Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Moterys lietuviškoje alaus scenoje

with 4 comments

Idėja šiam įrašui užgimė dar praėjusių metų žiemos pradžioje, kai “Vingiu Dubingiu” aludės šinkorius Tomas pasiūlė parašyti apie moteris lietuviškoje alaus scenoje. Iš vienos pusės, atrodo, moterų dirbančių su alumi nėra daug. Tačiau taip gali atrodyti dėl įprasto vyriškos lyties atstovų dominavimo ir apskritai dėl stereotipų, jog alus – vyrų gėrimas.

Taigi, mintis vis sukosi galvoje ir pagaliau šiandien ji tapo kūnu. Ir tai yra šio blogo sveikinimas su Tarptautine moters diena.

Aldona Udrienė                    edited by Arturas Morozovas/artmor.lt

Kuomet vykau į šalia Pakruojo esantį Jovarų kaimą susitikti su aludare Aldona Udriene buvo nuostabi besibaigiančios žiemos diena. Visą laiką švietė saulė ir žiemos niūrumą buvo pakeitęs pavasarinis lengvumas.

Nors su Aldona matėmės pirmą kartą, buvau pasitiktas kaip senas geras pažįstamas.

Iš kart buvau pakviestas prie stalo, kurio puikavosi didelis varškės sūris, padėtas ant gaidžio galva puoštos medinės lentelės. Greitai prieš mane atsirado ir didelis puodelis karštos kavos.

“Esu paprasta kaimo bobelė, kuri verda alų” – juokdamasi pokalbį pradeda Aldona. Ji ne kartą kalbėdama paneigs savo šiuos žodžius, nes jos pasakojamos istorijos ir gyvenimiškos patirtys paprastumu nė iš tolo nekvepia.

“Mano tėvuks buvo paprastas valstietis, gabus žmogus, mokėjo keturias kalbas, daug dirbo ir tuo pačiu metu buvo labai geras aludaris ir giedorius, – apie pažintį su alumi pasakoja aludarė. – Anksčiau, numirus žmogui, pirmiausiai eidavo pas aludarį, o ne pas kleboną, nes reikėdavo alų padaryt. O mano tėvuks tose pačiose laidotuvėse dar ir pagiedodavo. Daug kas sako, kad yra mamos vaikas, ir yra tėvo vaikas. Tai aš gal buvau labiau linkus į tėvo pusę. Dar keturių metų, pamenu, leisdavo tėvuks man kartu su juo būti, kai jis alų virdavo. Man labai patikdavo tie visi mediniai kubilai, ten ta volė, tie tekinimai. Pakišu puodelį, misos paragauju.

Pamenu, buvo Sekminės, suvažiavo visa giminė iš mamos pusės. Būdavo tais laikais dviejų galų seklyčia ir viduryje kamara. Joje buvo asla, grindų nebuvo, stovėjo rėčka, pridėta šiaudų ir višta perėjo viščiukus. Šalia stovėjo alaus bačka ir taip nutiko, kad medinį volą iššovė, o niekas pažiūrėt taip ir nenuėjo. Višta gert norėjo, nutūpė nuo kiaušinių, prigėrė alaus ir užmigo. Kuomet atėjo alaus prisileisti ir rado vištą gulinčią, buvo visiems strioko, kad dabar nebus kam viščiukus išperėt. Kuomet suprato, kad višta gyva ir tik alaus prisigėrus miega, paėmė ją už pakarpos, užtupdė ant kiaušinių ir paliko miegot. Višta vėliau išperino tuos viščiukus ir viskas gerai baigėsi.

Įvairioms šventėms aš alaus pati visada išsivirdavau. Bačkelę prasivirt nesunku, bet, kad tapsiu aludare niekada negalvojau. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mano sūnus grįžo iš armijos ir pasiūlė pradėti virti alų. Iš pradžių aš buvau labai prieš šitą siūlymą. Vėliau nusileidau, nuvažiavome į Žemės ūkio ministeriją, užpildėme popierius, gavome licenciją gaminti alų. Nelegaliai alaus nevirėme nė dienos. Taip nuo 1995 metų ir verdame alų.”

Ant stalo šeimininkė atneša kepeninės, pagamintos iš avies, kuri auginama sūnaus ūkyje. Ant stalo atkeliauja ir bebrienos dešra bei pačios specialiai pagaminti agurkai.

Aludarė papasakoja apie savo anūką, apie norą, kad jis perimtų verslą. Džiaugiasi, kad anūkas neseniai baigė aludario kursus, pradės dirbti darykloje. Su dideliu pasididžiavimu pasakoja, kad jau turi ir proanūkių.

Pasakojant įvairias savo gyvenimo istorijas, Aldona vis perbėga į neseniai aplankytą Ameriką. Moteris labai džiaugiasi, kad būdama tokio amžiaus ryžosi tokiai kelionei.

“Bijojau šios kelionės, nežinojau ar atlaikysiu skrydį, bet viskas pavyko puikiai. Tuo metu, kai mes ten lankėmės vyko rinkimai, – pasakoja ir rodo parsivežtą žurnalą su išrinktojo prezidento karikatūra ant viršelio. – Mes išvirėm ten alų, aš aplankiau 15 alaus daryklų, buvau priimta kaip žvaigždė, visur mane vežiojo, vedžiojo, pristatinėjo. Buvo nepaprastai įdomu. Už visa tai reikėtų dėkoti Lietuvos garbės konsulei Filadelfijoje Krista Bard. Sutikau labai daug įdomių žmonių, įsimintinas susitikimas buvo su vienu profesoriumi, kuris universitete dėsto alaus kultūrą. Reikia labai padėkoti Vidmantui Laurinavičiui, kuris mane, seną žmogų, ryžosi palydėti į kelionę, prižiūrėjo mane.”

Paklausta apie stereotipus, kad moterims alaus pasaulyje ne vieta, Aldona kiek pagalvojusi atsakė, kad jai su tokiais susidurti neteko. Ir priduria, kad JAV netgi teko susitikti su moterų alaus mėgėjų draugijos atstovėmis.

Istorijos atrodo niekada nesibaigs, o svečiuotis negali visą dieną, tad pakylam ir einam apžiūrėti bravoro. Šalia namo esančiame priestate įkurta darykla, firminė parduotuvė, degustacinė salė, kuri tarnauja ir kaip savotiškas muziejus. Darbšti aludarė, moteris, čia viską prižiūri pati. Kartais pavargsta taip, kad nori viską mesti, kartais džiaugiasi, kad pasiekta tiek daug ir Jovarų alaus vardas yra žinomas.

Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė                      edited by Arturas Morozovas/artmor.lt

Praėjusių metų vasarą Klaipėdoje teko susitikti su Igne ir Pauliumi, kurie yra blogo Bread and Beer autoriai. Tiesa, tuo metu aš galvojau – net gi buvau šventai įsitikinęs – kad rašo Paulius, o Ignė tik būna šalia ir paragauja alaus. To susitikimo metu sužinojau, kad taip nėra. Teksto ir visa ko kito autorė yra pati Ignė.

Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė ne tik rašo apie alų, bet ir apie maistą – ji yra Ignės puodas autorė. Gyvenime ji vertėjauja, rašo tekstus. Pora gyvena ramiame ir gražiame mieste – Gargžduose.

“Per mano vyrą Paulių, – atsako Ignė, paklausta, kaip alus atsirado jos gyvenime. – Dar ankstyvoje jaunystėje aš alaus nemėgau. Ir nežinau kodėl. Kai tėtis leisdavo paragauti alaus putos, ji man atrodė skani. Tačiau, gal dėl visuomenės sudaryto stereotipo, kad mergina turi gerti vyną arba kokteilius, man alus nebuvo skanu. O gal tiesiog aš tada neradau alaus, kuris man patiktų.

Paulius mėgo alų, pradėjo važinėti po pasaulį, atsiveždavo įvairaus alaus paragauti. Aš buvau šalia, ragavau alų, atsirado azartas paragauti kuo daugiau skirtingo alaus.

Tuo metu Lietuvoje buvo labai mažas pasirinkimas, todėl apie 2010 metus Paulius pradėjo pats namuose virti alų. Jo senelis virdavo alų, tėtis dirbo Kalnapilyje, tad aludarystė buvo visada šalia. Aš jį skatinau pradėti gaminti alų, su draugais gimtadienio progą padovanojome jam įrangą ir tada jis jau nebeturėjo kur dingti.”

Ankščiau nei alus, Ignės gyvenime visgi buvo atsiradęs rašymas. Savo maisto blogą ji pradėjo rašyti 2008 metais. Įrašai apie alų užgimė ragaujant daug alaus, kad būtų lengviau prisiminti. Tiesa, alaus dienoraštį vesti pradėjo Paulius ir dar tas blogas gyvas iki šiol. Pavadintas jis sąskambio su pavarde garbei – Alaus liūnas. Bet rašyti Pauliui atsibodo ir čia į sceną žengė Ignė. Jie ragauja alų, apsitaria kas ir kaip, o tada Ignė ima ir užrašo.

“Paskutiniai metai mums buvo labai užimti, todėl daug turinio persikėlė į facebook’ą. Atsirado noras parašyti apie alų greičiau, žmonės ten sureaguoja greičiau, vyksta kažkoks dialogas. O į blogą norisi dėti kažką išsamesnio, plačiau aprašytą.

Tokių norų buvo ir aišku jų yra, – paklausta ar neplanuoja plėsti rašymo temų ir neapsiriboti tik alaus aprašymai, atsakė blogo autorė. – Yra temos, kurios įdomios Pauliui, bet jis arba neturi laiko, arba nesiryžta prisėsti rašyti, nes bijo, kad nesigaus, nebus išsamu ir panašiai. O aš arba pavėluoju parašyti aktualia tema ir po to jau būna per vėlu arba pristingu laiko, nes norisi parašyti kokybiškai, įdėti gražią nuotrauką ir panašiai.”

Alaus blogą Ignei pildyti patinka labiau nei maisto, nes pirmasis visada susilaukia kažkokios reakcijos, ji būna nuoširdesnė. Kažkas visada pakomentuoja, todėl yra daug įdomiau.

Nors tiesiogiai su stereotipais susidurti Ignei netenka, bet ji labai norėtų, kad neliktų to pasakymo, kad čia moteriškas alus ar panašių. Toks pasakymas jai atrodo kvailas.

Vien blogo rašymu Ignė neapsiriboja, karts nuo karto jiedu praveda ir degustacijas, tad Gargžduose, o kartu ir pajūryje alaus kultūra skleidžiama taip pat kaip ir rašomas Bread and Beer blogas – nuoširdžiai ir kokybiškai.

Asta Urbonaitė

Bet kokiame alaus renginyje sutikus Astą, gali jai pavydėti. Jame ji pasišnekučiuos su visais ir tuos pokalbius dažnai lydės abipusė šypsena. Tokia jau ji, visada besišypsanti ir užkrečianti gera nuotaika.

Asta Urbonaitė save visada vadina alaus entuziaste. Ji yra diplomuota someljė ir tokia jaučiasi. Vienoje alaus importo įmonėje ir jai priklausančiame bare ji rūpinasi marketingu – tai jos profesija.

“Kai mokiausi Vokietijoje ir paragavau kvietinio alaus. Tai buvo prieš 17 metų – pažintį su alumis prisimena Asta. – Jis dar ir dabar yra mano mėgstamiausias. Aš iš pradžių nesupratau kas tam alui yra, kodėl toks keistas skonis ir tokia keista jo išvaizda, nes aš buvau pripratusi prie lagerio. Tada pamačiau, kad jis gali būti dar ir tamsus, ir rūkytas.”

Nieko nelaukdamas klausiu apie stereotipus, ar jie gyvi ir ar ji su jais susiduria.

“Aš savo darbinę alaus karjerą pradėjau Švyturyje ir ikoną, jei šis žodis jai apibūdinti yra pakankamai didelis, kurią sutikau, buvo Džiuljeta. Jos meilė alui yra begalinė. Nekalbėkime apie visokias maržas, nes tai kita tema, bet ji yra prieš įvairius priedus ir prieskonius aluje, nes geras alus turi būti geras alus.

O stereotipai yra. Daugelis žmonių juos turi. Ar man padeda darbe, kad aš moteris. Žiauriai padeda. Aš nenorėčiau, kad taip būtų, bet į moterį alaus pasaulyje žiūri su nuostaba.”

Aš paklausiu kaip moteris, kurią drąsiai galima vadinti profesionalia, renkasi alų kurį ragaus ir išgirdęs atsakymą pats sėdžiu ir žiūriu su nuostaba.

“Pirmiausia stengiuosi paragauti kuo daugiau ko dar nesu ragavusi. Bet tuo neapsiriboju. Man įdomu kaip alus skiriasi tarp bottle conditioned ir cask conditioned. Tų pačių alų nauji leidimai su naujo derliaus apyniais, kurie visada būna fantastiški ir būna mano pasirinkimas numeris vienas. Po truputį kaupiu alaus kolekciją, kad po keleto metų galėčiau atsidaryti du tris butelius iš eilės ir palyginti kaip skiriasi tie skoniai.”

Asta labai daug keliauja, jau minėjau, kad mokėsi Vokietijoje, gyveno JAV, tad ji nė nemirktelėjusi palygina pagrindinių Europos šalių alaus kultūros tendencijas.

Trys žavios moterys, trys tokios skirtingos, bet suvienytos gėrimo, kurį dauguma linkę vadinti vyrišku. Gal pats laikas nustoti tuos skirstymus ir nepabijoti aludėje šalia sėdinčios merginos ar moters paklausti ką šįvakar pasirinkti, kad šinkorius įlietų į bokalą.

Reklama

Written by Modestas

2017-03-08 at 15:36

Įrašyta kategorijoj Uncategorized, Įdomu

4 atsakymai

Subscribe to comments with RSS.

  1. Pamenu ir aš senelių dviejų galų trobą su per vidurį esančia kamara. Ir višta parišta už kojos viščiukus perėjo.

    Arunas

    2017-03-08 at 16:39

  2. Sveikinimai visoms aludarėms, alaus rašytojoms ir alaus entuziastėms! Beje, kiek pamenu, anksčiau ir Kauno “Avily” dirbo moteris aludarė. O kur dar daugybės alubarių savininkės, barmenės, bei paviršių švaros specialistės!

    ramtyns

    2017-03-13 at 22:48

  3. Kauno alaus direktorė L. Šileikienė, o ir šiaip bravoruose dirba labai daug moterų. Nereikia pamiršti, kad labai senais laikais prie alaus kubilų vyrų apskritai neprileisdavo – tai yra buvę išimtinai moteriška profesija.

    ramtyns

    2017-03-13 at 22:50

    • Martynai, as kai suzinojau moteru mastus alaus scenoje, supratau, kad sia tema reiks testi ir labai ilgai testi 🙂

      Modestas

      2017-03-13 at 23:18


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: