Žmogšala 3

Prabėgo jau trečiasis žiemos alaus festivalis Žmogšala. Šiais metais organizatoriai išsikėlė tikslą – gana mums tų burbėjimų dėl vietos, padarom normaliai. Ir padarė. Vieta erdvi, daug tualetų, šviesu, šilta, gražu. Tai Gariūnų naujojo pastato pusrūsis ar kaip ten tą aukštą pavadinti. Visi liko patenkinti, nors girdėjosi kažkoks burbtelėjimas dėl to, kad atvažiuot problematiška, kad muzikos nėra. Ir ačiūdie, kad tos muzikos nebuvo. Tiesa, lyg ir buvo bandyta padaryti, kad ji atsirastų, bet labai trumpai. Matyt buvo pamatyta, kokia tai nevykusi idėja. O dėl susisiekimo. Tai taaaip, be-a-be-jo visiems būtų buvę super Vilniaus centre susitikti, patogu, aplinkui pabėgt pavalgyt galima ir panašiai. Bet tada kiek būtų skundų, kad automobilio nėra kur priparkuot? Vieta parinkta gera, viskas.

Kuomet festivalis jau trečias, o tu buvęs pernai, automatiškai norisi lyginti kas buvo šiemet ir kas buvo pernai. Prisipažinsiu, važiuodamas po festivalio namo sau galvojau, kad festivalyje buvo per mažai dalyvių, kad trūko lietuvių aludarių, kad nemažai nesimatė to, kas žadėjo atvažiuoti. Bet paskui viskam susigulėjus, ėmė ryškėti kitas dalykas. Ir vėl tas pats ačiūdie, kad buvo dalyvių tiek, kiek buvo. Jau ir su tiek dalyvių paragauti nors dalį atsivežto alaus buvo neįmanoma. Ir tikrai retas kuris būtų rinkęsis kokį lietuvišką lagerį, o ne estišką IPA ar stautą. Visi lietuviai, kurie buvo, savo alų pristatinėjo labai puikiai, išskyrus… Joaldą. Jie, kaip suprantu, atvyko į festivalį paskutinę akimirką. Nuoširdumo aludariai turi daugiau nei reikia, bet kad ir koks tu mielas būtum, bet kai tavo atvežta gira šaudo iki lubų, o apie alų nieko doro išgirst negali, tai toks savęs pristatymas virsta nelabai mielu reginiu. Ir jie tokie buvo vieni, o jei būtų buvę dar bent keli? Lietuviška scena būtų buvusi pristatyta labai jau ne kaip.

Nieko, aš tikiu, kad ir jie išmoks. Konkurencija, kurios jie gaus, jei norės save parodyti didmiesčiams, privers juos pasitempti. Kaip pasitempė visi kiti festivalyje dalyvavę Lietuvos aludariai. Pradėkime nuo didžiausius raumenis užsiauginusių Dundulio aludarių. Pernai jie buvo atvažiavę į Žmogšalą labai kukliomis pajėgomis. Turėjo vos keletą rūšių alaus ir viskas. Šiais metais jie buvo išrikiavę jau visą savo asortimentą, buvo žmonės, kurie pristatinėjo alų, buvo ir Simonas, kuris apie viską labai nuodugniai ir kantriai man apie save ir Dundulį papasakojo. Ir toks savęs parodymas reiškia kelis dalykus. Pirma, vertinamas festivalis ir organizatoriai gali dėl to patapšnoti sau per petį. Antra, jaučiama konkurencija ir tiesiog būti neužtenka, reikia save ir parduoti. Tiesa, Dundulio aludariai konkurentais kitų aludarių nevadina. Kaip ir visi, bando likti diplomatiški ir vadina vieni kitus draugais, kolegomis, bendraminčiais.

Vieni iš tokių bendraminčių – Sakiškių alaus aludariai. Dėl mano paskutinio posto apie jų Tripel alų, man siūlė prie jų net neiti, sakė pyksta. Bet aš priėjau, pasisveikinau, šaltumą pajutau. Bet tik tiek. Naujienomis aludariai pasidalino. O jų buvo dvi ir jos pristatytos būtent Žmogšaloje. Galbūt sutapimas, o gal apgalvotas žingsnis, bet pirmiems kažko paragauti visada smagu. Pirmas ragautas Pancho – porteris su rūkytais jalapenais, antras – imperinis stautas brandintas su ąžuolo drožlėmis ir kapotomis vanilės ankštimis, kuris buvo pilstomas tiesiai iš kego. Abu alūs puikūs ir aludariai reabilitavosi pilnai. Ieškosim minėto alaus buteliuose, kad dar kartą įsitikinti. Dar vieni lietuviai, kurie atsivežė naujienų, buvo Vilkmergės alus. Jei Vilkmergė būtų automobilis, tai tą ką jie dabar daro atrodytų kaip dideliu greičiu lekiančiam automobiliui užtraukti rankinį stabdį ir staigiai susukti vairą į vieną pusę. Automobilis tikrai išpieštų porą “saulių“ ir sustotų. O paskui dulkių fone kažkur link nuvažiuotų. Tai va, Vilkmergė dabar paišo “saules“, o į kurią pusę nuvažiuos, paaiškės kai sustos. Atrodytų tarp visų aludarių Vilkmergė turėtų atrodyti neįdomi ir nesusilaukti susidomėjimo, bet buvo atvirkščiai. Prie jų stendo stovėjo mokslus Anglijoje pabaigęs vienas iš nedaugelio Lietuvos alaus someljė. Alų pilstė viena už kitą gražesnė mergina. Vizualiai pasiruošta stipriai, taurės, stilizuotas alaus kranas, pavyzdžiai kaip atrodo alaus sudedamosios dalys. Ir kelios naujienos. Pirma – Ąžuolo alus, kuris jau po barus plaukioja porą mėnesių ir kuris nepaliko gero įspūdžio, tiek ragaujant jį pirmą kartą prieš porą mėnesių, tiek festivalyje. Kažkoks muilo tirštumas ir nesuprantamas skonis. Antra naujiena – Ruby, kuri, kaip teigiama, pasirodys balandžio mėnesį. Šis alus maloniai nustebino ir iki balandžio mėnesio jis turi potencialo dar labiau subręsti.

Dar vieni lietuviai, kurių kaip ir Sakiškių pernai net nebuvo lietuviško alaus žemėlapyje – Genys. Taip taip, turi jie tą ilgą pavadinimą su angliškais žodžiais, bet gal užteks tiesiog Genys. Žadėję į festivalį važiuoti su savo vieninteliu alumi Kalifornikacija, atsivežė visgi niekur nematytą, negirdėtą kvietinę IPA. Ragavau tik pastarosios ir ji man labai patiko, lauksim oficialaus debiuto. Genio aludariai buvo pasiruošę pilnai. Logotipai buvo visur, kranai originalūs ir saviti, prie stendo gyvas bendravimas, šypsenos. Ko daugiau reikia geram prisistatymui?

Apibendrinant, Lietuvos vedantys aludariai pradėjo lipti iš provincialumo. Gal nelipti, nes Sakiškės, Genys ten niekada nebuvo, bet atsikratyti to provincijos molio virėjo įvaizdžio. Dar šiek tiek laiko ir bus dar šviesesnis rytojus. Toks rytojus, kuriame jau dabar gyvena estai ir iš dalies latviai.

Prieš tris mėnesius dėžutė parsivežto alaus iš Estijos man pačiam parodė labai gražų tenykščio alaus veidą. O šiame festivalyje visi įsitikino, kad estai mus gerokai lenkia. Aš tik įėjęs ir gavęs degustacinę taurę, tiesiu taikymu nuskuodžiau prie Põhjala stendo ir daug neklausinėdamas į save suleidau keturias IPA. Uus Maailm (Session IPA), Topeltnelson (Double IPA), Põhja Konn (Double IPA) ir Rukkirääk (Rye IPA). Apyniais prideginau gomurį be gailesčio ir pasiskanavimui paprašiau įpilti Must Kuld porterio su vyšniomis. Būčiau ir ilgiau ten pasilikęs, gal ir visą laiką ten būčiau praleidęs, bet tik tiek jie buvo atsivežę. IPA buvo viena už kitą geresnė. Alūs ne šiaip ten tep lep padaryti, o išvirti su aukščiausios klasės balansu ir derme. Čia galima toliau vardinti ir vardinti kas gero buvo pas kitus estus ir jau po to pas latvius, bet tai netenka prasmės. Tiesiog jie geri, visi. Rašant šias eilutes Dundulis paskelbė, kad atveža Tanker alų į Lietuvą, jau šią savaitę galėsite įsitikinti patys ant kiek tie estai geri ir faini.

Lietuva, Latvija ir Estija yra stiprios ir įdomios alaus šalys. Tai jau aišku, bet šis festivalis parodė ir dar vieną dalyką. Čia gal labai jau stiprus išsireiškimas, bet neužilgo turėtume sudalyvauti reiškinyje, kuris gali būti pavadintas importuotojų karais. Mano aprašyta Prohibicija žingsnis po žingsnio įgyvendina savo ambicingus planus. Kaune alaus krautuvių prismaigstęs Pivorius taip pat bando laimę veždamas alų į Lietuvą. Dundulis, jau minėjau, atsiveža Tanker alų, bus ir latviško. Bei jau senbuviai, tokie kaip GAP ar Alaus gidas ir kiti gali nebepasidalinti tikrai neįspūdingai didelės mūsų rinkos. Gali nebeužtekti tik atsivežti gerą alų, reikės pasukti galvą kaip jį parduoti. Manau, čia mūsų laukia pats įdomumas netolimoje ateityje.

Trys mažytės šalys prisistatė, importuotojai parodė save ir savo alų, o aš vis sukau galvą, kodėl mūsų kiti kaimynai čia neužsuka? Kalbu apie lenkus. Juk ten tiek alaus, kodėl jų nematyti? Ir čia mane paprotino, tik niekaip neatsimenu kas. Pasirodo neįdomūs mes jiems. Per maži. Jie su savo gyventojų mase nespėja aprūpinti savo rinkos, kam jiems galvos skausmas. Taigi lieka tik patiems važiuoti į jų parduotuves ir festivalius. Patys jie tikrai neatvažiuos.

Atrodytų daug visko įdomaus buvo galima pamatyti festivalyje, pasakojau, kad ir aludariai pasiruošę buvo, bet ne jie buvo vakaro žvaigždės. Daugiausia žmonių būriavosi prie namudinių aludarių. O jie irgi ne pėsti. Visi alūs su etiketėmis, alus pristatomas, apie jį pasakojama kaip apie savo vaiką. Jei alus su pipirais, bus padėta pipirų, jei su moliūgais, bus moliūgų. Ir dėl tokio bendravimo ir turėjimo ką papasakoti, žmonės prie jų užsibūna, klauso, ragauja, klausia. Čia labai būtų tikęs Savo alaus stendas.

Pakalbėkime apie kainas. Šiais metais man pasirodė, kad festivalyje alus buvo pilstomas už mažesnį skaičių žetonų arba man išsikeistų žetonų užteko daugiau alaus ragavimų. Šiais metais už 5€ buvo duodama 10 15 žetonų. O alus pilstomas po 2-3 žetonus. Tokių, kurie kainavo 5-8 žetonus, reikėjo paieškoti. Todėl išsikeitus 10€, gautų žetonų pilnai užteko. Reikėtų paminėti, kad degustacinė stiklinė kainavo papildomus 2€, o namudinių aludarių kortelė dar 2€. Buvo paaiškinta, kaip ja naudotis, bet neperspėta iki kurios valandos vyksta konkursas, tad mano kortelė taip ir nenukeliavo į urną.

Lyg ir reikėtų paburbuliuot, kad ten maisto nebuvo ir panašiai, bet to nedarysiu. Žinau organizatorius, jie ir be kritikos ir atsiliepimų žino ką reikia daryti. Kiek sugebės, tiek kitais metais padarys geriau. O, kad nepasimirštų kaip buvo šiemet, palieku nuotraukas.

Daugiau nuotraukų:

Renatos Drukteinytės (fotogriausmas.lt)

FotoPlunksna

„Alaus gido“

Apie Žmogšala3 taip pat parašė:

apiealu.lt

breadandbeer.lt