Sambariai III. Tai kas liko nepasakyta

Kuomet pradėjau rašyti šį blog’ą įrašai jam kildavo spontaniškai. Greitai viską perkratydavau galvoje, prisėsdavau, tep lep ir įrašas yra. Kuomet blog’as jau išgyveno pagrindinius blog’o gyvenimo etapus, tokius kaip:

– susirašinėjimas su savim. Parašai, paskaitai, pats komentarą parašai (protingesnio susirašinėjimo draugo nesu turėjęs 🙂 ).

– mane kažkas skaito! Pasižiūri statistiką, vis daugiau žmonių užklysta, vienas kitas komentaras atsiranda.

– aš populiarus! Randi vis daugiau apsilankiusių žmonių, vis daugiau komentarų, nuorodas į savo blog’ą randi kituose populiariuose blog’uose, galų gale net žurnale kažkur kamputyje atsiranda apie tave dvi eilutės teksto.

– išsikvėpimas. Niekam aš nebeįdomus, kam aš čia gaištu laiką ir t.t.

Na ir būna dar mirtis, kuomet įrašų nebeatsiranda ir lieka tik archyvas arba atgimimas. Dar ir trečias būna atvejis, vegetavimas. Kuomet vienas kitas įrašas atsiranda, bet jis jau būna toks ne koks… Tiesa, apie ką aš čia? A… kuomet blog’as išgyveno visus įmanomus savo egzistavimo etapus, parašyti įrašą prireikia vis daugiau laiko. Yra liaudyje toks geras išsireiškimas, kuris čia tiks, tai – gimdymas. Ta savo negražiąją žodžio prasme.

Bet išgimdyti reikia, nes pirmąją Sambarių dieną, lipdamas laiptais iš palėpės, įrengtos virš Botanikos sode esančių/buvusių arklidžių, sutikau Martyną ir jam pažadėjau, kad apie Sambarius bus minimum trys įrašai, o aš žmogus garbingas, žodžio laikausi 🙂

Pirmoje dalyje papasakojau apie pirmą dieną, antroje dalyje apie antrą, kuomet viešėjome Kauno alaus darykloje, liko papasakoti apie tai, kas liko nepasakyta. Kas buvo Sambarių simpoziume ir vartė programėlę, galbūt užmatė (o, kad užmatė, liudija tai, kad susilaukiau nemažai klausimų tądien kada gi pagaliau bus mano pranešimas), kad pasisakyti turėjau ir aš. Čia vat dar vienas geras ir didelis pliusas rašant blog’ą- tave kažkas kažkur pakviečia. Tai buvo pirmas kartas, bet labai tikiuosi ne paskutinis 🙂 Dėl vienokių ar kitokių priežasčių Sambariuose taip ir nepavyko man pasisakyti, bet kadangi pasiruošta buvo, tad kodėl gi viso to Jums, kad ir praėjus jau daugiau nei dviems mėnesiams, nepapasakojus?

Šnekėti buvau pasiruošęs trimis pagrindinėmis temomis, kurias kažkaip ten įmantriai buvau sugalvojęs supinti į vieną bendrą didelę sklandžią kalbą. Net juokelių buvau prigalvojęs viskam pagyvinti 🙂 Žinoma, tai ką gali pasakyti gyvai gyvai (čia pirmo žodžio kirtis eina ant i, o antro žodžio eina ant a) publikai, negali lygiai taip pat perteikti tekstu. Todėl pirma tema apie alauskrautuvele.lt atsiradimą nuo idėjos iki pirmo pirkėjo taip ir liks tik tema, nebent jei kam kažkas įdomu, elektroninis pašto adresas guli kontaktuose. Trečioji tema, kuri taip ir vadinosi: nebaigtas blog’o įrašas, taip pat neatguls į tekstą čia, nes idėja buvo pabaigti tą įrašą gyvai Jums jį papasakojant ir vėliau jį užrašant. Kadangi pirma sąlyga nebuvo išpildyta, antroji taip pat negali būti išpildyta 🙂 Na ir viduriukas, kuris turėjo būti, bent mano manymu pats įdomiausias, arba kurį pasakojant jausčiausi saugiausiai ir tvirčiausiai, virs kūnu… pfu… tekstu.

Tema, kurią norėjau giliau pakapstyti susijusi būtent su blog’ais. Arba tai plačiau vadinama internetais. Viską susumavus gavosi toks temos pavadinimas: alus internetuose arba rašo kas negali, nerašo kas gali. Į viską įeiti norėčiau nuo toli. Nuo pačios Amerikos. Ten blog’eriai mėgstami žmonės, bet ten ir viskas labiau pažengę į priekį. Kaip ten bebūtų, viena iš priežasčių ar motyvatorių man buvo būtent Amerikos blog’eriai. Kuomet landžiojau po internetus ieškodamas kaip turėtų būti aprašomas alus, radau tokius man tuomet nesuprantamus dalykus kaip alaus, būtent tik alaus, blog’erių konferencija. Arba įsivaizduokite kokį įspūdį padarė pradedančiajam rašyti rasti keliolika blog’erių, kurių veikla yra restoranams, barams ir parduotuvėms atrinkinėti alų, kurį jos pilstys ar pardavinės. Pradėjus rašyti, žinoma, buvo įdomu pasidairyti ir po savo daržą. Lietuvoje tuomet (dėl pingvi.com nesu tikras ar jie atsirado po manęs, prieš mane ar beveik tuo pačiu metu) ir iki dabar blog’ai yra trys (čia tik mano asmenine nuomone, jei kas rašote ir pretenduojate patekti į šį sąrašą ar kas skaitote ir galite rekomenduoti, visada prašom):

– tikrasalus.lt

– pingvi.com

– na ir aš mgkolekcija.wordpress.com

Ant visos Lietuvos tik tiek. Kita blog’o pusė yra jo aktyvumas, t.y. įrašų skaičius kažkuriam laikotarpiui. Čia prisėdęs paskaičiavau pirmų 9 šių metų mėnesių statistiką ir štai kas gaunasi: tikrasalus.lt parašo per mėnesį 3,6 įraš0, pingvi.com – 8,2, aš – 5,6. Čia galbūt galima būtų kabinėtis prie pačių įrašų, jų kokybės ir kitko, bet toks matas kuriuo pamatavau aktyvumą, manau, yra lengviausiai suprantamas ir palyginamas. Aišku būtų įdomu pamatyti lankomumus visų blogų, tuomet pamatytume aiškesnį paveikslą.

Prie mano paminėtų trijų blog’ų po truputį prisideda ir atvirasalus.lt blog’ų ferma. Apie šį reiškinį planuose yra parašyti atskirai, todėl neišsiplėsiu.

Taigi, kuomet aktyviai rašančių yra tiek mažai, kažkokio svorio turėti mes taip pat negalime.  Tokio svorio, kad atkreiptume į save aludarių dėmesį ar kažką panašaus. Kodėl prakalbau apie aludarius ir jų dėmesį? O gi todėl, kad yra blog’ų, pabrėšiu, būtent blog’ų, kurie tą dėmesį atkreipė ir jį turi. Juos kviečia pas save į svečius, jiems siunčia dovanas, leidžia pirmiems paragauti naujas alaus rūšis. Vienoje konferencijoje, gal daugiau susiėjime, tokie blog’eriai ar tiksliau vienas iš jų buvo pavadinti blog’ų Zvonke. Kas yra Zvonkė, manau, puikiai žinote. Dėl savo blog’ų populiarumo, lankomumo jie tą aludarių dėmesį turi. Juk vien ką reiškia virš 1000 prenumeratorių, kuomet pvz.: aš teturiu 17 ir vienas iš jų aš pats 🙂

Visa neteisybė, o gal ir teisybė yra ne tame, kad specializuoti blog’ai nemėgstami tų, kurie sudaro tą specializaciją, o vat viename nutikime, kuris įvyko man (ką čia norėjau pasakyti ir pats nesupratau, žodžiu nutiko man vienas dalykas 🙂 ) . Ruošdamas tą mistinį nebaigtą blogo įrašą, kuris ir šiandien liko neparašytas, aš asmeniškai telefonu bendravau su Volfas Engalman generaliniu direktoriumi Vytautu Meištu. Pokalbio tema buvo degustacija, alaus kokybės užtikrinimas ir kita. Žinojau, kad jie organizuoja degustacijas, tačiau man iškalbos neužteko, kad tokioje degustacijoje sudalyvaučiau. Praėjus po to pokalbio savaitei, na daugiausia dviem, randu blog’o įrašą apie apsilankymą Volfas Engalman alaus darykloje. Su degustacija!

Žodžiu esmė tokia, pakviečia Volfas Engalman blog’erius pas save į svečius. Ir pakviečia būtent šiuos:

rokiskis.popo.lt

commonsense.lt

grumlinas.lt

nulis.lt

Vienintelis nulis.lt apie alų kažką truputį brūkšteli, jis net yra pas mane nuorodose. Visi kiti apie alų rašo tiek pat, kiek aš savo blog’e apie kulinariją… O minėto rasto įrašo autorius rokiskis.popo.lt savo įraše netgi pakartoja ne vieną kartą jo blog’e matytą frazę:

aš kadangi nesu didelis alkoholio mėgėjas, o greičiau konkretus oponentas, tai matyt taip keistai ir gaunasi visas reikalas, kad limonadas (Limpa) man su Ragučiu asocijuojasi labiau, nei alus

Ir štai tokie blog’eriai kviečiami į alaus daryklą, o aš, pingvis ir tikrasalus gulim palikti namuose ir verkiam įsikniaubę į pagalvę. Tuo tarpu žiurkėnas iš rokiskis.popo.lt grįžta ir kala tokį teksta:

Gal pasakysiu paprastai: įmonė, kuri ieško savo istorijos, daro vos ne archeologinius tyrimus, perka savo muziejui šimtmečio senumo relikvijas, bando atrasti tikrą, o ne marketinginį tęstinumą sau patiems, o paskui tas atrastas tradicijas jau realiai perkelti į produktus – tai yra puiku. Įmonė turi viziją ir vertybes, tad man čia net visai nesvarbu, kiek jų vizija su vertybėmis yra apibrėžtos – jie visą tai sąmoningai augina ir po truputį verčia tikrove – ir rinkoje, ir savo pačių galvose. Ir Ragučio muziejinis kampelis – tai tiesiog to suvokimo atspindys. Įsivaizduokit, jie savo mažą muziejuką yra apiforminę, kad pamatęs, pasijunti, lyg atėjęs į kokią tikrą koplyčią su šventu alaus altoriumi!

Kai jau baigiu verkti, kad manęs tokio gero nepasikvietė, o juos tokius blogus pasikvietė, pradedu įdėmiau ten į visą informaciją žiūrėti ir še tau, kad nori, prieš mano akis high gravity aparatas, apie kurį parašo kas antras interneto komentatorius po straipsniais apie alų kokiame nors delfi.lt ar panašiuose portaluose. Kita pusė rašo apie miltelius.

Čia tas high gravity aparatas, apie kurį daugelis šneka. Išties labai paprastas daiktas – keli vamzdžiai ir kompiuteris. Tokiu aparatu alus gali būti kiek praskiestas koregavimo dėlei, kad skonis būtų stabilus. Naudojamas pigesnėms alaus rūšims, leidžiamas skiedimas berods iki 15 procentų. © rokiskis.popo.lt

Ir dar ten jiems daug tiesų papasakoja, kurias lyg ir visi žino, bet tokio užtikrintumo nebuvo. Dabar yra, buvo, girdėjo, patys daryklos darbuotojai papasakojo. Tad apie tai galite pasiskaityti patys čia:

– Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

– Taip buvo: kepta duona ir rūkytos kiaulių ausys

– Apsilankymas bravore „Volfas Engelman“

Tai vat tokia ta mano istorija. Nebūtų pikta, jei nebūtų buvę to telefoninio pokalbio, o dabar pikta. Pikta, nors gal nėra dėl ko.

Pabaigai, norėčiau štai ką jums paporinti. Blog’o rašymas gali virsti kažkuo daugiau net ir Lietuvoje. To puikus pavyzdys kulinariniai blog’ai. Paskutiniame žurnalo Žmonės numeryje, galiniuose puslapiuose tokie žmonės aprašomi. Kaip ir nuo ko pradėjo ir kuo tapo. Yra Lietuvoje ir vyno blog’ų. Ten atsivertus autorių skiltį galima rasti ir 10 ir 15 pavardžių. Tad internetuose vietos užteks visiems, juk reikia kurti vartojimo kultūrą, ji pati nesusikurs 🙂