Trauktinė? Trauktinė!

Šį kartą pakalbėkim apie stipriuosius gėrimus.

Man karts nuo karto tenka apsilankyti ne tik alaus, bet ir stipriųjų gėrimų degustacijose. Neslėpsiu, stiprieji gėrimai nėra tie kuriuos mėgčiau, o juo labiau juos degustuoti. Tačiau tas pasaulis taip pat turi labai stiprią skonių paletę ir žmonės dirbantys su stipriaisiais gėrimais visai kitaip įvardija skonius ir potyrius degustacijose. Ir būtent tas dalykas žavi.

Tądien nebuvau pasiėmęs fotiko, bet eigoje teko fotkint su telefonu. Norėjosi parodyti ir apie tai papasakoti.

Degustacija vyko Volfgango studijoje ir degustavome Pakruojo dvaro bravoro spirito varyklos trauktines. Degustaciją vedė Šarūnas Karalius. Apie šį žmogų esu girdėjęs daug, bet jo vedamoje degustacijoje dalyvavau pirmą kartą. Šio žmogaus žinios ir patirtis yra kažkas tokio. Jei kada pasitaikys proga dalyvauti jo vedamoje degustacijoje nedvejokite nė akimirkos. O aš tikiuosi, kad gyvenimas kada nors mus dar suves ir pavyks su juo pasišnekučiuoti gyvai.

Papasakosiu ką degustavome, bet nepasakosiu iš savo pusės, o pabandysiu perteikti Šarūno pastabas, kad suprastumėte, kokios gilios ir iš kaip plačiai susiformavusios jo žinios ir kaip galima apibūdinti skonį žodžiais. Man buvo medus ausims, tikiuosi patiks ir Jums.

Degustacija prasidėjo nuo trauktinės su burokėliais ir trumais. Burokėlis į gėrimą atsinešė saldumo ir žemiškumo. Gaminant gėrimą naudojamas ne tik burokėlis. Dedama gelsvė, šiek tiek krieno, nedaug obuolių sulčių. Būtent gelsvė atstovauja grybišką skonio pusę. Šis gėrimas buvo pirmasis pagamintas Pakruojo dvaro varykloje ir jį kuriant norėta padaryti gėrimą, kuris būtų nestandartinis, netgi keistas ir netikėtas. Mažai kas ragavo alkoholinį gėrimą kurio gamyboje būtų panaudotas burokėlis. Gėrimo idėja atkeliavo iš Dzukijos, nes Šarūno tėtis Kūčių vakarą visada verda barščius į kuriuos dedama kruopų ir baravykų. Eksperimentuojant buvo pastebėta, kad baravykas labai nenori draugauti su alkoholiu, todėl naudojami trumai. Jų, kaip ir kitų ingredientų naudojimas yra skirtas burokėlio saldumui ir žemiškumui atskleisti.

Pati Pakruojo dvaro bravoras spirito varykla greičiau galėtų būti pavadinta cechu, nes gamina viską labai mažomis partijomis. Nuo 100 iki 300 litrų. Gamybai naudojami du būdai – maceracija ir distiliacija. Maceracija, kuomet medžiaga užpilama spiritu ir palaikoma. Šio metodo tikslas, kad spiritas iš medžiagos ištrauktų skonines ir kvapiąsias savybes. Trauktinės su burokėliais ir trumais atveju burokėliai pačių rankomis yra nulupami ir supjaustomi bei užpilami spiritu. Po kiek laiko nupilama ir užpilama antrą kartą. Skystis kuris gaunamas antrą kartą užpylus yra distiliuojamas. Taip gaunamos dvi dalys gėrimo iš kurių yra daromas galutinis mišinys, reguliuojamas jo stiprumas ir išpilstoma į butelius.

Antras degustuotas gėrimas buvo seno krieno trauktinė. Šis gėrimas yra pažįstamas buvusioje LDK teritorijoje. Gėrimas krienavūcha Ukrainoje dažnai daroma ir geriama. Ukrainoje alkoholio licencijavimo ir alkoholio apskaitos sistema yra žymiai paprastesnė, todėl barai darosi įvairias trauktines ir šio gėrimo atmainų yra įvairių. Pirmoje trauktinėje be burokėlio buvo kitų ingredientų, šiame viskas sukasi apie krieną. Gaminant šį gėrimą buvo laikomasi nuosaikumo, nes pats krienas yra labai aštrus. Šiais laikais retas kas tarkuoja pats krieną, bet ankščiau tai vykdavo su ašaromis akyse ir prie atviro lango. Todėl ir gėrime krienas jaučiasi aiškiai, bet nuo jo verkti nesinori. Jei burokėlių trauktinės stiprumas buvo 34%, tai šio 42%. Ir tai ne dėl to, kad taip gavosi, o dėl to, kad tokio stiprumo geriausiai atsiskleidžia skoninės savybės. Gėrimo kvape taip pat puikiai jaučiasi krienas, gėliškas aštrumas. Gėrimo pavadinimas kilo iš to, kad eksperimentuojant buvo pamatyta, kad trauktinei tinka tik senas, subrendęs, peržiemojęs krienas. Bandant gėrimą gaminti iš šviežesnio krieno buvo pastebėta, kad gėrimas greitai praranda skonį ir jo aštrumą. Lygiai taip pat stengiamasi įsigyti kiek pavytusių burokėlių, nes šviežias burokėlis turi labai daug vandens ir tas skonis nėra koncentruotas. Šią patirtį galima palyginti su Amaronė vynu, kur vynuogės yra džiovinamos ant šiaudų, kad savyje sukoncentruotų skonines savybes.

Toliau sekė pasakojimas apie Pakruojo dvarą, kuris garsėja įvairiais renginiais. Pats Pakruojo dvaras bando atkurti tokią nuotaiką kaip buvo viskas dvare prieš šimtą metų. Jei vyksta renginys, ten pamatysi daug senovinių mašinų, kažkur sėdės moteris ir karš vilną ar bravore vyks alaus virimo rekonstrukcija. Taip kilo idėja atkurti spirito varyklą. Bravore ji iš tiesų buvo, bet veikė ne kaip gėrimų gamykla, o kaip vaistinė. Pats Pakruojo dvaras yra vienas iš didžiausių išlikusių kompleksų. Dvaras buvo valdomas vokiečių giminės, kuri buvo labai versli. Jie turėjo dvarų tinklą, kuris prasidėjo nuo Rygos ir ėjo per Lietuvą, Lenkiją ir iki pat Vokietijos. Juokaujant galima pasakyti, kad tai buvo didelis tų laikų agrokoperatyvas. Šeimos nariai keliaudavo per dvarus ir prižiūrėdavo kaip ta ūkinė veikla vyksta. Dvaras turėjo netgi savo bažnyčią bei ligoninę. Vaistinė-spirito varykla atsirado dvare tada, kai vienas iš didikų išvyko į Švediją pamedžioti ir kažką ne tą užvalgė bei susidūrė su virškinimo problemomis. Vietinis vaistininkas jį išgydė savo trauktinėmis. Tuo sužavėtas jis nusprendė viename iš savo dvarų atidaryti vaistinę ir į ją pasikvietė vaistininką. Iki šių dienų yra išlikusi vieta dvare, kurioje manoma buvo distiliacijos indai ir inžineriniai sprendimai, kurių dėka distiliuojant susidariusi šiluma buvo naudojama salyklui džiovinti. Jei nuvyksite į Pakruojo dvarą, galite paprašyti, tą vietą tikrai Jums parodys. Būtent tas istorinis paveldas buvo perkeltas ir į šias dienas. Trauktinėms naudojami buteliukai panašūs į tuos, kuriuos naudoja vaistininkai. Etiketė panaši į vaistų receptą ir pan.

Sekanti trauktinė pavadinimu Lašininė, atėjo iš viskio pasaulio. Šarūnas yra puikiai žinomas viskio pasaulyje. Ir savaime suprantama, kad norėjo sukurti dūminę trauktinę. Pradėjęs eksperimentuoti, suprato, kad rezultatas gaunasi, bet jis nėra tas kūrybinis žmogus ir galvojimas gėrimams pavadinimus yra gan skausmingas procesas. Pradžioje norėta ją pavadinti tiesiog rūkyta ar aitrioji, bet po to davus paragauti žmonėms, visi vieningai pradėjo įvardinti lašinius, todėl ir buvo pavadinta Lašinine. Šio gėrimo gamyboje naudojamas skystas dūmas, atėjęs iš kulinarijos pasaulio. Šiek tiek dedama paprikos, šiek tiek garstyčių. Pasaulyje tokių gėrimų nėra daug. Iš populiariausių tokio tipo gėrimų yra dūminis viskis. Bet dūminis viskis gaunamas kai salyklas yra rūkinamas durpėmis, o pačios durpės suteikia daugiau medicininius poskonius. Dažnai ragaudamas dūminį viskį žmogus sako, kad jis atsiduoda pleistru, padangomis, bintu, jodu, akvarele. Kitas dūminis gėrimas yra meskalis. Tai yra tekilos atmaina, dabar smarkiai populiarėjanti. Tai šis gėrimas turi labai pipirišką skonį. O Lašininė trauktinė bus panašiausia į Schlenkerla alų ir skonis primins mums priimtinus rūkytus mėsos gaminius. Prie šio gėrimo puikiai tiktų sūdyti lašinukai.

Europos gėrimų reglamente trauktinė turi saugomą geografinę nuorodą. Gėrimas trauktinė turi būtinai būti gaminamas Lietuvoje. Jam gaminti negalima naudoti jokių nenatūralių priedų. Pagal šitą pasakymą atrodytų, kad gėrimas labai unikalus, tačiau jos analogų tikrai daug Amerikoje, Čekijoje, Slovakijoje.

Biteris patenka į tarptautinę gėrimų kategoriją, kuri apibūdinama taip, kad tai gėrimas kuriam pagaminti naudojamas kartusis kietis arba pelynas. Iš šios kategorijos gėrimų geriausiai žinomi būtų vermutas ir absentas. Tai šią žolę išgarsinę gėrimai. Pas mus Lietuvoje kartusis kietis kiek kitoks ir vadinamas paprastuoju kiečiu, kuris auga labai daug kur. Kartusis kietis lotyniškai vadinasi Artemisia absinthium, o lietuviškasis paprastasis kietis – Artemisia vulgaris. Iš čia ir ketvirtosios trauktinės pavadinimas. Pavadinime dar yra ir 6+, tai reiškia, kad gamyboje panaudotos dar šešios žolės – pelynas, jozažolė, monarda, balinio ajero šaknis ir t.t. Visos panaudotos žolės yra lietuviški augalai, nes 20 km nuo dvaro yra vaistažolių ūkis su kuriuo bendradarbiaujama. Kai kurių augalų naudojami tik žiedai, todėl gėrime stipriai jaučiamas gėliškumas, šiek tiek saldumo, nors nenaudojamas medus. Skonyje yra šiek tiek kartumo, vėliau ateina gėliškumas, vaisiškumas, o poskonyje iškyla sausas pelyno kartumas. Jei pasižiūrėti visą augalų sudėtį panaudotą gėrime, daugelis jų turi vaistinių savybių. Viena vaistažolė nuo gausaus prakaitavimo, kita nuo depresijos. Monarda Lietuvoje naudojama kaip dekoratyvinė gėlė, o Amerikoje indėnai ją naudoja kaip pagrindinį prieskonį bizonienai ruošti. Balinis ajeras atvežtas į Lietuvą totorių. Tais laikais vanduo buvo labai užterštas ir niekas negerdavo vandens, tik alų. Totoriai atvežė šį augalą, sodindavo vandens telkiniuose, nes šis valydavo vandenį. Jo šaknis primena imbierą, kai kur minimas ir kaip afrodiziakas. Šio gėrimo gamyba yra pati sudėtingiausia, nes penkios žolės yra užpilamos spiritu, o pelynas ir balinio ajero šaknis yra ruošiama atskirai, nes jų padauginus rezultatas gali būti ne toks kokio tikėtasi. Gaminant šį gėrimą atsiranda gėrimų maišymo meistrystė. Gėrimas turi kerpišką, porėtą, miško paklotės aromatą.

Buvo paklausta kiek laiko yra viskas laikoma užpilta spiritu. Atsakymo vieno žinoma nėra, nes viskas priklauso kas yra užpilta, bet tam laiko reikia. Ilgiausiai laikomi užpilti čiobreliai, ne mažiau 6 savaičių. Gamyboje tai yra peilis. Kai dabar viskas yra optimizuojama, stengiamasi padaryti viską maksimaliai greitai ir su minimaliai sąnaudų, čia viskas reikalauja laiko, kad viskas išbūtų, susistovėtų.

Grįžtant prie balinio ajero šaknies, ji gėrime naudojama ne dėl skoninių savybių, o būtent tam, kad surištų kitas šešias žoles į vieną visumą. Tai sąsaja su džino pasauliu. Kur naudojami priedai kurie neduoda tiesioginio poveikio, bet suriša viską į vieną visumą.

Buvo biteris, toliau atėjo laikas likeriui. Čiobrelių likeris su šafranu. Likeris yra ta kategorija gėrimų kuomet viename litre gėrimo yra daugiau nei 100 g cukraus. Tačiau šiame gėrime cukrus nenaudojamas, naudojamas medus. Medus naudojamas iš Pakruojo dvaro apylinkių. Medų stengiasi naudoti liepžiedžių, bėgti nuo grikių, kurie turi aštresnį skonį. Šio gėrimo gamyboje naudojami kokteilių maišymo principai. Kadangi medus labai saldus, naudojamos obuolių sultys bei šafranas, kuris užfiksuoja poskonį ir suteikia spalvą. Tai vienas brangiausių prieskonių. Nueikit į motulę maximą ir pažiūrėkit kiek kainuoja jo kilogramas. Dvarininkai rodydami savo statusą šafrano į košę dėdavo šaukštais, po to ją raukydamiesi valgė, nes šafranas yra gan kartus. Šiai dienai šis gėrimas tapo pats populiariausias iš visos gamos. Ir tai nėra nuostabu. Lietuviui čiobreliai su medumi visais laikais buvo geras dalykas. Kaip likeris jis gan stiprus – 42%.

Ir paskutinis ragautas tą vakarą buvo Cherry brandy. Tuo metu kai vyko degustacija tai buvo naujiena, kurios bandomąją partiją gamintojai vežiojosi po kalėdines muges ir norėjo pasižiūrėti kaip žmonės į tai reaguoja. Pasiteisinus šis gėrimas buvo priimtas į šeimą. Kategorija šio gėrimo gan keistoka. Ankščiau buvo naudojamas brendis ir vyšnia, bet dabar naudojamos tos pačios vyšnios ir spiritas išdistiliuotas iš įvairių augalinių kultūrų. Šarūnas nuolatos stebi Lietuvos rinką ir lygina ją. Tai tarkim palyginus didžiojo gamintojo gaminamą vyšnių likerį su jų gaminamu, vyšnių naudojama 7 kartus daugiau. Taip pat naudojamas cukranendrių cukrus. Jis pasirinktas tam, kad be saldumo duotų ir skonio bei sodrumo. Prie šio mišinio puikiai dera čili antpilas. Jis taip pat naudojamas apgauliai, nes likeris pakankamai silpnas, ir tas pipiriškas gomurio kutenimas paslepia jo silpnumą. Ir dar naudojamas žvaigždinio anyžiaus antpilas. Jis praplečia skonį ir suriša rūgščių vyšnių skonį.

Šiaip jei kas esate matę distiliavimo apratą, tai ten dažniausiai distiliuojamas skystis kaitinamas tiesiogiai iš apačios. Tuo tarpu Pakruojo dvare yra kūrenamos malkos, kurios sukuria garą ir jo pagalba yra kaitinamas distiliatas. Šarūnas minėjo, kad toks procesas suteikia gėrimams gėliškumo. Sėdėjau, visaip galvojau, bet niekaip nesugalvojau kaip tai gali būti susiję.

Dar Šarūnas papasakojo apie verslo subtilybes, konkrečiau eksportą. Ir čia kiek girdžiu ne tik jo bėdos, bet ir daugelio gamintojų. Visose šalyse labai skirtingos alkoholinių gėrimų vartojimo tradicijos. Be to skiriasi skonio suvokimas. Čia Lietuvoje čiobrelis su medumi yra klasika, kitur gali likti nesuprasta. Dar prie viso to prisideda ir tai, kad sunku pasakyti kas tai yra trauktinė. Užsieniečiui viskas aišku kas yra viskis, biteris, likeris. Bet kai pasakai trauktinė, tada jau prasideda neaiškumai. Netgi reglamentavimas šito dalyko gan sudėtingas.

Degustacijos pabaigoje Šarūnas pasakojo, kad gan aktyviai dirba su išėjimu į tarptautinius vandenius. Tam pasitarnauja įvairūs konkursai. Jei atidžiai sekėte spaudą, gan plačiai buvo nušviesti jų laimėjimai Amerikoje. Taip pat ateities planuose nauji kūriniai ir baimės nenusieksperimentuoti. Čiobrelių likeris su duona ar trauktinė su klevų žiedais, kurių prisirinkti gali tris dienas per metus.

Visos degustacijos metu paliesta buvo beveik visa alkoholio pramonė. Viskis, vynas, likeris ir t.t. Taip pat užgriebta parfumerija ir kitos sritys. Va toks platus Šarūno požiūris į tai ką daro ir tai negali nežavėti.

 

Svečiuose pas alaus karalių

Ėjo dešimta, o gal jau ir vienuolikta karantino diena. Gyvenimo ramybę ir apsimestinį nieko neveikimą nutraukė darbdavys, kuris savo nieko neveikimą pakeitė į nušvitimą, verslo modelio keitimą ir čia ir dabar dirbimą. Į visuotinį kvietimą gelbėti ir keisi pasaulį taip ir nesureagavau, likau gulėti prieš teliką ir tądien prisiverčiau tik pasikeisti batareikas xbox’o pultelyje. Nors nieko neveikdamas atjungiu smegenis, bet visgi ten keli impulsai sugeneravo kelias mintis: taip ir neperskaičiau nė vienos knygos, tiesa sakant net nepradėjau. Taip ir nepažiūrėjau filmo, serialo ar whatever. Nepasimokiau ispanų kalbos. Na ir dar daug ko nepadariau, ką žadėjau, nes gi tiek daug laiko bus. O jei iki čia prisivertėt paskaityt, tai nors vieną pažadą būsiu išpildęs. Nors ėjo jau šešiolikta dvidešimta dvidešimt trečia, o gal ir dvidešimt ketvirta karantino diena.

Yra FB toks reikalas kaip Gražinkime Kauną. Jie savo veiklą dabar sustabdę, bet prieš visus virusus labai aktyviai vykdė ekskursijas ir kitas veiklas Kauno mieste. Viena tokia ekskursija buvo organizuojama metų pradžioje į buvusią Volfo alaus daryklą/gamyklą. Jų rengiamos ekskursijos pasižymi tuo, kad jie paskelbia, kad tokia bus, o po kelių valandų atsiranda prierašas – vietų nėra. Tiesiog susidomėjimas didelis, vietų skaičius ribotas ir greitai viskas užsipildo. Taip pat buvo ir šį kartą, aš taip pat pavėlavau. Bet kadangi labai norėjau, jiems parašiau asmeniškai. Jie padarė tą pačią dieną dvi ekskursijas ir pakvietė į antrąją mane. Pamoka išmokta, jei labai nori, belskis ir tau atidarys.

Kai pasidarė aišku, kad ekskursijoje dalyvausiu, pradėjau tada labiau domėtis kur čia ir kas bus. Pirma pasižiūrėjau tikslią vietą. Žemėlapiai rodo, kad tai visai netoli Veterinarijos akademijos, kurioje aš mokiausi. Ekskursija vyko 18 val. kai jau tokiu metu tamsu, todėl buvo rekomenduojama turėti šviesos šaltinį. Ekskursija kur vaikščiosi pats sau pasišviesdamas. Ok, jau įdomu. Vietą, laiką išsiaiškinau, daugiau gilintis ir tingėjau. Sutartu laiku ir sutartoj vietoj pasirodau. Pasirodo, kai studijavau akademijoje, o gyvenau barake, keturis metus iš barako į akademiją eidavau ta pačia gatve. Tik gatvei išsišakojus, aš į akademiją nusukdavau į kairę, o buvęs bravoras buvo pasukus į dešinę. Tiek laiko ten vaikščiojau ir važinėjau, o, kad ten yra tai nežinojau.

Pradėjo rinktis žmonės, vėsu, tamsu. Visi būriavomės ir laukėm kol baigs savo pasivaikščiojimus pirmoji grupė. Daug nevėlavusi pirmoji grupė pasirodė, o gidas mus pasitikęs prie vartų pradėjo savo pasakojimą. Ekskursija buvo vykdoma po, taip, buvusį bravorą, bet greičiau po buvusią “Lietuviško salyklo“ teritoriją. Ir salyklą čia gamino ne  alui, o duonos kepimui iki pat 2019 metų.

Toliau papasakosiu labai neatitoldamas nuo gido pasakojimo. Nes man klausant kiek sunkiai sekėsi gaudyti faktus, jų eiliškumą, tai pasakojimas padės susidaryti tik bendrą vaizdą. Jei norėsite, galėsite datas ir faktus patys susidėlioti į Jums patinkančią seką.

Prie vartų istorija prasideda taip.

Visi pastatai esantys teritorijoje priklausė Volfo bravorui. 1923 metų viename straipsnyje randamas įrašas, kad bravorui priklauso 32 tūkst. kvadratinių metrų teritorija. Į šią teritoriją patenka 12 medinių ir 5 iš akmenų ir mūro statyti pastatai. Ne visi išliko iki šių laikų. Išliko salyklo džiovinimo, administraciniai, sandėlio, darbininkų, klėties pastatai. Apie 70 proc. pastatų šių dienų nesulaukė.

Po trumpos įžangos pajudam į teritoriją. Ji neapšviesta, pastatai taip pat neapšviesti. Tai galima buvo susidaryti tik minimalų įspūdį kaip ten kas yra. Pati teritorija šiek tiek priminė Kauno alaus teritoriją. Pastatai sustatyti netoli kalno šlaito. Jie virš Kauno alaus, bijau suklysti, bet įsitaisęs Žaliakalnis, tai čia viršuje stovi Šilainiai. Taip pat yra vietinis šaltinis, kuris atiteka nuo kalno ir prabėgęs per visą teritoriją nubėga kažkur į Vilijampolę. Įeinam į pirmą pastatą. Čia jau yra minimalus apšvietimas. Visgi čia kaip jau minėjau viskas veikė iki 2019 metų, čia buvo realiai veikianti įmonė, kuri gamino salyklą, tai tos civilizacijos turėjo būti. Bet jau įėjus į pirmą pastatą tapo aišku, kad tos civilizacijos čia likę minimaliai. Aišku pasidarė ir kaip bus sukonstruota ekskursija. Kiekviename pastate ar vertame sustoti taške, gidas visus stabdo ir pasakoja pasiruoštą istoriją.

Pirma patalpa buvo sandėlys, kuriame buvo laikytas jau pagamintas alus (tais senaisiais laikais). Iš čia alus ir buvo išvežiojamas, o šaltiniuose randamas įrašas, kad bravorui priklauso dvi automašinos ir trys vagonai-vežimai. 18 amžiaus pabaigoje Lietuvos valstybė buvo sunaikinta trijų valstybių – Rusijos, Austrijos ir Vokietijos. Kaunas pateko į Rusijos  imperijos sudėtį, bet tik dalis jo, nes kitoje Nemuno pusėje jau buvo Vokietija. Todėl Kaunas tapo labai svarbiu miestu. Mieste tik kelios gatvės buvo grįstos akmenimis, pavasarį ir rudenį viskas buvo pažliugę, o vasarą buvo vienas didelis dulkių debesis. 1843 metais pro Kauną jau ėjo galima sakyti magistralė, gerėjo susisiekimas. 1843 įkuriama Kauno Gubernija ir Kaunas tampa jos sostine. Tai nulėmė, kad čia ėmė keltis gyventi valdžios atstovai, o tai kėlė gyvenimo sąlygų kokybę. 1861 m. caro nutarimu imta skatinti mašinų gamybą. To nutarimo pagrindas buvo toks, kad įmonėms iš užsienio leista be jokio mokesčio įsivežti ketų, geležį ir telegrafo laidams skirtas žaliavas. Tai paskatino į Kauną atsikelti gyventi ir dirbti daug Vokietijos pramonininkų. 1877 m. lengvatos buvo panaikintos, įmonėms įvesti mokesčiai. Vienos įmonės neišsilaikė, kitos prisitaikė, o po dviejų metų įvestas nutarimas Kauną paversti miestu tvirtove, atvėrė naujas galimybes. Prasidėjus miesto tvirtovės statyboms, prireikė daug darbo jėgos, o Kaunas tuo metu nepasižymėjo dideliu gyventojų skaičiumi, jame buvo apie 40 tūkst. gyventojų. Todėl žmonės pradėjo keltis į Kauną ir taip miestas didėjo ir plėtėsi. Bet tuomet Kaune veikė tik viena stambesnė įmonė ir joje dirbo 40 darbininkų. Kitos įmonės, kurių buvo iki 50, turėjo iki 10 darbininkų. Tuo tarpu Gubernijoje veikė 11 alaus daryklų, kuriose bendrai dirbo apie 30-40 žmonių. Darykla, po kurią mes vaikščiojom buvo įkurta 1953 metais. Tai buvo viena iš pirmųjų įmonių Kaune, o iš pradžių čia buvo gaminamas tik salyklas. Jos įkūrėjas buvo Rafailas Volfas, o maždaug po 10 metų jo sūnus Iseras Beras Volfas perima verslą ir įkuria alaus daryklą. Po kelių metų mieste bravorą įkuria Soloveičikai, Blumentaliai ir Engelmanas. 1894 metais Engelmanas savo bravorą, kuris randasi dabartinėje Kaunakiemio gatvėje pardavė Soloveičikams ir Iserui Berui Volfui. A. Soloveičikas buvo Isero Bero Volfo sesers vyras. 1903 metais jie kartu išleidžia įstatus, kurių pagrindu buvo įkurta Engelmano akcinė bendrovė. Kas nenori gerti Volfo alaus, geria Engelmano. Tai buvo daugiau marketinginis triukas, nes pinigai nuguldavo į tą pačią kišenę.

Mes keliaujam į naują vietą. Aš dar atsigręžiu pasižiūrėti kur mes buvom. Matosi, kad sutvarkytas naujai stogas, bet tik tiek. Bandau dėliotis kaip čia galėjo dar prieš metus veikti įmonė ir kaip čia viskas galėjo atrodyti, nes likę tik sienos ir stogas.

Toliau patenkame į grūdų džiovinimo patalpą, kuri turbūt buvo įspūdingiausia kas ten likę. Vaizdas išties užburia, bet čia gal tik man taip. Gidas čia tęsia pasakojimą papasakodamas kaip ir iš ko verdamas alus, užsimena apie brandinimo laikus ir pan.

1916 metų vasarą Kauną pasiekia Vokietijos kariuomenė ir čia prasideda chaosas. Žydų tautybės žmonės buvo priversti trauktis, traukėsi ir Volfas su visa šeima, tikėdamasis, kad paliktas bravoras su visais įrengimais toks ir liks ir jie grįžę galės tęsti veiklą. Tačiau būtent Vilijampolėje buvusi darykla buvo išvogta. Engelmano bravoras buvo pusiau apgriautas ir jį reikėjo atstatinėti. 1919 metais buvo suteiktas leidimas Vilijampolėje tęsti alaus gamybą. Tačiau įrangos atkūrimas užtruko porą metų. Engelmano bravoras leidimą veikti gavo 1921 m. Pasibaigus karui, Kaunas tapo laikinąją sostine. Į Kauną atsikelia valdžia ir visos institucijos bei prasideda Kauno klestėjimo metas. Taip pat statistika rodė, kad tuo metu Kaune buvo 30 proc. Lietuvos darbininkų, buvo apie 70 tūkst. gyventojų ir telkėsi apie 15 proc. visos Lietuvos pramonės. Sudarant Lietuvos biudžetą alaus akcizas sudarė 13 proc. viso biudžeto pajamų arba 30 mln. litų tais laikais. Buvo priimti tokie mokesčiai – iki 3 laipsnių alus apmokestintas 10 ct. už litrą, virš 4 laipsnių – 15 ct. Stipresnio tais laikais niekas negamino. 1924 metais Lietuvoje atsirado alaus sindikatas. Apie jo įtaką ir vėl kitoje vietoje.

Apie sindikatą arba kitaip monopolį gidas pradėjo pasakoti paprasčiausiam grūdų aruode, kur buvo laikomi grūdai. Taigi 1924 m. Lietuvoje įkuriama Lietuvos alaus daryklų sąjunga. Ją įkuria didžiausios dayklos – Volfo, Engelmano, Gubernijos ir kitos. Ir šios daryklos ėmė tartis kaip reikia veikti. Alaus sindikatas buvo rajoninio ir gamybinio tipo. Tai reiškia, kad tarpusavyje tos daryklos pasiskirstė kur jos gali pardavinėti savo produkciją, Tarkim Klaipėdos alaus darykla galėjo pardavinėti alų tik Mažojoje Lietuvoje ir dalyje Žemaitijos. Taip pat didžiosios daryklos mokėjo mažosioms, kad jos negamintų alaus ir savo pirkėją perleistų joms. Tokie karteliniai susitarimai pradėjo kelti įtarimus Lietuvos finansų ministerijai, nes pastebėjo, kad daryklų balansas švelniai tariant nesueina. 1931 m. ministro taryba davė užklausą Volfo Engelmano daryklai kas per eilutė ataskaitoje yra konkurencijos išlaidos. Ir Volfo Engelmano taryba atsakė, kad tai yra pinigai kuriuos moka kitoms darykloms, kad jos perleistų savo pirkėjus joms. 1934 m. Volfo Engelmano ataskaitoje buvo minima, kad jie išmokėjo 1,5 mln. litų kitoms darykloms, kad šios sustabdytų savo veiklą. Taip pavyzdžiui tokia darykla kaip Ragutis po penkių metų savo veiklos staiga nustoja gaminti alų. Tas pats Iseras Beras Volfas 1926 m. pabaigoje vykstant akcininkų suvažiavimui tarp Engelmano ir Volfo daryklų pareiškė, kad sujungus daryklas reikia išlaikyti buvusių daryklų pavadinimus juos sujungiant. Taip atsiranda jungtinė akcinių bendrovių sąjunga alaus daryklų ir vaisvandenių susivienijimas Volfas Engelman. Tame susirinkime jis pasižadėjo, kad Vilijampolėje bus nutraukta alaus gamyba, liks tik salyklo gamyba. Per tris metus Volfui iš Volfo Engelmano įmonės sąskaitos buvo sumokėta pusė milijono litų. To meto sąlygomis buvo sunkiai suvokiami pinigai, kai visas Lietuvos biudžetas sudarė 400 mln. litų.

Toliau mes einame į salyklinių ir grūdų aruodų į briuhauso pastatus kur buvo gaminamas alus. Ne, ten taip pat nieko nėra. Tiesiog nieko. Sienos ir elektros instaliacija. Tiesa pastatas yra per kelis aukštus, o kur kažkada buvo įrengimai tiesiog lentomis užmėtytos skylės tarp aukštų. Pasišvieti telefono lempute ir eini. Visai fun ir tada tik supranti, kad jei ne tas apšvietimas skirtingų telefonų ir žibintuvėlių daugiau nelabai būtų į ką žiūrėt. Puikiai gido sugalvota, žaidi su lemputėm ir tik po visko susimąstai, kad nelabai buvo į ką žiūrėti.

Tarpukariu Volfo Engelmano darykloje dirbo aludaris iš Vokietijos ir jo alga siekė 2 tūkst. litų. Tada pasakojimas kiek nukrypsta į salyklo gamybą, šiuose pastatuose paskutinius 19 metų vyko salyklo gamyba duonos kepimo pramonei jei taip galima pasakyti. Įmonę nupirkus estams “Lietuviško salyklo“ įmonė buvo iškelta ir jei gerai supratau vėl parduota. Prieš parduodant čia viskas buvo išardyta ir išvežta. Va todėl nieko neliko į ką būtų galima pažiūrėti. Pavyko išsaugoti kažkokį pusiau nuardytą variklį ir karutį salyklui vežioti. O tai daug.

Toliau ateinam į patalpą rūsyje, kur buvo laikomas salyklas. Dar viena įspūdinga betoninė erdvė. Čia toliau pasakojama apie sindikatą. Įkūrus Lietuvos alaus daryklų sąjungą Lietuvoje veikė 15 daryklų. Po 10 metų jų liko 8. Kuomet 1931 metais finansų ministerijai kilo įtarimų prasidėjo sindikatų įstatymų projektų parengimas. Čia sindikatas siūlė savo idėjas dėl įstatymų, bet ministerija atsilaikė ir įstatymu nustatė, kad kainas prižiūrėti ir reguliuoti gali tik valstybės kainų prižiūrėtojas. Taip pat jis turi kontroliuoti rajonus. Pramonininkų namuose įkuriama aludario sekcija. Buvo imtasi kainų reguliavimo. 1937 balandžio 16 dieną tas pasimatė praktiškai. Dar 15 dieną Volfo Engelmano gaminamas Kauno alus kainavo 55 ct už pusės litro bonką. Stalo alus kainavo taip pat 55 ct, pilseno – 70 ct, lietuviškas porteris – 70 ct, bockbeeras – litą 10 ct. Vidutinė darbininko alga mieste siekė 100-200 litų. Pas ūkininką dirbantys bernai gaudavo maistą, nakvynę ir 40-50 litų. Restoranuose alus buvo 10-20 proc. brangesnis. Tuo tarpu 10 kiaušinių tais laikais kainavo 70 ct, kilogramas nesūdyto sviesto 2,8 Lt, Todėl bet kokį alaus kainų mažėjimą žmonės pasitikdavo labai džiugiai, nes tai buvo plačiai vartojamas produktas. O balandžio 16 d. per vieną naktį įvyko kainų lūžis ir kainos nukrito 60 proc. Tad išvardintas anksčiau kainas reikia perpjauti per pusę. Tiesa, 1926 metais alus silpnesnis nei 3 laipsniai buvo išbrauktas iš alkoholinių gėrimų ir buvo laikomas kaip nealkoholinis, kaloringas, jėgų suteikiantis gėrimas. Toks alus buvo pardavinėjamas žmonėms sulaukusiems 17 metų.

Volfo ir Soloveičikų šeimos buvo labai aktyvios ne tik versle, bet ir visuomeninėje veikoje. Rėmė universitetų studentus, buvo įsteigę stipendijas, taip pat buvo finansuojami studentai vykstantys studijuoti į užsienį. Volfo Engelmano darykla nemažai prisidėjo prie Karo muziejaus statybų.

Paskutinė vieta apie kurią verta papasakoti tai salyklo daiginimo erdvės. Taip pat labai įspūdingai atrodanti arkinė patalpa, kur visi puolė fotkintis.

1919 metais Volfas su šeima grįžta į Kauną kur jam valdžia suteikia leidimą toliau tęsti alaus gamybos veiklą. 1921 metų balandį dar alus nebuvo gaminamas. Bet, kad alaus darykla buvo atkurta moderniai byloja pasakojimas žurnalisto, kuris aprašė 1923 metais Kaune viešėjusios estų kompanijos įspūdžius bei išvardijo, kas yra bravoro viduje. Žurnalistas rašo, kad visai normaliai dirba ir nėra prastesnis nei ramiuoju laiku. Kaip ir pirma, patalpos užima didelį žemės plotą Kauno priemiestyje Vilijampolėje. Fabriko užimamas plotas yra apie 32 tūkst. kvadratinių metrų, katilų yra du, vienas katilas gali apšildyti 90 kvadratinių metrų, kitas apie 40. Mašinų skyriuje dirba dvi garo mašinos. Vanduo vartojamas iš šulinio. Fabrikas turi 8 salyklo dirbtuves, dvi džiovyklas, viryklą su 4 žlugtais,  rūgimo skyrių, sandėlius alui laikyti bei bosų bei butelių pilstytuvę. Bravoras gamina trijų rūšių alų – bavarišką, porterį ir pilzeno. Dirba 45 vyrai ir 12 moterų. Išvežiojamas alus dviem automašinomis ir 3 vagonais ledūnėmis (ala šaldytuvais). 1927 metais darykloje nutraukiama alaus gamyba ir lieka tik salyklo gamyba. Ir salyklas čia buvo gaminamas iki 2019 metų pradžios, kuomet pastatų kompleksas buvo parduotas iš varžytinių.

Visas pasivaikščiojimas pasibaigia lauke, kur parodoma iškaba baikerių klubo, kurie čia turi savo patalpas. Gidas pasako kada Iseras Beras Volfas numiršta, kad šeima pasitraukia į vakarus, kad sūnus ištremiamas į Sibirą.

O visai pabaigai užbaigiama su puikia detale. Kalbant apie Volfo įtaką ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, to meto The Wall Street Journal išleidžia keletą publikacijų apie jį. Jose pasakojama, kad tai antras pagal turtingumą Lietuvos žmogus ir, kad tai alaus karalius. Taigi mes lankėmės pas alaus karalių.

Ilgas tekstas gavosi. Surašiau ir dabar pagalvojau, kad kokioje Volfo Engelmano istorijos knygoje, kurią esu matęs pardavinėjant jų firminėje parduotuvėje visa tai daug aiškiau ir tiksliau jau surašyta. Na bet tiek tos. Dar pridėsiu ir truputį nuotraukų.

Viso šio karantino metu smagu stebėti kaip su krize tvarkosi lietuviškoji alaus rinka, kurią ir taip prispaudę laiko visokie ribojimai. Ir tvarkosi ji įvairiai, bet neabejotinai ryškiausiai šviečia Tomo Joso žvaigždė. Teko girdėti, kad didelėse įmonėse per krizes samdomi profesionalai, kurie be emocijų padaro tai ką reikia padaryti, kad kompanija išgyventų. Tai jei pas jus krizė, kreipkitės pas jį, išvairuot jis galėtų bet ką. Sprendimai atlikti sekundės tikslumu ir negaištant laiko bei tobulai valdant emocijas. Sutvarkyta internetinė prekyba. Puikios iniciatyvos kaip #supportyourlocalbrewery ir #supportyourlocalbar. O online alaus degustacija ir jos soldout’as visiškas kosmosas. Jei nori išbandyt, jie daro antrą kartą, junkis. Prie viso šito jie ir blogą atgaivino.

O norintiems alaus išsivirti namuose į pagalbą ateina Povilas aka Žalvarinis. Viską susistemino ir sudėjo į filmuką, Žiūrim ir verdam. Povilai, nesustok ir paruošk dar vieną filmuką apie sudėtingesnį procesą.

Dzūkų alaus restorano alaus pristatymas

Paskrolinau savo blogą ir labai jau dažnai įrašai yra susiję su Vingiu Dubingiu alude. Šis taip pat. Bet taip jau yra, kad Tomas (Vingiu Dubingiu galva) mane į renginius pakviečia ir ne po kartą, o šį kartą net renginio laiką pavėlino pusvalandžiu, nes kitaip būčiau nespėjęs. Ir tas dėmesys paperka. Labai dėkui ir Jonui iš Genio už kvietimą, deja, niekaip nepavyko suderinti darbų ir sudalyvauti. Bet, jau kartojuosi, Jūs kvieskit, na ne kvieskit, bet praneškit jei kas įdomaus vyksta, tikrai pasistengsiu sudalyvauti ir kitiems apie tai papasakoti.

Tą vakarą Vingiu Dubingiu aludės kranus užėmė Dzūkų alaus restorano alus. Dzūkų alaus restoranas, tai kaip koks Avilys, darykla [per brūkšnelį] restoranas. Tik daug daug didesnė.

Mano santykiai su Alytumi prasidėjo labai senai, kuomet dar būdamas niolikinis darbavausi šiame mieste 3-4 mėnesius. Jau tada jis man patiko, nes buvo įdomus su savito charakterio žmonėmis. Dabar taip pat tenka apsilankyti jame bent kartą į ketvirtį darbo reikalais ar pravažiuojant pakeliui į Druskininkus. Pirmi gandai apie Dzūkų alaus restoraną pasklido tarp kolekcionierių, kad bus nauja darykla. Kažkaip aš netoli sukinėjausi ir nusprendžiau pasižiūrėti kas ten per vieta. Gal mano lūkesčiai buvo labai maži, o gal dar kažkas, bet ką jie ten pasistatė buvo iš pirmo žvilgsnio įspūdinga. Didžiulis pastatas miesto centre. Lai nesupyksta niekas, bet man Alytus vis gi provincija. Bent jau restoranų versle. Blemba pagal aptarnavimą net Trakai provincija. Kai mes ten lankėmės pirmą kartą, pamenu kalbėjom tik apie tai kaip ten viskas gerai. Kad neatvėstų, paruoštą maistą laiko po specialia lempa, kol padavėja jį paima ir atneša iki stalo. Ir čia tik smulkmena. Ir aš dar ilgai galvojau kaip Alytuje pardavinėti cepelinus ir nebūti eiline kaimo knaipe, kur padavėjom atėjęs klientas greičiau priešas, nei žmogus galintis palikti arbatos.

Tai toks buvo pirmas, labai geras, įspūdis. Vėliau ten teko lankytis ne kartą ir be smulkių nesusipratimų visada buvo puikiai praleistas laikas. Šią vasarą Kaune viešėjo šešių šalių delegacija ir man rekomendavus jie apsilankė Dzūkų alaus restorane, bei liko labai sužavėti tiek maistu ir gėrimais, tiek aptarnavimu.

Grįžkim prie vakaro Vingiu Dubingiu aludėje. Toks pats svetingumas buvo ir tą vakarą. Dzūkų alaus restorano savininko sūnus ne stojo pasakoti apie savo alų, bet stojo už baro ir tiesiog keletą valandų pabuvo šinkorium aludėje. Tiesiog. Tuo tarpu pats savininkas, pasiėmęs telefoną filmavo ir viskuo dalinosi socialiniuose tinkluose. Kaip bebūtų keista, bet tai kėlė savito žavesio. Be savo alaus kranuose jie atsivežė ir vaišių. Savo restorane be alaus daryklos jie įkūrė rūkyklą, kurioje rūkomi šonkauliai tapo restorano vinimi. Taip pat ten esančiame pečiuje jie kepa duoną ir pyragus. Ir visa tai buvo pateikta tą vakarą į aludę užsukusiems svečiams. Buvo skanu. Labai.

Atėjo laikas pašnekėti ir apie alų. 2016 metais buvo atidarytas restoranas, 2017 jame atsidarė alaus darykla. Prieš tai savininkai nebuvo naujokai maitinimo srityje. Jie turėjo ir iki šiol turi kitas taip pat populiarias vietas Alytuje, tai Dzūkų svetainė ir Dzūkų užeiga. Nuo alaus daryklos atidarymo jie išvirė 16 skirtingų alaus rūšių. Jie turi pastovų alaus pasirinkimą ir sezono metu pristato naujienas. Jie alaus darykloje turi fermentacijos talpas ir “lager tankus“. Pastaruosiuose yra brandinamas alus. Toks procesas vakarų Europoje yra primirštas, daugiau sutinkamas vidurio Europoje. Geriausiai parsiduoda lager tipo alus Čystas ir kvietinis alus Kviecinis. Tą vakarą buvo galima paragauti ir kelių koloboracijų su alaus daryklomis Apynys ir Dundulis. Ateityje labai norėtų išsivirti alų su grikiais. Alaus daryklos idėja užgimė savininkui daug keliaujant po Angliją, Vokietiją, Belgiją. Vėliau buvo verdamas alus namuose, lankomasi įvairiuose susitikimuose (būtent todėl pirmiausia apie atidaromą alaus daryklą Alytuje sužinojau iš ten) ir kaupiama patirtis, kol galų gale buvo atidaryta darykla. Bet ir čia nebuvo viskas padaryta paprastuoju būdu. Darykla buvo sukurta nuo nulio. Įranga nebuvo perpirkta ar nupirkta iš jau veikusio bravoro, bet viskas konstruota ir galvota pačių. Viskas buvo pagaminta mašinų gamykloje Astra, kuri įsikūrusi Alytuje. Buvo noras, kad pinigai liktų Alytuje. Lygiai taip pat jie nori, kad ir alus liktų Alytuje, nes planuose pardavinėti alų kitur, nei tik savo restorane, jie neturi. Jie turi 7 talpas po toną ir viskas kuo puikiausiai parsiduoda restorane, tai turėti pardavimo vietas kituose miestuose nėra poreikio. Jie atidarė restoraną su mintimi dalintis ta patirtimi ir potyriais, kurie susikaupė ilgų kelionių metu.  Lygiai taip pat ir tą vakarą jie užsuko į Vingiu Dubingiu aludę pasidalinti tuo ką turi, paskleisti apie save žinią ir susipažinti.

Susipažinti tai susipažinti. Pateikiu Jums trumpą pašnekesį su Dzūkų alaus restorano savininku Robertu Vitkausku.

– Kaip Jūs nepabijojot Alytuje atidaryti tokio dydžio restoraną ir nebijojot, kad tos erdvės taip ir liks tuščios?

– Iš tikro rizika buvo didžiulė. Bet kai įbrendi, supranti, kad reikia užbaigti. Trūko ir pinigų ir viso kito, bet ėjom iki galo. Vienu metu buvo labai daug baimės, bet kaip ir kiekvienam versle, į priekį varo tikėjimas savo idėja. O kai tiki, tai ir darai. Buvo labai didelis noras Alytuje padaryti kažką europinio, gero, kokybiško, prabangaus. Norėjom tikros picos malkinėje krosnyje, norėjome gerų grilių, rūkyklos, norėjome stiprios lietuviškos linijos, norėjome daug salių, norėjome alaus daryklą atvežti, kad būtų tikrai viskas gerai, kokybiškai ir atvažiavę svečiai sakytų, kad čia vau. Dar buvo mintis ir sūrius gaminti, bet pieno bakterija negali sugyventi su alaus mielėmis, tai taip sūriai ir liko tik mintyse.

– Kaip pavyko neįsisukti į furšetų ir gedulingų pietų ratą, o pripratintį klientą prie gero kokybiško maisto ir nenusipiginti?

– Kartelę užkėlė kelionės po pasaulį. Mes žinojome, kad ateis tokie svečiai kur močiutė valgys cepeliną, senelis norės šašlyko, o anūkui reikės pasiūlyti picą. Ir tikslas buvo visiems tiems skirtingiems norams pasiūlyti gerą kokybę. Kai tai pasiūlėm, įvyko lūžis, žmonės pamėgo vietą.

– Kokios buvo pagrindinės klaidos atidarinėjant tokį restoraną?

– (ilgai mąsto) Gal, kad per mažai vietos buvo numatyta alaus daryklai ir šiuo metu jai praplėsti nėra vietos. Mano užsispyrimas, kad pinigai liktų mieste ir noras alaus daryklos įrengimus gaminti mašinų gamykloje Astra taip pat kišo koją, nes tai buvo pirma jų alaus darykla, kurią jie gamino nuo A iki Z. Buvo padaryta klaidų, kurių taisymas kišo koją bravoro paleidimui. O daugiau esminių klaidų nebuvo arba jos buvo nereikšmingai mažos ir jei vėl reikėtų atidarinėti tokią vietą, tos mažos klaidelės kartotūsi.

– Kaip pavyko surinkti komandą ir sukurti tokį aukštą aptarnavimo lygį?

– Kai lankaisi kitų miestų stipresnėse vietose, matai, kiek daug lemia aptarnavimas. Tai grįžus to pačio reikalauji ir pas save. Aš visada savo darbuotojams sakau, mes turim erdves, plačią virtuvę, esam pasiruošę priimti svečius, jums belieka gerai atlikti savo darbą, juk tai atsiliepia per arbatą, kuri yra ženkli Jūsų uždarbio dalis, tai kodėl dėl to nepasistengus. Mokymais mes į aukštus etiketo standartus netaikom, paprasčiausiai stengiamės priimti atėjusį, kaip sau brangų svečią, kuris atėjo pas mus į namus ir to dažniausiai užtenka.

– Kaip sudarot alaus pasiūlą?

– Mes visada turim turėti kažką kas primintų Švyturį. Taip jau yra. Toks yra mūsų lageris Čystas ir jo parduodame daugiausiai. Toliau būtų tamsus lageris ir kvietinis. Turim visus metus verdamas alaus rūšis, kurios yra penkios šešios. O paskui išverdam sezoninius alus, kad turėtumėm naujienų ir galėtumėm edukuoti žmones.

– Kiek yra teisybės, kad Jūs grįžot iš emigracijos ir iš gerai tapo dar geriau?

– Oi, tai labai sena istorija ir nelabai teisinga. Nenorėčiau prie jos sugrįžti.

Pabaigai kaip visada, kelios nuotraukos.

 

 

Išvirk belgą/-ę

Kartais einant gatve mane sustabdo nepažįstamas žmogus, užkalbina. Nepažįstamas arba socialiniam burbule matytas žmogus tą patį padaro mėgstamame bare. Jie visi paklausia kaip sekasi, o išgirdę, kad viskas gerai, būtinai pasiteirauja kodėl nerašau. Aš rašau, mintyse, nes realiai nerandu laiko. Buitis pasiima šiame gyvenimo tarpsnyje viską. Tad jei kviečiamas kažkur neateinu, nepykit, tikrai norėjau. Bet kvieskit, vakarai ilgėja, gal išeis. O tu, Jonai, dar ir pažadėjai 😉

Mintyse šį įrašą perkračiau kelis kartus. Pagaliau atsirado laisvas vakaras apie jį papasakoti. Pažadu daugiau tokių asmeniškumų nebus, pabandysiu pabūti kaip mokė: būk produktyvus, o ne tas kur visada neturi laiko.

Kvietimą teisėjauti konkurse „Išvirk belgą/-ę“ gavau dar likus daug laiko iki jo pradžios ir tai yra puiku, nes gali planuotis. Ir čia vienas iš organizatorių didžiausių pliusų. Šis konkursas tai vienas iš subrenginių, kuriuos visus vainikuoja kasmetinė “Aludarių taurė“. Masino sudalyvauti ir tai, kad veiksmas vyko Alaus bibliotekoje, o aš joje dar nesu buvęs, o girdėjęs daug gerų atsiliepimų.

Vos atvykus į renginį ir įėjus į vidų supratau, kad padariau labai gerą sprendimą neatsisakęs sudalyvauti. Susirinkę teisėjauti žmonės buvo tiesiog vau. Pasijaučiau net kažkiek nejaukiai 🙂

Iš viso konkurse dalyvavo 28 dalyviai, kurie pateikė 43 alaus pavyzdžius. Juos teisėjauti susėdo teisėjai prie penkių stalų. Kiekvienas stalas turėjo išrinkti po dvi alaus rūšis kurios keliaus į finalą. Taigi finale buvo iš viso 10 alaus rūšių, kuriuos teisėjavo penki teisėjai, tarp kurių buvau ir aš. Taigi visą konkursą ir vėl pavyko pajusti nuo iki.

Teisėjauti kategorijose sėdome keturiese. Aš praleidau paskutinę aludarių taurę, todėl man naujiena buvo, kad prieš pradedant vertinti alus, buvo pateikta visiems stalams etaloninio alaus pavyzdys, kad teisėjai galėtų nusistatyti vertinimo kartelę. Ne paslaptis, kad vieni teisėjai vertina išskirtinai dideliais balais, kiti daug mažesniais. Ir tam buvo sugalvotas toks būdas, bandant bent kažkiek suvienodinti imtis. Įdomi naujiena, bet bent jau man, tai nepadarė visiškai jokios įtakos. Paskutinius porą trejetą metų netyla diskusijos dėl teisėjų. Ir tai nenuostabu. Vien prie mūsų stalo dėl Trappist Single alaus kaip ir buvo viskas aišku ir mes jį gan vieningai išrinkom kaip geriausią, o vat dėl antros vietos nuomonės išsiskyrė kardinaliai. Ir jei tas alus buvo pateiktas tarkim naujoko, tai jis išvis turėjo nesuprasti kaip čia kas. Mes įvertinom du Fruit Lambic’us atitinkamai 27,3 ir 28,3 vidutiniais balais. Balų skirtumas kaip ir nedidelis. Bet jei pasižiūrėsim tai pirmojo vertinimai buvo 22 36 38 16, o kito 38 22 9 40. Tai reiškia, kad dviem teisėjams vienas alus labai patiko, o kitiems dviems labai nepatiko. Su antruoju įvyko atvirkščias variantas. Vienas teisėjas davė 9 kitas 40. Tai va tokie dideli skirtumai. Tie 40 balų buvo skirti mano. Ir tai buvo didžiausias skirtas balas tą dieną alui. Taip labai jis man patiko. O vat kitam teisėjui jis buvo vertas tik 9 balų, kas ir lėmė jo nepatekimą į finalą. Kiek atmintis manęs neapgauna, taip gerai sukonstruotų alų teko ragauti ne vienam finale kuriam teko teisėjauti ir buvo labai gaila, kad jis nepateko. Dar gaila ir dėl kitos priežasties, bet apie tai kiek vėliau.

Tarp teisėjavimo kategorijose ir finalo turėjom geras porą valandų. Čia buvo toks liūdnesnis laikas, nes supratau kaip nebepažįstu Vilniaus ir kaip stipriai nuo jo nutolau, nes teko klausti net kur pavalgyti. Tomo rekomenduotos buritos buvo super.

Prie finalinio stalo sėdom penkiese. Aš, Jonas Miežys (Genio aludaris), Dalia Jočytė (Švyturio aludarė), Linas Čekanavičius ir Ričardas Barakūnas (Kalnapilio aludaris). Rimta chebra, man visai patiko 🙂 Teisėjauti pradėjom nuo Witbier’o ir jau iškart buvo labai gerai. Teko šį alų net palikti be galutinio vertinimo, nes visada be tiesioginio vertinimo pas mane vyksta ir lyginamasis vertinimas. Jei geras alus, nori paragauti daugiau finalistų, kad suprastum ant kiek jis geras ir ar nėra geresnių. Viskas finale vyko kaip ir visada, bet va kai atnešė Lambic’ą apie kurį jau rašiau, truputį pasidarė įdomiau. Kadangi kilo ginčų su juo prie mūsų stalo, aš skonį įsiminiau gan gerai. Ir finale atkimštas butelis jau buvo visai kitoks, nei kategorijoje. Jį teko vertinti jau visai kitaip nei prieš tai. Dar pasiklausiau kitų teisėjų ragavusių pirmąjį variantą ir jie patvirtino, kad tai visai kitoks alus. Tai va taip būna, kai verdi alų namuose. Finale net gi buvo alus supilstytas į plastikinę tarą. Na čia jau man labai nepatiko, tokio alaus vien dėl pateikimo būdo nereikėtų teisėjams praleisti į finalą.

Baigus teisėjauti, pagal balus pirmas tris vietas užėmė Belgian Dark Strong Ale, Belgien Dubbel ir jau mano minėtas witbier’as. Dar viena naujovė, kad teisėjai gali pasitarti ir nuspręsti kiek kitaip nei rodo sausa statistika. Ir čia mes nusprendėm, kad pirmas bus Witbier’as išvirtas Tomo Sirtauto, kurio net trys alaus rūšys buvo finale, o ketvirtoje vietoje liko atrankoje mūsų favoritu buvęs Trappist Single. Tomo alūs buvo labai techniški, gerai sudėlioti, buvo vienas malonumas juos vertinti. Kiek teko girdėti Tomas ne Lietuvoje verda alų, o jį atsiuntė iš Anglijos.

Apibendrinant konkursą tiek teisėjavimas, tiek pateikti alūs buvo labai stiprūs. Lygis užkilęs labai aukštai. Kai aludariai namuose sugeba išvirti tokį kokybišką alų, puikiai suprantu kodėl konkursuose norisi turėti ir kokybišką, lūkesčius atitinkantį teisėjavimą. Tokie mažesni renginiai ir yra vienas iš būdų pakelti teisėjavimo lygį.

“Mes keli metai stengiamės suorganizuoti daugiau renginių, ne tik Aludarių taurę ir taip paskatinti aludarius virti daugiau, įdomiau, – po pasibaigusio konkurso pasakojo viena iš organizatorių Jonaistė Jusionytė. – Kai yra konkreti tema, aludaris gali išvirti geresnį alų, tai priverčia jį pasukti galvą. Mes šiuos renginius darome tam, kad namų aludarystė populiarėtų, plėstųsi, atsirastų naujų narių.

Geriausia reklama šiems renginiams būna iš lūpų į lūpas. Mes kiekvieną mėnesį renkamės į namų aludarių susitikimus Vilniuje, kiek rečiau Kaune ir Klaipėdoje. Čia susirenka iki 30 aludarių ir jei naujas aludaris ateina į tokį susitikimą, tai gauna tiek informacijos, kad niekur tiek neperskaitys ir nepažiūrės. Informuojame ir per aludariuforumas.lt ar aludariutaure.lt, bet komunikacija ir didžiausias naujų narių pritraukimas vyksta turbūt per kraftinio alaus mažąsias parduotuves. Po kiekvieno renginio matome naujų vardų dalyvių sąrašuose, tai džiugina, bet kai žinome kiek aludarių apsilanko Savas Alus parduotuvėje ir kiek dalyvauja konkursuose, tai skaičių skirtumas yra labai didelis ne mūsų naudai.

Spręsdami teisėjavimo klausimą šiam konkursui mes, kaip organizatoriai, atlikome vidinį teisėjų reitingavimą ir pakvietėm teisėjauti tik aukščiausius vertinimus gavusius teisėjus (šitie žodžiai paglostė man širdį). Mūsų organizuojami konkursai yra BJCP sankcionuoti renginiai. Todėl konkursai vykdomi pagal nustatytas taisykles, kurios galioja ir kitose pasaulio šalyse. Taip mes tampame įdomūs kitų šalių teisėjams, kurie atvyksta pas mus pateisėjauti. Paskutinėje Aludarių taurėje buvo du lenkai, du latviai, du estai ir tai labai pasiteisina, nes teisėjai gali papasakoti kaip viskas vyksta pas juos šalyje, gali išklausti tokių dalykų ko paprastai nesužinosi. Jie taip pat pasako tau kaip reikia pagerinti organizavimą ir kitus dalykus.

Artimiausi planai suorganizuoti devintąją Aludarių taurę, kuri galėtų būti mažesnio masto, kad kuo geriau pasiruošti jubiliejinei Aludarių taurei. Ateinanti Aludarių taurė, manau, vyks Vilniuje, laikas jai grįžti į šį miestą.“

Trzech Kumpli Tap Takover

Praėjęs savaitgalis buvo pilnas renginių susijusių su alumi. Deja, bet, gidų ką aplankyti niekas nerašo, anonsų niekas nesuka. Viską sužinom iš lūpų į lūpas. Atrodo keista, bet kai pagalvoji, taip buvo visada. Alaus vartojimo kultūra visais laikais buvo pogrindinis dalykas. Alus, ne vynas, Lietuvoje madingu netapo.

Grįžkime prie renginių. Paskutiniu metu tapo įprasta matyti vadinamuosius ‘Tap Takeover’ renginius, kuomet viena darykla vienam vakarui (kartais ir ilgiau) užima visus bare esančius kranus ir taip pristato savo verdamas alaus rūšis. Dažniausiai tokius renginius lydi susitikimas su aludariu, kuris papasakoja apie savo alų. Šį savaitgalį taip sutapo, kad savo alų pristatinėjo legendiniai Estijos aludariai – Pohjala ir siauresnei daliai žmonių žinomiems aludariams iš Lenkijos – Trzech Kumpli. Pohjala savo alui pristatyti pasirinko Vilniuje esančią Prohibiciją ir Kauno Hop Doc gastropub’ą. Tuo tarpu lenkai pasivėžino per Alaus biblioteką (Vilnius), Vingiu Dubingiu (Kaunas) ir Herku Kantą (Klaipėda). Be to, Kaune šeštadienį dar vyko ir Kauno sambaris – namų aludarių konkursas. Tad, jei Jūs iš Kauno, penktadienį laukė susitikimas su Trzech Kumli, šeštadienį – namų aludarių konkursas ir susitikimas su Pohjala aludariais.

Dėjau visas pastangas, kad sudalyvauti Kaune visur, bet nepavyko ir teko pasidžiaugti tik penktadienio vakare pristatytomis Trzech Kumpli alaus rūšimis. ‘Tap Takeover’ tipo renginiai labiausiai patinka turbūt dėl to, kad galima įsigyti testerių. Tai mažos taurės su nedideliu kiekiu alaus. Lenkai buvo užėmę 9 kranus, todėl viską paragauti po didelį būtų buvę neįmanoma.

Iki penktadienio vakaro man buvo tekę ragauti tik vieną jų alų – juodąją IPA Blackcyl.

Savo pasakojimą apie save aludariai pradėjo nuo prisistatymo. Kad jie ‘gypsy’ aludariai, verdantys savo alų Zapanbrat darykloje netoli Žyveco miesto. Prašė netapatinti jų su gerai žinomu to miesto vardu pavadintu alumi. Artimiausiuose planuose jie nori atsidaryti savo daryklą ir tai nėra tokie tolimi planai, nes jie tai žada padaryti jau kitais metais. Jų arkliukas stipriau apyniuoti alūs. Todėl populiariausi daryklos alūs dažniausiai būna įvairios IPA variacijos, kurioms išvirti labiausiai mėgstama naudoti australiškus ir Naujosios Zelandijos apynius. Taip pat jie stengiasi nepamiršti ir tradicinių alaus rūšių, kaip pilsnerių ar weizen’ų. Pasiūloje turi ir stautą, belgiškų alaus rūšių, artimiausiu metu žada pristatyti quadrupel’į. Tuo prisistatymas ir baigėsi. Man teko pabuvoti tokiame pristatyme, kur aludaris pusantros valandos pasakojo apie savo alų, visas rūšių subtilybes ir plonybes. Ir toks trumpas prisistatymas, prisipažinsiu, man patiko daug labiau.

Toliau seka arba daugiau akis į akį bendravimas su aludariais arba klausimų/atsakymų tipo bendravimas aludariams patogiai įsitaisius už baro. Paklausus aludarių iš kur atsiranda receptai (kas labai logiškas klausimas, nes alaus darykla labai produktyvi, vien atsineštoje alaus daryklą pristatančioje knygutėje suskaičiavau 22 skirtingas alaus rūšis), aludariai atsakė, kad iš namų aludarystės. Taip pat atsakinėdami į klausimus aludariai papasakojo, kad jų daryklos flagmanas yra kvietinė IPA – Pan IPAni. Specialiai jų gimtadieniui išvirta minėto alaus versija skiriasi nuo tradicinės versijos, tuo, kad jai išvirti prireikė rekordinio kiekio apynių. Tiek apynių alaus virime darykla nebuvo naudojusi niekada. Teko alų apyniuoti 4 kartus, kad jis gautųsi toks koks norėjosi. Prieš pradedant virti alų Zapanbrat darykloje, jie išbandė dar tris alaus daryklas. Kad alaus receptai ateina iš namų aludarystės teko jiems įrodinėti ir dar kartą, bei tai pasakojant paaiškėjo, kad jie per penkis metus išvirė 49 skirtingas alaus rūšis. Ir kad ir kiek alaus rūšių jie bevirtų, pagrindinis dalykas, kas garantuoja sėkmę yra švieži apyniai. Todėl jų pagrindinis aludaris dažnai lankosi Amerikoje ir stengiasi gauti kuo šviežesnių ir geresnių apynių. Paklausus apie lenkiškus apynius, atsakė, kad jie tiesiog tragiški. Apie lietuviškus apynius nieko neatsakė, bet papasakojo, kad šiuo metu populiariausias lietuviškas alus Lenkijoje yra Genio alus. Ne veltui, matyt, Genys darė savo ‘Tap Takeover’ turą per Lenkiją.

Trumpai šnektelėjus su aludariais asmeniškai, kažkaip kalba pakrypo apie alaus blogerius. Lenkijoje šiuo metu populiariausias Tomasz Kopyra. Kuomet papasakojo, kad už tai, kad jis atvažiuotų į alaus festivalį jam moka 5k pinigų, už alaus apžvalgą 1,5k pinigų pasidarė lyg ir pavydu, lyg ir nelabai norėjosi tikėti. Bet paskui permečiau akimis jo kuriamą turinį (beja, jis visas lenkų kalba) tai tie skaičiai visai normalūs. O Lietuvoje nelabai sulauksi, kad išvis bent jau pakviestų kas į festivalį. Nors pala, o jų dar liko?

 

 

Sambarių alaus talka ir naktišokiai Andrioniškyje

Kiek simboliška, kad vasaros pradžia buvo tokia pat graži kaip šiandienos orai, todėl nusimetęs kasdienybės darbus jaučiu šokią tokią pareigą parašyti apie renginį, kuris sutraukė daug žmonių, kurie darbais, o ne žodžiais saugo lietuviškas tradicijas. Birželio 3 diena buvo viena iš tų nedaugelio birželio ir liepos šiltų, saulėtų ir gražių dienų. Kokios dienos buvo vėliau patys žinot, tad spėjom pasidžiaugti.

Mums atvykus renginys jau buvo prasidėjęs ir pačią jo pradžią (sambarių alaus subertinės ir aludario rinkimai) praleidom. Bet viskas greitai įsisuko dar labiau ir liko tik gaudyti viską kas vyko aplinkui. Labai daug pasakoti žodžiais nesinori, tam paruošiau vaizdų. Bet vis gi, kas ten vyko. Visų pirma, kad aš ten turėčiau būti pasufleravo Gyvo Peilio (video matomas gerai nuaugęs lietuvis) įrašas FB. Taip gerai sudėlioto teksto senai neteko skaityti. Ir vėliau, su juo bendraujant ir paklausus, kaip surinko tiek žmonių, tik tarstelėjo, kad didelės reklamos jam nereikia. Brūkštelėjo žodį į FB, žmonėms su kuriais bendrauja paskelbė ir to užtenka, nes renginys pats save reklamuoja. Ir tikrai taip. Tokia talka buvo ir pernai. Ir ten buvo nuvykęs Tomas iš beergeek.lt. Pamenu, kaip žiūrėjau nuotraukas ir pavydžiai seilę varvinau.

Trumpai kas gi ten vyko. Buvo kaimo šventė, kurios metu stalai buvo nukrauti suneštinėmis vaišėmis, šalia buvo suneštinio alaus bačkutės ir buvo verdamas alus bei gaminamas sūris. Vėliau buvo naktišokiai. Ir vat tiek. Bet kas iš tikro ten vyko papasakoti nelabai gausis, nes tam gyvam organizme reikia pabūti pačiam, kad viską pasiimtum ir pajustum. Reikia pabendrauti, pasidalinti, paklausyti, kad suprastum, kad būti lietuviais tiems žmonėms reiškia labai daug, kad tradicijos gyvos, kad jos saugomos.

Jei kitais metais netyčia ar tyčia užmatysite kvietimą į sambarius ir į talką alui virti Andrioniškyje, važiuokite, pabūkite, pasidžiaukite.

Du Baltic Porter iš Estijos

Po to kai parašiau apie Dundulio Publijų Palemoną, kiek atidžiau žiūriu į Baltic Porter pusę. Daugiausia jo rasti turbūt galima Lenkijoje. Lenkijos Baltic Porter labai sunkūs, juose ryškiai jaučiamas alkoholis ir kartais kelia dvejonių kokybė tokio alaus. Taip, aš nekalbu apie išskirtinius, tokius kaip  Widawa Porter Bałtycki Wędzony Rum BA, kurie reitinguojami labai aukštai ne tik Lenkijos, bet ir pasaulio lygmeniu. Aš kalbu apie masinės gamybos Baltic Porter’ius ir taip, lenkijoje tokių yra.

Apsigręžus į kitą pusę, Estiją, galime taip pat rasti kažkiek Baltijos porterių. Keli ir šįkart ant stalo taurėje.

Pirmasis Vanilla Cake Fever 9,9% | Imperial Baltic Porter. Pavadinimas išduoda, kad aluje bus vanilės. Tiesą pasakius, toks žodžių kratinys ant etiketės labai vilioja jo nusipirkti. Tikiesi kažko tikrai gero.

Taurėje stipriai nutamsėjusios rudos spalvos alus, kuris negausiai užputoja ruda puta. Aromatų puokštė smagi, degintas salyklas stipriai ima viršų, negausiai išlenda vanilė. Skonyje viskas tas pats kas ir kvape. Stiprus deginto salyklo skonis, ilgai trunkantis kartumas ir vanilinis saldumas. Viską perkošia šokolado ir kavos užuominos. Poskonyje lieka šilkinis saldumas. Smagus, išsiskiriantis ir įsimintinas porteris.

Antrasis alus užvadintas dar įdomiau – Abnormal Baltic Porter ir tai yra koloboracinis alus, išvirtas kartu su AF Brew darykla iš Sankt Peterburgo. Midsummer Melancholy 11% taurėje jau nebe rudas, o jau visas juodas. Dar stipresnio aromato ir  šį alų norisi uostyti ilgiau, nei tai darai įprastai. Jaučiasi ir čia vanilė, bet ji susimaišiusi su saldaininiu saldumu, salykliškumu na ir, žinoma, daug kavos. Alus, kurį geri mažais gurkšniais ir nenori, kad jis pasibaigtų. Tai vienas iš tų atvejų, kai alaus stiprumas ir intensyvumas tave ne erzina, o prijaukina, pritraukia prie savęs ir tu vis kartoji – geras, labai geras.

Moterys lietuviškoje alaus scenoje

Idėja šiam įrašui užgimė dar praėjusių metų žiemos pradžioje, kai “Vingiu Dubingiu” aludės šinkorius Tomas pasiūlė parašyti apie moteris lietuviškoje alaus scenoje. Iš vienos pusės, atrodo, moterų dirbančių su alumi nėra daug. Tačiau taip gali atrodyti dėl įprasto vyriškos lyties atstovų dominavimo ir apskritai dėl stereotipų, jog alus – vyrų gėrimas.

Taigi, mintis vis sukosi galvoje ir pagaliau šiandien ji tapo kūnu. Ir tai yra šio blogo sveikinimas su Tarptautine moters diena.

Aldona Udrienė                    edited by Arturas Morozovas/artmor.lt

Kuomet vykau į šalia Pakruojo esantį Jovarų kaimą susitikti su aludare Aldona Udriene buvo nuostabi besibaigiančios žiemos diena. Visą laiką švietė saulė ir žiemos niūrumą buvo pakeitęs pavasarinis lengvumas.

Nors su Aldona matėmės pirmą kartą, buvau pasitiktas kaip senas geras pažįstamas.

Iš kart buvau pakviestas prie stalo, kurio puikavosi didelis varškės sūris, padėtas ant gaidžio galva puoštos medinės lentelės. Greitai prieš mane atsirado ir didelis puodelis karštos kavos.

“Esu paprasta kaimo bobelė, kuri verda alų“ – juokdamasi pokalbį pradeda Aldona. Ji ne kartą kalbėdama paneigs savo šiuos žodžius, nes jos pasakojamos istorijos ir gyvenimiškos patirtys paprastumu nė iš tolo nekvepia.

“Mano tėvuks buvo paprastas valstietis, gabus žmogus, mokėjo keturias kalbas, daug dirbo ir tuo pačiu metu buvo labai geras aludaris ir giedorius, – apie pažintį su alumi pasakoja aludarė. – Anksčiau, numirus žmogui, pirmiausiai eidavo pas aludarį, o ne pas kleboną, nes reikėdavo alų padaryt. O mano tėvuks tose pačiose laidotuvėse dar ir pagiedodavo. Daug kas sako, kad yra mamos vaikas, ir yra tėvo vaikas. Tai aš gal buvau labiau linkus į tėvo pusę. Dar keturių metų, pamenu, leisdavo tėvuks man kartu su juo būti, kai jis alų virdavo. Man labai patikdavo tie visi mediniai kubilai, ten ta volė, tie tekinimai. Pakišu puodelį, misos paragauju.

Pamenu, buvo Sekminės, suvažiavo visa giminė iš mamos pusės. Būdavo tais laikais dviejų galų seklyčia ir viduryje kamara. Joje buvo asla, grindų nebuvo, stovėjo rėčka, pridėta šiaudų ir višta perėjo viščiukus. Šalia stovėjo alaus bačka ir taip nutiko, kad medinį volą iššovė, o niekas pažiūrėt taip ir nenuėjo. Višta gert norėjo, nutūpė nuo kiaušinių, prigėrė alaus ir užmigo. Kuomet atėjo alaus prisileisti ir rado vištą gulinčią, buvo visiems strioko, kad dabar nebus kam viščiukus išperėt. Kuomet suprato, kad višta gyva ir tik alaus prisigėrus miega, paėmė ją už pakarpos, užtupdė ant kiaušinių ir paliko miegot. Višta vėliau išperino tuos viščiukus ir viskas gerai baigėsi.

Įvairioms šventėms aš alaus pati visada išsivirdavau. Bačkelę prasivirt nesunku, bet, kad tapsiu aludare niekada negalvojau. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mano sūnus grįžo iš armijos ir pasiūlė pradėti virti alų. Iš pradžių aš buvau labai prieš šitą siūlymą. Vėliau nusileidau, nuvažiavome į Žemės ūkio ministeriją, užpildėme popierius, gavome licenciją gaminti alų. Nelegaliai alaus nevirėme nė dienos. Taip nuo 1995 metų ir verdame alų.“

Ant stalo šeimininkė atneša kepeninės, pagamintos iš avies, kuri auginama sūnaus ūkyje. Ant stalo atkeliauja ir bebrienos dešra bei pačios specialiai pagaminti agurkai.

Aludarė papasakoja apie savo anūką, apie norą, kad jis perimtų verslą. Džiaugiasi, kad anūkas neseniai baigė aludario kursus, pradės dirbti darykloje. Su dideliu pasididžiavimu pasakoja, kad jau turi ir proanūkių.

Pasakojant įvairias savo gyvenimo istorijas, Aldona vis perbėga į neseniai aplankytą Ameriką. Moteris labai džiaugiasi, kad būdama tokio amžiaus ryžosi tokiai kelionei.

“Bijojau šios kelionės, nežinojau ar atlaikysiu skrydį, bet viskas pavyko puikiai. Tuo metu, kai mes ten lankėmės vyko rinkimai, – pasakoja ir rodo parsivežtą žurnalą su išrinktojo prezidento karikatūra ant viršelio. – Mes išvirėm ten alų, aš aplankiau 15 alaus daryklų, buvau priimta kaip žvaigždė, visur mane vežiojo, vedžiojo, pristatinėjo. Buvo nepaprastai įdomu. Už visa tai reikėtų dėkoti Lietuvos garbės konsulei Filadelfijoje Krista Bard. Sutikau labai daug įdomių žmonių, įsimintinas susitikimas buvo su vienu profesoriumi, kuris universitete dėsto alaus kultūrą. Reikia labai padėkoti Vidmantui Laurinavičiui, kuris mane, seną žmogų, ryžosi palydėti į kelionę, prižiūrėjo mane.“

Paklausta apie stereotipus, kad moterims alaus pasaulyje ne vieta, Aldona kiek pagalvojusi atsakė, kad jai su tokiais susidurti neteko. Ir priduria, kad JAV netgi teko susitikti su moterų alaus mėgėjų draugijos atstovėmis.

Istorijos atrodo niekada nesibaigs, o svečiuotis negali visą dieną, tad pakylam ir einam apžiūrėti bravoro. Šalia namo esančiame priestate įkurta darykla, firminė parduotuvė, degustacinė salė, kuri tarnauja ir kaip savotiškas muziejus. Darbšti aludarė, moteris, čia viską prižiūri pati. Kartais pavargsta taip, kad nori viską mesti, kartais džiaugiasi, kad pasiekta tiek daug ir Jovarų alaus vardas yra žinomas.

Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė                      edited by Arturas Morozovas/artmor.lt

Praėjusių metų vasarą Klaipėdoje teko susitikti su Igne ir Pauliumi, kurie yra blogo Bread and Beer autoriai. Tiesa, tuo metu aš galvojau – net gi buvau šventai įsitikinęs – kad rašo Paulius, o Ignė tik būna šalia ir paragauja alaus. To susitikimo metu sužinojau, kad taip nėra. Teksto ir visa ko kito autorė yra pati Ignė.

Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė ne tik rašo apie alų, bet ir apie maistą – ji yra Ignės puodas autorė. Gyvenime ji vertėjauja, rašo tekstus. Pora gyvena ramiame ir gražiame mieste – Gargžduose.

“Per mano vyrą Paulių, – atsako Ignė, paklausta, kaip alus atsirado jos gyvenime. – Dar ankstyvoje jaunystėje aš alaus nemėgau. Ir nežinau kodėl. Kai tėtis leisdavo paragauti alaus putos, ji man atrodė skani. Tačiau, gal dėl visuomenės sudaryto stereotipo, kad mergina turi gerti vyną arba kokteilius, man alus nebuvo skanu. O gal tiesiog aš tada neradau alaus, kuris man patiktų.

Paulius mėgo alų, pradėjo važinėti po pasaulį, atsiveždavo įvairaus alaus paragauti. Aš buvau šalia, ragavau alų, atsirado azartas paragauti kuo daugiau skirtingo alaus.

Tuo metu Lietuvoje buvo labai mažas pasirinkimas, todėl apie 2010 metus Paulius pradėjo pats namuose virti alų. Jo senelis virdavo alų, tėtis dirbo Kalnapilyje, tad aludarystė buvo visada šalia. Aš jį skatinau pradėti gaminti alų, su draugais gimtadienio progą padovanojome jam įrangą ir tada jis jau nebeturėjo kur dingti.“

Ankščiau nei alus, Ignės gyvenime visgi buvo atsiradęs rašymas. Savo maisto blogą ji pradėjo rašyti 2008 metais. Įrašai apie alų užgimė ragaujant daug alaus, kad būtų lengviau prisiminti. Tiesa, alaus dienoraštį vesti pradėjo Paulius ir dar tas blogas gyvas iki šiol. Pavadintas jis sąskambio su pavarde garbei – Alaus liūnas. Bet rašyti Pauliui atsibodo ir čia į sceną žengė Ignė. Jie ragauja alų, apsitaria kas ir kaip, o tada Ignė ima ir užrašo.

“Paskutiniai metai mums buvo labai užimti, todėl daug turinio persikėlė į facebook’ą. Atsirado noras parašyti apie alų greičiau, žmonės ten sureaguoja greičiau, vyksta kažkoks dialogas. O į blogą norisi dėti kažką išsamesnio, plačiau aprašytą.

Tokių norų buvo ir aišku jų yra, – paklausta ar neplanuoja plėsti rašymo temų ir neapsiriboti tik alaus aprašymai, atsakė blogo autorė. – Yra temos, kurios įdomios Pauliui, bet jis arba neturi laiko, arba nesiryžta prisėsti rašyti, nes bijo, kad nesigaus, nebus išsamu ir panašiai. O aš arba pavėluoju parašyti aktualia tema ir po to jau būna per vėlu arba pristingu laiko, nes norisi parašyti kokybiškai, įdėti gražią nuotrauką ir panašiai.“

Alaus blogą Ignei pildyti patinka labiau nei maisto, nes pirmasis visada susilaukia kažkokios reakcijos, ji būna nuoširdesnė. Kažkas visada pakomentuoja, todėl yra daug įdomiau.

Nors tiesiogiai su stereotipais susidurti Ignei netenka, bet ji labai norėtų, kad neliktų to pasakymo, kad čia moteriškas alus ar panašių. Toks pasakymas jai atrodo kvailas.

Vien blogo rašymu Ignė neapsiriboja, karts nuo karto jiedu praveda ir degustacijas, tad Gargžduose, o kartu ir pajūryje alaus kultūra skleidžiama taip pat kaip ir rašomas Bread and Beer blogas – nuoširdžiai ir kokybiškai.

Asta Urbonaitė

Bet kokiame alaus renginyje sutikus Astą, gali jai pavydėti. Jame ji pasišnekučiuos su visais ir tuos pokalbius dažnai lydės abipusė šypsena. Tokia jau ji, visada besišypsanti ir užkrečianti gera nuotaika.

Asta Urbonaitė save visada vadina alaus entuziaste. Ji yra diplomuota someljė ir tokia jaučiasi. Vienoje alaus importo įmonėje ir jai priklausančiame bare ji rūpinasi marketingu – tai jos profesija.

“Kai mokiausi Vokietijoje ir paragavau kvietinio alaus. Tai buvo prieš 17 metų – pažintį su alumis prisimena Asta. – Jis dar ir dabar yra mano mėgstamiausias. Aš iš pradžių nesupratau kas tam alui yra, kodėl toks keistas skonis ir tokia keista jo išvaizda, nes aš buvau pripratusi prie lagerio. Tada pamačiau, kad jis gali būti dar ir tamsus, ir rūkytas.“

Nieko nelaukdamas klausiu apie stereotipus, ar jie gyvi ir ar ji su jais susiduria.

“Aš savo darbinę alaus karjerą pradėjau Švyturyje ir ikoną, jei šis žodis jai apibūdinti yra pakankamai didelis, kurią sutikau, buvo Džiuljeta. Jos meilė alui yra begalinė. Nekalbėkime apie visokias maržas, nes tai kita tema, bet ji yra prieš įvairius priedus ir prieskonius aluje, nes geras alus turi būti geras alus.

O stereotipai yra. Daugelis žmonių juos turi. Ar man padeda darbe, kad aš moteris. Žiauriai padeda. Aš nenorėčiau, kad taip būtų, bet į moterį alaus pasaulyje žiūri su nuostaba.“

Aš paklausiu kaip moteris, kurią drąsiai galima vadinti profesionalia, renkasi alų kurį ragaus ir išgirdęs atsakymą pats sėdžiu ir žiūriu su nuostaba.

“Pirmiausia stengiuosi paragauti kuo daugiau ko dar nesu ragavusi. Bet tuo neapsiriboju. Man įdomu kaip alus skiriasi tarp bottle conditioned ir cask conditioned. Tų pačių alų nauji leidimai su naujo derliaus apyniais, kurie visada būna fantastiški ir būna mano pasirinkimas numeris vienas. Po truputį kaupiu alaus kolekciją, kad po keleto metų galėčiau atsidaryti du tris butelius iš eilės ir palyginti kaip skiriasi tie skoniai.“

Asta labai daug keliauja, jau minėjau, kad mokėsi Vokietijoje, gyveno JAV, tad ji nė nemirktelėjusi palygina pagrindinių Europos šalių alaus kultūros tendencijas.

Trys žavios moterys, trys tokios skirtingos, bet suvienytos gėrimo, kurį dauguma linkę vadinti vyrišku. Gal pats laikas nustoti tuos skirstymus ir nepabijoti aludėje šalia sėdinčios merginos ar moters paklausti ką šįvakar pasirinkti, kad šinkorius įlietų į bokalą.

Pakalbėkime apie Vilkmergės alų (Vilkmergės atstovų komentaras)

Ir iš ties, pakalbėkime apie Vilkmergės alų.

Jei trumpai prisimint priešistorę, tai startavo Vilkmergės alus su šviesiu, tamsiu ir kvietiniu alumi. Jų alus yra kiek stipresnis nei standartinis lietuviškas didžiųjų gamintojų alus ir pilamas jis į pusės kvortos (0,41 l) butelius, kurie yra kiek mažesni, nei standartiniai puslitriai. Nekalbant, aišku, apie visa galva aukštesnes pintas. Vėliau sekė eilė proginių alaus rūšių supiltų į puikiai atrodančius visos kvortos (0,82 l) butelius. Tokia ramybė buvo porą metų ir, matomai, toks buvo ir planas. Pastovi pasiūla ir eksperimentai dideliuose buteliuose. Bet toks biznis pradėjo neiti, kokybė alaus labai stipriai pasikeitė. Gal tiksliau ne kokybė, o jo skoninės sąvybės, alus tapo ne be tas, už kurio butelaitį galėtum mokėti pasiūlytą Vilkmergės kainą. Nuskambėjo istorijos apie uždarytą Vilkmergės daryklą Ukmergėje, pasipylė nevykę eksperimentai, alus skardinėse. Porteris, senovinis, dar paskui ir Grand Cru, šviesusis aromatinis nebuvo tie alūs kurie gerino Vilkmergės įvaizdį. Taip Kalnapilio projektas turėti aukštesnio segmento produktą tapo akmeniu po kaklu. Net gi, manau, jei ne puikūs Kriek pardavimai, Vilkmergės alus galėjo ir išvis išnykti. Arba Kalnapilio valdžioje sėdi principingi dėdės, kurie savo idėjas stumia, kad ir kas būtų. Aišku, čia tik mano išvedžiojimai stebint viską iš šalies.

Su Kriek alumi atsispyrę nuo dugno, Vilkmergė persigrupavo, kai kas tai skambiai pavadino rebrendinimusi. Į pastovią pasiūlą įlipdė Dubbel, per restoranus pradėjo vežioti riboto leidimo alų. Šitas jų ėjimas man taip gan nykokai atrodo, nes tai su alumi nieko bendra neturi. Tai kaip paskatinimas barui/restoranui už gerai parduodamą alų. Pirma, tai dėl papildomos rūšies niekas nesivers per galvą Vilkmergę pardavinėdami, antra, kad tas alus toks, kad papildomai žmonių į pardavimo vietą kažin ar pritrauks. Nebent pritrauks kolekcionierių, kuris alaus gal net neužsisakys, o paprašys etiketę nuo bačkos nusilupti, o, kad to restoranui labai reikia, abejoju.

Tačiau tai kas vyko pernai vasarą, nė iš tolo nesignalizavo apie tai kas bus rudenį ir žiemą. Pirmiausiai visus stipriai nustebino labai solidus Moliūgų elis. Smulkmena, bet tai tas retas atvejis, kai ant Vilkmergės etiketės užrašyta tai kas iš tikro yra butelyje. Prisiminkim kaip IPA jie pavadino šviesiuoju aromatiniu, Kriek istoriją ar 6,3% Imperial stautą. Kalbant apie Imperial Stout, tai buvo ir tas pirmas atvejis, kai Vilkmergė pametė nuoseklumą ir alų supylė ne į savo firminį butelį.

Toliau sekė naujiena kaip iš giedro dangaus – Vilkmergė koloboravosi su Tanker alaus darykla ir į dienos šviesą paleido APA. Tiesa, tai taip pat riboto leidimo partija ir pasiekiama tik mistinio sąrašo baruose. Taip jau sutapo, kad tame sąraše Kaunui skirta tik viena vieta, kur galima įsigyti šio alaus, bet galiu pasakyti Jums atsakingai, šio alaus Kaune yra visur. Paprašykit buhalterės, kuri išrašo vairuotojams važtaraščius, atsisės ir suves kur APA Kaune išvažiavo.

Su APA ir su Tanker’iu man pasidarė smalsu kaip ten viskas įvyko. O ką geriau paklausinėti apie tai, jei ne pačią Vilkmergę. Tiksliau klausimus uždaviau Vidmantui Čičeliui, oficialiam Vilkmergės alaus someljė. Bet, matyt, jam į tokius klausimus atsakyti negalima, tai į klausimus atsakė marketingo skyrius. Taip, tas pats, kuris ant etikečių rašo Kriek ir neleidžia dienos šviesą išvysti tiesiog žiemos stautui, reikia imperial. Skaitant atsiųstą tekstą galima ir akis išsinarinti, kaip jis surašytas. Aišku nereikia būti tokiam negatyviam, nes tas marketingo skyrius paišo geriausias etiketes Lietuvoje. O visko gerai daryti gi negalima.

Pateikiu užduotus klausimus ir atsakymus.

Kodėl iki šiol į rinktinius barus atkeliaudavo tik pilstomas limituotos partijos alus, o šiuo atveju pasirinktas butelinis variantas? Ar buteliukais ne paprasčiau išplatinti platesniu mastu?

Turime specialų projektą skirtą barams – Sezonų Alus. Kas 3 mėnesius, t.y. kiekvienam kalendoriniam sezonui, pristatome po naują alaus rūšį, kurią parduodame tik atrinktuose baruose. Šis projektas yra tęstinis, pradėjome 2015 metais ir jau išleidome 8 skirtingas alaus rūšis.

„APA“ yra riboto leidimo alus, kurį išvirėme Estijoje, Tanker darykloje. Išvirėme apie 2500 buteliukų alaus ir pasirinkome šįkart platinti šį alų baruose.  Turėjome riboto leidimo partijas parduotuvėse ir  šįkart norėjome leisti žmonėms susipažinti su APA stiliumi būtent barų segmente, kur žmonės nuolat ieško naujų patirčių ir skonių.

Tanker darykla pasižymi koloboracijomis, tačiau kas įtakojo, kad jie pasirinko būtent Vilkmergę? Juk juos į Lietuvą importuoja kiti aludariai? Čia ta istorija kai Jūs juos susiradot ar jie susirado Jus?

Tanker daryklą ir jos eksperimentus stebime jau seniai. Brendo mintis Vilkmergei išbandyti ir Gipsybreweingą (šitą palieku netaisytą, nes nesu tikras ar to taisymo reikia), pasisemti kitokios patirties. Todėl ir pasirinkome būtent Tanker daryklą.

Kiek matosi iš reklaminės informacijos, šiam alui pasirinktas standartinis Tanker alaus butelis. Kodėl atsisakyta tradicinio Vilkmergės kvortos butelio? Ar tai reiškia, kad alus išvirtas Estijoje?

Virėme alų Tanker darykloje, todėl ir buvo pasirinktas jų butelis ir etiketės forma.

Moliugų elis, žiemos stautas, o  dabar koloboracija su vienu geriausių Estijos aludariu. Kuo dar gali nustebinti Vilkmergės aludariai? Kokią įtaką tiems pokyčiams daro Vidmantas Čičelis?

Mūsų tikslas yra supažindinti vartotojus su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu, alaus stiliais. Vien 2016 metais išvirėme 9 skirtingus elius. Sieksime ir toliau tęsti savo projektus ir taip prisidėti prie alaus kultūros vystymo.

Vidmantas Čičelis – Vilkmergės alaus someljė. Jis yra žmogus, kuris prisideda prie būtent alaus kultūros vystymo mokydamas, visų pirma, barų darbuotojus, galutinius vartotojus, skleisdamas informaciją socialinėje erdvėje, įvairiuose renginiuose. Taip pat jis yra tas žmogus, kuris dalinasi alaus tendencijomis su mumis, siūlo naujus alaus stilius ir tt. Vidmantas tikrai ženkliai prisidėjo prie dabartinio Vilkmergės veido ir pokyčių.

Ir pabaigai, po visų pokyčių, naujų eksperimentinių ribotų leidimų, koks dabar Vilkmergės veidas? Kokią vietą Vilkmergės alaus darykla turėtų užimti Lietuvos alaus rinkoje ir kas yra Vilkmergės alaus pirkėjas Jūsų akimis?

Vilkmergė ir toliau išlieka ištikima savo pagrindinėms vertybėms – verdame tik elius, mažomis partijomis, siekiame gilinti alaus kultūrą Lietuvoje ir supažindinti žmones su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu bei skoniais. Tikimės, kad ir vartotojai lygiai taip pat galvoja apie mus.

Vilkmergės pirkėjas – žmogus, kuris mėgaujasi alaus vartojimu, nori būti supažindintas su naujais alaus stiliais, ieško naujovių.

Paskutinio klausimo gal ir nereikėjo čia dėti, bet jį uždaviau Vidmantui ir tikėjausi kiek kitokio atsakymo nei plataus ir įstabaus alaus pasaulio ir skonio.

Laikas pereiti prie alaus.

Vilkmergės/Tanker APA 5,5% | IBU 40 | EBC 15

Nuostabiai kvepiantis alus. Citra, Mosaic ir Simcoe apyniai pirmiausiai apie save paskelbia tik atidarius butelį. Citrusai, vaisiškumas, lengvumas, saldumas, saldainiškumas. Taurėje alus atrodo puikiai, kaip apai kiek trūksta putos standumo. Skonis subalansuotas, tolygus, puikiai sudėlioti apyniai. Vyrauja apynių citrusai, vaisiškumas, gerai suvaldyta angliarūgštė, puikus kartumas tiek geriant, tiek vėliau poskonyje. Kartumas akivaizdus, bet ne dominuojantis. Nežinau, ką reikėtų rašyti ir sakyti, jei tokį alų būtų Vilkmergė išvirusi pati. Bet tai kažin ar pasiekiama didelėje darykloje. Tiek kokybe, tiek skonio tolygumu tai puikus alus.

Koloboracija su Tanker alaus darykla ne vienintelė Vilkmergės naujiena, apie kurią šį kart noriu parašyti. Juodųjų serbentų stautas dar viena Vilmergės naujiena, supilta į didžiuosius kvortos butelius. Ir sakykite ką norite, bet toks alus, su tokia etikete, traukia akį. Traukia taip pat kaip Moliūgų elis. Dėl šito dalyko, dėl tokio pasirinkimo prie Vilkmergės neprikibsi niekaip.

Juodųjų serbentų Stout 5,9% | IBU 13| EBC juodųjų serbentų

Taurėje tikrai kažkas panašaus į juodųjų serbentų spalvos alų. Alaus sudedamosios dalys yra 90% alaus, 2% juodieji serbentai, o likę procentai kažkas dar. Alus ir kvepia juodaisiais serbentais. Geriant niekaip neina atsikratyti saldumo. Etiketė sufleruoja, kad dėta sirupo, o vat jei jo būtų nedėta, manau, būtų buvę kur kas geriau. Ir kelia abejonių, kad 90 proc. naudoto alaus buvo stautas. Nebent stautas buvo labai prastas, nes taip užmušti stautiškumą reikia sugebėti. Pirmi gurkšniai šio alaus dar visai neblogai nuteikė, bet paskui viską nustelbė tiesmukas saldumas, silpnas kūnas, balanso trūkumas. Kaip tik turiu parsivežęs estiško stauto su juodaisiais serbentais, bus proga palyginti ar išties šis Vilkmergės alus toks nestautiškas.

Paskutinė naujiena iš Vilkmergės, iš lietuviškos aludarystės meistrystės – sidras. Sidras, supiltas į butelius, ant kurių išspausta iš ko verdamas alus ir visi kiti alaus atributai, atrodo kiek keistai. Bet užrašai craft ir gal bus gerai. Vilkmergės Craft Sidras 5,4%, pusiau sausas. Idealiai skaidrus, sauso, sintetinio skonio. Jis nė iš tolo neprimena vulgarių Obela’os sidrų. Bet tuo pačiu puikiai geriasi, gero sausumo ir saldumo balanso sidras.

Naujas alus, koloboracijos, sidras – Vilkmergė juda į priekį nestabdydama. Bet trūksta vieno dalyko – nuoseklumo. Būčiau Vilkmergės vietoje, surinkčiau visus į krūvą ir sėdėčiau toje krūvoje tol, kol išgrynintume pagrindines idėjas, viziją, koncepciją. Nes dabar gaunasi tokia truputį palaida bala. Kažkas kažką sugalvoja ir daro, be kažko vieno viską vienijančio dalyko. O kai jau būtų laikas skirstytis, atsistočiau ir garsiai paklausčiau: ką, po velnių, veikia Kalnapilis?

Sakiškių naujienos ir šį kartą tik dvi

Apie Sakiškių alų pripratau rašyti kai jų naujų alaus rūšių pasirodo daug. Ilgai laukt jų naujienų nereikėdavo, tai galėjai rašyt apie penkias naujas rūšis iš kart. Tiek daug laukt šį kart nesinorėjo.

Pirma naujiena buvo pristatyta Drama Burger Smokehouse restorane. Į tą pristatymą gavau kvietimą ir aš. Ir, tiesą pasakius, tuo kvietimu labai apsidžiaugiau, bet kai atsidarai kvietimą, o ten “Sveikas Mindaugai“, man įsijungia atmetimo reakcija. Atmetus mano visus kvailus įpročius, šis alus buvo skirtas Drama Burger restoranams ir jų pasididžiavimui – pastrami jautienai. Kad tokį alų verda, Sakiškių aludariai pranešė savo FB profilyje gruodžio 29 d. parašydami štai ką “Verdam rudą elį iš bukmedžiu rūkyto salyklo, kuris bus galutinio produkto stuburas. Dūmiškumą viršutinėse natose apkaišom raudonais/juodais pipirais, kalendrom, laurų lapais, gvazdikėliais, cinamonu, pankoliais, garstyčių sėklom ir chalapa.“

Kuomet pakėliau taurę Sakiškių Pastrami 5,7% alaus ir prikišau prie nosies, atmintyje iškilo iliustracija, pridėta prie to viso gražaus aprašymo. Visas tas kalnas prieskonių apkaišytų lauro lapais. Visa tai šokinėja į nosį. Pipirai, lauro lapai, gvazdikėliai man aromate ryškiausi, bet šiaip kvapas primena kvapą, kuris tvyro prieskonių parduotuvėje. Visko daug ir kaskart įkvėpus kažkas naujo. Skonis vandeningas, perkrautas prieskoniais, kur vėl pirmauja pipirai bei lauro lapai. Poskonyje puikiai šildo pipiriškumas. Lengvai besigeriantis alus, su puikiai suderintais prieskoniais, bet niekaip neapleidžia jausmas, kad alus kiek per paprastas ir tiesmukas.

Hazelnut Altbier 5,2% | IBU 36

Altbier alus Sakiškių paletėje jau buvo ir jis buvo išvirtas Alaus Bibliotekai. Šįkart alus pagardintas riešutais. Gražios nešvarios spalvos alus su gražia puta. Alus turi puikų aromatą, jis pilnas, salsvas, riešutai persipina kiek nemaloniai. Skonis lengvas, vidutinio kūno, saldokas. Ir vėl pasigendu aluje charakterio, idėjos, to, kas atkreiptų dėmesį.