Belgiško alaus degustacija Vingiu Dubingiu aludėje

Kovo 9 dieną Kaune Vingiu Dubingiu aludėje vyko belgiško alaus degustacija. Šioje aludėje tai pirmas toks renginys, kuomet nebuvo žmonių šiaip užėjusių į aludę. Visi susirinkę buvo tuo pačiu tikslu, todėl šnekant degustacijos vedėjai nebuvo šurmulio ar pašalinių kalbų.

Aš pats dar niekada nesu dalyvavęs degustacijoje, na bent tokio tipo degustacijoje. Ir juo labiau degustacijoje, kurią veda moteris. Giedrė atvažiuoti nepatingėjo net iš Klaipėdos. Ji baigusi alaus akademijos kursus Londone, laimėjusi pirmą kartą Lietuvoje „Utenos alaus“ surengtą nacionalinį aludarystės egzaminą, bei kartu su sese turi atsidariusi barą Klaipėdoje “Achtung Baby“. Prie viso to pridėjus belgišką alų, atrodė, visai geras rinkinukas.

Aludės šinkorius Tomas trumpai pristato visą reikalą ir toliau renginio vadžias perima Giedrė. Giedrė kalba aiškiai, suprantamai ir man daugiau nieko nereikia. Galbūt tik kalbėjimo tempas galėtų būti kiek greitesnis. Pradeda pažintį su alumi nuo pažinties su pačia Belgija. Kas formavo pačių belgų mentalitetą ir kodėl visų pirma belgai yra belgai, o antra kodėl jie verda būtent tokį alų, o ne kitokį.

Po trumpos įvadinės dalies pereinama prie degustacijos, pristatomas pirmas alus Palm Spéciale 5,2%. Ir čia aš pasigendu trumpo pradžiamokslio kaip degustuoti alų. Aš norėčiau išgirsti kaip reikėtų degustuoti, į ką atkreipti dėmesį pradžioje. Kad degustacija, tai ne įpilto alaus atsigėrimas ir tiek. Kad yra spalva, aromatas, puta ir visi kiti geri dalykai. Pirmas alus man pasirodo per daug paprastas ir nuosaikus. Nors tai belgiškas Pale Ale, to standartinio, Lietuvoje sutinkamo Pale Ale pavyzdžiuose, kartumo aš pasigendu. Giedrė pasakoja, kad belgai Pale Ale stilių paleido į pasaulį nenorėdami, kad viską užkariautų Lager stiliaus alus. Bet Palm man nepasirodė stipriai besiskiriantis nuo Lager.

Toliau sekė Rodenbach 5,2%. Rūgštusis alus, kurio gamyba yra gan įdomi. Šis alus yra maišomas iš 75% jauno alaus ir iš 25% alaus, kuris 2 metus brandinamas ąžuolo statinėse. Alus išties rūgštus, dėl savo gamybos specifikos primena vyną, o ne alų. Alus man pasirodė erzinantis savo intensyvumu, bet tas erzinimas toks ant ribos ir iš kantrybės jis neišveda.

Sekantis eilėje Goudenband 8%. Šis sunkesnis, toks pats iš rūgščiųjų, bet daug įdomesnis. Pasitvirtina taisyklė, kad stiprų gerą alų išvirti daug lengviau. Šiam alui labai trukdo jaučiamas alkoholis aromate. Jis išblaško. Tačiau skonyje alkoholio nelieka, tačiau geriasi labai sočiai. Nepilnos degustacinės taurelės man pilnai užteko ir daugiau nesinorėjo.

Pabaigai buvo pasiliktas Chimay Rouge 7%. Alus atidarius bandė lipti lauk. Jo galiojimas iki 2019 metų, kaip jis elgsis po 3 metų man įdomu, bet parsinešti jį į rūsį ir tokiam laikui ten palikti nesusiviliojau. Lipimas iš butelio greitai pasimiršta jo paragavus. Dažniausiai alus kažkiek duoda aromate, paskui geriant ir grįžtant poskoniui. Čia alus viename gurkšnyje bėgdamas gomuriu duoda tris ar keturis skirtingus potyrius. Tu atsigeri, atsisėdi, nori kažką apie šį alų pasakyti, bet minčių tiek daug, kad tarsteli tik gerai, labai gerai.

Degustacija baigėsi, visi paplojome, padėkojome, bet niekas skirstytis neskubėjo. Tą vakarą aludėje baigėsi net trys alaus rūšys, kurios buvo pakeistos kitomis. Artūras aka Peckelis nepagailėjo atsinešti kelis metus pabrandinto savo virto alaus, kuris eilini kartą visiems patiko iki negaliu. Ir netgi atsirado galimybė išsiburti ateitį iš rankos delno.

O šinkorius Tomas pranešė, kad kitą trečiadienį (kovo 16d.) vyks Prohibicijos atvežto Barcelona Beer Company alaus degustacija.