Išvirk belgą/-ę

Kartais einant gatve mane sustabdo nepažįstamas žmogus, užkalbina. Nepažįstamas arba socialiniam burbule matytas žmogus tą patį padaro mėgstamame bare. Jie visi paklausia kaip sekasi, o išgirdę, kad viskas gerai, būtinai pasiteirauja kodėl nerašau. Aš rašau, mintyse, nes realiai nerandu laiko. Buitis pasiima šiame gyvenimo tarpsnyje viską. Tad jei kviečiamas kažkur neateinu, nepykit, tikrai norėjau. Bet kvieskit, vakarai ilgėja, gal išeis. O tu, Jonai, dar ir pažadėjai 😉

Mintyse šį įrašą perkračiau kelis kartus. Pagaliau atsirado laisvas vakaras apie jį papasakoti. Pažadu daugiau tokių asmeniškumų nebus, pabandysiu pabūti kaip mokė: būk produktyvus, o ne tas kur visada neturi laiko.

Kvietimą teisėjauti konkurse „Išvirk belgą/-ę“ gavau dar likus daug laiko iki jo pradžios ir tai yra puiku, nes gali planuotis. Ir čia vienas iš organizatorių didžiausių pliusų. Šis konkursas tai vienas iš subrenginių, kuriuos visus vainikuoja kasmetinė “Aludarių taurė“. Masino sudalyvauti ir tai, kad veiksmas vyko Alaus bibliotekoje, o aš joje dar nesu buvęs, o girdėjęs daug gerų atsiliepimų.

Vos atvykus į renginį ir įėjus į vidų supratau, kad padariau labai gerą sprendimą neatsisakęs sudalyvauti. Susirinkę teisėjauti žmonės buvo tiesiog vau. Pasijaučiau net kažkiek nejaukiai 🙂

Iš viso konkurse dalyvavo 28 dalyviai, kurie pateikė 43 alaus pavyzdžius. Juos teisėjauti susėdo teisėjai prie penkių stalų. Kiekvienas stalas turėjo išrinkti po dvi alaus rūšis kurios keliaus į finalą. Taigi finale buvo iš viso 10 alaus rūšių, kuriuos teisėjavo penki teisėjai, tarp kurių buvau ir aš. Taigi visą konkursą ir vėl pavyko pajusti nuo iki.

Teisėjauti kategorijose sėdome keturiese. Aš praleidau paskutinę aludarių taurę, todėl man naujiena buvo, kad prieš pradedant vertinti alus, buvo pateikta visiems stalams etaloninio alaus pavyzdys, kad teisėjai galėtų nusistatyti vertinimo kartelę. Ne paslaptis, kad vieni teisėjai vertina išskirtinai dideliais balais, kiti daug mažesniais. Ir tam buvo sugalvotas toks būdas, bandant bent kažkiek suvienodinti imtis. Įdomi naujiena, bet bent jau man, tai nepadarė visiškai jokios įtakos. Paskutinius porą trejetą metų netyla diskusijos dėl teisėjų. Ir tai nenuostabu. Vien prie mūsų stalo dėl Trappist Single alaus kaip ir buvo viskas aišku ir mes jį gan vieningai išrinkom kaip geriausią, o vat dėl antros vietos nuomonės išsiskyrė kardinaliai. Ir jei tas alus buvo pateiktas tarkim naujoko, tai jis išvis turėjo nesuprasti kaip čia kas. Mes įvertinom du Fruit Lambic’us atitinkamai 27,3 ir 28,3 vidutiniais balais. Balų skirtumas kaip ir nedidelis. Bet jei pasižiūrėsim tai pirmojo vertinimai buvo 22 36 38 16, o kito 38 22 9 40. Tai reiškia, kad dviem teisėjams vienas alus labai patiko, o kitiems dviems labai nepatiko. Su antruoju įvyko atvirkščias variantas. Vienas teisėjas davė 9 kitas 40. Tai va tokie dideli skirtumai. Tie 40 balų buvo skirti mano. Ir tai buvo didžiausias skirtas balas tą dieną alui. Taip labai jis man patiko. O vat kitam teisėjui jis buvo vertas tik 9 balų, kas ir lėmė jo nepatekimą į finalą. Kiek atmintis manęs neapgauna, taip gerai sukonstruotų alų teko ragauti ne vienam finale kuriam teko teisėjauti ir buvo labai gaila, kad jis nepateko. Dar gaila ir dėl kitos priežasties, bet apie tai kiek vėliau.

Tarp teisėjavimo kategorijose ir finalo turėjom geras porą valandų. Čia buvo toks liūdnesnis laikas, nes supratau kaip nebepažįstu Vilniaus ir kaip stipriai nuo jo nutolau, nes teko klausti net kur pavalgyti. Tomo rekomenduotos buritos buvo super.

Prie finalinio stalo sėdom penkiese. Aš, Jonas Miežys (Genio aludaris), Dalia Jočytė (Švyturio aludarė), Linas Čekanavičius ir Ričardas Barakūnas (Kalnapilio aludaris). Rimta chebra, man visai patiko 🙂 Teisėjauti pradėjom nuo Witbier’o ir jau iškart buvo labai gerai. Teko šį alų net palikti be galutinio vertinimo, nes visada be tiesioginio vertinimo pas mane vyksta ir lyginamasis vertinimas. Jei geras alus, nori paragauti daugiau finalistų, kad suprastum ant kiek jis geras ir ar nėra geresnių. Viskas finale vyko kaip ir visada, bet va kai atnešė Lambic’ą apie kurį jau rašiau, truputį pasidarė įdomiau. Kadangi kilo ginčų su juo prie mūsų stalo, aš skonį įsiminiau gan gerai. Ir finale atkimštas butelis jau buvo visai kitoks, nei kategorijoje. Jį teko vertinti jau visai kitaip nei prieš tai. Dar pasiklausiau kitų teisėjų ragavusių pirmąjį variantą ir jie patvirtino, kad tai visai kitoks alus. Tai va taip būna, kai verdi alų namuose. Finale net gi buvo alus supilstytas į plastikinę tarą. Na čia jau man labai nepatiko, tokio alaus vien dėl pateikimo būdo nereikėtų teisėjams praleisti į finalą.

Baigus teisėjauti, pagal balus pirmas tris vietas užėmė Belgian Dark Strong Ale, Belgien Dubbel ir jau mano minėtas witbier’as. Dar viena naujovė, kad teisėjai gali pasitarti ir nuspręsti kiek kitaip nei rodo sausa statistika. Ir čia mes nusprendėm, kad pirmas bus Witbier’as išvirtas Tomo Sirtauto, kurio net trys alaus rūšys buvo finale, o ketvirtoje vietoje liko atrankoje mūsų favoritu buvęs Trappist Single. Tomo alūs buvo labai techniški, gerai sudėlioti, buvo vienas malonumas juos vertinti. Kiek teko girdėti Tomas ne Lietuvoje verda alų, o jį atsiuntė iš Anglijos.

Apibendrinant konkursą tiek teisėjavimas, tiek pateikti alūs buvo labai stiprūs. Lygis užkilęs labai aukštai. Kai aludariai namuose sugeba išvirti tokį kokybišką alų, puikiai suprantu kodėl konkursuose norisi turėti ir kokybišką, lūkesčius atitinkantį teisėjavimą. Tokie mažesni renginiai ir yra vienas iš būdų pakelti teisėjavimo lygį.

“Mes keli metai stengiamės suorganizuoti daugiau renginių, ne tik Aludarių taurę ir taip paskatinti aludarius virti daugiau, įdomiau, – po pasibaigusio konkurso pasakojo viena iš organizatorių Jonaistė Jusionytė. – Kai yra konkreti tema, aludaris gali išvirti geresnį alų, tai priverčia jį pasukti galvą. Mes šiuos renginius darome tam, kad namų aludarystė populiarėtų, plėstųsi, atsirastų naujų narių.

Geriausia reklama šiems renginiams būna iš lūpų į lūpas. Mes kiekvieną mėnesį renkamės į namų aludarių susitikimus Vilniuje, kiek rečiau Kaune ir Klaipėdoje. Čia susirenka iki 30 aludarių ir jei naujas aludaris ateina į tokį susitikimą, tai gauna tiek informacijos, kad niekur tiek neperskaitys ir nepažiūrės. Informuojame ir per aludariuforumas.lt ar aludariutaure.lt, bet komunikacija ir didžiausias naujų narių pritraukimas vyksta turbūt per kraftinio alaus mažąsias parduotuves. Po kiekvieno renginio matome naujų vardų dalyvių sąrašuose, tai džiugina, bet kai žinome kiek aludarių apsilanko Savas Alus parduotuvėje ir kiek dalyvauja konkursuose, tai skaičių skirtumas yra labai didelis ne mūsų naudai.

Spręsdami teisėjavimo klausimą šiam konkursui mes, kaip organizatoriai, atlikome vidinį teisėjų reitingavimą ir pakvietėm teisėjauti tik aukščiausius vertinimus gavusius teisėjus (šitie žodžiai paglostė man širdį). Mūsų organizuojami konkursai yra BJCP sankcionuoti renginiai. Todėl konkursai vykdomi pagal nustatytas taisykles, kurios galioja ir kitose pasaulio šalyse. Taip mes tampame įdomūs kitų šalių teisėjams, kurie atvyksta pas mus pateisėjauti. Paskutinėje Aludarių taurėje buvo du lenkai, du latviai, du estai ir tai labai pasiteisina, nes teisėjai gali papasakoti kaip viskas vyksta pas juos šalyje, gali išklausti tokių dalykų ko paprastai nesužinosi. Jie taip pat pasako tau kaip reikia pagerinti organizavimą ir kitus dalykus.

Artimiausi planai suorganizuoti devintąją Aludarių taurę, kuri galėtų būti mažesnio masto, kad kuo geriau pasiruošti jubiliejinei Aludarių taurei. Ateinanti Aludarių taurė, manau, vyks Vilniuje, laikas jai grįžti į šį miestą.“