Dar kartą apie Gintaro barą

Aš jau rašiau apie Gintaro barą, rašė ir Tikrasalus.lt. Ir parašysiu dar kartą. Jei reikės ir dar kartą. Tai tokia vieta, apie kurią gali rašyti ir rašyti. Tai tokia vieta apie kurią reikia rašyti, kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų.

Tądien, kai lankiausi Molėtuose, kad juose atsidursiu neturėjau nė menkiausios minties. Tačiau būnant Ukmergėje ir turint kelias laisvas valandas kažkaip apie nieką kitą negalėjau pagalvoti. Ir važiuodamas galvojau, juk smagu, kad yra tokia vieta į kurią traukia, norisi nuvažiuoti. O kartu ir keista, kad toji vieta būtent Molėtuose.

Įėjus į vidų, kur būta prieš porą metų, pasitinka ta pati jaukuma. Įsitaisom prie didelio lango, šalia pietauja pats šeimininkas. Pasisveikinam, berods, iš žvilgsnio suprantu, kad atpažino. O gal tik noriu, kad būčiau atpažintas. Teko su juo pabendrauti per Sambarius. Užsisakom sraigių, jas ne vienas rekomendavo ten paragauti. Ir tikrai, skanu. Nors ir ragautas toks delikatesas pirmą kartą, bet palieka tik gerą įspūdį. Ragaujam ir alų. Meniu nurodyta, kad yra įvairaus. Dėl tikslumo reikia klausti padavėjo. Klausiame. Atsako, kad yra šviesus, tamsus ir pustamsis. Pustamsis tai elis. Neškit visus ir giros nepamirškit. Neapsieinam ir be picos, kurios čia kepamos malkomis kūrenamoje krosnyje. Ragaujam vieną didelę, bet, kaip ta pati padavėja apibūdina, su viskuo. Ir vėl skanu. Skanu būna daug kur, bet čia viskas neįprasto, neatsibodusio skonio.

Šviesus alus toks pats kaip prieš du metus. Toks pats geras. Tada ragaujant užkliuvo poskonis, šįkart buvo tas pats. Jis tikrai labai savitas, niekur nesutiktas ir nepaprastai tinkantis gerai subalansuotam alui. Šį alų būtų sunku su kuo nors supainioti. Geriasi lengvai, salstelėjęs, labai lengvai apyniuotas ir su visą dėmesį susirenkančiu poskoniu. Įvardintasis elis kiek sunkesnis, daugiau karstelėjęs. Bet iš esmės tai du nelyginami ir visai skirtingi alūs. Kad labai išsiskiriantis alus, tikrai nepasakyčiau. Bet tvarkingas, geriamas. Tamsus alus persotintas degintu salyklu. Jo tikrai daug, kartais atrodė, kad ir per daug. Bet kai išlenda iš viso to deginto iriso skonis, požiūrį į šį alų aš pakeičiu. Su tiek deginto salyklo sugebėti subalansuoti skonį, kad tas degėsis nekeltų šleikštulio, o tarnautų kaip geras stiprus prieskonis, reikia sugebėti. Na ir gira viso ansamblio negadina. Salyklinė, saldoka, na tokia liuks 🙂

Tiek trumpai dar kartą apie Gintaro barą. Nors ir gan po ilgos pertraukos, bet baras išlikęs toks pats. Toks pats geras 🙂 Ir šeimininkas toks pats svetingas ir besišypsantis.

Kas sugalvosite apsilankyti, štai adresas: Inturkės g. 51, Molėtai (jei važiuosite keliu Vilnius-Utena, reikia sukti į įvažiavimą į Molėtus prie kurio stovi Maxima ir tada važiuoti tiesiai kol po kaire puse pamatysite barą).