Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Dundulio Syrne

leave a comment »

img_0669Labai gerai sutapo, kad mėgstamiausia aludė švenčia gimtadienį, o tie, kuriuos laikai geriausiais, išverda naują alų. Tada eini į tą mėgstamiausią aludę ir randi ten tų geriausių atstovą pasakojantį apie savo naują kūrinį.

Tądien daug kur Lietuvoje pradėjo tekėti Syrne 6% žirninis alus. Labai smagu, kad Simonas pasirinko Kauną jam pristatyti. Iš vis, aludario alaus pristatymas yra toks sveikintinas dalykas, kad Simonui, tiek daug kalbėjusiam apie tradicijas, vartojimo kultūrą ir kitus dalykus, tikiuosi tai taps taip pat tradicija. Juk tai nėra labai sunku, ar ne?

Taigi, naujasis Syrne. Apie žirninį alų, dar turi beveik sinonimą – Širvenos alų girdėjo beveik visi. Kuo Syrne kitoks? O gi tuo, kad į šį alų dėta ne pačių žirnių, ne maltų žirnių, ne žirnių dribsnių, o dėtas tikrų tikriausias žirnių salyklas. Dundulio aludariai patys iš ekologiškų žirnių pasigamino salyklą ir jo aluje panaudojo 7 proc. Daugiau nelabai kaip yra dėti. Visa pilna istorija galite pamatyti video, kuris šiame bloge pasirodo pirmą kartą. Tikiuosi toks dalykas bus įdomus ir reikalingas.

Tačiau ne viskas tilpo į video. Po supažindinimo su pačiu alumi, Simonas užsiminė apie naujausius savo projektus. Jie išvirė alų su švedais, kurie turi išskirtinį alų Gotlando saloje. Jis tikisi, kad šis alus pasieks ir Lietuvą. Taip pat papasakojo apie nepavykusį projektą su Vilniaus Universitetu. Nepavyko, nes į valdžią atėjo kitos krypties politikai.

Kalbėdamas apie senovinių receptų atkūrimą paminėjo pasenusį alkoholio įstatymą, kuriame draudžiama aludariui gamyboje naudoti medį. T. y. medinius rakandus. Todėl tokia sąlyga užkerta galimybes atkurti kai kuriuos alaus receptus, nes jų skoninės savybės stipriai priklauso nuo medinių indų.

Grįžkime prie Syrne alaus. Tai tamsios raudonai rudos spalvos alus, kuris yra tikras salyklinis alus. Po pirmo gurkšnio į atmintį pasibeldė Magistra alus. Turbūt dėl salyklinio saldumo. Čia šis saldumas suvaldytas, spėju, žirnių pagalba. Žirniai alui suteikia sausumo, nuslopina saldumą ir alus pasidaro išskirtinis. Salsvas kaip salyklinis alus, sausas kaip stautas ir dar puikiai atrodantis. Dar vienas puikus alus plačioje Dundulio alaus paletėje.

Written by Modestas

2016-12-02 at 09:55

Įrašyta kategorijoj Alus, Aš ten buvau, Lietuva, Ragaujam

Tagged with

Biržų alaus legendos ir jubiliejai

with one comment

birzu-alus-legenda-nefiltruotas-vertBiržų alus ilgą laiką buvo pilamas į plastikinius litriukus ir niekas nesuko dėl to galvos. Kol kažkas juos paprotino ir pasakė, kad plastikas alui nieko gero. Ne, ne nieko gero, o tiesiog kad plastikinė tara alui prarado savo pozicijas, kad ji daugiau trukdo parduoti nei padeda.

Biržų alus ėmė keistis. Išleido visą seriją stikliniuose buteliuose išpilstyto savo alaus. Bet tai padarė taip kažkaip belekaip. Alaus rūšys viena nuo kitos skyrėsi tik pavadinimu ir etiketės spalva. Aš ruošiausi gal kelis kartus aprašyti tuos stikle esančius alus iš Biržų, bet tada pavadinimai kažkiek pasikeitė, dar ten kažkas atsitiko ir pamiršau tą reikalą. Gal reiks kada prisiverst.

Ir čia istorija tampa panaši į Krafto alų. Visai nesenai rašiau, kad va, tokie gražūs buteliukai, tiek mes dirbom prie jų, o niekas neperka. Čia gi kitaip, bet panašiai. Tiek investavom į savo išpilstymo liniją, tokios gražios etiketės, o kažkaip čia mūsų nevertina. Mano nuomone, ne ta linija pasirinkta arba ji prieštarauja pati sau. Visas Biržų alus lyg ir nori būti tas naujesnis modernesnis pagal tai kaip atrodo jų alus parduotuvių lentynose, bet kartu kalbama apie tradicijas, legendas, pilis, senovę, grafus ir panašiai. Tai du skirtingi keliai kuriais einama link to pačio tikslo. Taip einant, nelabai nusieis.

Yra ir trečias kelias, kuriuo eina Biržų alus, tai turistai, mažos krautuvėlės ir legendinis Biržų alaus kelias. Čia jiems reikia parodyt kokie jie dideli ir galingi, lauktuvių įdėt (parduot), turisto akį atkreipt. Tam puikiai tinka litriniai buteliai. Ir jų paleista visa serija.

Aš jų kiekvieno atskirai neaprašinėsiu, per daug viskas vienodai bus. Bet bendras įspūdis lieka geras. Alų Biržų alus virti moka. Tą, tokį standartinį, tvarkingą alų. Ir nusipirkę jų alaus niekada neprašausite, jie niekuo nenusileis kitiems didžiųjų alaus daryklų flagmanais vadinamoms alaus rūšims. Taurėje bus skaidrus, gražiai putojantis, puikios spalvos alus, kuris puikiai susigers.

Biržų bravoro Legenda Nefiltruotas alus 5,8% yra tiesiog šviesus nefiltruotas alus. Tokia pati Legenda 5,9%, tik tamsi bus jau su karameliniu salyklu. Šie du tradiciniai iki kaulų smegenų.

Visai kitaip yra su sekančiais dviem. Prieš tai ant etikečių buvęs žodis bravoras pakeistas į daryklą. Dabar žiūrėkit alaus pavadinimas: specialios technologijos 1686 330 aludarystės metų 5,7% (?). Ką čia geri? 1686. O tai koks čia alus? 330 aludarystės metų…

Jei specialios technologijos, tai reiškiasi kažko bus dėta. O dėta nemažai, bent jau pagal etiketę: ruginis salyklas, kanapių sėklos, kalendra. O rezultatas toks pats kaip ir prieš tai dviejų buvusių, tvarkingas alus ir tiek.

Paskutinis ragautas taip pat specialios technologijos Radvilaitės Kaprizas 5,6%. Čia dėta tik kardamono. Jei lyginti su kitais, šis labiausiai nutolęs nuo tos tvarkos apie kurią vis rašau. Saldumas kiek per daug iššovęs į priekį ir kiek sunkiau geriasi.

Taigi, sumokėję 2-2,5 euro Jūs gausite visą litrą lengvai gomuriu bėgančio alaus. Ir tai visai neblogai.

Written by Modestas

2016-12-01 at 11:11

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with

Arčiausia vieta Lenkijoje nusipirkti alaus

with 2 comments

received_10209254964263877

Alaus pasirinkimas Tesco

Užsiminiau, kad alaus reikia važiuoti į Lenkiją ir nepasakiau kur. Arčiausiai žinoma yra Suvalkai. Jei dar tiksliau, tai Suvalkuose esanti Tesco parduotuvė yra būtent tai ko Jums reikia. Visur kitur pasiūla bus nedidelė ir reikės rankiotis, o minėtoje parduotuvėje viskas vienoje vietoje ir daug.

Be gausybės IPA ir porterių čia galite rasti sauso stauto su trūkažole, rūkytos pipirinės IPA, vyšninės teaPA ir panašaus gero dalyko. Internetas prekybos centre nemokamas, tad galit naršyt po untappd ir ieškoti ko dar neragavę, jei kelionė į Lenkiją Jums ne pirma ir ne antra.

Na ir žinoma, tai puiki vieta ieškoti kalėdinio alaus, lenkai jo išleidžia nemažai. Sekantis savaitgalis jau kaip ir suplanuotas?

Written by Modestas

2016-11-21 at 10:10

Įrašyta kategorijoj Visa kita

Braufactum alaus pristatymas

with one comment

img_5341Įrašas kuris vėluoja net 5 mėnesius. Bet jo nebūti negali.

Birželio 22 dieną aš buvau pakviestas į BeerHouse Vilniuje, kuriame savo alų pristatinėjo Braufactum aludaris. Už kvietimą turiu padėkoti Astai ir Jonui. Astai, kad pakvietė, Jonui, kad pasakė Astai, kad pakviestų.

Tai buvo vienas iš tų renginių, kur tave pasitinka žavios merginos šypsena ir įteikiama alaus taurė. Tada gali papozuoti fotografui ir beveik pusę metų tos nuotraukos niekur nerasti. Praėjus gan ilgą skliautą patenki į uždarą vidinį kiemelį kur gali susirasti sau vietos ir prisėsti. Publika buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis. Vieni tokie kaip aš, vadinamieji alaus entuziastai, kiti ne tokie kaip aš. Smagiausia ir kartu nelabai, kad tą vakarą ar popietę aludaris daugiausiai ir bendravo su tokiais kaip aš. Smagu, kad bendravo, nesmagu kitų susirinkusių atžvilgiu.

Pati susitikimo idėja man taip ir liko atviru klausimu. Tokiu pačiu kaip, kur tas fotografas nuotraukas dėjo. Susirinkom, kalbėjomės, degustavom, buvo derinami užkandžiai, bet viso to tikslas ir esmė taip ir liko neatsakyta. Tiesa, iki galo aš neišbuvau, pabėgau, gal tada kažkas paaiškėjo. Bet kaip ten bebūtų vakaras, o gal popietė buvo išties praleista turiningai.

Po trumpo pristatymo aludaris, akivaizdžiai besijaudindamas, pradėjo pasakoti apie save, savo alų ir kompaniją, kurioje jis verdamas. Kompanija nedidelė, joje dirba 12 žmonių. Kodėl pasakodamas pasirinkau žodį kompanija, o ne darykla ar kažką panašaus? Nes jie vadinamieji Gypsy Brewers. Tai aludariai, kurie neturi savo daryklos ir verda alų pas tuos, kurie turi. Aludaris tikrai sakė kuriuose bravoruose jie verda alų, bet iš lūpų skaityti aš nemoku, o vokiečių kalba man kaip paukščių čiulbėjimas. Bet tos daryklos yra dvi. Jos mažos, vienas virimas būna 30 hektolitrų. Ir čia buvo tas atvejis, kai aš džiaugiausi, jog šalia prie stalo sėdėjo šiek tiek protingesni žmonės nei aš. Kažkodėl aš ir dauguma prie stalo sėdėjusių nusprendėme, kad pasakytas dydis lygus 300 litrų. Tai tikrai mažai ir mes buvom labai nustebę. Dar labiau nustebom, kai pasakė, kad eksperimentams jie turi 3 hektolitrų talpą. Bet paskui Jonas, iš Genio, paaiškino, kad hektolitras yra 100 litrų ir viskas atsistojo į savo vietas. Taip pat Marcus minėjo, kad jie nesenai įsirengė patalpą alui brandinti statinėse ir ten brandina savo alų.

Marcus dirba kompanijoje nuo 2010 metų. Jis yra brewmaster’is ir yra atsakingas už kokybės užtikrinimą. Trumpai prisistatęs, Marcus prakalbo apie savo kompanijos filosofiją. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, visi darbuotojai turėjo tradicinės vokiškos aludarystės pagrindus, pats Marcus prieš tai alaus pramonėje, įvairiose daryklose pradirbo 11 metų. Todėl jų pagrindinė idėja buvo paimti vokiškas tradicijas kaip bazę, kaip pamatą ir pridėti jai tikro kraftinio alaus prieskonio.

img_5396Pirmas pristatytas alus buvo saison’as Soleya 6,5% IBU 27. Tai pats naujausias jų alus išvirtas su specifinėmis mielėmis. Jų pavadinimą išvertus į anglų kalbą būtų: our little beast. Jos taip pavadintos dėl to, kad gali sufermentuoti beveik visą cukrų. Apibūdinant alų aludaris paminėjo geltonąsias slyvas. Būtent jų reikėtų ieškoti skonyje. Tokį apibūdinimą aš išgirdau pirmą kartą. Na ir žinoma, apibūdinant saison’ą, buvo šnekama apie gaivą, apie vasarą. Skoniui praturtinti panaudoti australiški apyniai Enigma, kurie alui davė tropinių vaisių skonį. Man alus buvo puikus, geltonų slyvų aš tikrai neradau, nes dar reikėtų pagalvoti, koks tai skonis. Bet visa kita buvo puiku. Labai puikiai išvirtas, subalansuotas ir vokiškai tvarkingas.

Pristatęs naujausią savo alų, aludaris nusprendė sekantį pristatyti jų patį pirmą alų schwarzbier’ą Darkon 5,4% IBU 25. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, buvo nuspręsta virti tradicinius vokiškus stilius, suteikiant jiems savos interpretacijos. Todėl buvo išvirtas alus naudojant tik tamsius salyklus. Šis alus, pasak aludario, turi daugiau juodo šokolado aromato, nei deginto salyklo. Taip pat aromate turėtumėte jausti duonos plutos, ruginės duonos, kavos aromatą. Man šis alus pasirodė tiesiog paprastas tamsus alus, kuris nė kiek ne saldus, džiovintų slyvų skonyje turintis ir šiek tiek sausokas. Kaip tamsiam alui jis pasirodė ir šiek tiek skystokas, norisi tokiam alui iš tamsių salyklų tvirtesnio kūno.

Ant etikečių mes pastebėjome aludarių parašus ir kažkas paklausė kokiu tikslu yra pasirašinėjama. Marcus papasakojo, kad iki pernai metų lapkričio ant etikečių buvo parašas jo vadovo. Jo vadovas bijojo, kad Marcus gali jį palikti ir pereiti dirbti kažkur kitur ir pasiūlė įsipareigoti kompanijai ilgesniam laikui. Marcui sutikus, ant nuo pernai lapkričio mėnesio atsiradusio alaus yra dedamas ir jo parašas. Tačiau jis pabrėžė, kad tai daugiau simbolinis dalykas, kad alų kuria visą komanda, o ne vienas specifinis žmogus. Paklaustas, kiek jie kartų verda alų mažomis partijomis, kol alus pasidaro tinkamas masinei gamybai, aludaris atsakė, kad tai priklauso nuo kiekvieno alaus atskirai. Pavyzdžiui Soleya buvo paleista greitai, su ja buvo lengva. Bet Progusta teko virti beveik 50 kartų, kol ištestavom apynius ir panašiai. Aludario manymu, gerą IPA išvirti neužtenka įdėti daugiau apynių. Tai buvo pirmoji IPA, kuri buvo išvirta Vokietijoje ir parduodama visoje Vokietijoje, todėl mes norėjome, kad ji būtų tikrai gera. Progusta buvo išskirtinis atvejis, bet vidutiniškai mes praverdame apie 10 kartų, kol alus eina į masinę gamybą.

Nuo tamsaus alaus perėjom prie rūkyto Roog 6,6% IBU 20. Šiam alui panaudota 20% rūkyto miežių salyklo. Tiek nedaug, nes jie nekenčia rūkyto alaus, bet kartu jie mano, kad rūkymas yra labai įdomus įrankis alaus aromatui išgauti. Todėl ir buvo nuspręsta naudoti mažai rūkyto salyklo, o pridėti daug karamelinio salyklo, kviečių salyklo ir gauti gerą derinį kvietinio salsvo rūkyto alaus. Šis alus man stojo šalia saison’o savo žavesiu ir teko jau rinktis kuris patiko labiau. Nors tai visiškai skirtingi alūs, bet kuris paliko geresnį įspūdį taip ir nenusprendžiau.

Pradėjus kalbą apie salyklus, buvo paklausta ar jie naudoja tą patį salyklą kaip ir visiems gerai žinomam Schlenkerla alui išvirti, aludaris  patvirtino, kad tai tas pats salyklas. Taip pat paminėjo, kad jie naudoja 47 skirtingus salyklus ir 42 skirtingus apynius savo alaus virimams.

img_5490Sekantis alus, kurį atnešė paragauti buvo jau minėta IPA Progusta 6,8% IBU 55. Pasakojimą apie šį alų aludaris pradėjo istorija apie straipsnį, kuris pasirodė prieš kelias savaites. Tame straipsnyje buvo aptariamos IPA, kurios verdamos Vokietijoje ir ten Progusta pavadinta džentelmenu tarp visų IPA. Virdami šį alų aludariai nenorėjo labai karčios IPA, panaudojo 20% karamelinio salyklo, kad alus turėtų saldumo, kuris suminkštintų kartumą ir suteiktų puikią spalvą. Didžiausias galvos skausmas buvo kokius apynius pasirinkti šiam alui. Aludaris labai nuosekliai viską papasakojo apie apynius, su pavadinimais, kada naudojo ir panašiai, bet aš negaliu tiksliai visko atpasakoti, tad nesiimu net pradėti. Aludaris net temperatūras vardino, taip tiksliai viską norėjo papasakoti. Tai vienas iš nedaugelio jų alaus rūšių, kurią jie filtruoja.

Po alaus pristatymo sekė ilga IPA atsiradimo istorija, kurios tikrai neperpasakosiu.

Dar vienas alus buvo american pale ale Palor 5,2% IBU 25. Visą laiką pasakodamas apie šį alų aludaris vengė žodžio american. IPA ir Indija jam buvo viskas kaip ir gerai, dažnai buvo minima, bet vat american liežuvis neapsivertė. Alaus pavadinimas kilęs nuo panaudotų Polaris apynių ir kad nebūtų vienalytis vieno apynio skonis, dar buvo panaudoti Cascade apyniai. Polaris apyniai pasižymi mėtiniu skoniu, kas turėtų jaustis aluje. Kadangi tai pale ale, apynių skonis yra tik viena pusė, kita pusė atitenka salyklams. Buvo naudoti pale ale salyklai, kurie, kaip bebūtų keista girdėti iš šio aludario, suteikia saldumo. Buvo naudotas ir visur kitur naudotas karamelinis salyklas. Tik čia jis buvo tamsesnis.

Kalba pasisuko apie apynius. Istorija paprasta, aludaris gali sugalvoti vežti savo alų į Lietuvą, bet jam tada reikia išvirti tarkim dvigubai daugiau alaus. Kad tai padarytų, jam reikia dvigubai daugiau apynių. O su apynių augintojais yra pasirašomi kontraktai penkiems metams. Tad pakeisti staiga kiekių tiesiog negali. Žinoma, jei turi kontaktų, gali bandyti tartis, bet moki tiek kiek jie paprašo, čia derybų nebūna. Todėl aludaris be alaus virimo dar turi didelę savo laiko dalį skirti planavimui ką jis darys po metų ar net penkių. Vokietijos apynių augintojai šiuo metu augina daugiau aromatinius apynius, nes jų paklausa didėja. Bet tuo pačiu mažėja auginančių tradicinius vokiškus apynius.

img_5512Paskutinis alus tapo Indra 6,8% IBU 35. Tradicinės bavariškos mielės suteikia šiam alui bananinį skonį, cascade apyniai vaisiškumą. Vieną kartą metuose šis alus verdamas su šviežiais apyniais. Šį alų labiau mėgsta moterys, nei vyrai. Ties šiuo alumi mūsų, sėdėjusių prie vieno stalo, nuomonės labai išsiskyrė. Vieniems tai buvo vakaro geriausias alus, kitiems tai buvo alus apie nieką, tretiems toks vidutinis. Ir kai visi aplinkui šneka, aš lieku dažniausiai be nuomonės.

Po paskutinio alaus pristatymo viskas tapo mažiau oficialu, aludaris davė dėmesio tiems aniems, ne tokiems kaip aš ir po to prisėdo prie mūsų, tokių kaip aš. Į visus užduodamus klausimus Marcus atsakinėjo neišsukinėdamas nuo atsakymų, tad kas verda alų gavo daug naudingos informacijos. Man teko ta jaukų after party palikti.

Prie kiekvieno alaus buvo priderintas užkandis. Vėl gi, tikslus būti negaliu, todėl apčiuopom apie maistą taip pat nepasakosiu. Galiu pasakyti, tik tiek, kad viskas priderinta buvo su aiškia idėja ir derėjo puikiai. Nuotraukose visi užkandžiai stambiu planu, galit pabandyti atspėti.

 

Written by Modestas

2016-11-18 at 11:11

Įrašyta kategorijoj Alus, Aš ten buvau, Barai, Degustacijos, Ragaujam, Vokietija

Sakiškių alaus spindesys ir skurdas

with 2 comments

Šis įrašas vėluoja 3 mėnesius. Gal reikėtų neberašyti, gal apie tą patį kitaip, bet turiu tokią savybę, kad jei yra kažkas už manęs, kažkas nepadaryta, tai negaliu judėt į priekį.

Tad traukiu jau apdulkėti spėjusius tuščius buteliukus, užrašus su trumpais pastebėjimais ir va Jums, prašom.

Pakalbėkime kažkurį kartą apie Sakiškių alų. Kažkaip apie juos rašau kai prisikaupia jų alaus krūva. O prisikaupia jų gan dažnai. Ir pradėsiu nuo labai senai pasirodžiuso alaus.

sakiskiu-corn-lager-panchoPancho Corn Lager Kukuruzinis Lageras 4,5% IBU 35

Šiaip reikėtų rašyti apie tai ką dabar Jūs gaunate nusipirkę ir pamiršti kas buvo, bet nepasimiršta. Kuomet pasirodė šis alus, buvo pats apogėjus kalbų apie Sakiškių alaus kokybę, apie lentynose šaudančius kamštelius, apie grąžinamas ištisas partijas alaus ir t.t. Ir pasirodė šis alus, lageris arba kaip nori aludariai vadinti, lageras. Man lageris, tikiu ir daugeliui mėgstančių alų, asocijuojasi su skaidriu alumi. Dabar pažiūrėkite į nuotrauką. Taigi, Sakiškių aludariai žinojo, na netikiu kad nežinojo, kad jų alus linkęs drumstis, kad kažkas jų aluje iškrenta gabalais ir negražiai plaukioja, bet vistiek, ėmė ir paleido tai į prekybą.

Šio fakto ir tokio akivaizdaus ignoravimo pamiršti ir neina, todėl ir apie tai rašau. Nuotraukoje yra būtent tos partijos alus, jis buvo ragautas ir buvo planuose tik įrašas apie jį vieną. Bet laikas bėgo greičiau nei aš sugebu parašyti. Taigi, tos partijos alus buvo salsvokas, lengvas, apvalus, susidrumstęs alus, kuriame gerai jautėsi dėti kukurūzai ir gerai matėsi plaukiojantys gabalai ir tai niekaip nebuvo panašu į lagerį iš 0,33l buteliuko už 2 su viršum euro kainą.

Palikau aš Corn lagerį ramybėje ir antrą kartą jo paragavau rugpjūčio viduryje dalyvaudamas Sakiškių alaus degustacijoje. Tikrai nemeluoju, paragavus tada Pancho man akys labai stipriai išsiplėtė. Na taip ėmė ir iššoko. Tai buvo kitas alus. Pirma skaidrus (!), antra stipriai karstelėjęs ir labai gerai susigulėjęs. Nepaisant kartumo, alus pasirodė labai gaivinantis ir puikiai tinkantis vasarai. O ypač tokio norėtųsi turėti valgant aštrų maistą. Ir tai vienas iš tų alaus rūšių rinkoje, kurias reikia rekomenduoti paragauti visiems. Ypač tiems, kurie dažnai sako, ką čia man siūlai, ką aš legerio nepriragavęs, duok man ką nors įdomiau. Tai va duodi tokį ir kartu ragaudamas ieškai egzotinių vaisių skonyje.

sakiskiu-gin-tonic-ipaGin & Tonic IPA 5,1% IBU 44

Kaip ir Pancho taip ir šis alus yra Sakiškių alaus alaus koloboracija. Šį kart su Distilerija, o kas tai yra geriausiai turbūt apibūdina jų facebook paskyra: Atradimų vieta su perdėtu dėmesiu gėrimų kultūrai bei skoningais maisto komplimentais šalia jų.

Komentarai internete? Tai žinoma. Vieni kalba, kad tai ne alus, kad tai limonadas, kiti kad įdomu (blogiausia ką galima pasakyti apie alų), kad patiko ir panašiai. Aj, ir geriausias komentaras: kokia čia jiems IPA.

Darom, pilam, žiūrim. Sakiškės viską arba beveik viską rašo ant etiketės. Tad skaitom ir ieškom: cinamonas yra, kalendra yra, apelsinas ir citrina su savo žievelėmis taip pat, kadagio uogos gal kiek sunkiau, bet kažkiek taip, laurų lapai, na kaip juos galima su kažkuo sumaišyti, aromatiniai pipirai tai žinoma. Kaip viskas dera? Na dera, geri, nešokinėja niekas, tolygu. Ar tai vis dar alus? Tikrai taip. Eksperimentinis, tokio niekada nebuvo Lietuvos rinkoje ir kažin ar bus. Bet. Du gurkšniai, viską išgaudai ir pradeda atsibosti. Gal dėl to, kad alus šyla, tie visi skoniai ima veltis. Nežinau, bet taurę ištuštinti sudėtinga, net ir pavaišinus tuo alumi kelis draugus.

sakiskiu-sour-pale-aleSour Pale Ale Rūgštus Elis 4,2% IBU30

Sour sour sour. Alaus pasaulyje dabar šis žodis linksniuojamas dažniau, nei per Kalėdas koks nors ho ho ho. Ir kas pirmi jei ne Sakiškės išvirs tokį alų. Namudiniai aludariai senai dalinasi sour’ai, labai gerais, įspūdingais sour’ais. Ar šis toks pats? Pirmas gurkšnis tikrai taip. Tas pirmas gurkšnis šio alaus taip ir stovi atmintyje. Tu nuryji ir mintys spiegia iš gerumo. Puikiai sukonstruotas alus vis sau kartoji. Kol neparagauji antrą kartą. Antras gurkšnis irgi geras, bet jau nebe taip labai. Dar keli gurkšneliai ir tau šio alaus gana. Jis išsikvepia, nieko tau nebeduoda, tik buką rūgštumą, kuris lyg nori persirist į sūrumą.

sakiskiu-coconut-milk-stoutCoconut Milk Stout 4,7% IBU 19

Šio alaus EBC 174 (!). Čia jau labai juoda ir tamsu. Taip yra iš tikrųjų, Sakiškių alus ant savo etikečių nemeluoja. Nebent jei užrašo lageras ir įpila drumstėsio. Taip, nepasimiršta niekaip.

Kvape kokosai. Tinka. Skonyje kokosai. Vieniems jo per daug. Man pats tas. Tam pačiam vienam gurkšniui. Dar antrajai pusei įsiūlai, sakai, žiūrėk koks geras. Ji aišku pritariamai linksi galva, nes tikrai tas vienas gurkšnis žiauriai geras. O paskui kokosas pradeda įkyrėti, jo per daug, dar prisideda saldumas ir tas alus nuslopsta, tu jo persisotini.

Sėdžiu ir galvoju, kaip taip gali būti. Tau alus geras, patinka, bet tuo pačiu metu tau jis neįdomus, per greitai atsibostantis. Ir tada aš prisimenu sakinį, kurį jau turbūt ne kartą čia minėjau. Tu negalvok, kad alaus receptą taip lengva sukurti. Sakiškės išvirė gerus stautus ir porterius. Tada porterius parūkė, pridėjo pipirų, i stautus pridėjo kokoso. Ir čia jau nelabai gerai, nueita lengvuoju būdu. Negali du žmonės Lietuvoje būti tokie masiški ir kokybiški, geri, įdomūs. Tiesiog negali.

Tada ir gaunasi tokia nesąmonė. Tu gali padaryti tiesiog įsimintiną degustaciją savo draugų būriui, kurie apie alų švelniai tariant nelabai ką supranta. Duodi paragauti su avietėmis, duodi Gin & Tonic, duodi palyginti paprastą milk stautą, kuris ir taip tirpsta burnoje, ypač moteriškoje, su coconut milk stautu ir pabaigai įpili sour’o. Penki alūs, kurie tą vakarą visiems nuneša stogą, visi pasižada jo susirasti nusipirkti ir būtinai dar nekartą atsikimšti. Tu neši kelis buteliukus į rūsį pabręsti, bet vistiek prisimeni, kad ties puse taurės tau tie alūs atsibodo. Na kaip taip dvejopai vis su Sakiškėmis gaunasi?

Written by Modestas

2016-11-16 at 16:14

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , , , ,

Krafto alus

with 3 comments

krafto-alusTokiu pavadinimu įrašas jau buvo. Buvo ir kiek kitokių. Taip gaunasi, kad aš trečią kartą lipu ant to pačio grėblio.

Kad paskutinis krafto alaus bandymas buvo švelniai tariant ne koks, suprato net ir patys pardavėjai. Aš įsivaizduoju kaip buvo sunku ir pikta, kai tokių gražių buteliukų neperka ir dar atsiliepimai tokie baisūs. Nesuprasi ko tie žmonės nori.

Žmonės kalba, kad prie dabar nuotraukoje matomų ir parduotuvių apatinėse lentynose kartais randamų alaus rūšių prisidėjo aludariai iš bravoro Apynys. Taip, to, kur verda green monster’į ir kažką dar. Apie naują ketveriukę internetuose teko rasti tokių pačių blogų atsiliepimų, bet paragavus pačiam, nusprendžiau, kad nuomonė yra iš inercijos. Alus tikrai aptvarkytas, kokybiškesnis, niekas nešokinėja, nesimuiluoja ir panašiai. Susiragavo. Bet tai ir viskas. Atrodytų keturios rūšys, o viena nuo kitos mažai kuo skiriasi. Sakysit pilsner lageris (?), vanilinis Robust porteris, škotiškas elis, amerikietiškas kvietinis elis turi skirtis ir net labai. Pabandykite patys rasti daug skirtumų.

Internetinis puslapis kraftas.lt tik parodo, kaip šiais laikais aludariams ant visko nusispjaut. Sukūrėm, paleidom, darbas padarytas.

Written by Modestas

2016-11-13 at 11:29

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Pasižvalgymai po besitraukiančią Lietuvos alaus rinką

with 24 comments

img_8857Aš esu antraščių skaitytojas ir labai retai lendu giliau ir pasiskaitau kas po jomis slepiasi. Vakar akis užkliuvo už antraštės “Alaus rinka išgyveno sudėtingiausią vasarą per pastarąjį dešimtmetį”. Praskrolinau, bet atmintyje liko. Senai galvoje sukasi kelios mintys ir noras brūkštelti keliomis temomis. Ir ta antraštė suveikė kaip katalizatorius visai tai dėlionei, kurią vis padėliodavau galvoje.

Viskas gal ir būtų neblogai, bet prieš pradedant rašyti, teko grįžti ir straipsnį perskaityti. Ir nusivilti. Antraštė tebuvo viršūnėlė, užmaskavusi paverkimą dėl akcizų didinimo ir planuojamo monopolio įvedimo. Na gerai, specializuotų parduotuvių atsiradimą, bet vistiek. Todėl perskeliu tą straipsnį per pusę. Viena jo dalis yra iki Rolando Viršilo komentaro, kita Rolando Viršilo komentaras. Antrą dalį galima pamiršti iš karto. O pirmoji teigia, kad per 9 mėnesius alaus rinka susitraukė 5,1 proc., o per metus tikėtina susitrauks visais 5,4 proc. Ir įvardijamos priežastys: šalta vasara, padidėjęs akcizas ir (?) depozito sistema.

Aš labai stipriai neįsigilinęs į depozito sistemą, bet ar ne patys aludariai ją prastūmė? Ar ne patys jie argumentavo, kad per konteinerinę sistemą PET pakuotės surenkama labai mažai ir ji nugula gražiąsias mūsų paežeres? Ir kai kažkas sakė, kad tokia sistema labai brangi, išbrangins produkciją ar tik ne tie patys aludariai sakė baikit, viskas čia gerai, pažiūrėkit kaip Estija gerai tvarkosi. Tomas, iš beergeek.lt, yra žadėjęs parašyt išsamiai apie depozito sistemą, bet vis neparašo, gal prisiruoš.

Neišsiplėsiu ir apie vasarą, ir apie akcizus, kurie alaus kainą pakėlė keliais centais.

Toks alaus rinkos nuosmūkis yra puikus atspindys to, kas vyksta alaus rinkoje Lietuvoje.

Perbėkime greituoju būdu per didžiuosius. Švyturys numarino gan perspektyvų Raudonų plytų projektą, kuris tapo nuobodesnis net už patį Švyturį. Vasarą pristatė lengvą alų ir reklamuoja taurę. Dar reklamuoja nealkoholinį alų, bet čia jau kita tema. Kalnapilis plius Vilkmergė neveikia nieko. Kalnapilis iš vis nieko nedaro, Vilkmergė edukuoja barmenus, kas iš esmės nei mums, vartotojams, nei pardavimams nei šilta nei šalta. Išleidžia kelias naujas alaus rūšis ir išvežioja jas po 20 mistinių barų. Nori, susirask. Kas čia dar? Volfas Engelman toliau žaidžia su pakuotėmis. Vienu laipsniu stipresnis alus dabar pas juos tradicinis. Užsipirko tamsaus salyklo, tai visos rūšys dar patamsės ir taps tamsiuoju. Iš Biržų krašto Rinkuškiai ir Biržų alus toliau spausdina etiketes, net skardines pasileido. Daugiau niekas nešauna į galvą. Bet sutikite, nuobodu.

Eikime prie mažiukų. Turim jų saujelę. Vis įstengdavęs nustebinti Dundulis perverda savo senas rūšis. Su kokybe pagaliau susitvarkę Sakiškių aludariai verda kiek įdomesnį, bet greitai atsibostantį alų (apie tai sekančiuose įrašuose), na ir Genys su viena alaus rūšimi.

Ir tai yra viskas. Trys sakiniai ir lietuviškos alaus rinkos apžvalga baigiasi.

Lietuvos aludariai įsisuko į uždarą ratą. Niekas neperka, tai kam virt kažką naujo. O jei neverdi kažko naujo, tampi neįdomus ir niekas neperka. Taip ir sukamės uždarame rate, kuris dar ir traukiasi.

Užtenka nuvažiuoti pas kaimynus. Kas pusę metų. Iš Latvijos parsiveši dėžę naujienų, iš Estijos arti trijų, o iš Lenkijos naujienom parvežti prireiks ir visos bagažinės. Ir ne šiaip ten lagerių, IPA’u ar vieną kitą porterį. Pas juos ten uogos, prieskoniai, žolelės, arbatos, pipirai, sūru, rūgštu ir t.t. ir pan. Ir nepasakokit man apie rinkų dydžius, alaus kokybę, ypač latviško. Aš kalbu apie judesį, apie nebijojimą eksperimentuoti ir visus kitus dalykus, kurie bendrąja prasme visą alaus rinką daro įdomią ir gyvą.

Užeikime į Lietuvoje esančias alaus krautuves. Jų, tiesą sakant, ne tiek daug ir yra. Tarp importinio alaus, kur ne kur pamėtyta lietuviško. Užeikite į Lenkijos ar Estijos parduotuves. Pardavėjas su pasididžiavimu Jums parodys lentynas su išskirtinai vietiniu alumi, na ir atsainiai mostelės į importą.

Artėja šventės. Aš tikrai važiuosiu į Lenkiją kalėdinio alaus. Jo ten būna labai daug. Pas mus gi nebent kas nors gražesnę pakuotę sugalvos. Tas Moliūgų alus iš Vilkmergės buvo toks geras šviesulys sezoninio alaus, bet kad tai taps tradicija ar geru užkratu kitiems aludariams, aš labai abejoju.

Na ir pabaigai, alaus pardavimai kaip po tokie. Mes, mėgstantys alų, išlepome. Gal importuotojai mus išlepino. Jie verčiasi per galvas, daro atviras, uždaras ir visokias kitokias degustacijas. Pristatinėja savo alų. Į šitą vietą reikėtų atsukti savo žvilgsnius ir mūsų aludariams. Taip, tai jau vyksta, bet tai turi tapti tradicija, savaime suprantamu dalyku.

Vieno pokalbio metu, man aludaris yra pasakęs, negalvok, kad taip lengvai yra sukuriamas alaus receptas. O vienas pardavėjas yra pasakęs, kad jei nori gero, įdomaus alaus (kuris, kaip taisyklė, brangesnis), turi ir pirkti tokį alų. Tad Jūs, aludariai, sunkiai, bet drąsiai eksperimentuokite. Mums bus malonu išbandyti tuos eksperimentus. Tik taip pakelsime susidomėjimą mūsų alaus rinka. Ir tuomet nereikės skųstis, kad vasara šalta, mokesčiai spaudžia.

 

Written by Modestas

2016-11-09 at 10:42

Įrašyta kategorijoj Visa kita

%d bloggers like this: