LA NAYA šokolado ir alaus derinimo degustacija

Du bičai, Justas ir Patris, trečiadienio vakarą Vingiu Dubingiu aludėje stojo prieš susirinkusius ir paprastai, bet ne prastai papasakojo apie alaus ir šokolado derinimą.

Kol kažkas suka galvas kaip sugalvoti degustacijai temą, kaip ją pateikti, jie, spėju, nelabai sukdami galvos ėmė ir padarė. Ir visiems patiko. Garantuoju. Visiems iki vieno buvusiems degustacijoje patiko.

Kodėl tą vakarą tie du bičai suvaldė, sudomino, iššaukė daug klausimų kada bus kita degustacija? Pirma Justas ir jo LA NAYA šokoladai. Super įdomūs, neįprasti, su idėja. Kiek man teko susidurti su šokoladu, visas įdomumas jų buvo tame, kad jie su kažkuo maišyti, turi kažkokius priedus. Justas gi viską daro pats,  nuo pupelės iki plytelės. O šokolado išskirtinumas ir prasideda nuo pupelės, o ne nuo priedų su kuriais jis sumaišytas. Ir tada tu gauni šokoladą, kuris kvapu ir pirminiu skoniu tau primena pelėsinį sūrį ar kvapas lyg iš spygliuočių miško. Skonis gali būt švelnus, gali būti aitrus, bet labai kompleksiškas. Ir tada belieka priderinti alų.

Čia eilė ateina Patriui, kuris ant tiek savas ir paprastas, kad jo klausytis tiesiog smagu. Mane Patris buvo pasikvietęs į pilotinę degustaciją ir tada buvo daug jaudulio, užsikirtimų ir kito broko. Praėjo mėnesis ir atrasti šokolado ir alaus deriniai, pasakojimai, degustacijos tempas, trukmė buvo atrinkti puikiai.

Paklausus kada bus kita degustacija, Justas užsiminė, kad jis gauna pupelių pavyzdžių iš įvairių pasaulio šalių ir tie pavyzdžiai tiesiog guli lentynose. Jų užtektų pagaminti iki 20 plytelių šokolado, tad degustaciją surengti galima išties išskirtinę. Tad kitą kartą, kai užmatysite šokolado ir alaus degustaciją, būtinai nueikite, nes tai gali būti kažkas labai išskirtinio.

Braufactum alaus pristatymas

Įrašas kuris vėluoja net 5 mėnesius. Bet jo nebūti negali.

Birželio 22 dieną aš buvau pakviestas į BeerHouse Vilniuje, kuriame savo alų pristatinėjo Braufactum aludaris. Už kvietimą turiu padėkoti Astai ir Jonui. Astai, kad pakvietė, Jonui, kad pasakė Astai, kad pakviestų.

Tai buvo vienas iš tų renginių, kur tave pasitinka žavios merginos šypsena ir įteikiama alaus taurė. Tada gali papozuoti fotografui ir beveik pusę metų tos nuotraukos niekur nerasti. Praėjus gan ilgą skliautą patenki į uždarą vidinį kiemelį kur gali susirasti sau vietos ir prisėsti. Publika buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis. Vieni tokie kaip aš, vadinamieji alaus entuziastai, kiti ne tokie kaip aš. Smagiausia ir kartu nelabai, kad tą vakarą ar popietę aludaris daugiausiai ir bendravo su tokiais kaip aš. Smagu, kad bendravo, nesmagu kitų susirinkusių atžvilgiu.

Pati susitikimo idėja man taip ir liko atviru klausimu. Tokiu pačiu kaip, kur tas fotografas nuotraukas dėjo. Susirinkom, kalbėjomės, degustavom, buvo derinami užkandžiai, bet viso to tikslas ir esmė taip ir liko neatsakyta. Tiesa, iki galo aš neišbuvau, pabėgau, gal tada kažkas paaiškėjo. Bet kaip ten bebūtų vakaras, o gal popietė buvo išties praleista turiningai.

Po trumpo pristatymo aludaris, akivaizdžiai besijaudindamas, pradėjo pasakoti apie save, savo alų ir kompaniją, kurioje jis verdamas. Kompanija nedidelė, joje dirba 12 žmonių. Kodėl pasakodamas pasirinkau žodį kompanija, o ne darykla ar kažką panašaus? Nes jie vadinamieji Gypsy Brewers. Tai aludariai, kurie neturi savo daryklos ir verda alų pas tuos, kurie turi. Aludaris tikrai sakė kuriuose bravoruose jie verda alų, bet iš lūpų skaityti aš nemoku, o vokiečių kalba man kaip paukščių čiulbėjimas. Bet tos daryklos yra dvi. Jos mažos, vienas virimas būna 30 hektolitrų. Ir čia buvo tas atvejis, kai aš džiaugiausi, jog šalia prie stalo sėdėjo šiek tiek protingesni žmonės nei aš. Kažkodėl aš ir dauguma prie stalo sėdėjusių nusprendėme, kad pasakytas dydis lygus 300 litrų. Tai tikrai mažai ir mes buvom labai nustebę. Dar labiau nustebom, kai pasakė, kad eksperimentams jie turi 3 hektolitrų talpą. Bet paskui Jonas, iš Genio, paaiškino, kad hektolitras yra 100 litrų ir viskas atsistojo į savo vietas. Taip pat Marcus minėjo, kad jie nesenai įsirengė patalpą alui brandinti statinėse ir ten brandina savo alų.

Marcus dirba kompanijoje nuo 2010 metų. Jis yra brewmaster’is ir yra atsakingas už kokybės užtikrinimą. Trumpai prisistatęs, Marcus prakalbo apie savo kompanijos filosofiją. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, visi darbuotojai turėjo tradicinės vokiškos aludarystės pagrindus, pats Marcus prieš tai alaus pramonėje, įvairiose daryklose pradirbo 11 metų. Todėl jų pagrindinė idėja buvo paimti vokiškas tradicijas kaip bazę, kaip pamatą ir pridėti jai tikro kraftinio alaus prieskonio.

Pirmas pristatytas alus buvo saison’as Soleya 6,5% IBU 27. Tai pats naujausias jų alus išvirtas su specifinėmis mielėmis. Jų pavadinimą išvertus į anglų kalbą būtų: our little beast. Jos taip pavadintos dėl to, kad gali sufermentuoti beveik visą cukrų. Apibūdinant alų aludaris paminėjo geltonąsias slyvas. Būtent jų reikėtų ieškoti skonyje. Tokį apibūdinimą aš išgirdau pirmą kartą. Na ir žinoma, apibūdinant saison’ą, buvo šnekama apie gaivą, apie vasarą. Skoniui praturtinti panaudoti australiški apyniai Enigma, kurie alui davė tropinių vaisių skonį. Man alus buvo puikus, geltonų slyvų aš tikrai neradau, nes dar reikėtų pagalvoti, koks tai skonis. Bet visa kita buvo puiku. Labai puikiai išvirtas, subalansuotas ir vokiškai tvarkingas.

Pristatęs naujausią savo alų, aludaris nusprendė sekantį pristatyti jų patį pirmą alų schwarzbier’ą Darkon 5,4% IBU 25. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, buvo nuspręsta virti tradicinius vokiškus stilius, suteikiant jiems savos interpretacijos. Todėl buvo išvirtas alus naudojant tik tamsius salyklus. Šis alus, pasak aludario, turi daugiau juodo šokolado aromato, nei deginto salyklo. Taip pat aromate turėtumėte jausti duonos plutos, ruginės duonos, kavos aromatą. Man šis alus pasirodė tiesiog paprastas tamsus alus, kuris nė kiek ne saldus, džiovintų slyvų skonyje turintis ir šiek tiek sausokas. Kaip tamsiam alui jis pasirodė ir šiek tiek skystokas, norisi tokiam alui iš tamsių salyklų tvirtesnio kūno.

Ant etikečių mes pastebėjome aludarių parašus ir kažkas paklausė kokiu tikslu yra pasirašinėjama. Marcus papasakojo, kad iki pernai metų lapkričio ant etikečių buvo parašas jo vadovo. Jo vadovas bijojo, kad Marcus gali jį palikti ir pereiti dirbti kažkur kitur ir pasiūlė įsipareigoti kompanijai ilgesniam laikui. Marcui sutikus, ant nuo pernai lapkričio mėnesio atsiradusio alaus yra dedamas ir jo parašas. Tačiau jis pabrėžė, kad tai daugiau simbolinis dalykas, kad alų kuria visą komanda, o ne vienas specifinis žmogus. Paklaustas, kiek jie kartų verda alų mažomis partijomis, kol alus pasidaro tinkamas masinei gamybai, aludaris atsakė, kad tai priklauso nuo kiekvieno alaus atskirai. Pavyzdžiui Soleya buvo paleista greitai, su ja buvo lengva. Bet Progusta teko virti beveik 50 kartų, kol ištestavom apynius ir panašiai. Aludario manymu, gerą IPA išvirti neužtenka įdėti daugiau apynių. Tai buvo pirmoji IPA, kuri buvo išvirta Vokietijoje ir parduodama visoje Vokietijoje, todėl mes norėjome, kad ji būtų tikrai gera. Progusta buvo išskirtinis atvejis, bet vidutiniškai mes praverdame apie 10 kartų, kol alus eina į masinę gamybą.

Nuo tamsaus alaus perėjom prie rūkyto Roog 6,6% IBU 20. Šiam alui panaudota 20% rūkyto miežių salyklo. Tiek nedaug, nes jie nekenčia rūkyto alaus, bet kartu jie mano, kad rūkymas yra labai įdomus įrankis alaus aromatui išgauti. Todėl ir buvo nuspręsta naudoti mažai rūkyto salyklo, o pridėti daug karamelinio salyklo, kviečių salyklo ir gauti gerą derinį kvietinio salsvo rūkyto alaus. Šis alus man stojo šalia saison’o savo žavesiu ir teko jau rinktis kuris patiko labiau. Nors tai visiškai skirtingi alūs, bet kuris paliko geresnį įspūdį taip ir nenusprendžiau.

Pradėjus kalbą apie salyklus, buvo paklausta ar jie naudoja tą patį salyklą kaip ir visiems gerai žinomam Schlenkerla alui išvirti, aludaris  patvirtino, kad tai tas pats salyklas. Taip pat paminėjo, kad jie naudoja 47 skirtingus salyklus ir 42 skirtingus apynius savo alaus virimams.

Sekantis alus, kurį atnešė paragauti buvo jau minėta IPA Progusta 6,8% IBU 55. Pasakojimą apie šį alų aludaris pradėjo istorija apie straipsnį, kuris pasirodė prieš kelias savaites. Tame straipsnyje buvo aptariamos IPA, kurios verdamos Vokietijoje ir ten Progusta pavadinta džentelmenu tarp visų IPA. Virdami šį alų aludariai nenorėjo labai karčios IPA, panaudojo 20% karamelinio salyklo, kad alus turėtų saldumo, kuris suminkštintų kartumą ir suteiktų puikią spalvą. Didžiausias galvos skausmas buvo kokius apynius pasirinkti šiam alui. Aludaris labai nuosekliai viską papasakojo apie apynius, su pavadinimais, kada naudojo ir panašiai, bet aš negaliu tiksliai visko atpasakoti, tad nesiimu net pradėti. Aludaris net temperatūras vardino, taip tiksliai viską norėjo papasakoti. Tai vienas iš nedaugelio jų alaus rūšių, kurią jie filtruoja.

Po alaus pristatymo sekė ilga IPA atsiradimo istorija, kurios tikrai neperpasakosiu.

Dar vienas alus buvo american pale ale Palor 5,2% IBU 25. Visą laiką pasakodamas apie šį alų aludaris vengė žodžio american. IPA ir Indija jam buvo viskas kaip ir gerai, dažnai buvo minima, bet vat american liežuvis neapsivertė. Alaus pavadinimas kilęs nuo panaudotų Polaris apynių ir kad nebūtų vienalytis vieno apynio skonis, dar buvo panaudoti Cascade apyniai. Polaris apyniai pasižymi mėtiniu skoniu, kas turėtų jaustis aluje. Kadangi tai pale ale, apynių skonis yra tik viena pusė, kita pusė atitenka salyklams. Buvo naudoti pale ale salyklai, kurie, kaip bebūtų keista girdėti iš šio aludario, suteikia saldumo. Buvo naudotas ir visur kitur naudotas karamelinis salyklas. Tik čia jis buvo tamsesnis.

Kalba pasisuko apie apynius. Istorija paprasta, aludaris gali sugalvoti vežti savo alų į Lietuvą, bet jam tada reikia išvirti tarkim dvigubai daugiau alaus. Kad tai padarytų, jam reikia dvigubai daugiau apynių. O su apynių augintojais yra pasirašomi kontraktai penkiems metams. Tad pakeisti staiga kiekių tiesiog negali. Žinoma, jei turi kontaktų, gali bandyti tartis, bet moki tiek kiek jie paprašo, čia derybų nebūna. Todėl aludaris be alaus virimo dar turi didelę savo laiko dalį skirti planavimui ką jis darys po metų ar net penkių. Vokietijos apynių augintojai šiuo metu augina daugiau aromatinius apynius, nes jų paklausa didėja. Bet tuo pačiu mažėja auginančių tradicinius vokiškus apynius.

Paskutinis alus tapo Indra 6,8% IBU 35. Tradicinės bavariškos mielės suteikia šiam alui bananinį skonį, cascade apyniai vaisiškumą. Vieną kartą metuose šis alus verdamas su šviežiais apyniais. Šį alų labiau mėgsta moterys, nei vyrai. Ties šiuo alumi mūsų, sėdėjusių prie vieno stalo, nuomonės labai išsiskyrė. Vieniems tai buvo vakaro geriausias alus, kitiems tai buvo alus apie nieką, tretiems toks vidutinis. Ir kai visi aplinkui šneka, aš lieku dažniausiai be nuomonės.

Po paskutinio alaus pristatymo viskas tapo mažiau oficialu, aludaris davė dėmesio tiems aniems, ne tokiems kaip aš ir po to prisėdo prie mūsų, tokių kaip aš. Į visus užduodamus klausimus Marcus atsakinėjo neišsukinėdamas nuo atsakymų, tad kas verda alų gavo daug naudingos informacijos. Man teko ta jaukų after party palikti.

Prie kiekvieno alaus buvo priderintas užkandis. Vėl gi, tikslus būti negaliu, todėl apčiuopom apie maistą taip pat nepasakosiu. Galiu pasakyti, tik tiek, kad viskas priderinta buvo su aiškia idėja ir derėjo puikiai. Nuotraukose visi užkandžiai stambiu planu, galit pabandyti atspėti.

 

Degustacija – pažintis su didele ir spalvinga Pale Ale šeima

Šiame bloge vis dažniau atsiranda įrašų apie įvairias degustacijas. Didėjant alaus pasiūlai natūralu, kad paragauti viską, kas yra atvežama į Lietuvą darosi labai sudėtinga. Todėl degustacija būna ta vieta, kur galima be didelių išlaidų paragauti kelias rūšis iš karto arba tai ko galbūt nepirktum. Degustacijos metu taip pat galima kažką paragauti pirmiems (rengiamos naujo alaus pristatymo degustacijos), susipažinti su kažkuo visai nauju (naujas importuotojas) ir panašiai. Populiarėja ir degustacijos, kurių metu derinamas maistas su gėrimais. Taip pat degustacija gali būti edukacinė, mokomoji, teminė ar tiesiog vieno ar kito baro, restorano vienas iš renginių paprasčiausiai pritraukti žmones ir rasti naujų klientų.

Kažkokia nelabai kokia įžanga gavosi, tai pasakysiu trumpai viską tą patį – degustacijų pasirinkimas gausėja.

Tiesa, vasarą rasti degustaciją sunkoka ir čia gelbėjo gastropub’as Kaune HOP DOC. Vienoje iš jų rengiamų degustacijų dalyvavau ir aš. Tąkart buvo pasirinkta Pale Ale tema ir degustacijai pristatyti šie alūs:

Genys The Ipa 6,2%
Gordon Finest Scotch 8%
Birra del Borgo Re Ale Extra 6,4%
Adnams Southwold Bitter 4,1%
Einstok Pale ale 5,6%
Shepherd Neame  1698 6,5%

Gal kiek ir sunkoki alūs vidurvasariui, bet kažkaip viskas puikiai susiragavo. Apie pačias alaus rūšis šį kart nerašysiu. Neperpasakosiu ir ką apie jas pasakojo Jonas iš Genio daryklos, kuris ir vedė degustacija. Papasakosiu geriau apie pačią degustaciją ir ką Jūs gaunate sumokėję kuklius 12e. Pirma, jokio dirbtinumo, šios degustacijos rengiamos, nes žmonėms tai smagu daryti, o ne iš reikalo, kad nors kas nors bare vyktų. Toliau. Jūs ne tik girdėsite pasakojimus apie alų, bet bus ir užkandžiai. Puikiai parinkti užkandžiai. Viskas kuo puikiausiai dera. Pradžiai skrudinti aštrūs avinžirniai. Labai aštrūs. Ir tai yra būtent tai ko reikia prie pradžiai pateiktų lengvesnių alaus rūšių. Toliau maži kukuliai iš svogūnų ir paprikų. Ne aštrūs. Puikiai mirkosi lydytame sūryje. Ir pabaigai mini burgeriai, kurių gavau daugiau, nes šalia sėdėjo nevalgantys mėsos. Prie sunkaus scotch ale tiko puikiai. Tada dar Jūs gaunate kiekvienai degustacijai specialiai paruoštą lapą, ant kurio ragaujamos alaus rūšys ir užkandžiai. Viskas Jums prieš akis, galite pasiskaityti, pasižiūrėti kas buvo ir kas dar bus.

Na ir pats degustacijos vedimas. Taip, aš Joną pažįstu asmeniškai ir gal nesu labai objektyvus, bet kiti degustacijoje buvę žmonės neleis sumeluoti. Jonas puikiai pasiruošia degustacijoms, valdo susirinkusią publiką ir publika jį priima. Reikės papasakos, reikės patylės, reikės pajuokaus, reikės rimtai papasakos su visomis detalėmis. Žinių bagažo tam turi su kaupu. Dar visi yra įveliami į žaidimą ir degustacijai skirtas laikas labai greit praeina.

Kad viskas buvo super, parodo ir tai, kad po degustacijos Jonui pasakius ačiū, ilgai netyla plojimai ir net skanduojamas Jono vardas. Gaila nespėjau nuspausti filmavimo mygtuko…

Taigi, viską sudėjus, galima labai drąsiai teigti, kad kol kas tai geriausia kas yra Lietuvoje, kalbant apie alaus degustacijas. Ir artėjanti jų rengiama degustacija apie stautus ir porterius yra tai, ką privalu aplankyti. Ir dėl visko, ką išvardinau ankščiau ir dėl to, kad degustacijai pristatytos net 7 alaus rūšys.

Nuoroda į degustaciją, kuri vyks rugsėjo 28d. rasite čia.

Ir vietoje pabaigos. Degustacijos pabaigoje ragautas Genio The Ipa buvo visai kitoks, nei pristatymo metu. Labiau susigulėjęs, aromatingas, neperšaldytas, subrendęs ir labai išraiškingas alus.

Genys Brewing Co. The IPA

Jau tampa tradicija, kad į Genio aludarių alaus pristatymus aš pavėluoju. Kaip vėlavau pirmą kartą galite pasiskaityti kuomet rašiau apie jų debiutą su Kalifornikacija. Vėlavau ir į jų The IPA alaus pristatymą. Iš kitos pusės du kartai gal dar ne visai tradicija.

Kad neskubės su naujomis alaus rūšimis Genio aludariai įrodinėja ne žodžiais, o darbais. Savo pirmąjį alų pristatę šių metų sausio pabaigoje, jie vis dar turi tą patį vieną alų pastovioje pasiūloje, nes naujokas išvirtas kaip eksperimentas ir jam pasibaigus, jo neliks. Tiesa, tai vis dėl to, ne antrasis Genio aludarių alus. Žmogšaloje jie turėjo alaus kodiniu pavadinimu Whipa V.01. The IPA yra trečiasis jų alus.

Nors ir vėlavau, dar spėjau sutikti abu Genio veidus. Jonas, tas kuris verda alų, papasakojo, kad alaus išvirta dvi tonos, pusė to kiekio jau iškeliavo į barus, o daugiau virimų nebus, nes panaudotų apynių jau nebėra ir jų gauti nepavyks. Taigi dar dvi trys savaitės ir alus taps istorija. Dar prieš gerą savaitę, kuomet Kaune lankėsi Bread and Beer blogeriai, Jonas užsiminė apie tai, jog baigia bręsti naujas jų alus. Tuomet jis pasakojo, kad norėjo išvirti tvirtą IPA, kuri savo kartumu neleistų suabejoti.

Alaus pristatymui buvo pasirinkta kavinės Kultūra terasa. Kiekvienas norintis galėjo gauti mažą bokaliuką paragavimui arba nusipirkti didelį. Vasarą ragauti alų lauke, terasoje, yra gerai. Tačiau tokia vieta turi ir minusų. Pavyzdžiui rūkančius lankytojus. Taigi apie aromatą galima jau ir nebešnekėti. Alaus spalva sodri, gintarinė. Alus buvo pilamas per šaltas, bet tai nėra blogai. Geriau per šaltas, nei per šiltas. Nesunku luktelėti ar pašildyti alų rankose. Ragaujant į mane buvo įbestos Jono akys, nes juk pirma reakcija natūraliausia. O ji buvo tokia, kaip gavus tai ko ir tikėjaisi. Kaip ir pasakojimuose, taip ir realybėje, alus užvaldo kartumu. Iškart ir be jokių palauk. Ir tik vėliau, pabaigus alų, pasišnekučiavus apie orą ir bites, galima pasakyti, kad tai klasikinė, vadovėlinė IPA su puikiu išpildymu.

 

ROPA Moonshine – Barrel Aged

Praeitų metų pabaigoje pristatyta ROPA atrodė kaip vienas iš Tikro Alaus eksperimentų. Žinoma, kalbos netilo, kad šio alaus bus kelios versijos. Bet, kad šis alus turės tokią ilgą istoriją nesitikėjau.

Po pirmosios ROPA’os versijos pasirodė ROPA II, kuri ir dabar bėga aludėse. Martynas ištesėjo pažadą šį alų pateikti stikle. Būtent pasklidus gandams, kad jo jau yra, patraukiau, kaip jau tampa tradicija, į Vingiu Dubingiu aludę. Pasirinkau pasivaikščiojimą Laisvės alėja ir, kad nebūtų taip nuobodu, brūkštelėjau Martinui. Taip visą kelią su juo ir prašnekėjom, apie alų, apie statinę, apie alaus brandinimą. O įėjus į aludę, šio alaus negavau, man jo nepardavė ir paprašė palaukti iki trečiadienio, kuomet bus šio alaus ragautuvės iš krano.

Laukti buvo verta. Aludėje prisirinko daug matytų veidų, su kuriais buvo apie ką pasišnekėti. Bet svarbiausia tą vakarą ten buvo statinėje brandinta pirmoji ROPA versija. Tamsesnės spalvos, gausiai putojantis, kiek per šaltas. Rankose pašildytas atsiskleidė tais aromatais, kuriais ir turėjo. Neryškus, neįkyrus, bet su niekuo nesumaišomas samanės aromatas. Skonis pilnas, saldus, vanilinis, salyklinis. Brendimas bačkoje pridėjo šiam alui laipsnių, kūno, brandos, rimties ir susigulėjimo. Tačiau gulėjimas bačkoje iš jo neatėmė kartumo ir jis, visu gražumu poskonyje išlindęs, užbaigė puikią šio alaus mozaiką.

Turbūt daugelis šiuo metu naudoja programėlę Untappd. Kartais ten vertinamas alus ir skiriami balai sulaukia atgarsių. Tą vakarą už šį alų skyriau maksimalų balų skaičių – 5. Tai buvo pirmas kartas, kai skyriau alui tokį aukštą įvertinimą. Ir sulaukiau klausimų kodėl tiek daug, ar tikrai toks geras. Ne už gerumą šiam alui buvo skirti tie balai. Už idėją, įgyvendinimą, pateikimą, galų gale už tas istorijas prie baro apie alų, apie bačką. Jei labai suskubsite, dar turėtumėte suspėti prie istorijos prisiliesti, išgirsti, paragauti. O jei ir nebebus, galėsite parsinešti namo buteliukuose.

Gintaro Baro IPA

Kad Gintaro baro aludaris eksperimentuoja ir daro tai dažnai, niekam ne paslaptis. Jei Jūs kartais užklysite į Molėtus ir sugalvosite ten pavalgyti, gali būti, kad išsišnekėjus ir pasipasakojus, kad Jums patinka alus, galite būti pavaišinti kokiu eksperimentu, kuris ramiai bręsta rūsyje.

Apie tuos eksperimentus žinojęs Tomas iš Vingiu Dubingiu supažindino mus su Gintaro baro Raudonuoju Eliu, Stoutu ir atėjo laikas IPA’ai.

Gintaro Baro IPA 5,6% – tai puikiai taurėje atrodantis ir besijaučiantis alus. Po tiršta puta kiek prigesintas tūno apynių aromatas. Šios IPA’os išskirtinumas – bukas kartumas. Jis suvaldytas, bet per daug tiesmukas. Norisi apvalesnio skonio, daugiau apynių gaivumo, o ne tokio agresyvumo. Poskonyje kartumas sustiprėja, bet iki noro užsikasti ar nugerti lengvesniu alumi nepritempia. Užtenka alui ir kūno, bet toks nešlifuotas kartumas gali patikti ne kiekvienam.

Kaziuko mugės alus ir dar šis tas

Kaziuko mugė vyksta kiekvienais metais ir kartais tu į ją patingi nueiti, kitais metais nepatingi. Šiais metais aš, kad ir tingėdamas, bet ten nuėjau. Nežinau kaip darote Jūs, bet kadangi Kaune Kaziuko mugė vyksta Laisvės alėjoje, tai aš pasirenku vieną pusę nueiti, o kitą pareiti, kad nereikėtų mėtytis. Tik pradžios tašką reikia pasirinkti arba Rotušės aikštę arba Soborą. Dažniausiai rinkdavausi eiti nuo Rotušės aikštės, bet šiais metais netoli Soboro atsirado Vingiu Dubingiu aludė į kurią užsukti buvau gavęs kvietimus iš trijų ar keturių skirtingų žmonių, tai pradžios taškas kaip ir buvo aiškus.

Apie 13 val. pasirodęs Laisvės alėjoje ir nupėdinęs iki savivaldybės dar nebuvau išsitraukęs fotoaparato ir jau buvau nusprendęs, kad šiais metais atsiminimai neatguls į atskirą įrašą. Pradėjau net galvoti, ką reiks veikt iki 16 val., nes būtent tokiu laiku suplanuotas renginys Vingiuose Dubingiuose. Viskas pasikeitė priėjus prie Čižo alaus palapinės, kažkaip labai ten gerai aptarnavo mane, nepamenu kaip, bet labai taikliai pajuokavo ir aš su šypsena veide jau laikiau fotoaparatą rankoje. Nes juk, kas tingi skaityti, reikia duoti vaizdų.

Akyliau pradėjau žiūrinėti alų, norėjosi pabandyti kažką naujo. Ryškiausiai matėsi Baltojo Erelio kvietinis iš Joaldos. Perkant pardavėja tarstelėjo, kad kaip man bus pigiau. Kaip man? Dar buvau nematęs Raginėlio Gerviukų tamsaus alaus, bet mane paprotino, kad jau tris metus pardavinėja. Šalia didžiosios scenos prie Muzikinio teatro buvo palapinė, kurioje alų pardavinėjo Senojo Pasvalio alus. Jei visos pardavėjos būtų tokios, aš vien dėl jų eičiau į Kaziuką. Būtent praėjus sceną ir pasižiūrėjus, kaip pagyvenę žmonės moka džiaugtis gyvenimu, pradėjo stipriai snigti, o aš net nustebau, kad laikrodis rodė 15:45. Ir visai netoli mugės pabaigos užmačiau dar vieną lyg ir nematytą palapinę. Pasvalio krašto alus užrašyta, bet kažkaip kitaip. Prieinu, o ten Ustukių alus save pristato. Ar senai alų verdat klausiu. Man atsako, kad nesenai, tik nuo 1999 metų. Ir užsimezga pokalbis. Man papasakoja, kad bravoras įsikūręs buvusio vaikų darželio patalpose, kad nevažinėjo po muges, todėl ir nėra matyti. Tačiau mane žino, klausė, ką turėjau omeny rašydamas apie kažkurį alų iš Kaziuko mugės. Pakalbėjom, kaip sunku verdant mažas partijas (verda vienu virimu toną alaus) atitaikyti, kad alus gautųsi toks pats. Nusipirkau paragauti jų alaus už kainą kaip man.

Su visom terbom ir Kaziuko gardumynais įsiroviau į aludę. Kaip visada pavėlavęs. O ten pilna namudinių aludarių. Ir net senai matytas Darius, pas kurį virėm, o paskui ragavom akmeninį alų, buvo. Smagu buvo vėl pasimatyti. Kaip lygiai taip pat smagu buvo pateisėjauti renkant geriausią alų. Neišsiplėsiu labai apie konkursą, nes jis buvo skirtas labai jau uždaram ratui žmonių, bet nustebino laimėtojas. Aš esu ragavęs Povilo aka Žalvarinis alaus pavyzdžių. Tiek privačiose degustacijose, tiek Žmogšalos festivaliuose. Man jo verdami alūs visada atrodydavo per daug nuosaikūs, vandeningi, silpno kūno. Bet konkursui pateiktas kavos stautas buvo išties puikus, pilnas, su tikrai daug kavos, bet ji labai gerai suvaldyta. Kad visai būti objektyviam, tądien turėjo būti paskelbti du nugalėtojai, nes vertinama buvo prie dviejų stalų skirtingi alūs. Taip būtų buvę logiškiausia, bet čia jau organizatorių reikalai.

Tai va taip per vieną popietę sužinojau, kad mane atpažįsta ir neslėpsiu, kad tai malonu. Sudalyvavau konkurse, kur buvo smagu su visais pasimatyti. Ir išėjęs su akiniais nuo saulės, namo grįžau per pusnis. Puikūs kontrastai visame kame.

Tiesa, apie alų. Baltojo Erelio kvietinis be jokių gerai išreikštų bananų ar citrusų, bet gėrėsi smagiai. Alus taurėje atrodė puikiai, ypač gerai prasukus ir sukėlus nuosėdas. Čižo alus beveik vanduo su labai mažai skonio, aš jį ragavęs pilstomą bare, tai nesulyginami dalykai. Gerviukų kažkoks nesusipratimas, iki tamsaus jam toli, turi prieskonį kuris labai intensyviai save siūlo, bet nėra labai malonus. Kaip deginti laidai ar kažkas panašaus. O Senojo Tilto iš Ustukių šviesusis labai patiko, jaučiu reiks pradėti vartoti farmhouse ale išsireiškimą savo kalboje. Nes jis man tipinis tokio alaus pavyzdys. Tamsus tokio gero įspūdžio nepaliko.

Alus, kurio paragauti gali tik bare

Pakalbėkime apie alų iš krano. Apie tokį alų, kurio neparagausi kaskart užėjęs į barą. Jis bare bėga savaitę, gal dvi ir dingsta, gal iki kitų metų, gal su visam. Dažniausiai tokie trumpalaikiai pasirodymai būna verti to, kad eitum į barą ir ieškotum tokio alaus. Keli senesni pavyzdžiai tokio alaus galėtų būti Jungle Bells Red IPA, Prisemti Botai ar Gintaro baro Raudonasis Elis.

Toks įrašas galbūt kažką suerzins, kad kituose miestuose toks alus išvis neužklysta, bet toks alus turi atgulti į archyvus, kad būtų ką prisiminti. O tokio alaus kranai pastoviai pasirodo Kaune įsikūrusioje aludėje Vingiu Dubingiu. Kol nebuvo jos, lygiai taip pat kauniečiai galėdavo erzintis skaitydami internetus.

Po Gintaro baro puikaus Raudonojo Elio, prieš pat Žmogšalą 3 Vingiu Dubingiu aludėje pradėjo bėgti Gintaro baro Stoutas 5,6%. Juodos su raudonu atspalviu spalvos. Ir tas raudonumas yra būdingas Gintaro baro alums. Net jų gira tą raudonumą turi. Alus puikiai geriasi, kūnui trūksta raumenų, jis atrodo vandeningas, bet nenuobodus. Skonyje lengvai žaidžia deginti salyklai, o visas alaus gerumas ateina su poskoniu, kuriame sausas kartumas taip maloniai sėda ant gomurio, kad jo nesinori nugerti kitu gurkšniu.

Kaip ir žadėjo Martynas iš tikrasalus.lt pasirodė antroji ROPA alaus versija, kuri taip ir pavadinta ROPA II 5,6%. Pirmojoje versijoje buvęs alaus rausvumas likęs, tik jo mažiau. Naujas apynių derinys virtęs į visą apynių kokteilį, kuris prikausto, pasiima ir nebepaleidžia. Puikiai subalansuotas, pilno kūno ir gerai bėgantis gomuriu alus.

Kuomet didieji pasako, kad tai jų limituotos partijos alus, jų alus nugula visas žinomas prekybos vietas. Kuomet Dundulis pasako, kad tai labai ribotos partijos alus, reikia gaudyti kuris baras jį pasileidžia ir per tris dienas ten nueiti. Kitaip gali likti neparagavęs. Toks limituotas ir akmenuotas naujasis Dundulio kūrinys Moko Maukas 6,8%. Mano pažintis su akmeniniu alumi prasidėjo labai senai, 2010 metais. Prieš paragaujant šį alų, aš tiek kartų girdėjau ir skaičiau, kad tai gerai, kad tai puiku, kad tai šių metų atradimas ir panašiai, kad kai jo paragavau, net pasimečiau. Taip, jis tvarkingas iki negaliu, geriasi puikiai, bet pirmą kartą aš nepajutau idėjos, kurią norėjo perduoti aludariai. Juk laužas, akmenys, senoviniai visi reikalai nors kažkaip turėjo atsispindėti aluje, o be nepriekaištingos kokybės ir smagaus atsigėrimo daugiau nieko negavau. Drįstu galvoti, kad tądien nuotaika buvo ne ta ir tikiuosi dar spėti jo paragauti pakartotinai.

P.S. Moko Maukas buvo paragautas dar kartą ir aludarių žinutė iki manęs atėjo, viskas, ramu 🙂

Alus, apie kurį papasakojau verdamas mažomis partijomis. Tai būna arba eksperimentai, arba kaip Gintaro baro pavyzdžiu, didesnės partijos nelabai ir išvirsi, bravoras ant tiek mažas. Todėl kai išgirsite, kad yra galimybė paragauti Gintaro baro IPA, ROPA brandintos statinėje ar dar kažko visai netikėto, paskubėkite, kad netektų gailėtis neparagavus.

Belgiško alaus degustacija Vingiu Dubingiu aludėje

Kovo 9 dieną Kaune Vingiu Dubingiu aludėje vyko belgiško alaus degustacija. Šioje aludėje tai pirmas toks renginys, kuomet nebuvo žmonių šiaip užėjusių į aludę. Visi susirinkę buvo tuo pačiu tikslu, todėl šnekant degustacijos vedėjai nebuvo šurmulio ar pašalinių kalbų.

Aš pats dar niekada nesu dalyvavęs degustacijoje, na bent tokio tipo degustacijoje. Ir juo labiau degustacijoje, kurią veda moteris. Giedrė atvažiuoti nepatingėjo net iš Klaipėdos. Ji baigusi alaus akademijos kursus Londone, laimėjusi pirmą kartą Lietuvoje „Utenos alaus“ surengtą nacionalinį aludarystės egzaminą, bei kartu su sese turi atsidariusi barą Klaipėdoje “Achtung Baby“. Prie viso to pridėjus belgišką alų, atrodė, visai geras rinkinukas.

Aludės šinkorius Tomas trumpai pristato visą reikalą ir toliau renginio vadžias perima Giedrė. Giedrė kalba aiškiai, suprantamai ir man daugiau nieko nereikia. Galbūt tik kalbėjimo tempas galėtų būti kiek greitesnis. Pradeda pažintį su alumi nuo pažinties su pačia Belgija. Kas formavo pačių belgų mentalitetą ir kodėl visų pirma belgai yra belgai, o antra kodėl jie verda būtent tokį alų, o ne kitokį.

Po trumpos įvadinės dalies pereinama prie degustacijos, pristatomas pirmas alus Palm Spéciale 5,2%. Ir čia aš pasigendu trumpo pradžiamokslio kaip degustuoti alų. Aš norėčiau išgirsti kaip reikėtų degustuoti, į ką atkreipti dėmesį pradžioje. Kad degustacija, tai ne įpilto alaus atsigėrimas ir tiek. Kad yra spalva, aromatas, puta ir visi kiti geri dalykai. Pirmas alus man pasirodo per daug paprastas ir nuosaikus. Nors tai belgiškas Pale Ale, to standartinio, Lietuvoje sutinkamo Pale Ale pavyzdžiuose, kartumo aš pasigendu. Giedrė pasakoja, kad belgai Pale Ale stilių paleido į pasaulį nenorėdami, kad viską užkariautų Lager stiliaus alus. Bet Palm man nepasirodė stipriai besiskiriantis nuo Lager.

Toliau sekė Rodenbach 5,2%. Rūgštusis alus, kurio gamyba yra gan įdomi. Šis alus yra maišomas iš 75% jauno alaus ir iš 25% alaus, kuris 2 metus brandinamas ąžuolo statinėse. Alus išties rūgštus, dėl savo gamybos specifikos primena vyną, o ne alų. Alus man pasirodė erzinantis savo intensyvumu, bet tas erzinimas toks ant ribos ir iš kantrybės jis neišveda.

Sekantis eilėje Goudenband 8%. Šis sunkesnis, toks pats iš rūgščiųjų, bet daug įdomesnis. Pasitvirtina taisyklė, kad stiprų gerą alų išvirti daug lengviau. Šiam alui labai trukdo jaučiamas alkoholis aromate. Jis išblaško. Tačiau skonyje alkoholio nelieka, tačiau geriasi labai sočiai. Nepilnos degustacinės taurelės man pilnai užteko ir daugiau nesinorėjo.

Pabaigai buvo pasiliktas Chimay Rouge 7%. Alus atidarius bandė lipti lauk. Jo galiojimas iki 2019 metų, kaip jis elgsis po 3 metų man įdomu, bet parsinešti jį į rūsį ir tokiam laikui ten palikti nesusiviliojau. Lipimas iš butelio greitai pasimiršta jo paragavus. Dažniausiai alus kažkiek duoda aromate, paskui geriant ir grįžtant poskoniui. Čia alus viename gurkšnyje bėgdamas gomuriu duoda tris ar keturis skirtingus potyrius. Tu atsigeri, atsisėdi, nori kažką apie šį alų pasakyti, bet minčių tiek daug, kad tarsteli tik gerai, labai gerai.

Degustacija baigėsi, visi paplojome, padėkojome, bet niekas skirstytis neskubėjo. Tą vakarą aludėje baigėsi net trys alaus rūšys, kurios buvo pakeistos kitomis. Artūras aka Peckelis nepagailėjo atsinešti kelis metus pabrandinto savo virto alaus, kuris eilini kartą visiems patiko iki negaliu. Ir netgi atsirado galimybė išsiburti ateitį iš rankos delno.

O šinkorius Tomas pranešė, kad kitą trečiadienį (kovo 16d.) vyks Prohibicijos atvežto Barcelona Beer Company alaus degustacija.

Munkebo Mikrobryg alaus pristatymas

Sausio 28 d. buvo ketvirtadienis. O ta savaitės diena labai mėgstama įvairiems alaus renginiams Kaune.

Aš vėl patraukiau link Vingiu Dubingiu aludės, nes ten buvo pristatinėjamas Munkebo alus. Džiaugiausi tuo savo žygiu, nes iki trečiadienio vakaro ten eiti neplanavau. Buvo kaip ir suplanuotas apsilankymas kitame renginyje. Ačiūdie buvo laiku patikrinti bilietai.

Aludė pilna, karšta, pranešėjas pasiruošęs. Pranešėjęs Tomas, kuris pristatė alų, man yra viso to darinio, kuris atvežė į Lietuvą Munkebo alų, veidas. Tas darinys, tai iš alaus blogo beergeek.lt išsirutuliojęs reikalas pavadinimu Prohibicija. Beer geek’ų yra trys, bet Tomas man asmeniškai daugiausiai vaidenasi, daugiausiai kalba, todėl ir tapatinasi labiausiai su visu tuo reikalu.

Pristatymas prasideda, Tomas pasiruošęs pristatyti alų trumpai, glaustai ir aiškiai, bet nustemba, kad aludė pasiskirsčiusi per pusę ir nelabai noriai klausosi. Lygiai taip pat pusė aludės nustebusi žiūri į Tomą ir nesupranta, kam ir kodėl toks dalykas kaip alaus pristatymas turi vykti.

Su bruzdesiu Tomas susitvarko, tęsia pristatymą. Papasakoja kas jis toks, kodėl būtent Munkebo alus, o ne kažkas kito. O argumentai paruošti tokie, kurie turėtų sudominti plačiąją visuomenę. Dėmesiui atkreipti paminimas Lietuvoje jau žinomas Mikkeller. Tuomet pereinama prie to, kad darykla atsidariusi 2013 (berods), jau 2014 metais (berods) tampa geriausia Danijoje. O tai reiškia, kad visi tą vakarą ragavo kažką geriau ir už Mikkeller. Dar pristatomos kelios alaus rūšys ir įdomiausi faktai apie jas. Faktai irgi labai geri. Šio mažai likę, skubėkit paragaut. Tai šitas tiems kur neklausė. Šio IBU virš 300. Suklūsta po šio fakto dar labiau tie, kurie ir taip klausė.

Į aludę grįžta muzika, susirinkę pereina prie degustacijos. Vieni nori to, kiti to, treti visko. Aš pasidedu fotiką į šalį ir pradedu viską daryti ne nuo to galo. Paprašau pirma įpilti Alstærk, o tai 9,4% Strong Scotch Ale. Bet tiek kartų apie šį alų esu girdėjęs, kad nesusilaikiau. O be to, silpnesni Munkebo alaus pavyzdžiai jau nuo seniau šąlo šaldytuve namuose. Gero aromato alus, pilno kūno, saldokas. Plačiau apie jį brūkštelsiu, kai baigs šalti šaldytuve. Toliau paprašau įpilti Ragnarok. Šoku prie jo vien dėl to, kad žiūrėjau serialą Vikingai ir ten pagrindinis personažas nešiojo Ragnar vardą. O plius dar porteris. Apie pačius alus nesiplėsiu, buvo daug bendravimo, stipriai į ieškojimus nelindau. Tik paminėsiu, kad buvo paragautas ir virš 300 IBU alus – Sleipner, ir 197 IBU juoda IPA Gleipner, kuri tą vakarą man pasirodė stipriausia iš visų paragautų. Po jos sekė silpniausiai pasirodęs schwarzbier’as Udgårdsloke. Na ir pabaigai buvo paragauta labai stipri vieno apynio APA Valhal.

Visi pavyzdžiai galėjo patikti, galėjo nepatikti, bet aludarystė visur aukščiausio lygio. Alus kokybe nepriekaištingas.

Ir taip, mes šnektelėjom su Tomu. Ir šnektelėjom daug. Supratau, kad beergeek.lt pasirinkta ne veltui. Visomis temomis yra apie ką pašnekėti. Tik tokie pokalbiai turi rimtą minusą. Reikia atsirinkti, kas yra pasakoma man ir telpa į privataus pokalbio rėmus, o kas gali būti parašyta čia.

Vieno išklausti tikrai nepavyko. Kodėl būtent Munkebo, gal greičiau kaip buvo prieita prie Munkebo. Kad tai įdomu, kad tai gerai, tai taip. Bet juk nėra taip, kad parašei elektroninį laišką ir jau ryt atvažiuoja alus. Bet čia gal aš nesugebėjau tinkamai klausimų užduot. Jei pasiimsite artimiausiu metu Munkebo alaus butelį į rankas ir pasiskaitinėsit etiketę, pamatysit, kad pardavėjas ne Prohibicija, o Širvenos bravoras. Taip taip, Dundulis. Jie padėjo atvažiuoti Munkebo. Kaip ir jiems ateityje gal padės išvažiuoti. Bet jei dar vartote butelį, pamatysit, kad galiojimas atvažiavusio 2019 ar 2020 metai. O norinčio išvažiuoti tik keli mėnesiai. Čia esminė problema. Bet ji sprendžiama. Šiuo metu Prohibicija biurokratizmą jau susitvarkiusi pilnai, todėl ir įvyko šis pristatymas, todėl jis ne už ilgo vyks ir Vilniuje.

Kuomet pakrypo kalba apie planus, užmojai mane nustebino. Na jau labai ambicingi, tikiuosi jiems pasiseks. Bus įdomu tai stebėti. Prie planų prakalbom ir apie užsienio festivalius. Alaus. Ir čia išgirdau ko nenorėjau išgirsti. Bilietai į Tallinn Craft Beer Weekend išparduoti. Nueinu pasitikrinti, rimtai… Sold out…

Dar daug temų palietėm, bet lai tai pasilieka neparašyta.

O Vingiai Dubingiai veža. Čia iš bendro bruzdesio gali išgirsti ir tokį trumpą dialogą:

Vyti, Kuhne dar dirba? – šaukia kažkas iš vieno aludės krašto.

Taip, dirba, dar spėsi subėgioti pavalgyt, – jau iš kito krašto atsako Vytis.