Kvietinio paieškos

Aš vis dar apie tą patį. Lietuvoje gero kvietinio alaus beveik nėra. Bet aš jo vis bandau rasti. Jau senokai pro šiuos butelius vis praeidavau prekybos centruose. Nors etiketės, bent vieno iš jų, švietė labai stipriai, paragauti prisiverčiau tik dabar.

Pirmas į taurę bėga Kvietinis 4,6%. Tiesiog kvietinis ir tiek. Aukštaitijos bravorų, Taruškų bravoro. Vienžo. Alus drumstas, charakteringos kvietiniam alui balzganos gelsvos spalvos. Aromatas tikrai kvietinio, nesumaišysi. Jis labai vykęs, jo norisi dar. Ragaujant visas gražus vaizdas subliūkšta. Alus saldus, tuščias. Dar ten gali ieškoti kažko kas būdinga kvietiniam alui, bet tas saldumas užgožia viską. Žinot, panašiai būna su kava degalinėse. Visose kava daugmaž vienoda, bet cukraus pakeliai pas visus skirtingo dydžio. Vienoje degalinėje tau gali užtekti vieno pakelio, kitoje teks ir tris praplėšti. Ir vat tas žaidimas su cukraus kiekiu priveda prie to, kad cukraus įsipili per daug ir tada kava tampa negeriama. Tas pats ir čia, tas saldumas kuo toliau geriant, tuo labiau ima nepatikti.

Antrasis gan neseniai pasirodęs alus papildė Senojo pasvalio alaus seriją ir pavadintas lygiai taip pat, kaip ir pirmasis – Kvietinis 5,6%. Gintarinė, skaidri spalva nieko bendro neturi su kvietiniu alumi. Aromatas tiesiog puikus. Salsvas, gėliškas. Skonis kremiškas, minkštas, pilno kūno, šiek tiek kandžiojasi angliarūgštė, bet tai trunka tik akimirką. Geras alus, bet ne geras kvietinis. Jei pavadinime būtų parašyta Gintarinis elis, o ne Kvietinis, net rekomenduočiau būtinai paragauti.

Dar du bandymai ir dar kartą nuomonė nepakeista. Sunku Lietuvoje gauti gero kvietinio.

Trijulė iš Pasvalio

Šis alus mano dėmesį atkreipė tik tuomet kai pasirodė stikliniuose buteliuose. Maža to, buteliai užkimšti kamšteliais, kurie yra gražūs, spalvoti ir visokie kitokie. Girai net atskiras yra padarytas. Tai mažųjų aludarių pasaulyje retai sutinkamas šposas. Ir šventoji trejybė (šviesus/tamsus/kvietinis) čia visai ne šventa ir visai ne tokia. Taip, šviesus/tamsus yra, bet yra ir nestandartinis sprendimas – porteris.

Visa tai sudėjus, darosi įdomu ir norisi paragauti.

Šviesus ir tamsus savo stiprumu nesiskiria, tad pradėsiu nuo šviesaus.

Senojo Pasvalio Šviesusis 5,6%

Pokšteli spalvotasis kamštelis ir pasklinda ne pats geriausias alaus kvapas. Spalva ir puta man tinka, kaip prie šviesaus alaus nėra ką ten daug kabinėtis. Alus geriasi skaniai ir tai man didžiausias šviesaus alaus privalumas. Tokį alų perki, ne skoninių eksperimentų ieškodamas. Vėliau alus atrodo kiek vandeningas, jokio kartumo, bet grįžtantis poskonis sukrauna šiam alui labai daug pliusų. Alus, pats kaip alus yra kitoks, turintis savo charakterį, jis įdomus ir geriant neatsibostantis. Tik nuo gero iki puikaus jam pakilti trukdo per nosį daužantis kvapas.

Senojo Pasvalio Tamsusis 5,6%

Šio kvapas daug geresnis. Degintas salyklas, irisas. Jis toks saldaininis. Prekybos centre, sveriamų saldainių skyriuje, gali užuosti kažką panašaus. Geriasi lengvai, bet alus labai švelnus, nuosaikus. Tu jį geri, geri, lauki, lauki ir… nieko nesulauki.

Senojo Pasvalio Porteris 7,0%

Alaus kvapas, spalva, nurodyti laipsniai ant etiketės nuteikia taip, kad atrodo bus kažkas labai gero. Ir blogai tikrai nėra. Alus geriasi lengvai, jaučiasi sausas kartumas poskonyje, bet alus labai neturtingas. Nežiūrint į laipsnius, tai lengvas tamsus alus. Iki porterio jis netraukia.

Apibendrinant, Senojo Pasvalio alus tikrai savitas, bet pavadinti jį išskirtiniu nedrįstu. Kas susipažinę su šiuo alumi, aklos degustacijos metu turėtų jį atskirti nuo kitų. Atskirai, kiekviena iš verdamų rūšių turi pliusų, bet ir nuo minusų nepasislėpsi.