Dzūkų alaus restorano alaus pristatymas

Paskrolinau savo blogą ir labai jau dažnai įrašai yra susiję su Vingiu Dubingiu alude. Šis taip pat. Bet taip jau yra, kad Tomas (Vingiu Dubingiu galva) mane į renginius pakviečia ir ne po kartą, o šį kartą net renginio laiką pavėlino pusvalandžiu, nes kitaip būčiau nespėjęs. Ir tas dėmesys paperka. Labai dėkui ir Jonui iš Genio už kvietimą, deja, niekaip nepavyko suderinti darbų ir sudalyvauti. Bet, jau kartojuosi, Jūs kvieskit, na ne kvieskit, bet praneškit jei kas įdomaus vyksta, tikrai pasistengsiu sudalyvauti ir kitiems apie tai papasakoti.

Tą vakarą Vingiu Dubingiu aludės kranus užėmė Dzūkų alaus restorano alus. Dzūkų alaus restoranas, tai kaip koks Avilys, darykla [per brūkšnelį] restoranas. Tik daug daug didesnė.

Mano santykiai su Alytumi prasidėjo labai senai, kuomet dar būdamas niolikinis darbavausi šiame mieste 3-4 mėnesius. Jau tada jis man patiko, nes buvo įdomus su savito charakterio žmonėmis. Dabar taip pat tenka apsilankyti jame bent kartą į ketvirtį darbo reikalais ar pravažiuojant pakeliui į Druskininkus. Pirmi gandai apie Dzūkų alaus restoraną pasklido tarp kolekcionierių, kad bus nauja darykla. Kažkaip aš netoli sukinėjausi ir nusprendžiau pasižiūrėti kas ten per vieta. Gal mano lūkesčiai buvo labai maži, o gal dar kažkas, bet ką jie ten pasistatė buvo iš pirmo žvilgsnio įspūdinga. Didžiulis pastatas miesto centre. Lai nesupyksta niekas, bet man Alytus vis gi provincija. Bent jau restoranų versle. Blemba pagal aptarnavimą net Trakai provincija. Kai mes ten lankėmės pirmą kartą, pamenu kalbėjom tik apie tai kaip ten viskas gerai. Kad neatvėstų, paruoštą maistą laiko po specialia lempa, kol padavėja jį paima ir atneša iki stalo. Ir čia tik smulkmena. Ir aš dar ilgai galvojau kaip Alytuje pardavinėti cepelinus ir nebūti eiline kaimo knaipe, kur padavėjom atėjęs klientas greičiau priešas, nei žmogus galintis palikti arbatos.

Tai toks buvo pirmas, labai geras, įspūdis. Vėliau ten teko lankytis ne kartą ir be smulkių nesusipratimų visada buvo puikiai praleistas laikas. Šią vasarą Kaune viešėjo šešių šalių delegacija ir man rekomendavus jie apsilankė Dzūkų alaus restorane, bei liko labai sužavėti tiek maistu ir gėrimais, tiek aptarnavimu.

Grįžkim prie vakaro Vingiu Dubingiu aludėje. Toks pats svetingumas buvo ir tą vakarą. Dzūkų alaus restorano savininko sūnus ne stojo pasakoti apie savo alų, bet stojo už baro ir tiesiog keletą valandų pabuvo šinkorium aludėje. Tiesiog. Tuo tarpu pats savininkas, pasiėmęs telefoną filmavo ir viskuo dalinosi socialiniuose tinkluose. Kaip bebūtų keista, bet tai kėlė savito žavesio. Be savo alaus kranuose jie atsivežė ir vaišių. Savo restorane be alaus daryklos jie įkūrė rūkyklą, kurioje rūkomi šonkauliai tapo restorano vinimi. Taip pat ten esančiame pečiuje jie kepa duoną ir pyragus. Ir visa tai buvo pateikta tą vakarą į aludę užsukusiems svečiams. Buvo skanu. Labai.

Atėjo laikas pašnekėti ir apie alų. 2016 metais buvo atidarytas restoranas, 2017 jame atsidarė alaus darykla. Prieš tai savininkai nebuvo naujokai maitinimo srityje. Jie turėjo ir iki šiol turi kitas taip pat populiarias vietas Alytuje, tai Dzūkų svetainė ir Dzūkų užeiga. Nuo alaus daryklos atidarymo jie išvirė 16 skirtingų alaus rūšių. Jie turi pastovų alaus pasirinkimą ir sezono metu pristato naujienas. Jie alaus darykloje turi fermentacijos talpas ir “lager tankus“. Pastaruosiuose yra brandinamas alus. Toks procesas vakarų Europoje yra primirštas, daugiau sutinkamas vidurio Europoje. Geriausiai parsiduoda lager tipo alus Čystas ir kvietinis alus Kviecinis. Tą vakarą buvo galima paragauti ir kelių koloboracijų su alaus daryklomis Apynys ir Dundulis. Ateityje labai norėtų išsivirti alų su grikiais. Alaus daryklos idėja užgimė savininkui daug keliaujant po Angliją, Vokietiją, Belgiją. Vėliau buvo verdamas alus namuose, lankomasi įvairiuose susitikimuose (būtent todėl pirmiausia apie atidaromą alaus daryklą Alytuje sužinojau iš ten) ir kaupiama patirtis, kol galų gale buvo atidaryta darykla. Bet ir čia nebuvo viskas padaryta paprastuoju būdu. Darykla buvo sukurta nuo nulio. Įranga nebuvo perpirkta ar nupirkta iš jau veikusio bravoro, bet viskas konstruota ir galvota pačių. Viskas buvo pagaminta mašinų gamykloje Astra, kuri įsikūrusi Alytuje. Buvo noras, kad pinigai liktų Alytuje. Lygiai taip pat jie nori, kad ir alus liktų Alytuje, nes planuose pardavinėti alų kitur, nei tik savo restorane, jie neturi. Jie turi 7 talpas po toną ir viskas kuo puikiausiai parsiduoda restorane, tai turėti pardavimo vietas kituose miestuose nėra poreikio. Jie atidarė restoraną su mintimi dalintis ta patirtimi ir potyriais, kurie susikaupė ilgų kelionių metu.  Lygiai taip pat ir tą vakarą jie užsuko į Vingiu Dubingiu aludę pasidalinti tuo ką turi, paskleisti apie save žinią ir susipažinti.

Susipažinti tai susipažinti. Pateikiu Jums trumpą pašnekesį su Dzūkų alaus restorano savininku Robertu Vitkausku.

– Kaip Jūs nepabijojot Alytuje atidaryti tokio dydžio restoraną ir nebijojot, kad tos erdvės taip ir liks tuščios?

– Iš tikro rizika buvo didžiulė. Bet kai įbrendi, supranti, kad reikia užbaigti. Trūko ir pinigų ir viso kito, bet ėjom iki galo. Vienu metu buvo labai daug baimės, bet kaip ir kiekvienam versle, į priekį varo tikėjimas savo idėja. O kai tiki, tai ir darai. Buvo labai didelis noras Alytuje padaryti kažką europinio, gero, kokybiško, prabangaus. Norėjom tikros picos malkinėje krosnyje, norėjome gerų grilių, rūkyklos, norėjome stiprios lietuviškos linijos, norėjome daug salių, norėjome alaus daryklą atvežti, kad būtų tikrai viskas gerai, kokybiškai ir atvažiavę svečiai sakytų, kad čia vau. Dar buvo mintis ir sūrius gaminti, bet pieno bakterija negali sugyventi su alaus mielėmis, tai taip sūriai ir liko tik mintyse.

– Kaip pavyko neįsisukti į furšetų ir gedulingų pietų ratą, o pripratintį klientą prie gero kokybiško maisto ir nenusipiginti?

– Kartelę užkėlė kelionės po pasaulį. Mes žinojome, kad ateis tokie svečiai kur močiutė valgys cepeliną, senelis norės šašlyko, o anūkui reikės pasiūlyti picą. Ir tikslas buvo visiems tiems skirtingiems norams pasiūlyti gerą kokybę. Kai tai pasiūlėm, įvyko lūžis, žmonės pamėgo vietą.

– Kokios buvo pagrindinės klaidos atidarinėjant tokį restoraną?

– (ilgai mąsto) Gal, kad per mažai vietos buvo numatyta alaus daryklai ir šiuo metu jai praplėsti nėra vietos. Mano užsispyrimas, kad pinigai liktų mieste ir noras alaus daryklos įrengimus gaminti mašinų gamykloje Astra taip pat kišo koją, nes tai buvo pirma jų alaus darykla, kurią jie gamino nuo A iki Z. Buvo padaryta klaidų, kurių taisymas kišo koją bravoro paleidimui. O daugiau esminių klaidų nebuvo arba jos buvo nereikšmingai mažos ir jei vėl reikėtų atidarinėti tokią vietą, tos mažos klaidelės kartotūsi.

– Kaip pavyko surinkti komandą ir sukurti tokį aukštą aptarnavimo lygį?

– Kai lankaisi kitų miestų stipresnėse vietose, matai, kiek daug lemia aptarnavimas. Tai grįžus to pačio reikalauji ir pas save. Aš visada savo darbuotojams sakau, mes turim erdves, plačią virtuvę, esam pasiruošę priimti svečius, jums belieka gerai atlikti savo darbą, juk tai atsiliepia per arbatą, kuri yra ženkli Jūsų uždarbio dalis, tai kodėl dėl to nepasistengus. Mokymais mes į aukštus etiketo standartus netaikom, paprasčiausiai stengiamės priimti atėjusį, kaip sau brangų svečią, kuris atėjo pas mus į namus ir to dažniausiai užtenka.

– Kaip sudarot alaus pasiūlą?

– Mes visada turim turėti kažką kas primintų Švyturį. Taip jau yra. Toks yra mūsų lageris Čystas ir jo parduodame daugiausiai. Toliau būtų tamsus lageris ir kvietinis. Turim visus metus verdamas alaus rūšis, kurios yra penkios šešios. O paskui išverdam sezoninius alus, kad turėtumėm naujienų ir galėtumėm edukuoti žmones.

– Kiek yra teisybės, kad Jūs grįžot iš emigracijos ir iš gerai tapo dar geriau?

– Oi, tai labai sena istorija ir nelabai teisinga. Nenorėčiau prie jos sugrįžti.

Pabaigai kaip visada, kelios nuotraukos.