Namudinių aludarių judėjimas Lietuvoje įsibėgėja!

Šauktukų ir pompastikos aš nemėgstu, bet antraštės mintis yra būtent tai, kaip viskas atrodo man pasidomėjus visu namudinės aludarystės  reikalu iš esmės. Bet apie viską iš pradžių.

Šio blogo lankytojų ir mano paties patogumui dešinėje pusėje esu parankiojęs nuorodų, kurios yra bent kažkiek aktyvios ir susijusios su Lietuvos alumi. Aišku, kaip kolekcininkui yra vietos ir tiems reikalams. Po šio įrašo ten atsirado ir dar viena skiltis, tai atvirasalus.lt blogų nuorodos. Blogai atvirasalus.lt atsirado jau kuris laikas, bet man norėjosi pasižiūrėti kas iš viso to išeis ir ar atsiras pastovių rašytojų. Nesinorėjo patalpinti beveik tuziną nuorodų, kurios veda į vieno įrašo blogą.

Bet visgi aš norėčiau grįžti dar truputį atgal ir pradėti nuo pačios pradžios. Tai pačio atvirasalus.lt atsiradimas. Apie jo atsiradimą rašė tikrasalus.lt prieš beveik metus. Per metus šis puslapis išsiplėtė, subūrė aplink save aludarystės entuziastus. Jo dėka pradėjo vykti kasmėnesiniai Vilniaus aludarių klubo susitikimai. Panašūs susitikimai vyksta ir Kaune, Šiauliuose. Bendruomenė dalinasi patirtimi verdant alų, receptais ir t.t. Puslapyje galima rasti naudingų straipsnių, forumą, skaičiuokles ir blogų fermą, kurioje kiekvienas norintis gali turėti kertelę savo mintims išsakyti. Nemanau, kad kas geriau galėtų apie projektą papasakoti, jei ne pats jo įkūrėjas ir kūrėjas (pats prašė pristatyti kaip bendraautorių, nes prie projekto prisidėję daug žmonių) Simonas, geriau visų internete žinomas Pono Nieko pseudonimu.

Mūsų pabendravimas gavosi labai spontaniškas ir kiek keistas, nes į mano vos ne į vieną sakinį telpantį užklausimą, Ponas Niekas atsakė taip, kad man daugiau klausimų nekilo.

– Kada ir kaip kilo idėja sukurti tokį puslapį?

– Pati idėja nebuvo spontaniška. Ji gimė ir išsivystė iki puslapio pamažu.  Viskas prasidėjo, kai išsiviriau pirmąjį savo naminį alų (beveik prieš 3 m.). Tada kilo klausimų kuriuos nuolat reikėdavo spręsti. Nuolat reikėdavo  pasvarstyti kiek dėti apynių, jog alus nebūtų per kartus, ar nebūtų pernelyg salyklinis. Tada pradėjau kurti įvairias skaičiuokles, kurios padėdavo tokius klausimus greitai išspręst. Kai susikaupė tų skaičiuoklių pakankamai, pamačiau, jog pagrindiniai alaus parametrai (kartumas, spalva, klampumas, alkoholio kiekis) yra išskaičiuojami, nutariau, jog verta būtų padaryti skaičiuoklę, kuria galėtum susikurti savo norimą alų. Aišku, dviračio čia neišradau. Žmonės senai naudojasi tokiomis skaičiuoklėmis, kaip ProMash, BeerSmith, tačiau jos yra mokamos. Gerbdamas autorines teises, bei mylėdamas atvirą kodą nutariau sukurti “atvirą“ skaičiuoklę internete, kuri būtų pritaikyta Lietuvos naminiams aludariams. Taigi, šių metų 2011 vasario mėnesį Ramtyno išrinktu vardu atvirasalus.lt startavo puslapio testinė versija. Po kiek laiko prisijungė prie tinklapio turinio kūrimo ir patys atvirasalus.lt  nariai. Atviroalaus.lt nariai išvertė BJCP alaus stilių gidą, kuris enciklopediškai apibūdina  stiliaus skonines ir išvaizdos savybes. Beje, šį stiliaus gidą  pravartu būtų pavartyti bet kuriam alaus mėgėjui. Taipogi, nariai  parašė ne vieną straipsnį aludarystės tematika.

– Koks pagrindinis tikslas, ką norite pasiekti, kaip ateityje įsivaizduojate atrodantį ir veikiantį projektą?

– Pirminis puslapio tikslas, buvo sukurti skaičiuoklę, kuri leistų aludariui susiformuot savo alų. Aišku apetitas auga begurkšnojant, tai atsirado idėja ir sukurti aplinką, kurioje aludariai galėtų diskutuoti, aptarti savo kūrybos vaisius, pasitarti.

Ko norisi pasiekti?  Vilniuje XVI-XVII a. beveik kiekviename kieme buvo verdamas alus. Norisi skleisti naminės aludarystės įdėją, aišku XVII a. naminės aludarystės lygio nepasieksim, bet norisi, jog daugelis bent pabandytų pasigaminti naminio alaus ir sugriautų blogą naminio alaus įvaizdį, kuris susiformavo sovietmečiu. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog naminis alus, kaip ir namie gamintas maistas yra gardesnis už bet kokio bravoro alų, o tuo labiau už pramoninius konservus 🙂  Džiugu, jog po kolkas naminės aludarystės fronte pasiekiame nemažai pergalių. Visai nesenai, berods 2011.11.11, per 20 namudinių aludarių pasirašė “Atviro Alaus“ draugijos steigimo dokumentus. Aludariai periodiškai kas mėnesį renkasi į susitikimus Kaune, Šiauliuose, Vilniuje. Taipogi plečiasi ir atvirasalus.lt auditorija.

Į ateitį žiūriu perspektyviai, gaila, jog laiko trūksta tobulinimams. Gal ateityje pavyks sukurti alaus vertinimo sistemą, kurioje naminiai aludariai galėtų vertinti  pramoninę produkciją. Gal AtvirasAlus.lt užgims atvertaisalus.lv ar openbeer.org .  Ir beje, viliuosi, jog į receptus atkreips dėmesį ir Lietuvos komerciniai bravorai ir nustos virti vien  gyvą tradicinį lietuvišką kaimišką lagerą.

– Na ir kaip blogeris, negaliu nepaklausti apie blogų fermos atsiradimą. Kodėl ji buvo paleista (toks didelis susidomėjimas ar tiek daug norinčių rašyti), kas gali rašyti ten blogą, kokia viso to pagrindinė idėja?

– Blogų atsiradimą iniciavo patys atviroalaus.lt vartotojai. Blogų ferma  buvo paleista kelių vartotojų prašymu. Pats blog’o formatas gal būt neatitinka pačio blogo etalono. Tačiau tai dar vienas būdas ir formatas skleisti informaciją. Atvirasalus.lt kiekvienas registruotas narys gali rašyti savo blogą, jam tereikia kreiptis į adminą (šiuo atveju į mane) ir jam bus aktyvuota blogo paskyra. Šiuo metu yra per 10 aktyvių blog’o paskyrų. Kaip rašyti ir ką rašyti  – tai yra kiekvieno autoriaus laisvė. Daugelis rašo apie aludarystės patirtis, yra rašančių ir apie aludarystės istoriją bei alaus vartojimo kultūrą Lietuvoje (ar Žemaitijoje), kiti vienok pateikia neblogų patiekalų receptų  tinkančių prie alaus. Manau, tai kiek pagyvina alaus tematikos blogosferą, kuri nėra gausi ant mūsų žėmelės.

Ponas Niekas visiems dar palinkėjo “Geros putos!“, o aš savo ruožtu grįžtu prie to apie ką rašiau įžangoje. Dešinėje šio blogo pusėje prie pingvi.com ir tikrasalus.lt blogų srauto prisideda ir visų atvirasalus.lt blogosferos blogų srautas. Taip pat ir atskirai prie nuorodų galite rasti visus aktyviausius blogus ir nuorodas į juos. Čia rasite nuorodas į šiuos blogus:

ponasniekas – pačio atvirasalus.lt kūrėjo mintys įvairiomis temomis;

Gytis – kiek vėliau su autoriumi galėsite artimiau susipažinti skaitydamį šį įrašą, o blogas pagrinde apie alaus virimą;

naminis – tai seno blogo tęsinys, persikėlęs su visais įrašais;

konung – kelios mintys apie alaus virimą;

Regis – vienas iš aktyviausių, jei ne pats aktyviausias blogeris atvirame aluje. Pradėjęs puikiais receptais patiekalų su alumi arba prie alaus, dabar dar pradėjo dalintis įspūdžiais apie konkrečias alaus rūšis;

PPJ– ką reiškia trumpinys nepasakysiu, tik galiu paminėti, kad rasite įdomių tekstų. Apie ką, lai byloja pačio autoriaus žodžiai: kuklus alaus mėgėjo tinklaraštis apie alaus darymą, istoriją ir vartojimo kultūrą;

GiN – dar vieno blogo tęsinys;

Modeslovas – vos keli įrašai, tačiau iš techninės pusės labai informatyvūs.

Toliau tęsiant pažintį su namudiniais aludariais reikėtų persikelti prie susitikimų. Aktyviausi šioje srityje vilniečiai (bent man taip atrodo esant tik stebėtojo, o ne dalyvio pozicijoje). Jie renkasi kiekvieną mėnesį, turi netgi užsivadinimą – VAK (Vilniaus aludarių klubas). Viešoje erdvėje pastebimiausias žmogus iš VAKo yra Gytis, su kuriuo apie pokalbį susitariau dar per Sambarius.

Aš ir Gytis Samabariuose

Pokalbį pradėjom kaip visada nuo toli. Gytis papasakojo, jog jokių istorijų apie pažintį su alumi neturįs, tiesiog kaip ir daugeliui lietuvių tai buvę užklasinė veikla ir jis niekada nepretendavo ir nepretenduoja į didelius alaus mėgėjus ar juo labiau žinovus.

–  Gal pamenate kaip pradėjote virti alų?

– Apie tai, kad galima virti savo alų sužinojau iš Marijaus (savasalus.lt). 2010 metų vasarą, lyg ir liepos mėnesį, kompanijoje begurkšnojant alų “Alaus studijoje“ jis papasakojo, kad verda savo alų bei prekiauja reikalinga įranga ir medžiagomis. Iki tol naminis alus man asocijavosi su be proto stipriu drumstu batono plutos spalvos gėrimu, kurį kažkada dar būdamas moksleiviu buvau ragavęs viename vakarėlyje . Ta pirmoji, ir iki tos 2010 m. liepos paskutinė, pažintis iki šiol išlieka blogiausia mano alaus patirtimi. Bet Marijus sugebėjo įtikinti, kad tai nieko bendro su geru naminiu alumi neturi. Naminis alus, pasak Marijaus, turėjo būti daug skanesnis ir sveikesnis už pramoninį. Tuo metu man alaus gamyba buvo pakankamai mistiškas dalykas, apie kurį neturėjau jokio supratimo. Manau, kad mane paskatino virti būtent noras tiesiog išmokti kažką naujo, o ne tai, kad alus turėjo būti skanesnis ar sveikesnis. Po kelių dienų nuvykęs pas Marijų įsigijau visą įrangą bei apyniuoto ekstrakto pakuotę. Po dar vieno apyniuoto ekstrakto išviriau tris alus iš skysto ekstrakto, bei lapkričio pabaigoje jau viriau savo pirmąjį “all-grain’ą“.

– Kaip atsirado Vilniaus alaus klubas?

– Apie alaus gamybą pakalbėti galėjau tik su Marijumi. Žinojau, kad yra daugiau tokių kaip aš, bet asmeniškai nei vieno nepažinojau. 2010 m. gruodžio mėnesį besilankant pas Marijų prakalbau apie tai, kad gal reikėtų suorganizuoti bendraminčių susitikimą. Paaiškėjo, kad tokių minčių turėjau ne tik aš, bet ir dar keletas aludarių. Prieš 2010 metų Kalėdas paskambino Simonas (ponasniekas) ir mes sutarėme susitikti ir aptarti klubo organizavimą iš karto po Naujų metų.

Pirmasis klubo, kuris dabar žinomas kaip VAK’as (Vilniaus aludarių klubas) “posėdis“ įvyko pirmą 2011 metų sausio sekmadienį (o gal šeštadienį?) Užupio Šnekutyje. Formaliai įsteigėme klubą ir sutarėme, kad tokie “posėdžiai“ vyks kiekvieną mėnesį. Vasario mėnesį buvome penkiese, o kovo mėnesį jau daugiau nei 10 dalyvių. Klubo susitikimai 2011 metais vyko kiekvieną mėnesį. Nuo balandžio mėnesio klubas pradėjo rinktis nuolatinėje vietoje, o nuo gegužės mėnesio nusistovėjo ir konkreti susitikimų diena. VAK’o posėdžiai nuo to laiko vyksta kiekvieno mėnesio antrą ketvirtadienį. Posėdžio vinis – teminė degustacija. Šiuo metu jau paskelbtos visos 2012 metų VAK’o temos (http://www.atvirasalus.lt/forum/topic.php?id=82). VAK’as atviras visiems, kas verda savo alų.
Mano supratimu, VAK’o pavyzdžio paskatinti pradėjo reguliariai susitikinėti ir Kauno bei Šiaulių alaudariai. VAK’o nariai taip pat buvo pagrindiniai asociacijos steigimo iniciatoriai.

Ar vyksta susitikimai Kaune parūpo ir man. Ir ne todėl, kad patikrinti, vyksta ar ne, o dėl to noro viską pačiupinėti ir pamatyti pačiam. Tikraslaus.lt puslapyje yra toks įvykių kalendorius, jo pagalba ir sužinojau kada vyks aludarių susitikimas. Spėjau, kad tai šiek tiek uždaras dalykas, nes dalyvauti gali tik verdantys savo alų. Ir tai savaime suprantama, nes aludariai atsiveža paragavimui savo alaus ir tikisi kažko paragauti iš kitų. Jei tu atvyksti be nieko ir ragauji kitų alų gaunasi kiek nesąžininga, tiesa? Na, bet turėjau idėjų kaip nelikti skolingam ir nutariau įsiprašyti į susitikimą, kad pamatyti viską iš vidaus. Žinojau, kad tokiuose susitikimuose dalyvauja Darius, pažįstamas nuo pirmojo Guobalynės renginio laikų, ir tą žinojimą pasilikau atsarginiam variantui jei kitaip nepavyks į renginį patekti. Tad tiesiogiai parašiau nurodytu elektroniniu adresu tokiam Giedriui, bet savaitę nesulaukęs atsakymo ėmiausi plano B. Renginio anonse buvo nurodyta, kad viskas vyks Senamiesčio kibininėje. Vieta puikiai žinoma, nes einant į darbą, kone kasdien pro ją praeinu. Tad vieną dieną ir užėjau pasidomauti kas ir kaip ten bus ir ar iš viso ar bus. Patvirtino, kad bus. Labai nenoriai ir rezervavusio vietą žmogaus telefono numerį davė. Skambinu Žilvinui, papasakoju kas aš toks ir ko noriu. Iš balso suprantu, kad nelabai patinkanti idėja, jog nesu aludaris, bet kaip sakoma: negi išvarysi. Taigi, I’m in 🙂

Sulaukiu sausio 27 d. ir numatytu laiku pėdinu į Senamiesčio kibininę. Nuo alaus krautuvėlės  paeiti reikia gal vos 10 min. Jei jau ne aludaris, nusprendžiu pasiimti kelis butelius Tauro Porterio namudinių aludarių įvertinimui, bei alaus krautuvėlėje daugiausiai pagyrimų sulaukiančių Putos Tamsų Stiprų bei Sidabrinę Putą. Įėjęs pamatau jau minėtą Darių, prisistatau kitiems, kurie manęs nepažįsta, trumpai papasakoju kas toks ir dėl ko atvykau ir sėdu prie stalo. Darius iš karto įpila paragauti savo virto alaus. Aš retai ne vėluoju, bet šį kartą pasirodau laiku ir po manęs dar gerą pusvalandį renkasi aludariai įnešdami vis naujų nuotaikų į beužsimezgančius pokalbius. Aš iš karto atsiprašau visų dalyvių, kurie galbūt skaitys šį įrašą, bet tą vakarą man beveik visi buvote matomi turbūt pirmą kartą, o aš turiu didelę bėdą įsimindamas vardus, tad kieno alų ragavome tikrai nepaminėsiu. Tai galite drąsiai daryti komentaruose. Taigi, paragavus Dariaus virimo alaus, buvo atkimštas kanapinis. Ne tas kanapinis, kur galima rasti parduotuvėse, bet tikras kanapinis. Išsišnekame, kad į alų dėta 100 g. smulkintų kanapių sėklų. Daugelis kažką jautė, būtent prieskonį, bet visi klausė ar tikrai čia kanapės, nes ragavę kanapių nebuvo. Aš galiu pasakyti, kad kanapės tikrai jautėsi. Truputį išradingesni ir kanapių neragavę, aiškino kitaip kanapių buvimą. Tai sutraukiantis poveikis atsigėrus alaus, nes kanapės tokia savybe pasižymi.

Ant stalų pasirodė, atrodo, tokiam susitikimui nelabai tinkamas, man sunkiai ištariamo pavadinimo alus, Grolsch. Pasirodo, jis čia buvo tam, kad būtų galima palyginti, nes buvo verdamas jo klonas. Pirma ragavom originalą, paskui kopiją. Ragaujant originalą daugelis juokavo kaip tokį alų galima išsirinkti klonavimui. Ragaujant kloną asociacijų su originalu rasti buvo sunku, bet rezultatas tikrai puikus. Šis alus įsiminė kaip puikios spalvos, gerai subalansuotas, puikaus skonio alus. Man, namudinio alaus mažai ragaujančiam, tiesa sakant buvo keista, kad namų sąlygomis galima išgauti tokią kokybę.

Pokšteli dar vienas butelis. Minėto kanapinio autorius pasiūlo paragauti alaus su čiobreliais ir žemuogėmis. Kuomet dalyvavau Guobalynėje, alaus su čiobreliais teko ragauti. Tuomet tai buvo geriausia ką Guobalynėje teko ragauti. Aludarių susitikime paaiškėjo, kad gali būti ir geriau. Guobalynėje čiobrelis jautėsi labai intensyviai, čia jautėsi nuosaikiau. Vėliau išaiškėjo, kad čiobrelis ne laukinis, o augintas pačio aludario, gal todėl švelnesnis. Pamenu puikiai, kad Guobalynėje minėjo, jog jo dėjo vos 25 g. ir jis jautėsi stipriai, čia gi dėta kur kas daugiau. Aišku aš negalėjau pasakyti kokiam kiekiui alaus buvo naudota 25 g. čiobrelių. Nereikėtų pamiršti ir žemuogių. Jų prieskonio nenustelbė čiobrelis. Galiu gan drąsiai sakyti, kad šis alus buvo vakaro labiausiai aptarinėjamas ir mano kukliu vertinimu įdomiausias.

Į butelį bėga Sambarių nugalėtojas

Dar vienas įdomus savo apibūdinimu alus buvo kalėdinis su džiovintomis slyvomis, kalendra, razinomis. Tai stiprus alus, velniškai sunkaus skonio, stipriai jautėsi alkoholis, bet kartu tai ir sauso, saldaus skonio alus. Vykęs alus, tik tikrai labai sunkus 🙂 Mano dideliam džiugesiui teko paragauti Sambarių nugalėtojo. Labai stiprus alus, stiprus savim, o ne laipsniais. Tikrai puikus kūrinys, labai gaila, kad tokio alaus gali paragauti tik kruopelytė alaus mėgėjų. Dar pasižymėjau tamsų kvietinį, 10 metų vedybų sukakties alų, berods jame panaudotos avižos bei žirniai ir dar keletą alaus rūšių, kurių atmintis papasakojimui jau nebeatgamina.

Apie mano atsineštą Tauro Porterį blogų atsiliepimų nesigirdėjo, patiko visiems, tik atsklido komentaras, kad čia ne porteris, kad trūksta karamelės, norėtųsi saldumo. Bet geras vidutiniokas tai tikrai. Su Atviro alaus logotipo kūrėju dar aptarėm etiketę. Aš užsiminiau, kad su savo butelio forma aludariai save labai stipriai apribojo, savo ruožtu pašnekovas pridūrė, kad jam netinka tas skydas kuriame užrašytas žodis “Porteris“, jis būtų skydo nedėjęs ir auksine spalva tiesiog užrašęs ant juodo fono. Jo manymu taip atrodytų viskas vientisiau. Sidabrinė puta buvo išdėta į šuns dienas, kaip nesubalansuotas alus, pas kurį kartumas, skonis ir stiprumo pojūtis keliauja į skirtingas puses. Visai kiti atsiliepimai buvo apie Tamsų Stiprų. Šis patiko, pasirodė subalansuotas ir puikaus skonio.

Reikėtų nepamiršti paminėti ir mus visus priėmusią Senamiesčio kibininę. Joje valgyti nebuvo tekę, tad pamačius 10 litų nekainuojančias picas meniu, o vėliau pamačius kokias picas už tą kainą atneša, buvau maloniai nustebintas. Sakysite prie ko čia picos ir kibininė? Atsakysiu: kibinai irgi skanūs 🙂

Renginiui pasibaigus ir pėdinant namo pagalvojau, kad jaučiasi pavydas iš mano pusės, jog aš tik dabar sudalyvavau tokiam susitikime, o tarkim Vilniuje jie vyksta jau metai ir kas mėnesį. Dar kelios dienos po renginio neapleido geros emocijos, nes senai teko bendrauti ir būti tokių pozityvių žmonių kompanijoje. Noriu pasakyti didelį dėkui Žilvinui, kuris nepasakė ne, prašantis į svečius bei nemažesnį dėkui visiems dalyvavusiems aludariams už kompaniją ir puikiai praleistą laiką.

Tai štai taip mano akimis atrodo tas namudinių aludarių pasaulis, kurio dalimi galite tapti kiekvienas iš Jūsų. Tereikia truputėlio noro 🙂