Latviškos Kalėdos

Tarpušvenčiu teko pabuvoti Latvijoje. Tęsiant šventinio alaus temą, noriu papasakoti, ką pavyko rasti šventinio.

Pirmasis alus kaip atskiras alus gal niekada nebūtų pasirodęs šiame bloge, bet prie kompanijos,  dėl etiketės  galima ir pasidalinti. Tai Bralis aludarių išvirtas (?) Senču alus 4%. Tai šviesus, gražios geltonos spalvos alus. Neįsimintino, eilinio karstelėjusio skonio. Tai lyg koks Švyturio Gintarinis ar panašaus tipo alus. Tiesa, lengvesnis.

Tos pačios daryklos Ziemassvetku alus 6,6% supilstyta į nenusakomos talpos butelį ir papuoštas nenusakomos formos etikete. Kaina šio viso grožio 2,29 lato. Pilam į stiklinę. Gausiai užputoja, o vėliau alus taurėje elgiasi gan keistai. Taip kylančių nuo taurės dugno burbuliukų dar neteko matyti. Dabar pagalvoju, kad koks skirtumas kas ten kaip kyla, skoniui tai mažai įtakos turintis dalykas. Nors burbuliukų kilimo trajektorija nuo taurės dugno link viršaus, gerai pagalvojus, alui išvis įtakos nedaro. Skonis įdomus, minkštas. Viena aišku, cinamonas čia dominuoja. Kartumo šiame aluje nedaug, tik neaišku ar jo išties mažoka, ar cinamonas jį užmuša. Po cinamono truputis ant gomurio atsisės citrusinio vaisiaus, saldumo. Viską sudėjus į krūvą gaunam labai neblogą alų, kuris išpilstytas nefiltruotas ir nepasterizuotas. Puikus latvių bandymas išleidžiant stiprų, tamsų, prieskoninį šventinį alų. Tikrai puikus.

Prie Bralis aludarių prisidėjo ir Aldaris su savo Ziemas Tumšais Alus 5,8%. Bijau apsimeluoti, bet berods žiemos alus pas Aldarį buvo ir pernai. Pernai buvo pernai, šiemet yra šiemet ir alus puikus. Gal jis nėra puikus žiūrint plačiai, bet man – lietuviui, pasiilgusiam įdomesnio skonio, šis buvo labai netgi gerai. Tai išties tamsus alus, kuris gali didžiuotis puta, kuri laikosi išties ilgai. Tai dar vienas prieskoninis alus, nes jame ryškiai jaučiasi kalendra. Degintas salyklas ir kalendra suteikia šiam alui labai malonų skonį ir jį gerti nepabosta.

Kelionė į Latviją buvo puiki, liksianti atmintyje ilgam. Dar smagiau, kad po jos teko paragauti puikaus alaus. Belieka pripažinti, kad alaus mėgėjams Latvijoje per Kalėdas buvo linksmiau, nei alaus mėgėjams Lietuvoje.

Alaus daryklos Brūveris imbierinio alaus serija

Kartu su Jumis norėčiau grįžti mėnesį atgal. Tuomet, gruodžio 10 d. sporto mėgėjui prie televizoriaus buvo tikra šventė. Pasakoti apie El Clasico, manau, neverta. Prisimenu kaip gerai buvo jau pirmomis minutėmis, ne taip linksma buvo po to 🙂 Tačiau nepaisant ilgai lauktų futbolo rungtynių, tą vakarą galėjau mėgautis ir dar vienu sporto įvykiu, kurį taip pat rodė televizoriatorius. Tai buvo Didžiosios Britanijos snookerio čempionato finalas. Susitiko du jaunosios kartos atstovai ir žaisdami labai aukšto lygio ir intensyvų snookerį padovanojo man dar vieną puikų reginį. Tą vakarą neprašoviau iš anksto pasirūpinęs geru alumi. Nesugalvojau geresnės progos paragauti visą seriją latviško imbierinio alaus, kaip jau minėti du sporto renginiai ir jų vėpsojimas prie televizoriaus.

Kuomet pokštelėjo Ingver Gaišais 4,7% kamštelis ir alus iš butelio bėgo į taurę, K.Benzema mušė pirmą įvartį. Žiūrint pakartojimą ir plačiai besišypsant, taurėje jau teliuskavo tamsiai gintarinės spalvos, pasidengęs smulkia ir tiršta puta, alus. Šis alus ragavosi labai skaniai. Iškart supratau, kad visi ragaujami alūs bus saldoki, nes imbieras tai suteikia. Bet be saldumo ir imbiero žnaibymosi, aluje užteko ir salyklo ir apynio aromato. Alus skonio turi daug, jis gan gerai sumaišytas, pilnas, ilgai liekantis. Bendras įspūdis liko labai geras, prisiminsiu šį alų kaip lengvai besigeriantį, bet pilną skonio.

Prieš ilgąją pertrauką, kuomet jau nebebuvo taip smagu, atsidariau Ingver Sarkanais 5,4%. Kiek rašo internetas ir patys gamintojai, alus pagamintas su specialiais apyniais salyklais, kurie ir sukuria raudoną spalvą. Taurėje alus žiūrisi maloniai, gal dėl savo tokios netradicinės spalvos. Man jį geriant pasirodė labai panašus skonis, kaip ir raudonosios arbatos kurią geriu namuose. Gal čia spalva tokį prieskonį turi? 🙂 Vėl gi, imbieras davė savo saldumo ir išskirtinio prieskonio, tačiau pats alus, lyginant su prieš tai ragautu ir aplamai bendram kontekste pasirodė silpnokas. Silpnokas savo skoniu, nes jis per minkštas, išplaukęs ir jo per mažai. Bet pervertus viską į kitą pusę,  tas skonis įdomus.

Baiginėjantis futbolui ir vis dažniau perjunginėjant kanalą per kurį rodė snookerį, kambaryje pakvipo vyšniomis. Tas pats gamintojas skelbia, kad apynių kiekis šiame aluje sumažintas, o pats alus pagamintas Sarkanais alaus pagrindu. Kalbu jau apie Ingver Kiršu 5,5%. Vyšnios šitame aluje lenda iš visur ir per visur, kaip kartumas lenda angliškame aluje. Gurkšnis po gurkšnio sunkiai kažką pavyko išgaudyti šiame aluje. Tik sausumas, kuris lieka geriant vyšnių kompotą yra ir čia. Sunkiai ir tas pats imbieras čia rado vietos, vis jį nustelbdavo vyšnios. Greitai šio alaus taurė pas mane ištuštėjo, nes šalia sėdėjusi moteris vis kartojo koks jis skanus po kiekvieno gurkšnio iš mano taurės.

Kuomet jau gan plačiai išsidrėbęs sofoje pakėliau taurė Ingver Melnais 7% artėjo lemiami finaliniai snookerio roundai. Buvo gerokai po vidurnakčio, o per taurėje esantį alų sunkiai prasiskverbė kaitrinės lemputės šviesa. Taip, alus iš ties tamsus, jau toks tamsus, kad net juodas. Putoja irgi gražiai ir taurėje visas tas derinys žiūrisi puikiai. Stiprumo, kuris virstų alkoholio skoniu aluje, nesijautė. Ragaujant norėjosi iš šio alaus daugiau. Taip, jis tamsus kaip naktis, taip, jis imbierinis ir imbieras jaučiasi, taip, jis tamsus dar kartą ir jaučiasi tamsiame aluje būdingas duonos, razinų, truputis šokolado, deginto salyklo skonis, bet visa tai kažkaip ne taip suplakta. Kažko trūksta, o gal kažko per daug. Prisiminus pirmojo ragauto alaus gaivumą, lengvumą ir skonio pilnumą, šis sėdasi po medžiu ir ilsisi pavėsyje.

Apibendrinant visos rūšys įdomios ir vertos paragavimo. Nė viena neužkliuvo kaip netinkama ar gadinanti vakarą kurio laukta bent mėnesį tai tikrai. Visas alaus rūšis norėjosi pabaigti iki galo ir išieškoti. Taip pat visos buvo labai skirtingos ir viena nuo kitos stipriai skyrėsi, kas degustaciją pavertė dar įdomesne.

Kaip aš pakeliui į Rygos aerouostą latviško alaus ieškojau

Padaryti iš gipskartonio sienelę ir gražu, ir praktiška, ir ekonomiška. Tie du išsikišę kranai galėtų būti pakabinti ant vieno stovo. Stovo kaina labai apytiksliai 650 litų. Jų čia nereikia. Skaičiuokite patys 🙂

Teko pabuvoti Latvijoje. Tiesiog daug neplanuojant važiavom iki Rygos aerouosto ir atgal. Išvažiavom kiek ankščiau, kad liktų kažkiek laiko paslankioti po Rygos senamiestį. Aš norėjau dar ir pasižiūrėti ką galima nesiruošus ir specialiai neieškojus pamatyti iš alaus pasiūlos. Sustojimas vienam prekybos centre gerai nenuteikė, nes viena buvo aišku – Latvijoje alus brangus. Mes automobilį palikome prie, bent jau kaip man pasirodė, judriausios Rygos vietos. Ten vienoje vietoje ir traukinių ir autobusų stotis bei didžiulis turgus. Arba mes senamiestyje ne ten ėjom arba ėjom ten, bet nematėm, bet nieko labai įdomaus neradom. Taip, ten po senamiestį išsimėtę pilstomo alaus taškai, kurių išskirtinis dalykas yra iš sienos išlindę kranai. Gan originalus reikalas. Ten galima nusipirkti įvairaus pilstomo alaus. Bet… viename turguje rasta pilstykla siūlė beveik tik lietuvišką alų, Rinkuškiai, Biržų alus ir t.t. Didžiąjame turguje to pačio pavadinimo pilstykloje jau vien latviško alaus pasiūla. Mes pilstomo alaus nenorėjome, o rasti butelinio alaus nepavyko.

,

,

,

Lauktuvės iš Latvijos

Jau gan nemažai laiko praėjo nuo Aldario alaus daryklos surengtos tarptautinės kolekcininkų biržos. O iš jos grįžusi Lina, man parūpino lauktuvių. Didelis dėkui jai už tai. Tikrai alus šaldytuve negulėjo tiek ilgai, tiesiog brūkštelti apie tai neprisėdau. Šiaip kilo dvejonių ar išvis apie tai rašyti, nes kaip jau berods ne vieną kartą sakiau, apie tai kas man nepatinka aš stengiuosi nerašyti, kad negaištumėte laiko skaitydami.  Na, bet vis dėl to… Pirmas buteliukas buvo kaip supratau iš pilstomo alaus parduotuvės “Miestins“, nors jų pasiūloje madona alaus neradau. Na ne esmė, esmė turėtų būti, kad toje parduotuvėje galima rasti Butautus ir Kanapinį, prie kurių yra prierašas – Lietuva. Taigi apie madonos alų. Lengviau žinoma ragauti, kai bent kažkiek žinai  ką ragauji, bet buvo įdomu ir save išbandyti, ragaujant nežinoma dalyką. Alus įdomaus lengvo skonio. Kadangi nėra kartumo, o jaučiamas rūgštelėjimas su trupučiu saldumo, turėtų būti dėta vaisių, galbūt medaus. Alaus spalva irgi labai sunkiai nusakoma. Tokia raudonai rudai oranžinė. (Yra tokia spalva? :)) Na ir tiek apie jį.

O va apie kitus du tai net nėra ką rašyti. Kaip pas mus Kalnapilis paleid[o]ęs balsavimo akciją, taip ir Latviai siūlo rinktis iš dviejų. Na čia truputį gal kitaip, nes medučio, kaštonų ir juodojo gintaro analogai taip pat yra Latvijoje, na, bet kaip ten bebūtų, rinkimai yra rinkimai. Man ragaujant pasirodė, kad tiek vienas, tiek kitas alus yra labai silpni viskuo, gal kiek geriau nebent spalva, putojimas, bet ne skonis ir aromatas. Na ir jie abu turi truputį pastiprintą prieskonį, kuris skiria juos vieną nuo kito. Va iš tų šiek tiek pastiprintų prieskonių latviai ir turi rinktis. Aš nesirenku nė vieno.

P.S. Latviai pasirinko Dūmaku.