Dundulio Publijus Palemonas (aludario komentaras)

Teko matyti komentarus, kad naujasis Dundulio alus Publijus Palemonas yra geriausias Dundulio alus.

Teko gyventi tais laikais kai didelio alaus pasirinkimo nebuvo, o močiutei skaniausias alus būdavo Utenos Porteris.

Teko girdėti kalbų, kad Baltic Porter kilęs Lietuvoje.

Teko ne kartą mąstyti, kodėl Dundulis niekaip neišverda porterio, nes atrodė, kad tai Lietuviško alaus neatsiejama dalis, o juk Dundulis rekonstruoja, sieja viską su istorija ir panašiai.

Visas nuogirdas ir pamąstymus į lentynėles sudėliojo pats Dundulio projekto aludaris Simonas.

“Reiktų sutikti su tuo, jog Lietuvos istorijoje būta įvairių laikotarpių – vieni šviesūs, kiti nelabai. Porteris Lietuvos teritorijoje išpopuliarėjo carinėje Rusijoje bei vėlesniais Sovietų laikais, – paklaustas kokią vietą lietuviško alaus padangėje užėmė porteris pasakoja Simonas. – Žinodami tą faktą, jog porteris buvo miestiečių mėgtas gėrimas, o lietuviai tuo metu miestų vengė, porterį galime sieti tik su Lietuvos teritorija, bet ne tradicija. Gal būt dėl to neskubėjom su šios alaus rūšies virimu. Tačiau mano vilnietiška prigimtis ir pagarba šio miesto kultūrai, vis dėl to nulėmė tai, jog šią rūšį turime savo portfolio.“

Mano porterio idealizavimas sudužo į šipulius. Bet kuomet paprašiau papasakoti apie patį Publijų Palemoną, Simonas parodė tikrąjį savo istoriko veidą.

“Publijus Palemonas nėra tas porteris, kurį prisimintų sovietų laikus menantys alaus mėgėjai, – savo pasakojimą pradeda aludaris. – Sovietinis porteris labiau priminė stiprų tamsintą bock’ą ir buvo labiau deficito ir medžiagų trūkumo pasekmė, nei išieškotas gėrimas. Publijaus Palemono receptūra buvo formuota atsižvelgiant į XIX a. carinės Rusijos teritorijoje pamėgtą taip vadinamą angliškos manieros porterį, kurį po angliško alaus importo uždraudimo pradėta gaminti vietoje. Buvo studijuoti seni carinės Rusijos aludarystės vadovai, kuriuose nemažai dėmesio skirta ir porterio technologijai, tad galime teigti, jog Publijus Palemonas yra rekonstrukcinis su mažom interpretacijom XIX a. antros pusės porteris. Gal būt tokį panašų virė Parčevskio bravore, bei šinkavo Vilniaus miesto užeigose.“

Taurėje tamsiai rudos spalvos, puikiai putojantis alus. Aromate degintas salyklas pereinantis į rūkytą. Pirmas gurkšnis susieja šį alų su Dundulio Kovarnių alumi. Bet vėliau Kovarnių dūmiškumas dingsta ir pasilieka puikiai subalansuotas tamsus alus. Salyklai sugulę puikiai. Pilno kūno alus, kuris atsiduoda kava, degintais salyklais ir yra šlapias, bei puikiai besigeriantis. Jis skiriasi nuo, tarkim, lenkiškų baltic porterių tuo, kad jis nėra saldus ir kokia tai yra palaima.

Belieka dar kartą nuleisti galvą prieš Dundulio aludarius ir tarstelėti – Jūs ir vėl išvirėte puikų alų.

 

Lenkija: stautai ir porteriai

Liko paskutinė grupelė ir pabaigai visada pasilieku mėgstamiausius – stautus ir porterius. Beja, prieš tai buvęs apsilankymas Lenkijoje ir to apsilankymo aprašymas baigėsi tokiu pačiu įrašu ir net tuo pačiu alumi.

Nepomucen Stout Bourbon Barrel Chips | Stout | 5% | IBU 32

Alus rudas iki juodumo, graži, tvari puta. Aromatas sausas, plokščias. Šis stautas nėra tas, kur atsigeri ir ten visa puokštė visko, čia viskas daug ramiau. Šis stautas ramus, bet vis dėl to labai puikus, nei vandeningumo, nei perdėto salykliškumo, viskas puikiai suvaldyta ir galų gale viską vainikuoja puikus, skanus kartumas poskonyje. Labai norėjosi pajusti tą burboną, tačiau čia jo tiesiog nėra.

 Bednary / Gzub Black Yeti | Sweet Stout | 5,5% | IBU 16

Alus su laktoze ir Himalajų druska. Alus tamsus, beveik juodas, su gražia nutamsėjusia puta. Aromate šiek tiek jaučiasi alkoholio ir salyklų. Jei nebūtų nurodyta, kad tai alus su druska, jos net neieškotum arba nekreiptum dėmesio, bet kai tau pasakyta, kad yra druskos, tu jos ir ieškai. Na, ir žinoma randi, bet labai subtiliai ji čia įpinta ir tik prideda alui gero skonio ir apvalumo ir jei būtų neparašyta, jos tikrai nerastum arba tą prieskonį, kurį ji suteikia, nurašytum kažkam kitam. Vos daugiau norisi karbonizacijos, puikus poskonis, kartumas apvalesnis, pilnesnis.

Sancti Lucas City Stout | Stout | 6,8% | IBU 40

Šis stautas jau sunkesnis. Pirmi du kiek ir nustebino savo lengvumu, nes kiek susidūriau su lenkišku alumi, tamsieji alūs pas juos stiprūs ir sunkūs. Stautas gražios juodos spalvos su nutamsėjusia puta, kurios tiek kiek reikia. Šis alus labai klasikinis, deginti salyklai suformuoja puikų kavos ir šokolado skonį, maža karbonizacija leidžia kalbėti tik apie vidutinį kūną. Labai viskas tvarkinga, gražu, skanu ir poskonyje lieka tirštumo ir minkštumo pojūtis, kurį turi milk stautai.

Birbant Double Robust Porter | Imperial Porter | 7,8% | IBU 49

Pirmas porteris ir iškart Imperial. Tamsus, beveik juodas alus, kurio puta šviesi, smulki, korėta, ilgai besilaikanti. Spalva priešais šviesos šaltinį kiek nurausvėja. Aromatas neintensyvus, šokoladas, kakava, labai nedaug apynių. Skonis kiek saldokas, šokoladas, kiek per daug jaučiamas degintas salyklas. Galėtų mažiau jaustis vandeningumas. Aluje jaučiamas lengvas kartumas, niekur nepabėgęs ir šokoladas. Labai norėdamas gali išgaudyti ir alkoholio natas. Poskonyje lieka malonus kartumas, alus geriant atrodo vandeningas, tas pats lieka ir poskonyje, jaučiamas alaus šlapumas.

Kormoran Porter Warminski | Baltic Porter | 9%

Su šios daryklos alumi teko susidurti ne kartą ir nepasakyčiau, kad jos alūs paliko labai gerą įspūdį. Jų alaus galima sutikti beveik visuose didžiuosiuose Lenkijos prekybos centruose. Kiek nustebau, kai ratebeer puslapyje pamačiau, kad jis yra top 50 tarp Baltic Porter.

Alus juodas, beveik neputojantis. Aromatas niekuo nenustebina, deginti salyklai, šokoladas, karamelė, kažkiek razinų. Skonis pilnas, subalansuotas, niekas neišlenda per daug ir tik pačiam gurkšnio gale pasirodo tai, kas man neleidžia mėgautis šiuo alumi. Jis rūgštokas. Tas rūgštumas neblogas, o jį sukuria per didelis degintų salyklų išbujojimas skonyje ir tada tie deginti salyklai yra nieko gero.

Fortuna Komes Porter Baltycki (2014) | Baltic Porter | 9%

Dar vienas Baltijos porteris, dar vienas iš top 50. Šis jau buvo ragautas ir aprašytas praeitos kelionės į Lenkiją įrašuose. Gal kartotis ir nereikėtų, nes dar ir metai nepraėjo po jo ragavimo, tačiau šis alus kiek kitoks.

Pirma, aš jį pagriebiau jau visai paskutinį ir netgi sumokėjau atskirai nuo visų, nes jau sukantis nuo kasos akis užkliuvo už ant išpardavimo lentynos stovinčių alaus butelių. 12 zlotų norėjo už šį butelaitį, nes jo galiojimo laikas artėjo prie pabaigos. Tai 2014 metų virimo alus ir jis pabrandintas bent 1,5 metų. Kodėl gi ne?

Pirma mintis buvo jį palikti dar keliems metams, po to gal kažkam padovanoti, bet galų gale tinginystė (nueiti į rūsį labai tingėjosi) nugalėjo ir jis pokštelėjo mano namuose kaip šio pasakojimo ir išvykos apibendrintojas. Alus juodas, su šiek tiek nusidažiusia puta. Pirmą kartą ragaujant alus patiko labiau, nei antrą. Šį kart gan stipriai jautėsi alkoholis, trūko vientisumo. O visą blogumą numuša poskonis, jis tiesiog užvaldo ir užlinguoja.

Jei pabaigai pasakysiu, kad Lenkijoje alaus yra, jo ten daug ir jis įvairus bei geras, tikrai nieko naujo nepasakysiu. Tačiau sekantį kartą vis gi rinkčiausi ragavimą serijomis iš vieno bravoro. Taip paragauji ir pilsnerių, pale ale ar kitų stilių alaus, kurių šiaip gal ir nepirktum. Be to susidarai nuomonę apie pačią daryklą, žinai ar ji tau įdomi, koks yra jos veidas. Taip giliau pažįsti kas vyksta Lenkijoje. Nes vieną gerą alų gali išvirti beveik bet kas, o kad įdomi būtų visa serija, jau čia reikia pasistengti.

Naujas stautas, naujas porteris. Neapsigaukite, ne viskas taip gerai, kaip atrodo

Švyturio tradicinę kolekciją papildė naujas alus – Juodas 4,5%.

Šiam alui pasirodžius iš lentynų tyliai dingo ir taip labai ilgai gyvavęs Keltų alus. Pradžioje buvęs geras, vėliau kiek suprastėjęs, bet vis tiek labai ilgai rinkoje išsilaikęs alus. Žmonės kalba, kad tokį alų virti yra per brangu.

Man vis dar išlieka mįslė kaip naujas Švyturio alus atsiranda rinkoje. Tokios painiavos, kokia buvo su šiuo alumi, senai bebuvo ir dar viską kvailiau padaryti reikia sugalvoti.

Pirma pasirodo žinutės FB, kad va, išvažiuoja iš daryklos. Ir iš tikro, išvažiuoja. Į Gero alaus parduotuves. Gero alaus parduotuvės skelbia naujieną, gerą naujieną, su vienu didžiausiu marketinginiu feilu kokį aš atsimenu iš Švyturio pusės. Jie paima ant Ekstros maketo užmeta Juodo etiketę ir paleidžia. Ir visai dzin, kad Ekstros butelis šviesus, o stautas ir dar pavadintas Juodu, turėtų būti tamsus. Ir pasipila internetuose komentarai, kad Švyturys pirmas pasaulyje išvirė šviesų stautą. Bet čia yra kur ir pagirti tuos pačius marketingistus, sureagavo labai greitai, vos kelios valandos ir viskas buvo pataisyta.

Kas vyksta toliau? Alus keliauja į prekybos vietas. Ir pristatomas ne kaip šiaip alus, ne kaip naujiena, o iškart su akcija, su nukainavimu. Pasirodo galima nukainuoti tai kas kainos dar neturėjo.

Na ir kaip visada įvyksta alaus pristatymo vakarėlis. Tam uždaroma visai dienai Alaus biblioteka. Susirenka visi kas turėtų, pliusas padedamas. Bet tas noras ar besilaikymas taisyklės, kad alus pirmiausiai turi pasirodyti daugumoje arba visuose prekybos centruose, o jau po to yra oficialiai pristatomas, kiek prasilenkia su sveiku protu. Nes nuo paskelbimo, kad jau alus išvažiuoja, iki oficialaus pristatymo praeina pusantro mėnesio.

Alus pristatytas. Galima ragauti. Pilam į taurę ir pirmasis įspūdis nuteikia gerai. Iš butelio bėga tikrai juodas alus. Jį padengia tiršta, nutamsėjusi iki rudumo puta. Alaus išvaizda be priekaištų. Ragaujam. Šiame aluje aš randu viską ką tikiuosi rasti atsikimšęs silpno stauto butelį. Lengvas pirmas gurkšnis, iš giliai grįžtantis salyklinis sausas kartumas, kuris prasisuka, pažaidžia ir labai trumpai lieka. Jokio saldumo, tik atviras švarus skonis. Mane šis alus įtikino.

Bet ne viskas yra taip gražu. Šis alus toks, koks aprašytas, man pasirodė tik ragaujant jį trečią kartą. Ramiai, namuose, neužkandžiaujant, prie gero kino savaitgalį. Prieš tai du kartai nebuvo tokie geri. Pirmas paragavimas buvo tiesiai iš butelio, ragaujant kažką keptą ant laužo. Antras užkandžiaujant namuose ir daug nesigilinant į skonį. Tada alus lyg ir patiko, bet išraiškos trūko. Trūko geresnio, įsimintinesnio skonio. Tačiau nemaišykite, stautas ne lageris ar elis, jis netinkamas greitam troškulio numalšinimui, jis skirtas lėtesniam mėgavimuisi. Kai su juo elgiatės tinkamai, jis tinkamai ir atsidėkoja skoniu.

Iš kito alaus labai daug tikėjausi. Tikėjausi, kad neblogą stautą dar bus galima priešpastatyti prie naujo porterio. Deja deja. Rinkuškių išvirtas Porteris 5,6%, net iš tolo nepriminė porterio. Iš tiesų nelabai priminė ir alų. Kaip porteriui baisi ruda spalva, jokios putos. Stiprokas, saldus alus su trupučiu perdegintos karamelės.

Ragauji tokį alų ir galvoji, Vilkmergė pavadino Kriek alumi, tai kas nėra kriek ir kilo didelė diskusija, net iki teisminio ginčo išaiškinimo mintys nusikėlė. O kai tokį alų pavadina Porteriu man dar didesnis nusikaltimas, nei visa ta istorija su krieku.

Utenos Čili Porteris

Mano pažintis su čili porteriu, kaip ir su daug kuo alaus srityje prasidėjo nuo Aludarių taurės. Berods tai buvo pati pirmoji taurė ir aš tada net gi sugebėjau vieną čili porterio butelį išsiprašyti sau.

Utenos alus labai ramiai pristatė savo naujieną. Iš vis, man dabar Utenos alus kaip kokia Škoda. Gali daryti ką nori, bet negali būti geriau ar gražiau už Volkswagen. Utenos alaus atveju tik ne geriau ir negarsiau už Švyturį.

Utenos Čili Porteris | 7,0%

Alus taurėje pasidengia tiršta balta spalva. Taurėje alus tamsus, tikrai tamsesnis nei nuotraukoje. Jis tamsiai rudai raudonas. Aromatas tikro stipraus gamyklinio alaus. Ant etiketės išskaitau, kad dėta džiovintų ir rūkytų (!) slyvų, tačiau jų kvapo nesijaučia. Gal kažkiek juntamas deginto salyklo aromatas.

Skonis labai įdomus. Visas įdomumas man buvo tame, kad poskonis grįžta su trenksmu, kad net išsižioji, kad perteklinis skonis išeitų lauk. Labai viskas panašu į Dundulio Kovarnių alų. Tik čia nuosaikiau tas visas dalykas vyksta. Ir čia man viskas patinka daug labiau. Alus labai švelnus geriant, bet labai pilnas poskonyje. Grįžta čia su trenksmu slyvos. Ar jos džiovintos ar rūkytos jau ne taip svarbu, nes dera puikiai. Jei skonis rodosi kiek blankokas ir skystokas, vandeningas, tai poskonis sausas. Pasijunta ir pakarpymai ant gomurio ir norėtųsi sakyti, kad tai nuo alkoholio. Bet kai gomurys nešyla, supranti, kad tai čili pipirai žaidžia.

Vienas iš įdomesnių dalykų nutikusių pas didžiuosius. Ne, ką jau čia. Tai puikus Utenos alaus ėjimas. Bet jam visgi trūksta raumenų. Jis ne toks stiprus, kaip buvo Tauro Porteris. Net gi šis porteris ne labai porteris. Daugiau tai puikiai subalansuotas ir dėl čili pipirų išskirtinis tamsus alus. Iki porterio jam trūksta solidumo, tirštumo. Kaip ten bebūtų, tai ribotos partijos alus ir privalo būti paragautas visų alaus mėgėjų.

Eksperimentinis Taruškų Porteris

Vienos dienos vakarą, kuomet krautuvėlės darbo laikas jau buvo pasibaigęs, užsibaiginėjant dienos darbus mane aplankė kiek netikėti svečiai. Pro duris pasisveikinę ir pasitikslinę ar aš Modestas įėjo du vaikinai. Vienas iš jų prisistatė Domu iš Taruškų ir į rankas padavė plastikinį alaus butelį. Paklausus kas viduje, atsakė, kad tai eksperimentinis Porteris. Daugiau nesusizgribau paklausti, tiesa sakant, labai netikėtas buvo jų pasirodymas.  Dar šiek tiek šnektelėjom ir atsisveikinom.

Alus bėgdamas į taurę neputojo. Alaus spalva tamsiai ruda, bet rudumas pasimato tik atidžiau žiūrint. Žiūrint nuo toliau atrodys, kad alus juodaspalvis. Kvapas malonus, jo daug, jis pilnas. Jaučiamas džiovintų bananų, duonos plutos aromatas. Tik paragavus atrodo, kad alus dar per jaunas. Jis turi savyje gerų dalykų, bet jie dar neišryškėję, dar nublankę ir vienas su kitu nesusirišę. Kita vertus nežinia kaip tolimesnis alaus brendimas paveiks bendra alaus vaizdą. Skonio šis alus tikrai turi, jis pilnas, stiprus, džiovintų slyvų prieskonis gan stipriai juntamas. Kartumas alaus sausas. Atrodytų, kad su skoniais persūdyta. Tiek pačių skonių gausa, tiek skonio intensyvumas kažkiek glumina ir neleidžia iki galo suprasti, gerai čia su tuo alum viskas ar vis dėl to kažko trūksta. Alus taip pat turėtų būti ne iš silpnųjų. Tačiau alkoholio net užuominų nebuvo. Tai pliusas, dar vienas pliusas, tik nežinau ar didesnis ar mažesnis, bet alus ne saldus. Man asmeniškai saldumas trukdo, tad jo nebuvimas didesnis pliusas.

Kada šis alus pasirodys ir ar išvis pasirodys pasakyti negaliu, nes nežinau. Bet jei pasirodys, jo paragauti tiesiog būtina.

Gintaro baras

Labai nenoromis išsiruošiau išvykai į Molėtus. Kuomet kažko esi nepadaręs ar kažkam kažką skolingas ir žinai, jog apie tai tau bus priminta, dideliu entuziazmu, manau, nespinduliuotų daugelis. Na, bet įkalbėtas buvau nuvežtas į Molėtus. Juose įsikūrusiame Gintaro bare vyko klubo “Humulus lupulus“, kuriam priklausau, susirinkimas. Kol dėliojomės klubo veiklos gaires visiems metams, man vis labiau ir labiau aiškėjo į kokią gerą vietą pakliuvau. Bet apie viską iš pradžių.

Gintaro porteris

 

Remigijaus porteris

Prasidėjo viskas nuo Remigijaus virto kalėdinio porterio ragavimo. Pats porteris traukė akį savo išskirtinai sodria juoda spalva. Putos kepurė taip pat užsidėjo gausi ir tvirta. Na, bet gražiai neputojančio naminio alaus man dar neteko matyti. Labai patiko, kad alus yra sauso skonio, bet galbūt kiek per daug apyniuotas. Kalbant su Remigijum, jis pripažino, jog mėgsta apynius ir apyningą skonį, bet mano manymu, porteryje apyniai turėtų būti užslėpti, į viršų iškeliant kitus skonius ir aromatus.  .

Kol aptarinėjom kalėdinį porterį, baro savininkas atnešė savo alaus, o gavęs paragauti porterio, suskubo atnešti ir paties virto porterio. Gintaro (na aš vardo neklausiau, bet sakė, kad šeimininkas, todėl darau išvadą, jog Gintaro baro savininkas turėtų būti Gintaras) porteris tokios išskirtinės spalvos neturėjo. Spalva greičiau ruda, nei juoda. Skonis labai švelnus, minkštas. Aludaris pasakojo, jog naudojo penkių rūšių salyklą.

Vietoje verdamo alaus gavome jau ne paragauti, o tiek kiek norėjom. Pagal receptūrą alus turėtų būti 4,7%. Su menkais nukrypimais tokį stiprumą ir išlaiko. Pats alus labai gražios spalvos, drumstas, nors šiaip būna skaidrus, paprasčiausia mums teko ragauti dar ne visai baigusį bręsti alų. Skonis turi labai įdomų prieskonį, bet kiek aplinkui bandžiau visiems įrodyti, jog jis yra ir išklausti koks tai per prieskonis, likau su savo spėliojimais vienas pats. Jau turbūt darausi kitiems nuobodus su savo uostymais, taurės kilojimais, čepsėjimais ir klausimų uždavinėjimais.

Neištveriu ir pasiprašau pas savininką, jog leistų dirstelėti kur verdamas alus. Leidžia. Rūsyje pamatau mažą, tvarkingą alaus sistemėlę, kurios pajėgumų neužtenka numalšinti troškulį visiems norintiems. Alus subręsta per tris savaites, o parsiduoda per dvi, todėl vieną savaitę tenka pilti ne savo alų.

Daug investicijų pareikalavusią sistemą jau ruošiamasi plėsti. Ir net kelis kartus buvau patikintas, kad investuotų pinigų tikrai negaila, nes alaus virimas labai įdomus dalykas. Mes ragavome 10 virimo alų. Kaip pagalvoji, tai tiek nedaug.

Pakilus iš rūsio dar buvo galima pasižiūrėti kokią sistemą naudoja alui atšaldyti. Be to, grindyse pasirodo įrengtas stiklas, pro kurį matosi kur alus verdamas. Nespėjau išklausti kokius apynius, mieles naudoja, bet kaip supratau, jie ne standartiniai ir ne plačiai randami.

Va taip nesitikėdamas, labai smagiai pasibuvau, pasižiūrėjau į tai, ko galvojau, jog Lietuvoje nėra ir nesitikėjau, jog greitu laiku bus.