Rosita Pikauskienė: tai mūsų šeimos kolekcija

Molėtuose gyvenanti Rosita viena iš seniausiai kolekcionuojančių alaus atributiką. Todėl ją pakalbinti norėjau senai. Po apsilankymo Gintaro bare, apie kurį jau rašiau, teko lankytis jos namuose, apžiūrėti kolekciją, gauti kelis butelaičius suomiško alaus (jos vyras šiuo metu ten darbuojasi) bei gauti kelis atsakymus į klausimus.

Kolekcionuoji jau senai, bet ar atsimeni nuo ko viskas prasidėjo?

O taip, nuo vienos alaus taurės, kurią padovanojau tada dar tik draugui pusmečio draugystės proga. Vėliau dažnai pavykdavo laimėti taures įvairiose loterijose ir taip susikaupė 52 vnt. kolekcija, kuri man tuomet atrodė didžiulė.

Paaiškink vieną kartą ir visiems laikams, kas gi renka kolekciją, nes girdėjau kelis kartus nusiskundimų, kad kolekcininkai nesupranta, tą kolekciją renka tavo vyras ar tu? 🙂

Sudėtingas klausimas, bet atsakymas vienareikšmiškas – abu. Tai mūsų šeimos kolekcija ir mes jos neskirstome į vieno ar kito. Mes esame šeima, abu vienodai pasinėrę į kolekcionavimą. Aš daugiau užsiimu paieškomis, o Andrius užsiima „marketingu“- tariasi, maino, derasi. Dėl kiekvieno eksponato atsiradimo namuose diskutuojame abu – už kokią didžiausią kainą galim jį įsigyti, į ką kokį stiklą mainyti. Kartais net susibarame neradę vieningos  nuomonės.

Na ir kokios didžiausios sumos nepagailėjote?

Nesenai vykusiame aukcione ryžomės sumokėti šimtą litų už seną kalnapilio stiklinę. Nutarėme, jog tokie egzemplioriai “išlenda“ labai retai, todėl reikia pasinaudoti proga. Tiksliau, mes pasitarėm, o Andrius nutarė.

Lietuviškų alaus bokalų ir taurių kolekcija vienintelė namuose?

Ne, ją papildo didelės talpos bokalai ir „batukai“, tik jie nerenkami taip aktyviai kaip lietuviški jau vien dėl vietos stokos.

Kokio dydžio kolekciją surinkote?

Kartais atsibosta skaičiuoti, o dar labiau fotografuoti, bet 2010 m. užsibaigė su 435 dydžio kolekcija.

Kaip vyksta paieškos eksponatų kolekcijai?

Cha, cha, suktas klausimas 🙂 Kiekvienas turime savo metodus ir jų nenorėčiau išduoti. Kartais pavyksta atkasti „lobius“, o kartais atrasti lobynai visai nenori atkeliauti iki mūsų namų, tad Andriui lobynų šeimininkus tenka ilgai ir nuobodžiai įkalbinėti perduoti mums savo turtą.

Viskas surikiuota lentynose. Ar visi eksponatai čia telpa?

Deja, jau vos vos telpa  ir vis sunkiau atrasti bent  mažytį laisvą kampelį lentynose.

Prie kurių „stiklų“ pirmiausia patraukia namuose apsilankę kolekcininkai ar turi savo „favoritų“?

Visus apžiūrėti reikia laiko, yra viena lentyna ant kurios sustatyta seniausi ir rečiausi eksponatai, bet jau ir joje vis mažėja vietos. Kaip nekeista kitus kolekcininkus labiausia traukia ne lietuviški, bet užsienio: iš Afrikos bei Gruzijos, kuriuos Andriui atvežė mano krikšto mama.

Kurį eksponatą laikytum rečiausiu?

Neišskirčiau kažkokio vieno, yra apie 20 vienetų kurie mieliausi,  brangiausi. Vertinu tuos kuriuos tenka gauti sunkiausiu keliu. Vienoje užsienio biržoje teko išmaldauti parduoti retą lietuvišką alaus taurę ir parsivežti ją atgal į Lietuvą. Skaudu kai reti eksponatai palieka gimtąjį kraštą ir puošia užsieniečio spintą.

Stiklai stiklais, bet jie karts nuo karto turi būti ir užpildomi. Ar savo eksponatus naudoji pagal paskirtį?

Dažnas žmogus kuris nekolekcionuoja alaus atributikos kėsinasi įsipilti alaus į taurę esančią kolekcijoje ir nustemba kai išgirsta neigiamą atsakymą. Daugumai tokia kolekcija neatrodo vertybė, o tik keistokas pomėgis, todėl sunkiai suvokia tokį draudimą.

Koks alus dažniausiai užpildo tavo taurę?

Neturiu išskirtinio alaus. Pasaulyje yra daugybė alaus, kurio esu neragavusi, bet tikiuosi dar daug paragausiu. Pernai metais buvau apsistojusi ties tamsiojo alaus ragavimu, šiemet norisi išragauti kvietinio alaus skonio įvairovę. Labiausia norėčiau paragauti alaus pavadinimu „Rosita“. Gal žinote kur arčiausia Lietuvos jo galima nusipirkti?

Be kolekcionavimo, kokių dar turi pomėgių? Ką veiki laisvalaikiu?

Ach, aš juk moteris ir mano pomėgiai moteriški – nėrimas vąšeliu savo mažylėms.