visas alus geras, teko išgirsti dar vieną argumentą: pati ragavau, tikrai geras. Na negi ginčysiesi?  Kuomet alus atsidūrė stiklinėje, nieko gero tai nežadėjo. Spalva niūroka, kvapas apyniuotas. Na ir pats skonis visai ne koks. Per daug, labai per daug apynių. Stipriai apyniuotas alus nieko blogo, bet tie apyniai turi įsipaišyti į alų, į jo skonį ir derėti su kitomis alaus sudedamosiomis dalimis. To šitas alus nė iš tolo neturi.

.

.

.

.

Dvareliškių gyvas alus 5.5%. Mugėje teko šnektelti su pačiu aludariu. Jis minėjo, kad jo senelis ir tėvas virė alų, ir dabar jis, trečioji karta, toliau verda alų. Jam patinkantis švelnaus skonio alus, todėl deda mažai apynių, be to visiškai nenaudoja cukraus. Šis aludaris davė ir paragauti alaus. Be nusipirkto, dar turėjo medaus alaus. Aš medaus alų išvis esu nurašęs ir jis man nepriimtinas. Nors ragaujant blogas nepasirodė. Na, o namuose atsidarius butelį net šypsena atsirado po nusivylimo pirmuoju alumi. Aromatingas alus stiklinėje atrodė daug priimtiniau. O ir paragavus visai kiti įspūdžiai. Tai lengvas, švelnus alus, kur gali jausti vos vos karstelėjus ir vos vos salstelėjus. Dažnai man pasitaikydavo, jog kuomet yra nestiprus alus, kur vos jaučiamas kartumas ir yra saldumo, būna pavandenijusio skonio. O šiam alui to pavyksta išvengti ir skonis pilnas. Šiek tiek daugiau kartumo ir saldumo išryškėja poskonyje. Kartumo, kas labai gerai bent man, daugiau nei saldumo.

.

.

..

Na ir laukinių aviečių alus 5 %. Visų pirma butelis. Nors ir plastikinis, bet Piniavos reljefinis logotipas puikuojasi per visą butelio šoną (ten kur nėra etiketės). Smulkmena, bet maloni ir turint omeny, kad aludaris leidžia sau tokius dalykus, galbūt ateityje bus galima tokį alų gerti iš stiklinio butelio. Šio alaus aromatas ne toks intensyvus, kaip Dvareliškių alaus, bet daug malonesnis nosiai. Iš vis, šis alus man pasirodė labai subalansuotas. Taurėje alaus spalva žiūrisi gražiai. Ji sodri. Skonis tvarkingas ir niekas neiššoka ir netrukdo. Tikrai vertas pagyrų. O kas labiausiai patiko, kad geri ir nejauti kartumo, o jis atsiranda tik poskonyje. Todėl prieš tai gali ieškoti kitų šio alaus skonio savybių.

Ir dar. Pardavinėjusi alų tikrai neapsiribojo žodžiu “geras“. Man asmeniškai nepasakojo, o ir viso pokalbio negirdėjau, bet prieš mane pirkę alų tikrai galėjo išgirsti koks tai alus, kuo skiriasi raudonųjų dobilų alus nuo laukinių aviečių alaus ir t.t. Ir tai gerai, ir tai smagu. Galbūt jau ne už kalnų ta diena, kai sulauksim alaus festivalių, kur aludaris stengsis nustebinti kažkuo alaus mėgėją. Pasiūlyti jam kažką naujo ar sudominti senu, bet geru.

Kauno rudens gėrybių mugėje šiemetinio apynių derliaus alus

Rugsėjo 11-12 d. Kaune nuo Laisvės al. pradžios iki Soboro vyko Kauno rudens gėrybių mugė. Buvo ten ir alaus, daug alaus. Vieni stipriai, gal net per daug apyniuoti, kiti kiek švelnesni. Bet visur tendencija ta pati. Paprastas 5-6 % alus ir šalia medaus alus. Kodėl būtent medaus alus sulaukia tokio dėmesio, man liko paslaptimi, nes retam aludariui pavyksta sėkmingai suderinti alų su medumi. O ir bandant pakalbinti pardavinėjančius, kažką įdomesnio sužinoti, apart “geras alus“, nepavyko. Tik vienas kalbintas aludaris džiaugėsi labai gausiu šiemečiu apynių derliumi, bet pats savajame aluje jais nepiktnaudžiaujantis. Ir dar, labai smagu, kad aludariai leidžia alaus paragauti ir tik po to nusipirkti.  Na, o kaip viskas atrodė, pasižvalgykite foto galerijoje.